|
|
Gamtosauga |
Aplinką saugantis vartojimas - tai gyvenimo būdas. Žmogaus ekologinio sąmoningumo rodiklis, jo išprusimo ir atsakingumo už savo, kaip protingos būtybės, veiksmus matas. Tai sąmoningas vartojimas tų gaminių ir paslaugų, kurie yra mažiausiai žalingi aplinkai, tai gamtos išteklių saugojimas, naudojant daugkartinius ar iš antrinių žaliavų pagamintus produktus. Tai pastangos išsaugoti mūsų Žemę ateities kartoms ne blogesnės kokybės nei ji yra dabar ir stengimasis, kad ji būtų dar geresnė. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti mažindamas po savęs atliekamų teršalų kiekį.
Lietuvių mitologijoje, Gaja - Žemė, Saulės ir Mėnulio dukra. Žemė - yra gyva. Žmogus jos tikrai nesunaikins, tačiau ji gali atsikratyti nepageidaujamo savo augintinio – žmogaus. Žmogus nekukliai iškėlė save aukščiau pačios savo motinos Gajos ir negailestingai ją niokodamas ir išnaudodamas užsitrauks jos rūstybę. Vis dažniau ši mintis aplanko gamtą mylinčius ir darnos su Visata ieškančius žmones. Jau seniai žmonės spėlioja ar Žemės planeta yra gyva. Šiai minčiai suklestėti labai padėjo Džeimsas Lovelokas su savąja "Gajos hipoteze", teigdamas, kad visi Žemės organizmai "bendradarbiauja" kad klimato ir bionikos sąlygos išliktų tam tikrose jiems leistinose ribose. Lovelokui buvo gyva ne pati Žemė, - visa jos gyvybė veikia tarsi būtų viena gyva būtybė (ar prisimenate S.Lemo "Soliarį", kurį ekranizavo S.Tarkovskis?). Džnonas Mišelis ir Robertas Rikardas tirdami Simulakra (akmenų dariniai panašūs į gyvas būtybes) prasitarė, kad gyvybės "dvasia" galėjo egzistuoti iki jai atsirandant. Pyteris Tompkinsas ir Kristoferis Birdas tvirtino, kad net paprasčiausi organizmai gali turėti nervų sistemos užuomazgas, "sąmonę" ir bendravimo priemones (t.y. kalbą). Paulis Kamereris pabrėžė, kad gamtoje pilna be galo pasikartojančių morfemų, o kiti stebėjosi, kad rūšių migracija ir populiacijos kitimai vyksta taip, tarsi tai būtų reguliuojama ir valdoma - tarsi pati planeta išvarytų ar atsikeltų kai kurias rūšis iš kitų pasirinktų sričių. Luisas Kervanas stebėjo, kaip daugelis organizmų atlieka tikrą "gyvybės alchemiją" vien tik elementų transmutacijų (perstatinių) dėka - tai garsusis "šimto bezdžionių ir rašomosios mašinėlės" reiškinys praktikoje (kai įgyjama naujų įpročių be tiesioginio jų perdavimo). Šeldreiko susiformuojančio priežastingumo teorija davė naują postūmį instinktų susidarymo tyrimams. Gal tai savotiška "anima mundi" (grupinė sąmonė), o gal perduodama noosferoje veikiant žmogui (Teilhardas de Šardenas). Ir visos tos kalbos skatina vieną seną seną mintį, kad Motina Žemė yra gyvoji Deivė. Taip tikėjo vios senosios Deivę Motiną garbinusios religijos, kol jų neišstūmė atkeliavę klajokliai su savo patriarchaliniu aukčiausiuoju dievu. Moters vaidmens pakitimas leidžia vėl atrasti Gają bei atgimti Panui ir reikalauja peržiūrėti paslaptingus senųjų iki-krikščioniškųjų tikėjimų sąryšius.
Informacija iš: www.animalrights.lt Animal rights - reiškia gyvūnų teises į tokią gerovę, kokia jiems yra natūrali, nepaisant to ar gyvūnas yra švelnus, visiškai nenaudingas žmogui, ar net pavojingas, kaip kad paprastai būna žmogus, kuris ne visada yra švelnus, kam nors naudingas arba kieno nors mėgstamas. Gyvūnai ir maistas Vydūnas, lietuvių mąstytojas : Nelygi žmonių dora ypačiai aiškiai pastebima žiūrint į žmonių sąntykius su gyvuliais. Rytų žemėse gyvena milijonai žmonių, kurie niekuomet nekankina gyvulių ir jų nežudo. Nes mėsos tie žmonės nevalgo. Europoje, kur beveik visi krikščionys yra, žiūrima į tokį pasielgimą su pašiepa. Kaip žinoma, Europos žmonės nelabai maloniai apsieina su gyvuliais. Nors pradeda praplisti gyvulių apsaugos draugijos, nors tūluose kraštuose baudžiami žmonės, kurie gyvulius kankina, vis dėlto dar yra labai skaudus gyvulių likimas Europoje. Tai parodo ypačiai trys dalykai. Gyvulių kraujas dar kasdien srovėmis praliejamas. Tūkstančiai jųjų kas dieną skerdžiami, jeib žmonės jų mėsa maitintųs. Dar maža tėra tų žmonių, kurie numano, jog žodis „nežudyk!“ gali būti duotas atsižvelgiant ir į gyvulius. Paprastai tikima, kad žmogus negalėtų gyvas išlikti mėsos nevalgydamas. Ir kol nebus plačiai išmanyta, jog tai tačiau galima, gyvuliai bus tam žudomi. Minėti berods reikia, kad didžių miestų skerdynėse žiūrima gyvulį žudyti jam padarant kuo mažiau skaudėjimų. Kitas būdas gyvulius kankinti ir žudyti yra medžiojimas. Kiek tuomet gyvuliai kęsti turi, rodos, kiekvienas protingas žmogus žino. Valandų valandas jie gainiojami ir nežino, kur dingti iš mirties baimės, kol pagaliau nenušaujami. Reikėtų kiekvienam apie tai bent mažuma pamanyti, tuomet išvystų, jog medžiojimas yra žemos doros apsireiškimas, nors medžiotojų ir aukštesniųjų luomų žmonės. Trečiu būdu gyvuliai kankinami aukščiausiose Europos mokyklose. Vadinamas šis kankinimas vivisekcija, tai esti gyvulių pjaustymas. Įsivaizduokime, kas čia daroma. Gyvulys, dažniausiai šuo, prirakintas ant kokios lentos, yra pjaustomas tiek žmonių, kiek tik prieiti gali. Vieni turi darbo prie jo akių, kiti – prie nugaros dirgsnių ir t.t. Gyvulys pjaustomas, lyg jis tebūtų medis arba šiaip koks daiktas. Kuomet vienam kartui užtenka tų studijų, gyvulėlis nuvežamas šiek tiek sulopytas į tam tyčia įtaisytą kambarį ir paliekamas, kol nepasirodo reikalinga jį toliau pjaustyti. Ir tai daroma taip ilgai, kartais kelias dienas, net savaites, kol nenumiršta nelaimingasis kankinys. Tuomet kitas prirakinamas prie lentos. Sakoma, tai reikalinga, jeib gydytojai geriau išmoktų žmonių ligas gydyti ir žmonės neprivalytų tiek kęsti. Negalima trumpai išrodyti, kad tai yra apsirikimas. Tik tai tenoriu pasakyti, kad žmonių slogos tegali būti šalinamos išminties ir doros augimu. O visisekcijoj to visiškai nėra matyti. Tie gyvulių pjaustytojai neturi nei menkiausio pasigailėjimo nebyliais gyvulėliais. Ir tūli, be abejonės, nesigailėtų žmogų taipo jau žudyti, jeigu tvarka tarp žmonių tai prileistų. Kiti berods pasibaisėtų, kad kas ir tik pamanytų, jog jie ir gyvą žmogų galėtų taip pjaustyti. Tačiau ir tokie mokslininkai dažniausiai laiko žmogų ir gyvulį tik materijos krūva. Nėra jiems tarp jų didžio skirtumo. Trumpai pasakius, mūsų stovis, atsižvelgiant