|
|
Kalendorinės šventės. Rėdos ratas. |
Birželis - SĖJINIS, PŪDIMO, KIRMĖŠŲ, VISJAVIS, JAUNIUS, ŠIENPJOVYS, SĖMENIS, KIRMĖLIŲ, BIRŽIS, MĖŠLINIS Liepa - LIEPINIS, PLAUKJAVIS, PLŪKIS, LIEPŽIEDIS, ŠIENAPJŪTĖS, KIRMĖLIUS Rugpjūtis - DEGĖSIS, PJŪTIS, ŠILIUS, PJŪMONIES, PAUKŠTLĖKIS Rugsėjis - PAUKŠTLĖKIS, VĖSULINIS, ŠILŲ, RUDENINIS, RUDUGYS, VIRŽIŲ, RUJOS, STRAZDINIS, SĖJOS, VESELINIS, VESULIS. Spalis - VĖLINIS, VISAGALIS, SEPTINTINIS, LAPKRISTIS, SPALINIS Lapkritis - VĖLIUS, LAPKRĖSTIS, SEPTINTINIS, VISAGAVIS Gruodis - SAUSINIS, VILKINIS, VILKŲ, SIEKIS, KALĖDŲ
Senovinėse Užgavėnių apeigose yra keli pagrindiniai elementai: *vaišės; *važinėjimasis po laukus bei į svečius ir žirgų lenktynės; *moteriškos ir vyriškos lyties stabo vežiojimas ir jo žudynas; *vaidinimas persirengus gyvuliais, svetimais žmonėmis bei demonais; *žiemos demono Lašininio kovos su pavasariu – Kanapiniu vaizdavimas; *laidotuvių inscenizacija; *vestuvių inscenizacija; *laistymasis vandeniu; Kasmet tarp vasario 5 ir kovo 6 d., žiūrint, kada Velykos, būna mėsiedo laikotarpio užbaigimas – linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Užgavėnės, pagal liaudies mąstyseną, - tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Tikroji Užgavėnių diena - antradienis. Trečiadienis jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu negalima griežtai valgyti mėsos, pieną tik retkarčiais. Užgavėnių dienos valgio likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistas nuo visų ligų“. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“. Kai kur Lietuvoje reikalauta per Užgavėnes valgyti 7, kitur 9, o dažniausiai – 12 kartų iki soties, „kad pilvas būtų už kaklą kietesnis“. Specialūs Užgavėnių patiekalai Lietuvoje, nežiūrint kokie vietos mitybos papročiai, buvo riebi kiauliena, troškinti kopūstai, blynai (sklindžiai), spurgos. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu. Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Dar buvo verdamos dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs riebūs valgiai. Užgeriama mamie darytu alumi, gira ar degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.Užgavėnių vakarienė, kaip ir Kūčios, buvo ritualinė, į ją kviesta protėvių vėles. Šio paskutinio valgymo, simboliškai užbaigiančio žiemos metą prieš įžengiant į pavasarį, likučiai laikyti turinčiais magiškos galios apsaugoti žmogų nuo blogio. Per Užgavėnes nepatariama namie sėdėti. Reikai kuo toliau nuo namų nueiti ar nuvažiuoti. Jei nesėdėsi namuose, visus metus turėsi progos pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Įdomiausia ir laukiamiausia Užgavėnių dalis – persirengėlių vaikštynės, jų krečiami pokštai, šmaikštūs dialogai, dainuškos, improvizacijos, šokiai, juokas, vaišinimaisi blynais. Mėgstama persirengti elgetomis, žydais, čigonais, velniu, giltine, arkliu, ožka, ožiu, gerve ar kitu paukščiu. Stambūs, aukšti vyrai persirengdavo moterimis, o smulkios moteriškės – vyrais. Visi persirengėliai taip keliaudavo per visą laiką, stengdamiesi aplankyti kiekvieną sodybą. Eisena pasibaigdavo sutartoje vietoje, kur būdavo sukrautas didelis laužas. Morė užverčiama ant laužo ir sudeginta. Kai kur ją skandindavo. Taip simboliškai išreiškiama pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Morės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą.
Priešistoriniais laikais žmonės, gyvenę iš medžioklės ir rinkdami gamtos vaisius, labai laukdavo pavasario. Manydavo, kad šilumą ant savo sparnų į gimtinę parneša paukščiai. Kartu – žmonėms išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Gal juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė? Tokių tikėjimų pėdsakus Senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė Marija Gimbutienė. Tų senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje tradicinio kalendoriaus pavasario mėnesiai ir dienos vadinami kai kurių paukščių vardais.
