|
|
Baltų šventvietės |
Puslapis 2 iš 6
Vykintas Vaitkevičius Alkais ar alkomis tyrinėtojai tradiciškai linkę vadinti visas senąsias (ikikrikščioniškas) šventvietes. Tokių šventviečių, kurios nuo seno turėjo įvairius pavadinimus su šaknimi alk-, elk- ar olk- nėra daug. Būtent apie jas bus toliau kalbama šiame straipsnyje. Apie senąsias šventvietes, vadinamas alkais, užsimena daugelis tyrinėtojų, kurių darbuose kalbama apie senąjį tikėjimą ir šventvietes (plg.: Daukantas S. 1993. P.104; Buszinski I. 1874. S.63; Крживицкий, 1909. P.90; Tarasenka P. 1926. P.714-715; Sideravičius K. 1932; Volteris E. 1933; Ličkūnas S. 1934; Volkaitė-Kulikauskienė R. 1958. P.109-112). Išsamiausios šventviečių, vadinamų alkais, studijos parašytos E. Šturmo (Šturms E. 1936; Šturms E. 1938. S.116-118; Šturms E. 1946) ir M. Alseikaitės-Gimbutienės (Alseikaitė-Gimbutienė M. 1943. P.65-71). Pastarieji darbai, deja, remiasi duomenimis apie palyginti mažą skaičių šventviečių, vadinamų alkais, ir dažnai nepatikslintais šaltiniais. Šis straipsnis parašytas remiantis ta informacija, kuri sukaupta praėjus 50 metų po paminėtų studijų pasirodymo. Straipsnyje - naujausi duomenys apie šventvietes, vadinamas alkais.
Lietuviškas žodis alka,-s, la. elks, pr. *alka yra skiriami indoeuropietiškam kalbiniam paveldui. Jie atitinka germ. ir go. alhs, ags. ealh, saks. ir s.v.a. alah, gr. αλκη. Ide. *alku / *elku reiškė linkį, linkimą - alkūnę, plg.: *alk-/*elk- „lenkti, linkti”, *alka-/*elka- „lenktas, (su)linkęs” (Mažiulis V. 1988. P.68; Топоров В. Н. 1975. P.72-74) ir posūkio ir, reikia manyti, pakilimo, iškilimo prasme, nes lietuviškasis alk- arba auk- yra tiesiogiai susijęs su žodžiais auk(u)oti „kilnoti vaiką aukštyn/žemyn”, la. auklet „prižiūrėti vaiką, nešioti jį ant rankų ir supti”, go. auhuma „aukštesnis”, aukščiausiąjį laipsnį pažyminčiu pr. ucka- (Fraenkel E. 1955. S.24). Tokios reikšmės kaip lie. alka,-s „šventas miškelis; vieta, kur buvo deginamos aukos; auka” (Bezzenberger A. 1877. S.73; Būga K. 1958. T.1. P.356; Fraenkel E. 1955. S.7; LKŽ. T.1. P.84; T.2. P.815), la. elks „stabas, dievaitis” (Karulis K. 1992. P.264; Вольтер Э. 1886. P.XXI, 66; Топоров В. Н. 1975. P.72-74), bltr. галыконнiк „tas, kuris renka aukas” (Санько, 1996. P.73), go. alhs, ags. ealh, saks. alah „šventykla”, ags. ealgian „saugoti, ginti” (Grimm J. 1875. S.53; Holthausen F. 1934. S.5; Kluge F. 1934. S.617; Pokorny J. 1959. S.32; plg. Brink S. 1996. P.262) rodo, jog ide. *al- ar *alk-/*elk- įgijęs religinę reikšmę buvo vartojamas kaip tam tikras sakralinis terminas. Analogiškai kaip lie. alkūnė, la. elkuons, pr. alkunis, sl. *olkь-t- (>s.sl. lakь-tь), įvairuoja ir lie. alkas, la. elks, pr. *alka bei s. rus. олки (pastarąją formą randame XVI a. dokumentuose (Jablonskis K. 1941. P.138)). Visoje Latvijoje vietovardžiuose žinoma tik šaknis elk-. Ji taip pat kelis kartus užfiksuota Šiaurės bei Pietų Lietuvoje. Lietuvoje vietovardžiuose dominuoja šaknis alk-, kaip ir negausiuose užrašymuose iš Rytprūsių. Rytų Lietuvoje pasitaiko ir vietovardžių formos su šaknimi olk- : Alkupis / Olkupis (Mičiūnų k., Kaišiadorių r.), Alka / Olka (vnk. - Giedraičių seniūn., Molėtų r.) ir pan. Lietuvių kalbos žodyne alko,-s reikšmės nurodomos remiantis ankstesniais žodynais ir paimtos iš raštų. Pateikiami tik keli iš žmonių užrašyti pavyzdžiai. Akivaizdu, jog alkos reikšmė „balokšnis, tvenkinys” (LKŽ. T.1. P.84) yra tiesiogiai susijusi su kažkokia konkrečia vietove, kur alka buvo vadinamas balokšnis (greičiausiai tai Palendrių-Kalnujų (Raseinių r.) balos, vadinamos Alka; pavyzdys žodyne pateikiamas iš Raseinių krašto). Nežinoma, kad alka būtų vartojama bendrine „balokšnio, tvenkinio” reikšme. Reikšmė alkas „stabas, dievaitis” (LKŽ. T.1. P.84) paimta iš 1894 m. kun. M. Miežinio „Lietuviškai-latviškai-lenkiškai-rusiško žodyno” (Miežinis M. 1894. P.3) ir yra susijusi su alko latviškojo atitikmens elks reikšme „stabas, dievaitis”. Pavyzdys, kada alka pažymi tam tikrą stovintį (ar pastatytą) objektą, yra kun. A. Juškos 1897 m. „Lietuviškame žodyne”: „Žydełka išsipuderėjusi, kajp ałka pukša stovi durise” (Юшкевичь A. 1897. C.12). Tačiau nėra visiškai aišku, ką reiškia „išsipuderėjusi, kajp ałka”. Atskirai reikia pažymėti alkos reikšmę „auka” (LKŽ. T.1. P.84). Žodis auka „duodamas dievams daiktas” laikomas neologizmu, naujadaru (LKŽ. T.1. P.386). Jį vartojo S. Daukantas, keisdamas juo tokius vartotus žodžius kaip afiera, apiera. S. Daukanto laikais žodis auka gyvavo tik kaip tikrinis, pavadinimuose alkos / aukos kalnas, apie kuriuos buvo pasakojama, kad ten senovėje aukota dievams (Būga K. 1958. T.1. P.357). Kaitaliojimąsi alka / auka (atitinkamai alkos kalnas / aukos kalnas), alkūnė / aukūnė, sodžialka / sodžiauka, audra / aldra aptarė A. Becenbergeris (Bezzenberger A. 1877. S.72-73), K. Būga (Būga K. 1958. T.1. P.358) E. Ermanytė (Ermanytė E. 1967. P.42). Akivaizdu, jog S. Daukantas aukos nesukūrė, o paprasčiausiai paėmė Žemaitijoje vartojamą alką arba auką, kurios viena iš reikšmių ir buvo „duodamas daiktas” (plg. „Alkas vežė į Rokytus gyvolių patronui šv. Rokui” - LKŽ. T.1. P.84; taip pat žr. Buszinski I. 1874. S.63; Fraenkel E. 1955. S.24; Geitler L. 1875. S.79). Lietuvių kalbos žodyne iš raštų taip pat pateikiamos tokios alkos reikšmės kaip „kapų kalnai, milžinų kapai” (LKŽ. T.1. P.84) arba vedinys „alkakapis” (LKŽ. T.1. P.84) nėra patvirtinti pavyzdžiais iš šnekamosios kalbos. Vedinys alkinė „alkos vieta” (LKŽ. T.1. P.85) taip pat laikomas neologizmu. Atkreiptinas dėmesys, jog XVI a. dokumentuose iš Mažosios Gaižuvos (dabar Gaižuvėlės k., Kauno r.) prie Stiūnos upės minimas vietovardis Анструнос калнас алкине, Анструнос кална алкине (Спрогис И. Я. 1888. С.11). Nors šventvietė Gaižuvėlėje nežinoma (tiksliau - neieškota), bet minima Antstrūnos kalno „alkinė”galbūt ir žymėjo „alkos vietą”.
Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose, istoriniuose dokumentuose ne kartą minimos šventvietės, vadinamos alkais bei gyvenamosios vietos su šaknimi alk-, elk- pavadinimuose. Anksčiausiai šaltiniai mini Elkene vietovę šiauriniame Kurše, Banduvos žemėje (1253) (Būga K. 1961. T.3. P.160), vėliau - Sembos Alk vietovę (dabar - Zelenogradsko r.): Alkayne (1312), Alkayn (1345, 1352) (Blažienė G. 1995. P.93-94; Gerulis G. 1922. S.8-9), o 1478 m. šventą mišką, vadinamą Alkais („sylva Helki alias swiati lasz”) mini dokumentas iš Šešuolių, Ukmergės r. (Alseikaitė-Gimbutienė M. 1943. P.67). 1503 m. toks šventas miškelis („hilliger Busch, genomet Elkewalke”) minimas Kurše Lipaiķi k., Kuldigos r. (Kurtz E. 1924. L.77; Urtāns J. 1993. L.19-20). XVI-XVII a. Lietuvos dokumentuose paminėtos kelios dešimtys vietovių, vadinamų alkais (Jablonskis K. 1941. P.138; Спрогис И. Я. 1888. C.4, 5). Nežiūrint to, kad dažnai jos minimos kaip niekuo neypatingi vietovardžiai (pvz. „Алька кальнас – сеножать „хросняк” в им. Бержах – Спрогис И. Я. 1888. С.4), dažnai šiandien turimi duomenys byloja, kad tai senosios šventvietės (pvz., čia paminėtas Beržų k. adresu Alkos kalnas - tai Karūžiškės (Šilalės r.) Alkos kalnas Medvėgalio pašonėje, apie kurį pasakojami gausūs padavimai, jog ten buvusi senojo tikėjimo šventvietė). Svarbus šaltinis, kuriame kalbama apie senojo tikėjimo reliktus po oficialaus krikščionybės įvedimo - 1573 m. Wolfenbüttelio bibliotekos Postilė. Čia keliose vietose, vardinant žmonių klaidingai garbinamus „objektus” minimi alkai: „Tikedami ing szemepaczius, Eitwarius, kaukus, appidemes, kalnus, akmenis, medzius, gaius (kaip ghe [jie] vadinna a l k u s) V pes [upes], perkunų... (...) Tasiegi welinas biesas, czertas, a pikulas, kalnai, Akmeni, medi, gaiui, a l k i e, opei [upės] ir kursai ira Eitwarei szemepatei, kaukai ir kurios ghe meldz”. Kitoje vietoje, kur kalbama, kad Kristus yra vienintelis žmogaus kūno ir dvasios gelbėtojas, pasakyta: „... kagi tada biednasis szmagus [žmogus] turėtų kitų pagalbnikų kaip tai szinų burteninkų, ir kitų manenikų ieschkati [ieškoti], angu kittas Deiwes, welinus, kaip tai szemepaczius, kaukus Apidemes, kalnus A l k u s, upes Akmenis Eitwarius Perkuna melsti a garbinti jeib [jei] kakiagi [kokia] ligai, akių, dantų, nagų ieib kuragi sunara kuna musų” (cit. pagal: Ivinskis Z. 1986. P.394-395). Pirma, Alkų paminėjimas kartu su visais kitais garbinamais gamtos objektais: akmenimis, kalnais, medžiais, miškais, upėmis rodo, jog Alkas pažymi ne šventais laikomus vienos rūšies gamtos objektus, o, matyt (kaip parodė pateikti kalbiniai duomenys) tam tikras šventvietes, aukojimo