į gyvulius, yra toks: žmonės tiki tiesą turį gyvuliui daryti, ko jie nori; jų sąžinė jiems dažnai nieko nesako apie tai, kad ir gyvulys, kaipo žmogus, atbojimo vertas yra, kad žmogui reikėtų žiūrėti į gyvulį, kaipo į draugą. Gyvulius geriau pastebėdami, išvysime, jog jie ne taip labai skiriasi nuo mūsų. Be abejonės, jie yra sąmoningi. Jie turi geismų ir jausmų. Jie apreiškia džiaugsmą ir nuliūdimą, nekantą ir užuojautą, parodo protą ir gudrumą. Paprastai vadiname gyvuliu jo kūną, kaip dažnai ir į žmogų tiktai žiūrima kaipo į kūna. Ir tuomi nukrypstame nuo to, kad turėtų būti pastebima. Patsai žmogus yra siela, kuri apsireiškia kūnu. Taip ir gyvulys yra siela, kuri gyvena kūne. Kuomet taip nors kartais pažvelgtume į gyvulį, daug žmoniškiau su juo pasielgtume. Įvairiuose dalykuose gyvuliai daug gabesni už žmogų. Žmogus tarsi iš visų gyvulių savyje po mažumą teturi. Todėl pavienis gyvulys viename ar antrame dalyke tobulenis už žmogų. Šuo daug geresnės uoslės turi negu žmogus. Žirgas ir tamsoj suranda kelią, kuomet žmogus visai nebsusivokia. Aras ir erelis nuostabiai toli matyti gali. Tūli gyvuliai stato sau trobas arba lizdus, kad joks žmogaus darbas su tuo negali susilyginti. Voras mezga tinklus, kad tegalima tuo stebėties. Skruzdėlės ir bitės taip tvarkiai gyvena savo draugijoj, kad žmonės tegali iš jų sau imti paveikslą. Gana dažnai galima pastebėti, kaip gyvuliai ir užjaučia vienas kitą. Indijoj yra įtaisytos gydyklos, kur gyvuliai gydomi. Kartą ten koją lūžęs šuo buvo išgydytas ir paleistas. Po kelių dienų jis sugrįžo atsivesdamas kitą sužeistą šunį. Kartą keleiviai vežėsi su savimi ant laivo vyrišką ir moterišką beždžionę. Patinui susirgus, patutė bandė jį visaip palinksminti. O kaip tasai pasimirė, ši nebeėmė maisto ir pasimirė taipo jau. Žinomas yra dalykas, kad šunys dažnai miršta ant kapo savo šeimininko. Vienas gydytojas laikė savo troboj varną. Kartą pasivaikščiodamas rado mažą kokį paukštytį ir jį parsinešė. Bet tas paukštytis nelesė, ir niekaip nebuvo galima jam į snapą maisto įkišti. Varna stovėjo ir žiūrėjo, kaip gydytojas varginos. Ir jam vos nuėjus, ji nužengė pas mažąjį paukštelį ir gražiai palesino paikutį. Daug tokių nusidavimėlių galima surašyti apie gyvulius. Bet yra ir tokių atsitikimų, iš kurių galima matyti tarsi gerą gyvulių širdį. Plačiai žinoma yra, kaip Alpėse šunys keleivius iš mirties pavojaus išgelba. Labai dažnai šunys skęstančius ištraukia iš vandens. Kartą jaunas išdykėlis išplaukė laiveliu ant ežero ir, išmetęs iš laivo savo šunį, sudavė jam irklu į galvą, norėdamas jį užmušti. Bet tuo tarpu pačiam įkritus į vandenį, jo šuo, jį pagavęs už skverno, išplaukė iš vandens ir savo kankintoją iš mirties išgelbėjo. Tūli mokslininkai yra tyčia tyrinėję gyvulių sielos apsireiškimus. Garsus tame pastojo vokietis Dr. Th. Zell. Jis yra pasistengęs išrodyti, kokios yra gyvulio manymo ir proto ribos, kiek gyvulio sielos apsireiškimai prilygsta žmogaus sielos apsireiškimams, ir kaip jie skiriasi nuo viens kito ir t.t. Kuomet į visa tai įsižiūrime, gyvuliai mums pastoja daug artimesniais. Ir suprantame, jog jie yra iš tikrųjų mūsų artimais. Nėra abejonės, kad kuo geriau išmanysime savo padėjimą ir savo gyvenimo uždavinį, tuo geriau ir suprasime, kas gyvuliai yra, ir su jais pasielgsime doriau, pastosime žmoniškesniais.“ Dauguma žmonių tampa vegetarais dėl etinių motyvų. Etinis vegetarizmas remiasi principu, kad gyvuliai turi tokius pat jausmus, kaip ir žmogus, todėl jie taip pat jaučia skausmą ir turi teisę gyventi. Masinė mėsos gamyba yra susijusi su daugybe nešvarių dalykų, tokių kaip dirbtinis apvaisinimas, hormoninė stimuliacija, kastravimas, gyvuliniai maisto priedai, fizinė prievarta, ir galų gale nežmoniškos žudynės. Plutarchas metė iššūkį mėsėdžiams: „Jeigu sakote, kad pati gamta davė jums tokį maistą, tada pirmiausia patys nužudykite būtybę, kurią norite suvalgyti. Tačiau padarykite tai savo rankomis, be kirvio, vėzdo ar kito įnagio". Leonardo da Vinči rašė: „Išties žmogus žvėrių karalius, nes žiaurumu jam niekas neprilygsta. Mes gyvename kitų gyvybės sąskaita, esame vaikščiojantys kapinynai!" Ir priduria: „Ateis diena, kai žmonės į gyvulių žudymą žiūrės taip pat, kaip į žmogžudystę". Šiaurės Amerikos vegetarų draugijos žurnale paskelbta apybraiža „Vegetarizmo etika" sugriauna „humaniško gyvulių žudymo" koncepciją: „Maistinių gyvulių" gyvenimas nelaisvėje nuo pradžios iki pabaigos yra nenatūralus: dirbtinis veisimas, žiaurus kastravimas ir hormoninė stimuliacija, nenormalus maitinimas, skatinantis greitesnį svorio prieaugį, ir pagaliau ilga kelionė pasibaisėtinomis sąlygomis pasitikti mirties. Užtvarai, nežmoniškas elgesys bei elektrinės lazdos, šiurpi prievarta ir baimė tai vis „šiuolaikinio" gyvulių auginimo, transportavimo ir skerdimo kasdienybė. Taikstytis su tuo ir priešintis tik nežmoniškam žiaurumui, kurį gyvulys patiria paskutiniosiomis savo gyvenimo sekundėmis, reiškia iškreiptai suvokti žodžio „humanizmas" prasmę".
Būtina žinoti jog:
Mėsa Milijardai nekaltų gyvūnų kiekvienais metais nukankinami ir nužudomi žmogaus maisto gamybai. Šimtai tūkstančių yra priversti kęsti badą, šaltį, karštį, lūžių skausmą ir t. t., nuo ko paprastai numiršta. Mėsos pramonė nėra besišypsantis kiaulės veidukas ant dešros etiketės. Tai žiauri ir nepaprastai daug skausmo teikianti industrija. Dažnai žmonės sako, kad jie patys turi teisę rinktis, valgyti mėsą ar ne, tačiau remdami mėsos pramonę jie kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Mėsos vartojimas ir pramonė visais įmanomais aspektais vertinama neigiamai: Ekologija – nualintas dirvožemis, užterštas vanduo, kertami miškai, tai yra reiškiniai, kuriuos stipriai įtakoja mėsos pramonė. Sveikata – pasaulio dietologų asociacijos jau kelis dešimtmečius pripažįsta, kad teisinga vegetarinė mityba aprūpina žmogų visomis būtinomis medžiagomis ir ne tik kad nekenkia, bet yra naudinga sveikatai. Ekonomika – mėsos produktų gamyba – tai mažumos prabanga daugumos sąskaita. Moralė – gyvūnai yra mąstančios būtybės, jiems nesvetimos džiaugsmo, liūdesio ir kitos „žmoniškos” emocijos. Jie jaučia skausmą taip pat kaip mes. Religija – visi svarbiausi šventraščiai draudžia žudyti.
