|
|
Dailininkas P.Gailius |
Dailininkas PRANAS GAILIUS Pranas Gailius gimė 1928 m. sausio 28 d. šiauriniame Žemaitijos pakraštyje, Mažeikiuose. Išraiškingo veido, tamsių akių jaunuolį, augusį miškingos gamtos apsupty, traukė poezija. Gimnazijoje jis daug skaitė, ypač domėjosi Maironiu, Bernardu Brazdžioniu, pats bandė rašyti. Palyginti nerūpestingą jaunystę sujaukė užgriuvęs karas. Traukiantis nuo jo siautulio, žuvo brolis. Pilni negandų pafrontės keliai atskyrė Praną nuo tėvų. 1944 m. vienui vienas šešiolikmetis berniokas atsidūrė Strasbūre. Prisiglaudusį lietuvių bendruomenėje jį globojo kunigas Jonas Krivickas. Kad savo kelyje rinksis kūrybą, P. Gailius, matyt, niekada neabejojo. Tik kokią? Vienu metu buvo rimtai susidomėjęs architektūra, vaidino dramos studijoje, turėjo vilčių dirbti teatre. Jo ilgai „nepaleido“ literatūra – ji buvo ir liko jam svarbi visą gyvenimą. Pagaliau, gavęs BALF’o stipendiją, apsisprendė mokytis tapybos ir įstojo į Strasbūro dailės mokyklą. Dailininkas prisimena, kad pokariniame Strasbūre dailės parodos įdomios jam nebuvo – vis gėlės, natiurmortai, romantiniai peizažai... Tačiau viena jų dėmesį patraukė – „buvusi kitokia“. P. Gailiui pasiteiravus apie autorių, pasirodė, kad jis – vieno iš moderniosios dailės grandų Fernand’o Léger (1881–1955) mokinys. Tai galutinai nulėmė jo pasirinkimą. Pasitaręs su kunigu J. Krivicku, 1950 m. su penkiais frankais kišenėje P. Gailius patraukė į Paryžių, ir, parodęs savo kūrinius pačiam F. Léger, buvo priimtas į jo studiją Clichy gatvėje Monmartre. Léger jau prieškary buvo žinomas Amerikoje, tad didžiąją mokinių dalį sudarė demobilizuoti kareiviai amerikiečiai. „Mūsų buvo daug, – prisimena dailininkas, – gal penkiasdešimt. Tarpusavyje bendravom ne visi, nes vieni ateidavo į studiją ryte, kiti vakare. Maestro pasirodydavo antradieniais ir penktadieniais. Mes dirbdavom, o jis vaikščiojo aplink. Kas norėjo, paprašydavo jo pakomentuoti darbus. Léger kalba, studentai irgi (aš ne – buvau jaunas). Pas Léger mokeisi ne tapyti, o galvoti, kaip reikia tapyti. Daugiausia dirbom aliejiniais ir vandeniniais dažais. Padeda priešais kokius tris modelius – virvės, kopėčios – tai ir visas Léger pasaulis. Ir dirbo visi kaip Léger persiėmę jo koncepcija”. Mokslas Léger studijoje kainavo 30 frankų, tad Gailiui teko ieškotis papildomų pajamų šaltinio. Įsidarbinęs vieno lietuvio žaislų fabrikėlyje, rytais išnešiodavo užsakymus – lėlytes, meškiukus, nykštukus, o vakarais skubėdavo į dailės pamokas. 1950 m Gailius Paryžiuje, be Léger studijos, dar lankė privačias piešimo pamokas, vėliau, 1953 m., Vytauto Kasiulio paskatintas, Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje pas profesorių Judon mokėsi litografijos. Daug laiko praleisdavo dailės galerijose, muziejuose, iš kurių svarbiausi jam buvo Luvras ir Moderniojo meno muziejus. Ten jis pažino didžiųjų ispanų Velįzquezo, Goyos, prancūzų meistrų Fouquet, Poussine’o, Cézanne’o, Picasso, Bracque’o, Matisse’o, Vasilijaus Kandinskio kūrybą. P. Gailius laiko Fernand’ą Léger vienu didžiausių XX a. tapytojų, tačiau tiesioginės mokytojo įtakos jo darbuose nerasime. Apie tai dailininkas kalba ne be pasididžiavimo: „Léger mokė ne kopijuoti, o ieškoti savo stiliaus, užtat aš esu tikras ir retas jo mokinys“. Iš Léger perimtą kontrastų pomėgį ir piešinio svarbos supratimą vienu ar kitu pavidalu aptinkame visų laikotarpių Prano Gailiaus darbuose. Tiesa, apie