vietas. Antra, XVI a. Alkais vadinami šventi miškai, miškeliai imami vadinti Gojais. To laikotarpio katekizmai dar kelis kartus pažymi, kad garbinami būtent alkai: „Garbina ugnį... gyvates, žalčius, Perkūną, medžius, a l k u s” (1595) (Ņīļīšīā Ā. Ķ. 1975. Ń.73), „Meldžia... medžius, e l k u s” (1605) (LKŽ. T.2. P.815). XVI-XVII a. įvairūs šaltiniai iš Latvijos dažnai mini žmonių garbinamus Elku dievus (elka deves, alke devs) (Straubergs K. 1941. L.628-629). Tai jau buvo bendrinis senųjų pagoniškų dievų pavadinimas, kaip tenka manyti, tiesiogiai susijęs su tuo, jog tie senieji dievai buvo garbinami šventvietėse, vadinamose elkais ar alkais. Tiesa, sprendžiant iš bendrinės la. elks „stabas, dievaitis” reikšmės (plg. Šmits P. 1940. L.438) kiekvienu atveju Elku dievais galėjo būti vadinami ir skirtingi, atskirose šventvietėse garbinti konkretūs dievai.
Žinomi užfiksuoti padavimai apie šventvietes, vadinamas alkais yra savarankiška žmonių pasakojamoji tradicija, tam tikra prasme, lygiagreti istorinių šaltinių tradicijai. Vienus padavimus, pasakojančius apie tai, jog šventvietėse senovėje buvo aukojama, buvo deginama šventoji ugnis, tiksliau būtų skirti religinių atminimų žanrui (žr. Vaitkevičienė D., Vaitkevičius V. 1996. P.174-176), o padavimus apie tai, kaip šventvietėse žmonės, kariuomenė „alko” nuo bado - laikyti vėlesnėmis Alkos pavadinimo etimologijomis. Tai patvirtina seniau užrašyti padavimai, pvz., apie Alko k. Alkos kalne (Kretingos r.) senovėje aukotas aukas ir dabar tarp žmonių žinomi padavimai apie tame kalne „alkusius” žmones. Galima atsargiai įtarti, jog pastarieji padavimai apie tai, kad šventvietėse žmonės „alko” taip pat galėjo reikšti, jog žmonės ten aukojo (plg. alka „auka”, alka / auka „duodamas dievams daiktas”). Įvairūs padavimai, pasakojantys, jog Elku kalnuose buvo garbinami senovės dievai ir jiems aukojama, žinomi ir Latvijoje (plg. Šmits P. 1940. L.438; Urtāns J. 1993. L.37-38, 56). Padavimai - religiniai atminimai apie šventvietes, vadinamas alkais, palyginti dažni. Pvz., Lietuvoje šiandieniniais duomenimis, žinomi 68 Alkos kalnai. Apie 43 iš jų žinomi padavimai pasakoja apie senojo tikėjimo apeigas (plg. iš 47 Alkos pievų tokie padavimai žinomi tik apie 6 pievas, o iš 9 Alko salų - apie 5 salas). Be standartinių padavimų formuluočių, plg.: „Seni žmonės pasakodavo, kad ant kalnelio aukas degindavo, todėl ir vadinasi Alkos kalnelis” (apie Naujosios Įpilties Alkos kalną - Lietuvių tautosaka. 1967. P.623. Nr.690), „Sako, buktai senovie aukas degint un to kalno, senų senovie, ba ten kalns yr didelia senų senovies” (apie Vilkų Alkos kalną - LTR 6309(22)), „[Alkos kalnas] Iš senuovies matyt liūba aukas kūryns, senuo gadyjuo” (apie Uogučių Alkos kalną - LTR 6414(180)), taip pat „senovėje” stovėjusios bažnyčios motyvo, užfiksuota ir originalių pasakojimų: „Kalne gyveno pana vardu Aglona. Ji visą amžių kalne kūrenusi aukų ugnį. Kai pasenusi, vienos didelės šventės metu užkūrusi labai didelę ugnį, kurioje pati susideginusi” (apie Kesių Alkos kalną - VAK. B.27. P.52; tas pats: Alseikaitė-Gimbutienė M. 1943. P.69), „Kada senovėje kitoks tikėjimas buvo, žmonės savo Dievui, ar gal keliems, aukas aukodavo. Bet nepadėsi tos aukos bet kur (...) iškasė jie prie [Alkos] kalno duobę ir tas aukas tenai mesdavo. Visaip būdavo - ir avį kokią ar gyvulį mesdavo, kas ir aukso (...) kai mūsėt, keitėsi tikėjimas, tai tą duobę, kad aukų nieks nepaimtų, akmenimis užmetė” (apie Maldų šulinį prie Mikytų Alkos kalno - Vaitkevičius V. 1994. P.106), „Seni žmonys šnekėji, ka pirmąjį nedėldynį [sekmadienį], kumet visi java būdava nū laukų suvežti, kaima žmonys susedava unt Alkas kalna, sūdegydava Perkūnų[ui] gaidį, padėkavodava už gerą derlių. Po to čia linksmindavos, šokdava, dainūdava pry lauža švysos” (apie Gaidėnų Alkos kalną - P. Kvederys P., 84 m., gyv. Nauj. Obelyno k. U. Statkevičius V. 1986). Nežiūrint romantinių pažiūrų, pradžios mokyklų įtakos, padavimų pateikėjų išmonės, bendrai paėmus, padavimų kaitos, visi tokie padavimai pasakoja apie konkrečias senąsias šventvietes (šiuo atveju - vadinamas Alkais). Tyrinėtojams svarbiausias tokių padavimų gyvavimo faktas, paremtas pasakojamąja tradicija, jog, pvz., Alkos / Aukos kalnuose senovėje buvo aukojama dievams.