Pasaulyje kasmet užauginama ir nužudoma bilijonai broilerių. Paukščiai auginami didžiuliuose angaruose be langų, kuriuose manipuliuojama dirbtine šviesa taip, kad paukščiai kuo dažniau maitintųsi. Kad būtų patenkinta milžiniška paukštienos paklausa, taikoma genetika, augimą skatinantys vaistai, ir kiti būdai tam, kad paukščiai užaugtų greitai ir dideli. Skerdimui broileris yra užauginamas per šešias savaites. Taikantis prie vartotojų įgeidžių, paukščiai auginami „storesnėmis krūtinėlėmis, riebesniais sparnais ir putlesnėmis kulšelėmis” (Associated Press). (Egzistuoja ir tokie dalykai, kaip prievartinis žąsų ir ančių šėrimas, siekiant, pavyzdžiui, kepenų padidėjimo). Daugybė paukščių miršta dėl to, kad jų širdis ir plaučiai nespėja augti kartu su skeletu. Toks greitas augimas, kurį skatina veisimo, mitybos ir kitų technologijų tobulėjimas, sukelia problemų, pvz.: kojų silpnumas ir sąnarių patologijos. Tyrimai įrodė, kad beveik kiekvienoje paukščių fermoje yra paukščių, kurie nenormaliai vaikšto, patiria skausmą ir stresą.
Kiaušinių industrijos metodai yra žiaurūs ir nepateisinami. Dažniausiai taikoma linijinio, narvelinio paukščių laikymo sistema, kur paukščiai laikomi ankštai, jie negali nei apsisukti, nei išskleisti sparnų. Vištos dedeklės maitinamos savo pačių atmatomis, papildant jas nedidele dalimi kombinuoto pašaro. Jos yra priverstos tuštintis viena ant kitos. Tokios sąlygos sukelia stresą ir tokį paukščių elgesį, kaip, pavyzdžiui, šalia esančių kaimynų kapojimas snapu. Kad to būtų išvengta, ūkininkai laiko paukščius prieblandoje ir taiko snapų nukapojimo metodą: snapo galiukas būna nupjaunamas karštais ašmenimis, su nuskausminamosiomis procedūromis niekas nežaidžia. Ankštuose narvuose paukščiai nusigramdo plunksnas, iki mėsų nusitrina odą, jų kojos būna suluošintos. Tai, kad vištomis yra gerai rūpinamasi, kitaip jos nedėtų kiaušinių, tėra dar vienas žiaurumo industrijos mitas: normalus vištos amžius gali viršyti dešimtmetį, tačiau paukštynuose dedeklės „nurašomos” ir paskerdžiamos po 2 metų. Be to, jų kaulai yra nenormaliai trapūs.
Tiek gabenant į skerdyklą, tiek pačioje skerdykloje, dar gyvi paukščiai patiria daugybę lūžių. Jų gerkles perrėžia mašinos, po to jie merkiami karštą karštą vandenį, kad būtų pašalintos plunksnos. Šio proceso metu dažnai paukščiai dar būna gyvi. Skerdimo procesas, daugiau ar mažiau žiaurus, vis vien lieka žudymu.
Fermos be specialių cheminių medžiagų niekaip negalėtų užauginti bilijonus paukščių, nes tokiomis laikymo sąlygomis jie paprasčiausiai žūtų. Paukštis pasisavina tik apie 20% jam sušertų antibiotikų, kiti 80% atsiduria išmatose, kurios vėliau teršia vandenį ir žemę. Apskritai, mėsai auginamų gyvūnų antibiotikais šėrimas yra kvailiausia, ką žmonių rasė galėjo sugalvoti – taip mėsėdžiai praktiškai tiesiogiai minta kenksmingomis medžiagomis ir stebisi savo ne kokia savijauta. Kita bėda yra ta, kad bakterijos laikui bėgant įgijo atsparumą antibiotikams, todėl jomis užsikrėtusio žmogaus išgydymas tampa itin komplikuotas (pvz. salmoneliozės atvejai). Vištų maitinimas
Didesniuose ūkiuose kiaušinius dedančios vištos yra maitinamos savo pačių atmatomis, papildant jas nedidele dalimi kombinuoto pašaro. Žmonėms, kurie nebuvo su tuo susidūrę, sunku tuo patikėti, bet… šį faktą paskelbė netgi ne „propaganda” užsiimančios gyvūnų teisių apsaugos organizacijos, o maisto kokybės kontrolės grupės. Deja, priemonių iki šiol jokių nesiimama, tiesiog kai kuriose valstybėse atsirado įstatymai, neleidžiantys plunksnų ir atmatų kiekiui viršyti 50% maisto davinio sudėties.
Karvės ir pienas Iš pat pradžių norime kategoriškai paneigti visuomenėje įsivyravusį mitą, kad karvės sutvertos tam, kad žmogui duotų pieno, neva jos jo turi perdaug, ir jų tešmuo plyštų, jei būtų nemelžiamos.
Žmogus, naudodamas kitų žinduolių pieną, elgiasi nelogiškai ir laužo gamtos dėsnius. Karvės pienas yra skirtas jos naujagimio, veršiuko, maitinimui. Kad turėtų pieno, karvės, kaip ir kiti žinduoliai (taip pat ir žmogus) privalo būti apvaisintos ir pagimdyti. Nuo seniausių laikų karvės yra išnaudojamos norint gauti produktą, kuris ne tik nėra būtinas, bet ir nėra tinkamas žmogui – jam, kaip ir kiekvienam žinduoliui, reikia tik motinos pieno ir tik kūdikystės laikotarpiu. Tada pienas yra pats sveikiausias, tinkamiausias, ir, be abejo, būtinas maisto produktas. Kiekvienas gydytojas patvirtins, kad kūdikiams negalima duoti karvės pieno, nes jame yra: tris kartus daugiau baltymų nei reikia, jų kokybinė sudėtis labai skiriasi nuo motinos pieno baltymų per daug natrio, kalcio, fosforo, magnio, per mažai angliavandenių, per mažai geležies, ji blogai rezorbuojama, padidėja mažakraujystės išsivystymo rizika per mažai cinko, vitaminų A, C ir D, per mažai nesočiųjų riebiųjų rūgščių Tai, kad paūgėjęs žmogaus organizmas lyg ir sudoroja pieno produktus, nereiškia, kad tai atsiliepia teigiamai sveikatai.
