Galbūt Jūs norite papildyti šią temą? Galite pranešti mums, mūsų elektroninio pašto adresas:
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą
Marija Gimbutienė:
Gimbutienė Marija. Lietuvių archeologė ir etnologė (1921-01-23 – 1994-02-02). 1942 m. baigė Vilniaus universitetą, 1944 m. emigravo į Vokietiją, 1949 m. – į Jungtines Amerikos Valstijas. Tiūbingeno universitete 1946 m. apgynė daktaro disertaciją. Nuo 1963 m. Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorė. 1963 m. pasirodęs darbas „Baltai (The Balts)“ daugeliui Vakarų archeologų tarsi iš naujo atvėrė indoeuropiečių ir baltų kultūros svarbą Europos priešistorėje, paskatino baltistikos tyrinėjimus.
Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena iš įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.
Atliko archeologinius tyrimus Balkanų šalyse, Graikijoje. Remdamasis šiais tyrimais parašė darbų apie dievus ir deives. Taip pat parašė straipsnių ir veikalų Rytų Europos archeologijos ir lietuvių mitologijos klausimais.
Pagrindinius darbus publikavo tarp 1946 ir 1971 m. Juose M. Gimbutienė demonstruoja matriarchalinius pirmykščių bendruomenių tikėjimus, indoeuropiečių atsiradimo Europoje kelius ir pan. M. Gimbutienė iškėlė hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės. Visgi, dalis mokslininkų archeologų yra išsakę ir kritikos, teigiančios, kad M. Gimbutienės darbuose yra nemažai spekuliacijų, visų pirma, nagrinėjant archeologinius radinius, kaip religinius, įžiūrint daugelyje neaiškios lyties žmogaus figūrų moteriškus bruožus ir pan.
1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddes: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).
1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.
M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos:
„Senoji Europa“ (1996 m.),
„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
„Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
„Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.),
„Laimos palytėta“ (2002 m.).
Gintaras Beresnevičius
2006 rugpjūčio 6 dieną netikėtai mirė religijotyrininkas, senosios baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojas, publicistas ir eseistas Gintaras Beresnevičius. Liepos 7 dieną jam sukako 45 metai.
G.Beresnevičius 1979-1984 metais studijavo Vilniaus universitete istoriją. 1986-1989 metais buvo Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedros asistentas, 1990-1999 metais dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete Etnologijos ir folkloristikos katedroje. Nuo 1990 metų dirbo Kultūros ir meno institute.
G.Beresnevičius buvo etnologijos daktaras, docentas. Dėstė įvairiose Kauno ir Vilniaus aukštosiose mokyklose religijotyrą, baltų religiją ir mitologiją, religijų istoriją. Išleido ne vieną mokslinę knygą, pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius. Publikavo apie 60 mokslinių straipsnių baltų religijų istorijos ir teorijos temomis, apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje.
Rašytojas buvo žurnalo „Naujasis židinys“, kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ bendradarbis.
1997 metais jis buvo apdovanotas literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija, 1997 metais - „Literatūros ir meno“ publicistikos premija, 2000 metais - Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje) ir Kultūros ministerijos premija už eseistiką, 2001 metais - Lietuvos prezidentūros premija už esė Lietuvos istorijos temomis rinkinį „Ant laiko ašmenų“.
Gintaras Beresnevičius buvo visų mylinčių Lietuvą ir senąjį baltų tikėjimą įkvėpėjas ir Dvasios šviesa.
Ačiū Tau Gintarai už bemieges naktis ir Amžiną ugnį, kurią Tu įpūtei mūsų širdyse, ačiū už išmintį, kurią palikai mums išeidamas. Visą savo trumpą gyvenimą Tu degei kaip Perkūno įžiebtas ąžuolas ir sudegei.
Linkime Tau ne ramybės ne Amžino atilsio o kaitrios kūrybos ugnies ir dvasinės šviesos. Negailėdamas savęs dalinai mums savo Dvasios turtus šioje Žemėje - švytėk ir Dausų Danguje pačia ryškiausia žvaigžde. Tegul širdingai priglobia Tave pašaukę didieji Baltų Dievai.
Norbertas Vėlius
Norberto Vėliaus palikimas. Nijolę Laurinkienę, Dainių Razauską, Daivą Račiūnaitę-Vyčinienę bei Vytautą Ališauską kalbina Saulė Matulevičienė. Liaudies kultūra, 2013, Nr. 1 (148), p. 58–70.
|