Kartu su tokiais šventviečių pavadinimais, kaip Šventkalnis, Perkūniškė, Vėlupis bei kitais, Lietuvoje, Latvijoje bei Rytprūsiuose žinomos 257 šventvietės, vadinamos alkais (Alkos kalnas, Alkupis, Elku kalns, Elku pļava). Gana gerai žinomi duomenys iš Lietuvos - šiame straipsnyje jie susisteminti, remiantis ankstesniais negausiais paskelbtais (Tarasenka P. 1928; Šturms E. 1946; Jablonskis K. 1941; Спрогис И. Я. 1888), taip pat archyviniais (LŽV; VAK; VK) ir 1948-1996 m. archeologinių žvalgomųjų ekspedicijų duomenimis. Duomenys apie Latvijos šventvietes, vadinamas Elkais, pateikiami remiantis skelbta medžiaga (Kurtz E. 1924; Šturms E. 1936. L.92-101; Endzelīns J. 1956. L.269; Rusmanis S., Vīks I. 1993). Žinios iš Rytprūsių, deja, labai fragmentiškos. Žinomos vos kelios šventvietės, vadinamos Alkais (Gerulis G. 1922. S.8-9; Ziesemer W. 1936. S.112; Blažienė G. 1995. P.93-94). 112 iš 267 kartografuotų šventviečių, vadinamų alkais - tai kalnai, 68 - pievos bei laukai, 34 - upės, 18 - ežerai bei kūdros, 14 - pelkės, 12 - girios bei miškeliai, 9 - salos. Be to, pavadinimus su šaknimi alk-, elk- turi dar ir 35 vienkiemiai, kaimai ar gyvenvietės, kur buvę šventvietės, 6 kapinės. Reikia pažymėti faktą, kad dažniausiai toje vietoje, kur yra šventvietė, vadinama Alka, žinomi keli vietovardžiai su šiuo junginiu. Pvz., Alko kaime (Rietavo seniūn., Plungės r.) Alku yra vadinama kalvagūbrio viršūnė, Alko miškais - aplinkiniai Rietavo girininkijos miškai, Alkaežeraliu - kūdra, o į šiaurę nuo kaimo ištekantis upelis, vadinasi Alkupiu. Toli gražu ne visur tokios „variacijos” yra užfiksuotos ir todėl, suprantama, nebuvo kartografuotos. Kadangi alka,-s - sakralinis terminas, pažymintis senąsias šventvietes, taip vadinamų šventviečių kartografavimas parodo skirtingų regionų šventviečių tradicijas - kokios rūšies šventvietės ir kur - vadinamos bendriniu (šiuo atveju - baltų kraštams) pavadinimu alka,-s (elk, olk), kuris reiškia šventą, aukojimo vietą (taip vadinamų šventviečių nežinoma tik Užnemunėje, ištuštėjusioje XIII a., ir naujai apgyvendintoje XVI-XVII a. ir Latgaloje). Žemėlapiai gerai iliustruoja šventviečių tradicijos kaitą dabartinės Lietuvos teritorijoje: Vakarų Lietuvoje geriausiai pažįstamus Alkos kalnus Centrinėje ir Rytų Lietuvoje pakeičia Alkos pievos, kūdros, ežerai ar Alkomis vadinamos ežerų dalys, salos bei pusiasaliai (buvę salomis). Plačiau archeologų buvo tyrinėjama Elka-Pekši vnk. (Durbės) Elka kalvelė lygumoje, Latvijos Kurše (1937 m., vad. P. Stepiņš) bei Raizgių Alkos kalnas (Šiaulių r.) (1972 m., vad. V. Urbanavičius). Visi kiti tyrinėjimai Alkais vadinamose vietovėse: Mikytų Alkos kalne (Plungės r.) (1971), Kurėnų Alko pusiasalyje-saloje (Ukmergės r.) (1984), Mažojo Palūksčio Alkos Kaktoje (Telšių r.) (1992) buvo atsitiktinio pobūdžio, žymesnių rezultatų nedavė arba jie buvo susiję su kitos rūšies archeologijos objektų paieška - Dapšių Alkos kalne (Mažeikių r.) tyrinėtas piliakalnio kultūrinis sluoksnis, Tiltagalių Alkos kapuose (Panevėžio r.) - kelių laikotarpių laidojimo paminklai ir panašiai. Matyti, jog šventvietės, vadinamos alkais, sulaukė nedidelio archeologų dėmesio. Kelios aplinkybės labai apsunkina šių paminklų tyrimus: dažniausiai Alkos pievoje ar Alkos kalne nebežinoma tiksli aukojimo vieta, kuri vadinta alka (plg.: „Ałka yra vieta ant kalna” - Юшкевичь A. 1897. C.12), ir nuo kurios gavo pavadinimą visa vietovė. Tokiu atveju, mažos apimties tyrimai žymesnių rezultatų neduoda, o platesni tyrimai labai imlūs lėšoms (tik Raizgių Alkos kalne, kuris pateko į Dubysos tvenkinio užliejamą teritoriją buvo ištirta visa jo aikštelė, daugiau kaip 1000 m2).