Paskutinis šimtmetis buvo tikra revoliucija pieno industrijoje. Melžimą rankomis pakeitė melžimas staklėmis: karves pradėta melžti dažniau, 2-3 kartus per dieną. Pieno gamyba senovėje vykdavo tik pavasarį ir vasarą. Dabar modernios sistemos leidžia išnaudoti karves visus metus. 1940 m. karvė vidutiniškai pagamindavo 3000 litrų pieno per metus. Vidutinis pieno kiekis gaunamas iš vienos karvės per metus dabar yra 5000 - 6000 litrų. Genetinės variacijos kai kuriuos gyvulius išprievartauja duoti net iki 10 000 litrų pieno per metus. Kai karvė atsiveda veršiuką, naujagimis atimamas vos po kelių valandų. Natūraliai karvės maitintų veršiuką nuo 6 iki 12 mėnesių. Mirtingumo lygis yra 10% per pirmas tris gyvenimo savaites. Karvės ir veršiuko išskyrimas sukelia kančią ir motinai, ir veršiukui. Yra daugybė skirtingų veršiukų auginimų fermose metodų. Dažniausiai jie maitinami dirbtinio spenio pagalba ir maždaug po keturių savaičių pervedami nuo pieno prie kieto maisto dietos (nors ir karvės pienas veršiuką aprūpina tinkamu maisto kiekiu organizme, bet nėra toks efektyvus veršiuko svorio atžvilgiu, o to reikalauja industrija). Naujagimis veršiukas yra lengvai prieinamas ligoms - dažniausiai plaučių uždegimui ir mirtinam viduriavimui - nes jo imuninė sistema dar neišsivysčiusi, jį turėtų apsaugoti pirmas motinos pienas, kuriame gausu antikūnių ir maisto medžiagų. Daugiau nei 50% veršiukų suserga šiomis ligomis. Net tada, kai veršiukas pirmas dienas paliekamas su motina, jis dažnai neturi galimybės gauti iš jos pieno dėl deformuoto tešmens. Veršiukas, kuris negali tinkamai maitintis pirmas gyvenimo valandas, niekada neturės normalios imuninės sistemos. Prieš pradedant fermos gyvenimą, veršiukas išgyvena skausmingą gyvulininkystės normų pritaikymą, tokį kaip kastracija, ragų šaknų pašalinimą darant jautienos pramonę patogesne ir pan. Pieninga karvė yra vystoma specialaus pieno gavimui, kaip kad jautienos karvės yra pritaikomos specialios jautienos gamybai. Per paskutinius 20 metų Anglijoje karvių genetinė sistema smarkiai pakeista ir vis dar keičiama. Karvės tampa didesnės, anksčiau subręsta, pagamina kur kas daugiau pieno ir gali perdirbti ir prastesnį maistą į pieną. Beje, gamtos dėsniai fermose neatlesitinai sulaužomi karvėms šeriant gyvulinės kilmės produktus, tai ir sukėlė visiems žinomą kempinligės protrūkį. Trumpai tariant - gyvūnai yra verčiami maisto produktų mašinomis, yra visiškai nekreipiamas dėmesys į tai, kokį skausmą jie patiria, o tada, kai padaras nebeįvykdo gamybos standartų būna be gailesčio nužudomas. Ant pieno, sviesto, grietinių ir sūrių įpakavimų vaizduojami idiliški kaimo vaizdai su žaliomis pievomis, romiomis žalmargėmis, moterimis, nešinomis mediniais kubilais pienui - visa tai tėra graži praeities pasaka, po kuria slepiamas lygiai toks pats žiaurumas kaip ir skerdyklose. Dažnas lietuvis, skirtingai nuo amerikiečio, dar yra matęs kaime užaugusią karvę, galbūt net ją melžęs ir pats maitinęs, tačiau industrializacija sparčiai leidžia šaknis ir Lietuvoje.
Kailis Kad apsivilktum norimus kailinius reikia nužudyti: 12-15 lūšių; 10-15 vilkų ar kojotų; 15-20 lapių; 60-80 audinių; 27-30 meškėnus; 10-12 bebrų; 60-100 voverių... Šie žvėreliai, tik dėl to, kad jų kailiai gražūs, visą savo gyvenimą priversti kankintis mažuose ir ankštuose narvuose, kol galiausiai yra nužudomi naudojant žiaurius ir nehumaniškus metodus: dujas, spąstus, elektros srovę ar vėzdą. Nesvarbu ar pagautų laisvėje ar užaugintų kailių fermose, nekaltų žvėrelių skausmas ir kančios privalo būti sustabdyti. Kailių industrijos aukų skaičius yra siaubingas. Kailinių gyvūnų fermos
Apie pusę dėl kailių nužudytų gyvūnų yra gimę ir užaugę nelaisvėje, fermose, baisiomis sąlygomis. Tipišką kailių fermą sudaro šimtai metalinių, viela apraizgytų narvų, kuriuose gyvūnai kenčia šaltį, lietų, sniegą ir saulę. Juose stipriai ribojama gyvūno judėjimo laisvė. Tokios sąlygos traumuoja gyvūnų psichiką, jie pradeda luošinti patys save, tampa kanibalais.
Plieniniai spąstai, kuriais gyvūnai pagaunami už kojos, dažnai išplėšia aukos mėsą, nutraukia raiščius ir sausgysles, sulaužo kaulus. Daugelis gyvūnų, kad nors kiek numaldytų tą nepakeliamą skausmą, nusigraužia spąstuose įkliuvusią koją. Laukinėje gamtoje paspęstos pinklės nesirenka aukų, ir į jas dažnai pakliūna kiti gyvūnai. Gaudant vieną konkrečios rūšies gyvūną, į spąstus patenka iki 10 kitų rūšių gyvūnų.
Kailių pramonėje naudojami įvairiausi gyvūnų žudymo būdai: dujos, elektros srovė, nuodai, uždaužymas lazdomis, sprando nusukimas. Tik keli iš šių metodų veterinarų laikomi humaniškais, jeigu žudymą apskritai galima būtų pavadinti humanišku, bet žudikams rūpi tik nesugadinti kailio: sąvokos skausmas, kančia ar žmogiškumas čia neegzistuoja. 1994 m. Olandijos vyriausybei skirtoje ataskaitoje, P. Wiepkema išsiaiškino, kad kailių fermose lapės patiria padidintą baimės jausmą. Patelėms tokia streso būsena sukelia rimtos formos žalingus elgesio sutrikimus, tokius, kaip jauniklių nužudymas. Jis apskaičiavo kad, 10-20% lapių patelių nužudo savo vaikus. Kitas tyrimas, išspausdintas 1993 m. žurnale apie Gyvūnų veisimą ir genetiką, rodo, kad 50% visų jauniklių buvo nužudyti savo motinų… Ar auginti gyvūnus kailiams narvuose yra humaniška? Ne. Kailių gamintojai „sutaupo” gyvūnų gerbūvio sąskaita. Žvėreliai, auginami kailių „fermose” (audinės, lapės, sabalai, šinšilos), įkalinami mažuose metaliniuose narvuose, kur jokia natūrali veikla neįmanoma – infekcijos, liguista psichika, hormonai čia yra kasdienybė. Kailinių kūrėjai bandydami išgauti specifinę kailio spalvą visiškai suluošina gyvūnus: deformuojasi jų kūnas ir organai, dar labiau žalojama nervų sistema.Iki šiol nėra jokių įstatymų reglamentuojančių kailinių žvėrelių augimo, saugojimo ar žudymo sąlygų. Ar žmonėms reikalingi kailiai? Yra daugybė kailio alternatyvų. Pataikavimas mados užgaidoms žudant gyvūnus, sumenkina gyvybės, taip pat ir mūsų pačių, vertę. Ar kailis nelaikomas natūraliu gamtos šaltiniu? Gyvūnų veisimas ir auginimas kailiams nėra natūralus.