ankstyvosios tapybos stilių spręsti sunku – dailininko studijoje neužsiliko nė menkiausio pavyzdžio. Visi jaunystės kūriniai pasklido po privačias kolekcijas, juos primena tik nespalvotos reprodukcijos. Bet ir jos prikausto dėmesį monumentalios formos jėga, tvirtu konstruktyviu piešiniu, plačiu valingu potėpiu. Junti sezaniškai išryškintą geometrinę struktūrą, matai sodrią tekstūrą, kompozicinių elementų darną. Laima Laučkaitė viename savo straipsnių kaip tik užsimena apie šį, pradinį, Gailiaus kūrybos laikotarpį: „...į prancūzų tapybą P. Gailius atėjo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, lūžio momentu, kai apogėjų pasiekusį tašizmą jau keitė naujasis figūratyvumas. Jo kūryboje yra abiejų krypčių atgarsių, tačiau tapyboje vis dėlto ryškesnė pirmoji kryptis – prancūziškasis abstrakčiojo ekspresionizmo variantas. Tašistinė savito pobūdžio dailininko tapyba asocijavosi su gamta: organinių pavidalų, augalijos, gyvūnijos pasaulio struktūromis, akcentavo jų kintančią metamorfozišką prigimtį“. Ir kiti meno kritikai yra pastebėję glaudų ankstyvojo Gailiaus meno ryšį su gamta. „Jo kūryboje dominuoja regimosios gamtos elementai, su dideliu asmenišku jautrumu perteikiami spontaniška tapybine faktūra ar subtiliai laisvų linijų grafizmu”. Pirmoji personalinė Gailiaus kūrinių paroda įvyko 1955 m. Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé. Ją surengti padėjo vienuolis dominikonas tėvas Vallée, kuriam priklausė galerija ir kuris globojo jaunus menininkus (visi, svečiavęsi jo kaimo sodyboje, rasdavo, pasak Gailiaus, geras kūrybos sąlygas). Paroda sulaukė atgarsio: televizija parengė reportažą, palankiai atsiliepė spauda. Tai buvo pripažinimas. Netrukus užsimezgė dailininko ryšiai ir su kitomis Paryžiaus galerijomis. Viena po kitos pasipylė naujos parodos. Maždaug tuo metu (apie 1957) savo kūrinius Gailius ėmė pasirašinėti vien vardu – Pranas. Trumpu, lengviau prancūzams įsimenamu. Taip vardas tapo pseudonimu. Po pirmųjų parodų Paryžiuje sekė parodos kituose miestuose – Berlyne, Miunchene, Štutgarte (1960), Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge (1966), Geteborge (1967). Ypač sėkmingais dailininkui galima laikyti 1963-iuosius, kai Prancūzijos nacionalinė biblioteka iš personalinės Prano parodos Galerie La Nouvelle Gravure nupirko tris lakštus. Jis tapo pirmuoju lietuvių grafiku, kurio darbai pateko į garsųjį bibliotekos rinkinį (jame saugomi Leonardo da Vinci, Raffaello, Dürerio, Rembrandto kūriniai). 1963 m. svarbūs Gailiui ir pirmąja kelione už Atlanto. Ten jis po ilgo nesimatymo sutiko motiną, surengė parodą Čikagoje, Čiurlionio galerijoje. Užsimezgė naujos pažintys, bičiulystės, vėliau išsiliejusios į vaisingą, produktyvų bendravimą. Viešnagės metu įsigytos liaudies meno knygos gaivino, stiprino jo lietuviškumą. Tačiau pats dailininkas, visad akcentuojantis savo žemaitiškas šaknis, pabrėžia: mano kūrybą formavo prancūziškoji tapybos mokykla. 