Alkos kalnai - dažniausiai aukščiausi apylinkių kalnai, iš pirmo žvilgsnio nežymios dominuojančių apylinkėse kalvagūbrių viršūnės. Paprastai netoliese jų telkšo pelkės, tyvuliuoja ežerai, teka upės ar trykšta šaltiniai. Išsiskiria Alkos kalnai vietovėse, kur iš ežerų išteka didesnės upės, kalnai vandenskyriniuose kalvynuose (galimas dalykas, šventvietėms tai teikė papildomą mitinę reikšmę ar net buvo pagrindinis mitinis motyvas steigti ten šventvietę). Alkos kalnai būna įvairaus pavidalo, formos. Didžiausi iš jų yra 2-3 ha ploto, tačiau dažniausiai jų dydis ne didesnis nei 100 x 60 m ar net 40 x 20 m. Nedideli iš jų kalnai dažnai aptinkami nuošaliai, sunkiai prieinamose vietovėse. Kartais Alkos kalnų viršuje išsiskiria aikštelė, kartais - susidaro įspūdis, kad kalva natūraliai iškilusiu ar į kurią nors pusę nuolaidėjančiu viršumi. Dabartiniu metu Latvijos tyrinėtojai kalnus, apjuostus apskritais pylimais (jie dažniausiai vadinami Elku kalnais) paprastai laiko įtvirtintomis šventvietėmis, kurių įtvirtinimai skiriasi nuo vėlyvojo geležies amžiaus Latvijos Kuršo piliakalnių (plg. Latvijas PSR arheoloģija. 1974. L.184; Urtans J. 1993. L.17-19). Nors tokio tipo Aizvikių šventvietė (Liepojos r.) yra vos už keleto kilometrų nuo Lietuvos sienos, Lietuvos teritorijoje tokios šventvietės nežinomos. Alkos kalnais yra vadinami tik Dapšių (Mažeikių r.), Betygalos (Raseinių r.) ir kartais - Getaučių-Pūčkorių (Plungės r.) kalnai, saugomi kaip piliakalniai. Piliakalniui Dapšiuose Alkos pavadinimas, matyt, ilgainiui prigijo nuo šventvietės, kuri jau užmiršta. Tyrinėjimai antrame Betygalos piliakalnyje, vadinamame Alkos kalnu, atsakytų į klausimą ar čia būta piliakalnio, ar įtvirtintos šventvietės. Įdomu, jog istorinė tradicija, pradedant vyskupu M. Valančiumi, šią vietą laikė svarbia žemaičių šventviete (plg. Valančius M. 1972. P.45-46; Гуковский К. 1892. С.166-167). Kalnas Getaučiuose žymesnių įtvirtinimų neišlaikė. Plačiau archeologų buvo tyrinėjama Elka-Pekši vnk. (Durbės) Elka kalvelė lygumoje. Čia dar buvo žymios apskritų, Latvijos Elku kalnams būdingų pylimų liekanos. Tyrinėjimų metu rasta daug keramikos fragmentų, molio tinko, dviejų peilių, smiltainio verpstuko dalys. Be to, lauko savininkas archeologams perdavė čia rastą kryžinį smeigtuką pasidabruota galvute. Rastos ir medinio pastato stulpavietės. E. Šturmas, įvertindamas tyrinėjimų rezultatus, manė, kad tai buvusi tam tikrų susirinkimų, teismų vieta (Šturms E. 1938. S.126-128). Lietuvoje plačiausiai tyrinėtas Raizgių Alkos kalnas (Šiaulių r.) (1972 m., vad. V. Urbanavičius). Kalno aikštelėje aptiktos dvi stulpavietės, kur stulpams įleisti buvo iškastos 0,9 m ir 0,65 m skersmens, 0,9 m ir 1,05 m gylio duobės. Įleidus ten stulpus, jie buvo apdėti akmenimis. Kitokių radinių nerasta (Urbanavičius V. 1972š. P.1-3; Urbanavičius V. 1974. P.104-106). Kuršių bei žemaičių archeologijos paminklų kompleksai, kuriuose žinomi ir Alkos kalnai, leidžia manyti, kad tokios šventvietės gyvavo jau nuo viduriniojo geležies amžiaus ir labiausiai išplito vėlyvajame geležies amžiuje. Jos žinomos prie to laikotarpio piliakalnių (plg. Betygala, Raseinių r.; Griguliai, Šilalės r.; Gudeliai, Kelmės r.; Karūžiškė, Šilalės r.; Mikytai, Plungės r.; Rūdaičiai, Kretingos r.; Šarnelė, Plungės r.; Vadagiai, Mažeikių r.), gyvenviečių (Juknaičiai, Šilutės r.; Naujoji Įpiltis, Kretingos r.), kapinynų (Antininkai, Šilalės r.; Budrioniai, Panevėžio r.; Pakalniškiai, Šilalės r.; Vilkų kampas, Šilutės r.). Iš pietinio Latvijos Kuršo regiono paplito ten, kur XI a. pabaigoje - XIII a. viduryje vyko kuršių ekspansija į lyvių žemes (Asaris J. 1996). Pažymėtina, jog Alkos kalnai žinomi XIII a. Duvzarės žemės centre - Įpiltyje (Kretingos r.), XIII-XIV a. Medininkų (Varnių) žemės centre - Karūžiškėje-Medvėgalyje (Šilalės r.). Ir „alkų” paminėjimus XVI-XVII amžių raštuose, matyt, taip pat pirmiausia reikia sieti su Alkos kalnais. Būtent Alkos kalnuose tuo metu statomos nedidelės koplyčios, dažniausiai prižiūrimos kurio nors netolimo miestelio bažnyčios (pvz., Erkšvos (Skuodo r.) Alkos kalne (1568 m.); pirmųjų koplyčių pastatymo datos Puokės (Skuodo r.), Alko (Plungės r.), Naujosios Įpilties (Kretingos r.), Betygalos (Raseinių r.) Alkos kalnuose tiksliai nežinomos, dabar daugumoje išlikę XIX-XX a. pastatytos koplyčios). Šiuose kalnuose įvairiu metu statytos ir mažos koplytėlės, kryžiai (pvz., Račių (Mažeikių r.), Vilkų (Plungės r.) Alkos kalnai). E. Šturmas keliuose darbuose dėsto savo nuomonę, jog Latvijos Elku kalni, kuriems būdingi apskriti, aikštelę juosiantys pylimai, buvo žmonių susirinkimų, teismų vietos. Kulto apeigos, kaip manė E. Šturmas, buvo atliekamos kituose, dažniausiai natūralios išvaizdos kalnuose (Šturms E. 1936. L.90-91; Šturms E. 1938. S.131-132). Priešistorinių paminklų kompleksą, jo nuomone, sudarė gyvenvietė (kaimas), piliakalnis, susirinkimų-teismų vieta, kulto vieta ir kapinės (Šturms E. 1938. S.131-132). M. Alseikaitė-Gimbutienė pažymėjo, jog svarbiausia Alkos kalnų paskirtis buvo ta, kad juose buvo aukojama (Alseikaitė-Gimbutienė M. 1943. P.69). Tą patvirtina kalbiniai, istoriniai, tautosakiniai bei archeologijos duomenys. Turint omenyje visų šventviečių kontekstą, Alkos kalnus, ko gero, reikia laikyti apskritai būdingiausiomis kuršių bei žemaičių šventvietėmis, kurios gyvavo I tūkst. viduryje - II tūkst. pradžioje.
Alkais vadinamos vidutinio dydžio (0,5-1 ha) salos. Imbrade, Avilio ežere (Zarasų r.) ir Skapiškyje, Mituvos ežere (Kupiškio r.) Alku ir Alkeliu vadinamos dvi - didesnė ir mažesnė salos. Pažymėtina, jog Sudeikių (Utenos r.) sala-pusiasalis turi Dievalkio pavadinimą, o Rakštelių (Švenčionių r.) Alko sala-pusiasalis yra prie Švento ežero. Tuo tarpu galima manyti, kad šventvietės Alko salose gyvavo I tūkst. viduryje - antroje pusėje (Pakalnių Vidinksto ežero Alko sala (Utenos r.) sietina su Pakalnių piliakalnio naudojimu, į šiaurę nuo Kuprių Alkaragio Ūsių ežere (Ignalinos r.) būta Rytų Lietuvos pilkapių kultūros pilkapyno).
Daugumas Žemaitijoje bei Latvijos Kurše žinomų Alkos / Elku pievų tiesiogiai susiję su Alkos / Elku kalnais (taip vadinamos pievos jų pašonėje, pvz., Pabiržulis, Telšių r.; Švėkšna, Šilutės r.). Įdomiausios Alkos pievos paežerėse, paupiuose (dažnai ir upelių santakose). Kartais Alkomis vadinamos visiškai nedidelės 0,1-0,3 ha dydžio pievos, kartais jų ribos neapibrėžtos ir išplečiamos iki 20-25 ha. Reikia manyti, kad tokiose vietose šventvietės buvo (plg. „(...) turėjo šventųjų (...) laukų (...) kur niekas nedrįso (...) žemės dirbti” (Petras Dusburgietis. 1985. P.87)). Deja, šiandien ten neįmanoma nustatyti konkrečią šventą, aukojimo vietą. Galbūt tokioje vietovėje yra buvęs šventas akmuo, šaltinis ar medis ? (plg. žr. Jablonskis K. 1941. P.138. Nr.91/7). Apie daugumą pievų nežinoma apskritai jokia pasakojamoji tradicija (iš 47 Lietuvoje žinomų Alkos pievų pasakojama tik apie 6). Kaip atrodė šventvietė šiandien Alkos vardu žinomoje pievoje ar lauke, galima tik spėlioti. Įdomu, kad senųjų apeigų reliktus tokioje vietovėje užfiksavo istorinis dokumentas: 1596 m. dokumente minima tokia vieta Olki prie Jaugilos upelio (Jaugilių k., Kėdainių r.), kur šventomis dienomis susirenka žmonės, nusipirkę už 9 lietuviškus grašius pusę statinės alaus sau ir savo bičiuliams (Jablonskis K. 1941. P.138. Nr.91/8). Prielaidą, jog Alkos pievos - buvusios šventvietės, netiesiogiai paremia ten žinomi archeologijos paminklų kompleksai. Alkos pievos žinomos prie kapinynų (plg. Biržų Laukas, Šilalės r.; Kulautuva, Kauno r.), piliakalnių (plg. Deltuvėlė, Ukmergės r.; Piliakiemis, Molėtų r.; Antatilčiai, Ukmergės r.; Zujai, Ukmergės r.).