Jungtinių Tautų Humaniškos visuomenės organizacija paskelbė metus laiko trukusio tarptautinio tyrimo rezultatus, atskleidžiančius žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, susijusius su Persų ėriuko ar, kitaip vadinamo, karakulio kailio gamyba. Šis kailis yra pagaminamas nužudant nėščią karakulio avį ir nudiriant kailį negimusiam ar ką tik gimusiam karakulio ėriukui. Embrioninis ėriuko kailis yra banguotas, lengvas, plonas, panašus į suglamžytą velvetą. Naujagimių ėriukų kailis yra labai garbanotas ir žvilgantis. Embrioninis ėriuko kailis yra labiausiai vertinamas ir brangiausiai parduodamas kailių prekiautojų. Kailių industrijos atstovai skelbia, kad kailis yra antrinis, mėsai auginamo gyvūno produktas, arba, kad vaisius yra pašalinamas iš negyvos avies kūno, patyrusio savaiminį abortą, tačiau surinktos vaizdajuostės skelbia ką kitą. Įrodyta, kad šie gyvūnai Uzbekistane yra auginami ir žudomi vien tam, kad būtų aprūpinta Europos ir JT kailių rinka. „Aš buvau nuvežtas į fermą šalia Bukharos, Uzbekistane, kur laikoma virš 10,000 karakulinių avių” - pasakoja atliekamo tyrimo viceprezidentas. „Čia tapau absoliutaus abejingumo gyvūnų kančioms liudininku, mačiau, kokias nehumaniškais metodais yra nužudomos ir nudiriamos besilaukiančios avys ir jų naujagimiai. Šie gyvūnai buvo nužudyti ne dėl maisto, bet dėl mados." Pagrindiniai tyrimo duomenys: Kasmet dėl kailių nužudoma maždaug nuo 4 iki 5 milijonų karakulinių ėriukų. Į šios mados aukų sąrašą įtraukiant ir nėščias avis (jos paskerdžiamos pagimdžiusios tris ar penkis ėriukus) mirčių skaičius būtų daug didesnis. Pagrindiniai karakulinio kailio gamintojai yra Uzbekistanas (čia pirmiausiai atsirado šis verslas), Afganistanas, Kazachstanas, Namibija, Pietų Afrika ir kitos centrinės Azijos tautos. Pagrindiniai karakulinio kailio vartotojai yra Prancūzija, Italija, Vokietija, Skandinavijos šalys ir JAV. Šio kailio importo statistika yra paviršutiniška, bet manoma, kad kailių verslo atstovai kasmet importuoja vieno milijono kailių vertės karakulinio kailio produkcijos. Karakulio kailis plačiai naudojamas ne tik kailinių gamybai. Jie jau vartojami batų, suknelių megztinių, kelnių ir pan. gamyboje. Embrioninis ėriuko kailis dėl jo švytinčio blizgesio apibūdinamas kaip šilkas. Yra apskaičiuotas net kailio ypatybių laipsniškumas, priklausantis nuo skirtingos ėriuko išsivystymo stadijos. Pvz. embriono kailis 15 dienų iki jo natūralaus gimimo yra gražesnis ir lengvesnis negu embriono išimto kelias dienas iki natūralaus gimimo. Dėl to kad negimusių ar ką tik gimusių ėriukų kailis yra labai mažas, daugybė gyvūnų turi mirti norint pasiūti vieną apdarą. Suskaičiuota, kad vienam karakuliniam puspalčiui reikia iki 30 kailių. Oda Mados pramonėje naudojama įvairiausia oda: karvių, kiaulių, avių, egzotinių gyvūnų (aligatorių, stručių, kengūrų, gyvačių), taip pat kačių ir šunų (dažniausiai Kinijoje, kur šie gyvūnai naudojami maisto pramonėje). Pirkdami odos dirbinius žmonės remia mėsos industriją, brakonieriavimą, žiaurų ir nekontroliuojamą verslą. Kasmet skerdyklose yra nužudoma 35,7 milijonai karvių. Tam tikra prasme galime džiaugtis, kad Lietuvos „atsilikimas” gyvulininkystės pramonės srityje leido išvengti nežmoniškai žiaurių auginimo ir skerdimo sąlygų bei su tuo susijusių tragiškų ekologinių problemų. Kita vertus, žudymas lieka žudymu, nesvarbu kokias metodais tai atliekama. Odos rinkoje taip pat gausu dirbinių, pagamintų iš kačių ir šunų odos. Didžiausias jos kiekis atvežamas iš Kinijos, tačiau odos kilmė sąmoningai nepažymima. Egzotinių gyvūnų oda Zebrai, bizonai, buivolai, šernai, elniai, kengūros, drambliai, unguriai, rykliai, delfinai, ruoniai, jūros vėpliai, varlės, krokodilai ir gyvatės yra odos pramonės aukos. Šie gyvūnai dažniausiai būna sumedžiojami nelegaliai. Brakonierių versle negalioja jokios humaniškumo taisyklės. Keletas faktų: Nuo gyvačių ir driežų oda dažnai nudiriama jiems dar esant gyviems. Manoma, kad tada oda bus elastingesnė. Aligatoriai yra auginami sausakimšose fermose, negyvame vandenyje. Oda dažnai nudiriama dar jiems nepraradus sąmonės. Australijoje kasmet dėl kailio sumedžiojama milijonai kengūrų. Našlaičiais likę jaunikliai nužudomi. Odos rinkoje labai vertinama dar negimusių gyvūnėlių (pvz. ėriukų) oda. Kad jos gauti, naudojami abortai ir kiti žiaurūs metodai.
„Žmogų nušauti lengviau, nes visada yra už ką...“ „Žmogų nušauti lengviau negu žvėrį, nes visada yra už ką“, - tai vieno rusų eksmedžiotojo, gero vilkų žinovo, žodžiai. Kuomet prasideda medžiotojų ir nemedžiotojų diskusija, jos baigtis prilygsta religinio pobūdžio konfliktui. Šešerius metus ieškojau atsakymo, kas tai – tradicija ar nusikaltimas. Ir pagaliau atsakymas toks: šiuolaikinė medžioklė – tai tradicija, virtusi nusikaltimu. Tiktai badas pateisina bet kokį maistą, nes bado mirtis pati baisiausia. Naujuosius medžiotojus galima būtų išteisinti tik tuo atveju, jei jie suvalgytų viską, ką sumedžioja. Deja, geriausiu atveju tik paragauja. Gamtoje nėra kito tokio padaro, kuris sąmoningai žudytų ne dėl maisto. Medžioja tiktai vilkai, lūšys, lapės, vanagai... Žmonės jau seniai nebemedžioja, o tiesiog šaltakraujiškai žudo. Turtai, kurių žmonės negali turėti, paimami per prievartą. Tai vadinama karu. Po kiekvieno karo prieš gamtą (dėl įpročio vis dar vadinamo medžiokle), kaip ir po bet kokio kito karo, pasiimami „trofėjai“ – ragai, kailis, plunksnos... Medžioklės istorijoje šis kruvinas amatas tik visai neseniai prilygintas žygdarbiui, nes pati trofėjaus sąvoka lotynų kalboje reiškia pergalės paminklą. Pergalės prieš neginkluotus ir prieš žmogų nusikaltusius tik tuo, kad jie gyvena ne mums, o sau. Čia ne karo imitacija – čia tikri ginklai ir tikra, prieš gamtą nukreipta, 40 tūkstančių vyrų armija, t.y. 10 kartų didesnė nei šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių šauktinių armija. Taigi tebevyksta nepaskelbtas karas prieš gamtą dešimt kartų didesnėmis pajėgomis nei prieš bet kokį kitą priešą. Ar šis karas galėtų nevykti? Visuomenė atsakytų „taip“. Bet ji sako tai per tyliai. Kai kuriose valstybėse medžioklės tradicija garsiai įvardijama atavizmu. Mes nebenorime iš savo protėvių paveldėti visko, pavyzdžiui, uodegų. Žmonija milijonus metų naudojosi žudymo teise, nes kartais neturėdavo kito pasirinkimo. Šiandien pasirinkimo spektras toks platus, kad „žudyti ar nežudyti“ tebėra tik moralės klausimas. Didžioji Britanija 2004 metų lapkričio 18 dieną uždraudė šimtmečius tradicine laikyta lapių medžioklę. Nežiūrint į tai, kad tą dieną prie Parlamento susirinko 10 tūkstančių protestuojančių medžiotojų, nemedžiotojų visuomenė buvo stipresnė. Visoje Europos Sąjungoje toliau smarkiai griežtinama laukinių gyvūnų medžioklė, mažinamas medžiojamų rūšių skaičius. XXI amžius