6-ojo dešimtmečio viduryje Prancūzijoje išpopuliarėjusi „naujojo ekspresionizmo“ banga sulaukė meno žinovų palankumo. Daugelis jaunų tapytojų buvo besąlygiški abstrakčiojo ekspresionizmo šalininkai. Tuo metu kūrė tokie dailininkai kaip prancūzas Jeanas Fautrier, akcentavęs medžiagų taktilines savybes, ispanas Antoni Tįpies, skyręs daug dėmesio faktūroms. Menininkai siekė abstrakčių formų plastinio išraiškingumo, faktūrų grožio, potėpių įvairovės. Gailius intensyviai domėjosi aplink kylančiais naujais dailės sąjūdžiais. Domėtis avangardu, būti atvirą naujovėms jį skatino ir draugystė su kompozitoriais, garsiojo novatoriaus Olivier Messiano mokiniais: Mikiu Teodorakiu, Lucu Ferrari, Pierre’u Migaux. Dažni susitikimai, diskusijos, tuo metu dar retai koncertų salėse skambančios modernios Bellos Bartoko, Leošo Janįčeko muzikos klausymas bei analizavimas savaime kreipė jį į naujus kelius dailėje. Gailius juto vis labiau tolstąs nuo daiktiškumo. „Nuo to laiko, kai gyvenu Paryžiuje, visąlaik linksniuojamos dvi tendencijos: abstraktyvizmas ir realizmo formos, vis dar „turinčios sveikatos“. Tačiau man tai, ką matai, nėra tai, ką matai. Dažnai tai, kas uždengta, tą matai. Mane nuvargino realizmo manifestacijos. Aš priėjau išvadą, kad realizmas man priimtinas tik „suspaustas” iki pašto ženklo dydžio... Savo kūriniuose tą realizmą aš esu suspaudęs iki minimumo ir taip atskyręs jį nuo noro būti plastišku. Mano darbai įgijo abstrakčią formą. Man abstrakcija nėra privaloma kaip forma (kaip ir partija, kuri diktuotų, ką daryti), bet ji mane „išauklėjo“. Aš su ja elgiuosi laisvai, ir ji man atvira”. Abstrakčios formos pirmiausia įsiveržė į Gailiaus grafikos darbus. Bet greit užvaldė visas kūrybinės veiklos sritis – tapybą, akvarelę, skulptūrinius terakotos objektus. Pasak dailininko, į abstraktųjį meną jį pastūmėjo gamta, jos niekad neišsenkantis gyvybingumas. „Nesu vaizdo žmogus, esu energijos perteikėjas“, – sako jis. Išties galinga kūrybinė energija sklinda iš jo paskutiniųjų dešimtmečių kūrinių. 1979 m. svečiuodamasis Danutės Sruogaitės-Bylaitienės namuose Wasagoje (Kanada), jis sukūrė tapybos ciklą „Eagle Lake Story“ (Erelio ežero istorija), kuriame dominuoja aštrios, konstruktyvios geometrinės formos, kupinos gaivališkai laukinės kontrastingų pavidalų jėgos. Panašios, maksimaliai užaštrintos ekspresijos kupini ir to paties pavadinimo spalvotos grafikos lakštai, sukurti jau Paryžiuje. Jie tapo stimulu dailininkui apmąstyti kūrybinį manifestą, kurio pagrindu tapo netrukus naujas spalvotos grafikos ciklas „Expression oblitérée“ (Išraiškos fiksavimas), 1981 m. Daugelyje privačių pokalbių ir interviu P. Gailius išreiškia nuomonę, kad XX a. antroje pusėje realizmas, kaip dailės kryptis, išsisėmė. Todėl pačioje 9-ojo dešimtmečio pradžioje dailininkas suformulavo savo kūrybinį credo, kuris buvo publikuotas Paryžiuje leidžiamame meno žurnale „Arts Magazine“ (1981 m. balandžio 14–17 d.). Žemiau pateikiamas paties dailininko 2004 m. gruodį pakoreguotas lietuviškas jo variantas.
Tai kam ieškoti panašumų? Net kai atpažįstami milijonus kartų vaizduoti pavidalai įsiterpia į mano kūrybą, aš juos sutraiškau, išgryninu iki pirminių formų, ir jie tampa plastiniais ženklais. Ar jums dar reikia sakyti, kad plastinės abstrakcijos galvosena neatspindi nei daiktų, nei veidų? Ir kaip tik dėl to jie gimsta – ir daiktai, ir veidai, ir viskas, kas su jais susiję: mintys, išgyvenimai, jausmai. Reikia priešintis visiems realizmams, nes jie suubagina ir įkalina formas, užsklendžia ir prislegia vaizduotę, atima iš tapybos galimybę jai įsilieti į architektūrą. Visos realistinės formos yra tik akių dūmimas, apgaulingos referencijos. Tapyba išsiskyrė su literatūra praėjusio šimtmečio pradžioje ir jų keliai niekada nebesusikryžiuos. Virte verdantys šių laikų vaizdiniai yra akli. Abstrakti tapyba – ne paprasta abėcėlė, o ištisa galvosena. P. Gailius P. Gailius
|