Be visų paminėtų vietovių, Alkais kartais dar vadinamos kapinės (plg. kapeliai yra Puokės, Erkšvos Alkos kalnuose (Skuodo r.)). Pavadinimus su šaknimi alk-, elk- turi ir gyvenamosios vietos: įvairūs vienkiemiai, kaimai, gyvenvietės. Be abejonės, tose vietovėse būta senojo tikėjimo šventviečių, bet jos nevisada žinomos. Pabaiga Kalbiniai duomenys rodo, jog indoeuropietiškasis *al- ar *alk-/*elk- „linkis” posūkio bei pakilimo prasme, buvo ir tam tikras sakralinis terminas. Lietuvišku žodžiu alka,-s buvo vadinamos senosios šventvietės, aukojimo vietos. Su tuo susijęs ir alkos / aukos vartojimas „duodamo dievams daikto” prasme. Šventvietės, vadinamos alkais bei gyvenamosios vietovės su šaknimi alk-, elk- pavadinimuose, minimos XIII-XVII a. istoriniuose šaltiniuose. Žinomi padavimai apie šias šventvietes dažnai paremti motyvu, jog ten „senovėje” buvo aukojama. Lietuvoje, Latvijoje bei Rytprūsiuose žinomos 267 šventvietės, vadinamos Alkais. Didžiąją daugumą iš jų sudaro kalnai (112), pievos, laukai (68), taip pat upės (34), ežerai, kūdros (18), pelkės (14), girios (12), salos (9). Alkais vadinamų šventviečių kartografavimas rodo skirtingų regionų šventviečių tradicijas - kokios rūšies šventvietės ir kur - vadinamos bendriniu (šiuo atveju - baltų kraštams) pavadinimu alka,-s (elk, olk), reiškiančiu šventą, aukojimo vietą. Būdingos Vakarų Lietuvos (kuršių, žemaičių) šventvietės buvo kalnuose, Vidurio Lietuvos (aukštaičių) - laukuose prie upių, Rytų Lietuvos (lietuvių) - laukuose prie upių, ežerų, taip pat ežerų salose. Daugumas šių šventviečių priklauso I tūkst. vidurio - II tūkst. pradžios paminklų kompleksams.
LTR - Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. LŽV - Lietuvos žemės vardynas. 1935-1939. Anketos saugomos Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. Urbanavičius V. 1972š. Senovės lietuvių spėjamų kulto vietų kasinėjimai. 1972 // LIIR F.1. VAK - Valstybės archeologijos komisijos archyvas KPC Dokumentacijos centre. F1. A.1. VK - Lietuvių kalbos instituto Abėcėlinė lietuvių vietovardžių iš gyvosios kalbos kartoteka. Literatūra Alseikaitė-Gimbutienė M. 1943. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje / Gimtasai kraštas. 1943. Nr.31. P.53-80. Asaris J. 1996. Par kuršu izplatību ziemeļkurzemē 11.-13. gs. / Arheoloģija un etnogrāfija. Rīga. 1996. T.18. L.38-42. Bezzenberger A. 1877. Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache. Auf Grund Litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts. Göttingen. 1877. Blažienė G. 1995. Nauji prūsų vardyno duomenys / Baltistica. 1995. T. XXX(2). Brink S. 1996. Political and social structures in early Scandinavia. A settlement-historical pre-study of the central place / Tor 28. Uppsala. 1996. P.235-281. Būga K. Rinktiniai raštai. Sud. Z. Zinkevičius, red. V. Mažiulis. V. 1958-1961. T.1-3. Buszinski I. 1874. Opisanie historyczno-statystyczne powiatu Rossieńskiego guberniji Kowienskiej, z dodaniem listy poprawnej Generalnych Starostw b.Księztwa Žmujdzkiego i Popisu Szlachty žmujdzkiej 1528 r. Wilno. 1874. Daukantas S. 1993. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. V. 1993. Endzelīns J. 1956. Latvijas PSR vietvārdi. Rīgā. 1956. D.1. Sēj.1. Ermanytė E. 1967. S. Daukanto auka ir kiti bendrašakniai žodžiai // Kalbos kultūra. 1967. Nr.12. P.42. Fraenkel E. 1955. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg. 1955. Lfg.1. Geitler L. 1875. Litauische Studien. Auswahl aus den ältesten denkmälern, dialectische beispiele, lexikalische und sprachwissenschaftliche beiträge. Prag. 1875. Gerulis G. 1922. Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin u. Leipzig. 1922. Grimm J. 1875. Deutsche Mythologie. Gütersloh. 1875. Bd.1. Holthausen F. 1934. Gotisches etymologisches Wörterbuch mit Einschluss der Eigennamen und der gotischen Lehnwörter in Romanischen. Heidelberg. 1934. Jablonskis K. 1941. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. Kaunas. 