taps žinomas, kaip išsivadavimo nuo šios išsigimusios tradicijos laikmetis. Tik nežinia, dėl kurios priežasties – ar dėl nemedžiotojų visuomenės pasipriešinimo, ar dėl to, kad nebeliks ką medžioti... Gyvūnų žudymo atžvilgiu nėra skirtumo ar tai daro medžiotojas, ar brakonierius. Legali kulka kelia tokį patį skausmą kaip ir nelegali. Juolab, kad medžiotojų ir brakonierių galvos po ta pačia kepure slepiasi. Tai rodo faktas, jog vadinamųjų brakonierių laimikiai yra didesni negu oficialių medžiotojų. Prieš kelis metus Lietuvos Seimas priėmė nuostatą, kad laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė. Medžiotojai mano, kad valstybė jiems suteikė teisę žudyti jai priklausančius gyvūnus. Tačiau valstybė – tai ne valdžia, o mes visi. Ir jeigu medžioklės klausimu būtų surengtas referendumas, net neabejoju, kad valdžia jį pralaimėtų. Jei medžioklės galima atsisakyti kaip pramogos arba tradicijos, tai ar galime jos išvengti kaip gyvūnų reguliavimo priemonės? Čia jums medžiotojai papiltų dar vieną demagogijos pliūpsnį, tačiau ciniškiausiai skamba teiginys, jog be medžiotojų išnyktų ir medžiojamieji gyvūnai. Be vilkų ir kitų plėšrūnų – tikrai išnyktų, bet tik ne dėl žmonių. Šiandien medžiotojai taip „sureguliavo“ žvėrių skaičių, kad sutikti miške žvėrį tapo labai neįprastu dalyku, nors oficialiai teigiama, kad medžiojamųjų gyvūnų, kaip, beje, ir miškų, tik daugėja. Tačiau kaip besistengtų valdininkai, visuomenė labiau linkusi patikėti savo akimis, ne skaičiais. Kaip biologas atsakingai teigiu, kad nėra jokios ekologinės būtinybės dirbtinai reguliuoti medžiojamųjų žvėrių skaičių. Pakanka tik gamtoje išlaikyti pusiausvyrą, aukų ir plėšrūnų santykį. Lietuvos gamta vis dar turi pakankamai potencialo atsikurti pati, galima tik sugražinti vieną kitą išnykusią rūšių. Pavyzdžiui, ruduosius lokius, kurių turi visos kaimyninės šalys, ir lūšis, kurių Lietuvoje egzistuoja tik latviškoji populiacija. Prieš tai dar reikia sutramdyti plynus miško kirtimus, pakeičiant juos neplynais ir sureguliuoti turizmo srautus. Jeigu tarp dviejų valstybės pasipelnymo šaltinių galima būtų pasirinkti mažesnę blogybę, aš rinkčiausi, pvz. beveik nekertamą Labanoro girią, pilną nemedžiojamų ir todėl nebaikščių žvėrių. Gyvūnų stebėjimo organizavimas ir pažintinio turizmo infrastruktūra taptų kur kas pelningesniu verslu, kuris kompensuotų visas kitas gamtos išteklių naudojimo rūšis. Pačių gyvūnų labui reikėtų įsteigti Laukinių gyvūnų kontrolės ir apsaugos tarnybą, kurioje dirbtų visuomeninkai. Šios tarnybos darbuotojai vieninteliai turėtų teisę gaudyti ir reikalui esant, nušauti gyvūną, saugotų fauną nuo bet kokio nelegalaus jos paėmimo iš gamtos, darytų laukinių žvėrių padarytų nuostolių įvertinimą, mokytų visuomenę elgesio su gyvūnais taisyklių ir t.t. Laukinė gyvūnija visada liks gamtos, o ne valstybės nuosavybe, nesvarbu, ką į įstatymus įrašytų Seimo nariai, kadangi įstatymai kuriami žmonėms, o ne gyvūnams. Gamta turi savo įstatymus, kurių žmogus, būdamas gamtos dalimi, taip pat privalo laikytis. Medžioklė panaši į religiją, bet niekada ne per vėlu atsiversti į nemedžiotojų tikėjimą. Tie, kas numeta ginklą nusipelno didesnės pagarbos nei tie, kurie niekada jo nepakėlė. Pabaigai noriu pacituoti dar vieno eksmedžiotojo Jono Taugino žodžius. 1975 metais parašytą ir dar niekur nepublikuotą rašinį, kuriame aprašoma jaudinanti vilkų medžioklė, jis taip užbaigia: „Dažnai prisimenu šią medžioklę. Prisimenu ir mirštančio žvėries akis. Jos rodos klausė: „Už ką?“. Straipsnelis iš laikraščio „Žalioji Lietuva” Vasarą mūsų medžiotojai lyg ir nieko nebešaudo. Todėl galima pabandyti išsiaiškinti, kas gi yra toji medžioklė mūsų krašte, kuo skiriasi medžiotojo ir nemedžiotojo gamtojauta. Kalbamės apie tai su Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoju, ornitologu, knygų apie retuosius Lietuvos paukščius autoriumi Eugenijum Drobeliu. Jau trisdešimt metų eini girios takais, stebi mūsų gamtą profesionalia akimi. Ar išeidamas į tą pirmykštį pasaulį niekada nenorėjai paimti šautuvo? Juk žinome, kad kai kurie žymūs ornitologai buvo ir medžiotojai... Sykį išvažiavau kartu su medžiokliais, sakau sau – pažiūrėsiu, kokia ta medžioklės kultūra, ką jie šaudo. Na, žinoma, slapta mintis buvo pažiūrėt, ar nešaudo retųjų rūšių. Tai, žinai, buvo toks vaizdas – jie šauna į visus, kas skrenda. O kaip jie užmušinėja dar gyvas antis... Traiško kojom arba suka galvas, o juk yra žinomi būdai užspausti, pavyzdžiui, oro maišus. Greita mirtis? Ne, jie šito nežino... Paskui aš klausiau, kokias antis jūs pažįstat, tai vienas tiesiai sako: yra dvi rūšys – riebios ir liesos... Tai su medžiokle nuo to karto aš beveik jokio ryšio ir neturiu. Apie tai esu rašęs spaudoje, po ko gavau kvietimų iš medžioklės ūkių (buvo tokie anais laikais): atvažiuok, sako, į ančių medžioklę, pamatysi, koks gražus renginys, kokios tradicijos... Nevažiavau daugiau į jokias medžiokles. Kodėl laikome gyvūnus namie? Kad mums suteiktų malonumą, leistų pajusti valdžią. Kaip vertinti moteris, butuose laikančias po 40 kačių, kurios iš bado ėda apylinkės varles. Kai kurie žmonės nebesuvokia, kur globa, o kur prasideda kankinimas. Ar galima gyvūnų mylėtojais vadinti žmones, ankštuose būstuose įkalinusius didžiulius šunis, juos išvedančius pusvalandį pasivaikščioti ir net nepasidominčius šuniškos prigimties ypatumais? Jei žmogus nėra prognozuojamas, ko norėti iš gyvūno? Pavieniai atvejai, kai pitbuliai apkandžiojo žmones, Lietuvoje virto nacionalinio masto įvykiais. Daugelį šalių apėmusi antipitbulinė isterija dirbtinai kurstoma — šitaip bandoma užkirsti kelią pogrindyje vykstančioms pitbulių kovoms. Neoficialiais duomenimis, ir Lietuvoje organizuojamos šunų kovos, į šį nelegalų verslą įtraukiami dresuotojai, veterinarai. Naivu tikėtis, kad uždrausta kokia nors šunų veislė išnyks. Atvirkščiai — kaip žmogėdros išreklamuoti pitbulterjerai atsidurs pas nusikaltėlius. Protingo šeimininko šuo nepuls praeivio, nebent būtų pasiutęs. Šuo tarsi ginklas turėtų priklausyti tik stabilios psichikos žmogui. Neretai šunis dresuotojai moko labai brutaliai. Vienas gyrėsi šunų agresyvumą išbandantis juos pjudydamas ant pakrūmėje įmigusio girtuoklio… Prekyba gyvūnais Pasak Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo skyriaus vyriausiosios veterinarijos gydytojos inspektorės Aldonos Skėraitytės, zooparduotuvėse gyvūnai laikomi netinkamomis sąlygomis. Šuniukams ir kačiukams stiklo dėžės tikrai nėra patogios. Dabar madingi itin šoklūs šinšilai laikomi ankštuose narveliuose. Ropliams nėra kur pasislėpti nuo kiaurą dieną plieskiančių lempų, varliagyviai visą dieną plūduriuoja vandenyje. O potencialiems pirkėjams suokiama, kad parduodamas gyvūnas nereiklus, jam nereikia daug vietos - taip tęsiama kankinimų grandinė. (Ištrauka iš žurnalo „Ieva” straipsnio „Aš viską jaučiu”) Žirgų lenktynės: vaistai, apgaulė, mirtis Lenktyniniai žirgai, sveriantys mažiausiai 450 kilogramų (o dar žokėjus) ir turintys panašaus dydžio kaip ir žmogaus kulkšnis, verčiami šuoliuoti purvinais takais didesniu nei 50 km/h greičiu.