|
|
Menininkas V.Vizgirda |
Menininkas VIKTORAS VIZGIRDA
Viktoro Vizgirdos (1904-1993) gyvenimą ir kūrybą galima skaityti kaip XX amžiaus Lietuvos dailės istorijos knygą. Visa šio menininko veikla vienaip ar kitaip buvo susijusi su tos istorijos vyksmu: dailininkų sąjūdžiais, naujais reiškiniais, dailės pedagogika, pačios dailės lūžiais istorinių pervartų laikotarpiais. Gausu faktų, datų, vardų, organizacijų, parodų, kelionių, straipsnių; tai jau surašyta ir į knygas. Bemaž septyni dešimtmečiai kūrybos, šimtai darbų muziejuose, galerijose, privačiuose rinkiniuose. Kūryba - be pauzių ir meninių ,,duobių“, nedariusi staigių posūkių, galbūt net pernelyg susispaudusi į tuos pačius pasikartojančius mėgstamus motyvus: žalią medžių lapiją ir pro šakas prasimušantį melsvą dangų, vingiuojantį smėlingą kaimo keliuką su koplytėle, prie gėlių vazonėlio sustojusias medines dievukų skulptūrėles. Ir amerikietiškoji aplinka, kurioje dailininkui teko pragyventi ilgą gyvenimo dalį, nelabai tepajėgė pakeisti iš gimtosios Višakio Rūdos brūzgynų atsineštą gamtos regėjimą. Bostono ar Los Angeles apylinkes jis tapė lyg kur ant Suvalkijos kalvelės stovėtų, gal tik neramiau, su nostalgija.
Bet V. Vizgirdai gamtoje niekad nebuvo ankšta. Turbūt jis bene laisviausiai iš XX amžiaus mūsų tapybos korifėjų toje gamtoje jautėsi, kartu išsakydamas jai savo meilę ir ištikimybę. Laisviausiai todėl, kad turėjo įgimtą gamtos ritmo pagavą, instinktyvų gebėjimą suderinti tuos su savo individualybe ir tapybine kalba. Jam labai nedaug tereikėjo iš aplinkos, kad rastųsi TAPYBA. Vizgirdos peizažų jėga - niuansų melodijoje. Tapytojas neprilygstamas sugebėjimu sukurti ypatingą peizažų erdvės virpulį, spalvų bangelėmis paskleisti intymias ir jaukias sodo, miško, pakelės vaizdų nuotaikas, potėpiais sugyvinti patirtus įspūdžius, neperlenkti tapybinės ekstazės. Niuansai jo vaizduose kaip šilta melodija. Ar ne tai turėjo galvoje Justinas Vienožinskis (1886-1960), apie Nepriklausomųjų dailininkų draugijos parodoje (1931) eksponuotus V. Vizgirdos peizažus rašydamas: ,,[...] jo spalvinė muzika susidaro iš skaidrių, labai gyvų, kartais net aštresnių spalvų, ne tiek šviesa, kiek šiluma tesiskiriančių - jungia jas refleksiniai tonai [...], o visa kartu spalvingo ornamento pavidalu liejasi plačiu mastu iš jaunos krūtinės, kurdama labai skambias, jaunas pasakas [...]“. Radosi minties ir jausmo pusiausvyra, grakštus ,,spalvos hedonizmas“, anot Jolitos Mulevičiūtės pastebėjimo apie ankstyvuosius V. Vizgirdos peizažus. Pavyzdžių užtektinai. Žiūriu į ,,Kauno peizažą“ (1930?; privatus rinkinys), ,,Sodą“ (1930; Lietuvos dailės muziejus), ,,Peizažą Raseiniuose“ (1931; privatus rinkinys), ,,Peizažą“ (1931; Lietuvos dailės muziejus), ,,Medžius“ (1938; Lietuvos dailės muziejus). Tai ypatingo subtilumo niuansų orkestruotės, galinčios - jei taip kada atsitiktų - atlaikyti ir V. Vizgirdos jaunystėje pamėgtų dailininkų P. Cézanne’o, R. Dufy, H. Matisse’o, P. Bonnard’o darbų kaimynystę. Lietuvio paveiksluose visad rasi tapybinę eleganciją, saiką ir skonį, prancūziškojo meno pamokų išugdytus. ,,Nuotaiką manyje sukelia mano idėjos ir gamtos ritmo sintezė. Būdamas objektyvus jos aš negaliu išreikšti“, - rašė V. Vizgirda 1940 metais. Arba dar vienas svarbus jo peizažų palikimas: be V. Vizgirdos karo metais nutapytų Vilniaus vaizdų nebūtų išlikusios mūsų akims pasigėrėti Vilniaus bažnyčios su pro medžių šakas šviečiančiais baltais bokštais. Tie paveikslai - tikras jo tapybos perlų vėrinys, paliktas Tėvynėje prieš karo pabėgėlio lemtį nuskyrusią 1944 metų liepą. Po