1941. T.1. Ivinskis Z. 1986. Medžių kultas lietuvių religijoje / Rinktiniai raštai. Roma. 1986. T.2. Karulis K. 1992. Latviešu etimoloģijas vārdnīca. Rīga. 1992. T.1. Kluge F. 1934. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. Berlin u. Leipzig. 1934. Kurtz E. 1924. Verzeichnis alter Kultstätten in Lettland / Mitteilungen aus der livländischen Geschichte. Riga. 1924. Bd.XXII. Hf.2. L.4-88. Latvijas PSR arheoloģija. 1974. Latvijas PSR arheoloģija. Rīga. 1974 Ličkūnas S. 1934. Mažeikių apskrities Alkos kalnai / Gimtasai kraštas. 1934. Nr.3-4. P.185-186. Lietuvių tautosaka. 1967. Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos. Par. L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius, K. Viščinis. V. 1967. T.4. LKŽ Lietuvių kalbos žodynas. V. 1941-1996. T.1-17. Mažiulis V. 1988. Prūsų kalbos etimologijos žodynas A-H. V. 1988. T.1. Miežinis M. 1894. Lietuviszkai-Latviszkai-Rusiszkas Žodynas. Tilžė. 1894. Petras Dusburgietis. 1985. Prūsijos žemės kronika. V., 1985. Pokorny J. 1959. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern u. München. 1959. Bd. I. Rusmanis S., Vīks I. 1993. Kurzeme. Rīga. 1993 Sideravičius K. 1932. Alka // Šiaurės Lietuva. 1932 01 31. P.3. Straubergs K. 1941. Latviešu buramie vārdi. Kaitēšana un dziedināšana. Rīgā. 1941. T.2. Šmits P. 1940. Latviešu tautas ticējumi. Rīgā. 1940. T.1. Šturms E. 1936. Elka kalni un pilskalni Kursā / Pagātne un tagadne. 1936. L.82-102. 1938. Baltische Alkhügel / Conventus primus historicorum Rigae, 16-20. VIII. 1937. Rīga. 1938. S.116-132. 1946. Die Alkstätten in Litauen / Contributions of Baltic University. Hamburg. 1946. No.3. S.1-35. Tarasenka P. 1926. Senovinės lietuvių šventovės // Švietimo darbas. 1926. Nr.6. P.706-715. 1928. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas. 1928. Urbanavičius V. 1974. Spėjamos apeiginės vietos Dubysos aukštupyje / ATL 1972 ir 1973 metais. V., 1974. Urtāns J. 1993. Latvijas senās svētnicas. Rīga. 1993. Vaitkevičienė D., Vaitkevičius V. 1996. Naujojo Daugėliškio padavimai / Tautosakos darbai. 1996. T.5. Vaitkevičius V. 1994. Barstyčių alkai - senųjų kuršių tikėjimo ir apeigų atspindys / Žemaičių praeitis. 1994. T.3. P.102-109. Valančius M. 1972. Raštai. V., 1972. T.2. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1958. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. V. 1958. Volteris E. 1933. Alkiai ir alkvietės. Lietuvos šventovės ir jų vadinimas // Akademikas. 1933. Nr.4. P.73-74. Ziesemer W. 1936. Preussisches Wörterbuch Sprache und Volkstum Nordostdeutschlands. Königsberg. 1936. Lf.2. Вольтер Э. 1886. Литовский катихизис Н. Даукши по изданию 1595 года, вновь перепечатанный / Записки Императорской Академии Наук. Санкт Петербург. 1886. Т.LIII [Приложение]. Гуковский К. 1892. Городь Россiены и др. замьчательныя мьстности Россiенскаго уьезда / Памятная книжка Ковенской губернии на 1893 годь. Ковно. 1892. Крживицкий Л. 1909. Жмудские пилкалнисы / Известия Императорской археологической комисии. Санкт Петербург. 1909. Вып. 29. С.82-129. Санько С. 1996. Верагодны беларуски рэфлекс аднаго цыркумбалтыйскага рытуальнага тэрмiна: *alka- : блр. *volok- / Беларусь y cicтэме трансеyрапейскiх сyвязяй y I тысячагоддзi Н.Э. Мiжнародная канферэнцыя. Мiнск. 1996. С.71-73. Спрогис И. Я. 1888. Географическiй словарь древней Жомойтской земли ХVI столетiя. Вильна. 1888. Топоров В. Н. 1975. Прусский язык. Словарь. A-D. Москва. 1975. Т.1. Юшкевич А. 1897. Литовскiй словарь с толкованiем слов на русском и польском языках. Санкт Петербург. 1897. Вып. 1. Trumpiniai ags. - anglosaksų bltr. - baltarusių germ. - germanų gyv. – gyvenantis go. - gotų gr. - graikų ide. - indoeuropiečių k. - kaimas kun. - kunigas la. - latvių lie. - lietuvių m. - miestas P. - pateikė pr. - prūsų r. - rajonas vad. - vadovas v. a. - vokiečių aukštaičių s. - senovės sl. - slavų saks. - saksų seniūn. - seniūnija rus. - rusų tūkst. - tūkstantmetis U. - užrašė vnk. – vienkiemis
|