Šie gyvūnai yra multibilijoninio verslo, persunkto traumų, piktnaudžiavimo vaistais, žiaurumo, mirčių, aukos. „New York Daily News“ reporterio pastebėjimas: „Grynakraujis lenktyninis žirgas yra genetinė klaida. Jam tenka lėkti per greitai, jo kūnas per stambus, o kojos gerokai per menkos. Kol žmonija reikalaus, kad žirgai šuoliuotų dideliu greičiu tokiomis sąlygomis, jie ir toliau gaiš hipodromuose.“ Starto barjeras Žirgai gali kainuoti milijonus dolerių, tad neretai juos perka konsorciumai, kurie gali būti sudaryti iš tūkstančių narių. Šie gyvūnai retai kada turi progą užmegzti ryšį su kitais žirgais ar su vienu asmeniu, nes jiems nuolat tenka susidurti tiek su treneriais, tiek su prižiūrėtojais, tiek su veterinarais, tiek su žokėjais. Jie vis keliauja iš valstybės į valstybę, iš valstijos į valstiją, iš hipodromo į hipodromą, tad retas kuris galėtų kurią nors vietą „pavadinti namais“. Nedaugelis atsiduria garsiose lenktynėse - kiti vežami, plukdomi ar skraidinami į tūkstančius kitų. Šuoliavimas į mirtį Žirgai pradedami treniruoti ar net verčiami lenktyniauti, kai jų griaučių sistema tebeauga ir nėra pasiruošusi lėkimo dideliu greičiu kieta danga sunkumams. Besivystanti medicina ir technologijų pažanga menkai teprisidėjo prie sunkios ristūnų padėties palengvinimo. Vienas tyrimas dėl sužalojimų parodė, kad visų iš 22-jų stebėtų lenktynių metu susižeisdavo ir finišo nepasiekdavo po vieną žirgą. Kito tyrimo metu nustatyta, jog Šiaurės Amerikoje dėl traumų kasmet miršta po 800 grynakraujų.Veterinarai gali nepastebėti sausgyslių patempimų ar kaulų skilimų, o kitų lenktynių ar treniruočių metu žirgas gali visiškai susiluošinti. Žirgai sunkiai ištveria operacijas: po narkozės jie nesiorientuoja ir gali bandyti pašalinti gipsu ar tvarsčiais ir tokiu būdu dar labiau susižaloti. Daugelis nebegalinčių lenktyniauti užmigdomi, kad jų savininkų neslėgtų mokesčiai veterinarui bei kitos išlaidos. Pasak vieno Kentukio laikraščio, kadangi žirgų laikymas reikalauja milžiniškų investicijų, „šių gyvūnų savininkai nelinkę žirgų (ir sužeistų, ir ne) paprasčiausiai atiduoti į ganyklas“. Žirgo išlaikymas gali atsieiti 50 tūkst. JAV dolerių per metus. Kai populiarus žirgas Barbaro 2006 metais Preakness lenktynių pradžioje patyrė traumą (sutrupėjo jo kulkšnis), savininkai jo medicininėms reikmėms neskyrė lėšų, bet kaip rašo „The New York Times“, „daugelis šiame versle atkreipė dėmesį į tai, kad, kai Barbaro nelaimėjo Kentukio Derbio ristūnų lenktynių, po traumos jis tikriausiai buvo užmuštas.“ Palyginkime Barbaro istoriją su Magic Mano, kuris, žengtelėjęs ant nelygios kelio dalies Saratogos lenktynėse, susilaužė abi priekines kojas. Savininkas jį įsigijo už 900 tūkst. JAV dolerių, bet šis jam dar nė kiek nebuvo „uždirbęs“. Nesėkmė lenktynėse žirgo vertė sumenkino, tad jis buvo užmigdytas. Joseph Dirico, patyrusios širdies priepuolį ir mirusios viduryje Pimlico lenktynių kumelaitės, savininkas taip pakomentavo šios mirtį: „Manau, tai – žaidimo dalis.“ Vaistai ir apgaulė „Ko gero, nebeįmanoma Amerikoje rasti ristūnų, šeriamų tradiciniu šienu, avižomis, vandeniu“ - pastebėjo vienas reporteris.Daug žirgų tampa priklausomais nuo vaistų, kurių jiems duoda treneriai ir netgi veterinarai, norėdami išlaikyti lenktynėse, kai šie nebeturėtų toliau lenktyniauti. Pasak „The New York Sun“, „ristūnai veisiami stulbinančiam greičiui, siekiama, jog jie kuo patraukliau atrodytų pardavimų ringuose. Patys gyvūnai tapo silpnesniais tad, kad „nenustotų šuoliuoti“, jiems duodama lasikso (kuris kontroliuoja kraujo apytaką plaučiuose), fenilbutazolio (antiuždegiminis vaistas), kortikosteroidų (nuo skausmo ir uždegimų). Šių legalių vaistų pagalba galima nuslėpti skausmą ar priversti žirgą lėkti greičiau. Laboratorijos nepajėgios aptikti visų nelegalių vaistų, mat, kaip sako Lenktynių Vaistų ir Tyrimų konsorciumo generalinis direktorius, jų „gali būti tūkstančiai rūšių“. Vienas treneris buvo pašalintas, nes davė ekstazi tipo vaistų penkiems žirgams, kitas buvo išmestas iš lenktynių dėl klenbuterolio, o dar vienas - už „tyrinėjimui“ nupjautą užmigdyto žirgo nupjautą koją“. Vienas Niujorko veterinaras ir treneris sulaukė sunkių kaltinimų, kai fermoje buvo rastas dingusio žirgo kūnas ir valdžia nustatė, jog mirtį sukėlė „pajėgumo stiprinimo vaistų“ injekcija. „Yra trenerių, kurie kiekvieną dieną pumpuoja žirgams nelegalius vaistus“, sako Churchill Downs viešųjų ryšių direktorius. „Dėl tiek daug pinigų, besisukančių šioje srityje, žmonės padarys bet ką, kad priverstų žirgus bėgti greičiau“. Netgi „laimėtojai“ pralaimi Nedaug nebedalyvaujančių lenktynėse ristūnų patenka į ganyklas lepinimui ir lankytojų dėmesiui. Dauguma savo „karjeras“ baigia skerdyklose. Draudimo skandalas kainavo gyvybę Alydarui (1978 m. jis pirmasis atbėgo visose trijose Trigubos Karūnos (angl. Triple Crown) lenktynėse). Alydaras buvo užmigdytas po to, kai, kaip buvo skelbiama, atsitrenkęs į gardo duris susitrupino koją ir negalėjo išbūti su įtvaru. Po dešimtmečio FTB tyrimas atskleidė, jog tai buvo apgaulė, siekiant pasipelnyti. Alydaro koja buvo sulaužyta tyčia, pririšus jį prie sunkvežimio. Ferdinandas, Derbio lenktynių nugalėtojas ir 1987-ųjų Metų Žirgas, „baigęs karjerą“, pateko į Klaiborno Fermas, o tada bent pora kartų keitė šeimininkus, kol juo buvo „atsikratyta“ išsiunčiant į Japoniją; vienas reporteris, norėdamas suteikti šiai istorijai dar daugiau paslapties, priėjo išvados: „Niekas negali tiksliai pasakyti, kada ir kur Ferdinandas gavo galą, bet greičiausiai tai nutiko skerdykloje.“ Eksceleris, milijono dolerių vertės žirgas, kuris pateko į Nacionalinį Lenktynių Šlovės Muziejų (angl. Racing Museum's Hall of Fame), buvo paskerstas Švedijos skerdykloje. JAV turi multimilijonų dolerių vertės arklienos eksporto verslą ir kasmet paskerdžia dešimtis tūkstančių arklių. Nors arklienos amerikiečiai nevalgo, ją vartoja Europoje ir Azijoje. Daugiau nei tūkstantis tonų šios mėsos parduodama JAV zoologijos sodų gyvūnams sušerti. Vienas Kolorado valstijos universiteto tyrimas parodė, jog iš 1348 arklių, nusiųstų į skerdyklą, - buvę lenktyniniai žirgai. Ką jūs galite padaryti Komentuodamas šį lenktynių verslą „Philadelphia Daily News“ reporteris pastebėjo: „Jie apie tai daug nešneka savo reklamose, bet žirgai šiame sporte žūsta nuolat – kasdien, kiekvieną mielą dieną.“ Padėkite nutraukti šį žiaurų ir išnaudotojišką „sportą“: informuokite šeimos narius bei draugus apie tragiškus lenktyninių žirgų gyvenimus.