kelių dešimtmečių, kūrybai baigiantis, užatlantėje sukurti vėjų perkošti, gaivūs ir skaidrūs Kalifornijos peizažų vaizdai, švelnūs pastelių tonai buvo tarsi dvasios sugrįžimas į jaunystę. V. Vizgirda - iš talentu apdovanotų arsininkų gretų. Daug veiklos, energijos padėjo, kad jų kūryba per keletą metų įsikirstų į Lietuvos dailę. Kaip svariai vienas kitą papildė šie radikaliems meno pokyčiams užsimoję praeito amžiaus 3-4 dešimtmečių jaunieji! Kokia stabili, spalvų kontrastų įtampa atrodo trykštanti Antano Samuolio (1899-1942) ,,Baltoji obelis“ (1932) arba Antano Gudaičio (1904-1989) nutapyti šiurkštoki ir įsiūbuoti Viekšnių peizažų motyvai šalia minėtų niuansais banguojančių V. Vizgirdos peizažų! Koks ramus pastarojo ,,Autoportretas“ (1932; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), atsidūręs greta A. Samuolio nervingo, pasvirusio ,,Autoportreto su patefonu“ (1929; ten pat). Beržoras ir Višakio Rūda buvo arsininkų vasarų apsistojimo vietos, kurios traukė tapytojus kaip kokius barbizoniečius nerti į gamtos erdves ir svaigintis peizažų sodrumu. Kiek puikių tapybos paveikslų Lietuvos dailei davė šie Žemaitijos ir Suvalkijos kaimai. Vaisingo kūrybos rudens derliaus sulaukė ir meno pavasarį atnešę arsininkai, o V. Vizgirdai likimas lėmė būti paskutiniuoju arsininku tapytoju. ir tuo parodė sektiną pavyzdį savo ir būsimoms dailininkų išeivių kartoms. Visa V. Vizgirdos kūryba ir gyvenimo būdas susiklostė į vientisą, iš pagrindinių gyvenimo nuostatų neišjudinamą poziciją. Laikysena, žodis, įpročiai, elgesys, pagaliau pati kūryba buvo aiškūs, paprasti, saviti, humaniški. Tai, ką pelnė - mokinių, kolegų pagarbą ir pripažinimą - buvo pasiekta pačia kūryba, savo individualybe. Nors virš jo žilagalvės galvos nesyk praslinko nelengvi bėdų ir nostalgijos debesys, niekur kūriniuose jie nevirto į skausmingas pozas, neišardė dvasinės pusiausvyros. ,,Gal gimiau per anksti ar per vėlai. Anksčiau gimus, gal būtų proga čiaukšti itališkai, šluoti grindis Vatikane ir turėti progą paspausti ranką Mykolui Angelui ar Rafaeliui. Vėliau gimus gal jau būčiau palaidotas kaip didvyris imperijų kautynėse. Taigi esu patenkintas savo gimimo diena [...]“ - parašė dailininkas po 1975. Nors ir toli nuo gimtinės gyvendamas, mintimis ir darbais priklausė Lietuvai, jos kultūrai. Trys kelionės į Lietuvą (1966, 1971, 1977) paliko jam didžiulį įspūdį, suteikė kūrybai jėgų. Jo personalinė paroda Lietuvos dailės muziejuje 1966 metais - pirmoji išeivio dailininko paroda pokarinėje Lietuvoje. Buvo tikras lietuvių dailės tiltas, jungęs dvi jos atšakas čia ir už Atlanto. Atvykdavo su išeivijos dailininkų kūrinių skaidrėmis, atgal grįždavo su tokiu pat šiuolaikinių Lietuvos dailininkų kūrinių skaidrių kraičiu. Nuolat rašė apie parodas, dailininkus, įžvelgė Lietuvos dailėje didelę kūrybos įvairovę ir socrealizmui nepasidavusius reiškinius. Atidus meno kokybei, nenuolaidus buvo ir rašydamas apie išeivijos dailininkus. Kelis sukurtų drobių rinkinius dovanojo Vilniaus ir Kauno dailės muziejams. Autoportretas. 1923.
Drb., al. 89x64,5. LDM T 2434 Miesto panorama. 1925 (?). Drb., al. 64,5x85. LDM T 2796 Kaimo vaizdas nuo daržų. 1930. Drb., al. 63x70. LDM T 551 Dievukai. 1935 Drb., al. 81x59. LDM T 2437 Natiurmortas su dievuku. 1935. Drb., al. 97,5x72. LDM D 5485 Peizažas Višakio Rūdoje 1936. Drb., al. 92x73. LDM D 5486 Kelias per kaimą. 1937. Drb., al. 92,5x73. LDM T 3054 Vilijos slėnis ties Vilniumi. 1943. Drb., al. 73x92. LDM T 2436 Kalifornijos ąžuolai. 1975. Drb., akrilas. 101,6x121,9. LDM T 9452 |
Kūrė: Studija 4D 2007-2010