Gyvūnai ir kita pramonė Bandymai Mūsų labui Dėl eksperimentų su gyvūnais progresuoja mokslas — atrasti antibiotikai, anestetikai, įvairios vakcinos, insulinas, inkstų dializė, transplantuojami organai, gydoma leukemija. Nuo XVII amžiaus iki šiol vis didesniais mastais daroma vivisekcija (operuojami gyvi bandomieji gyvūnai) nepuošia žmonijos. Amoralu siekti naudos kito sąskaita. Dėl mūsų milijonai gyvūnų kasdien kenčia ir miršta mokslinėse laboratorijose. Jie nuodijami, šaldomi, deginami, marinami badu, krečiami elektra, pratinami prie narkotikų, susargdinami vėžiu, diabetu, sifiliu, AIDS. Dėl mūsų jie negailestingai mėsinėjami: išpjaunamos ar užsiuvamos akys, pažeidžiamos smegenys. Karo pramonės laboratorijose su gyvūnais išbandomos nuodingosios dujos, ciano junginiai, kulkos, sprogmenys. Rusijos kosmoso agentūrose įgyvendinant „Kosmos“ ir „Bion“ programas, beždžionėms į smegenis įmontuojami elektrodai, o į akis — davikliai, nupjaunamos uodegos, kad galėtų sėdėti „Bion“ kėdėse. Jos kelias savaites išbūna pririštos prie kėdžių per skrydį į kosmosą. Rusų ir amerikiečių kosmoso agentūros tikisi, kad gyvūnai padės ištirti nesvarumo padarinius žmogui. Tačiau jei į nesvarumą skirtingai reaguoja vyrai ir moterys, tai kokia nauda iš kitokios fiziologijos beždžionių? Su gyvūnais išbandomas medikamentų, higienos ir kosmetikos priemonių, statybinių bei pramoninių medžiagų toksiškumas. Triušiams į akis lašinami vaistai juos apakina, šokoladiniai batonėliai suėsdina dantis. Kita vertus, net procedūros, anksčiau laikytos švelniomis, dabar pripažintos keliančiomis gyvūnams stresą. Ar gyva auka būtina? Dėl fiziologinių, anatominių, metabolinių procesų skirtumo su gyvūnais išbandyti vaistai nėra 100 proc. nekenksmingi žmogui. Apie 150 preparatų, daugybę kartų išbandytų su gyvūnais ir įdiegtų į masinę gamybą, vėliau buvo pripažinti netinkamais ar net pavojingais. Tarkim, Europos rinkoje buvo pardavinėjamas nėščiosioms skirtas raminamasis preparatas „Talidomid“ — po kurio laiko gimė 10 tūkst. apsigimusių kūdikių. Kiaulės gali tapti idealiomis donorėmis, nes jų organai beveik kaip žmogaus. Po pirmojo inksto persodinimo 1950 metais transplantacija tapo rutina. Vis dėlto tūkstančiai žmonių nesulaukia tinkamo organo ir miršta. Šias problemas gali padėti išspręsti gyvūnų organai. Dar 1964 metais JAV 15 žmonių buvo persodintas šimpanzių ar babuinų inkstas, avies ar kiaulės širdis. Visos šios operacijos su nemodifikuotais gyvūnų organais buvo nesėkmingos. Modernioji genetika suteikia galimybę modifikuoti gyvūnų organus — dabar sėkmingai naudojamos gyvūnų ląstelės, ragenos, hormonai. Tačiau problema gali tapti naujų mikrobų perkėlimas į žmogaus organizmą. Nauji virusai gali papildyti ir taip gausų virusų bagažą. Šiuolaikinis mokslas vietoj gyvų aukų leidžia naudoti ląsteles, audinius, organus. Pasaulyje aktyvėja organizacija „Grožis be žiaurumo”, reklamuojanti kosmetiką, higienos priemones, kurios pagamintos be bandymų su gyvūnais. Ant jų užrašyta „Neišbandyta su gyvūnais” arba pavaizduotas triušis apskritime. Mokslo sadistai Medicinos mokslo reikmėms auginamos pelės. Akių specialistai miklina rankas operuodami kiaulės akis. Varlės refleksai tiriami nutraukiant nugaros smegenis. Gal kito kelio nėra — juk studentai turi kažkaip praktikuotis, kad vėliau galėtų mus mėsinėti? Tik klausimas, ar humaniškai tai daroma. Rusijoje studentai laboratoriniams darbams gaudo šunis, grūda juos į maišus, nutrenkia elektra ir preparuoja. Kai pratybos su gyvūnais tampa kasdienybe, nenuostabu, kad ilgainiui tampi abejingas gyvybei — gyvūnus imi vertinti kaip vienkartinius instrumentus. Ir tai palieka pėdsakų gydytojų ar mokslininkų psichikoje. Chirurgų cinizmas jau tapo šios profesijos skiriamuoju bruožu. Anglai Julietas Gellatelly ir Tony Wardle’as savo knygoje „The Silent Ark“ aprašė psichologinius mokslininkų, eksperimentuojančių su gyvūnais, tipus. Vieni iš jų — mokslo psichopatai, genami beprotiško smalsumo ir atradimų troškulio. Jiems gyvūnai tėra instrumentai, nejaučiantys skausmo. Kiti — sadistai, besimėgaujantys gyvūnų kančiomis, valdžia silpnesniems, realizuojantys žiaurias fantazijas. Tokie viešai kalba, kad gyvūnus aukoja dėl kilnių žmonijos gelbėjimo tikslų. Karo metais tokie greitai pamiršta humanizmą ir imasi įdomesnio tyrimų objekto — žmogaus. Gyvūno ir žmogaus gyvybės vertės supratimo riba labai plonytė. Dar Pitagoras teigė, kad tam, kuris šaltakraujiškai nužudo gyvūną, nesunku užmušti ir žmogų. Beje, daugelis nusikaltėlių sadistų vaikystėje buvo nukankinę ne vieną katę. (Ištrauka iš žurnalo „Ieva” straipsnio „Aš viską jaučiu”)
Informacija iš: animalrights.lt Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Įeiti čia... Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia: |