Vieversio diena Vieversio diena, vasario 24-toji, sutampa su Motiejaus vardadieniu. Vieversys, dar vadinamas vyturiu, cyruliu, pirmasis iš migruojančių paukščių grįžta į tėviškę. Jį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad kiekvienas užsiimtų savo erdvę ir visiems skelbtų ”Aš čia šeimininkas!” Senoliai sakydavo jeigu vieversiukas pavėluoja į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei parskrenda anksčiau, turės dar “atgulėti” – kur nors pasislėpęs kiūtoti – pavasaris užsitęs, ilgokai bus šalta. Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, pasislėpęs akmenų krūsnyse.
Merginos Vieversio dieną nešukuodavo plaukų, – antraip vištos vasarą darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. Jei mergina norėtų veido skaistumą net per vasaros kaitrą išsaugoti, turi šią dieną sniegu triskart gerai nusiprausti. Vaikus suaugusieji paragindavo “Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę, ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys”.
Varnėnų (špokų) diena Kovo 4-toji . Senovėje ši diena tapatinta su varnėnų parskridimu iš pietesnių Baltijos jūros pakrančių. “Špokų” dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlių. Per geras Kazimierines nuo stogo vidurdienį tiek prilaša vandens, kad žąsinas gali iš balutės atsigerti.
Svarbiausias įvykis – Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė, – Vilnijos krašto etninės kultūros savastis ir paveldas. Dabar į ją suvažiuoja tautodailininkai iš visos Lietuvos. Atgimė graži pavasariškos nuotaikos sostinės tradicija. Ilgainiui šventė gali tapti ir didele turistine atrakcija, ir tradicinių amatų skatintoja.
Keturiasdešimties paukščių diena Kovo 10-ji yra Keturiasdešimties paukščių diena. Manyta, kad tada į gimtinę jau sugrįžta 40 jų rūšių. Žmonės sakydavo jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo toli nuo namų važiuoti, – su kaimynais, o gal ir saviškiais teksią pyktis.
40 dienų laikotarpis yra giliai įaugęs į daugelio tautų paprotinį kalendorių. Etnologai yra pastebėję, kad bene visoje indoeuropietiškoje kiltyje pagrindinės šventės viena nuo kitos nutolusios būtent tokiu atstumu.
Pempės diena Kovo 19-ąją pagal tradicinį kalendorių – Pempės (Knyvės) šventė, katalikiškame kalendoriuje pažymėta Juozapo, šventosios šeimynos globėjo vardu. Per pempines spėdavo būsimus orus jei diena išaušta giedra, galima tikėtis pieningų metų – sodrios pievos augs.
Mėgsta žmonės pempę dėl jos budrumo. Vasaros naktigonėse, jei paryčiais prie arklių sėlintų vilkas ar arkliavagis, pempės tuoj perspėja, – pradeda skardžiai rėkauti. Jos vieningos ir narsios varną ar lingę, besitaikančią prie lizduose sudėtų kiaušinių, puola visu būriu. Bet Pempės diena į kalendorių įterpta dėl kitų priežasčių. Pempinės – tai kitados gražiai švęstos merginų dienos aidai. Sakoma, kad iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Po to – metas tvarkyti gėlių darželius. Nors dar tebesitęsia gavėnia, tądien papročiai leisdavo kelti vestuves. Tačiau tik tą vieną dieną ir be jokių muzikantų bei triukšmingų linksmybių.
Gandro diena Kovo 25-oji – Gandrinės. Mieliausias sodybos paukštis, dar vadinamas starkumi, gužu, bacionu, atnešąs laimę namams. Jo sugrįžimas iš tolimosios Afrikos tokia didelė šventė, kad “net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Svarbu, kaip gandrą, šį žmogaus kaimyną, pirmąkart pamatysi. Jei pasveikinsi skrendantį, – gerai visus metus darbus spėriai nudirbsi. Tik šeimininkės tais metais daug puodų netyčiomis sudaužys. Jei tupintį, – vangiai viskas seksis. Gandrą pavasarį pirmąkart geriau pamatyti, kaip ir jauną mėnulį, dešinėje pusėje, – tai žada sėkmę. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai. Iškart ant pievelės verčiasi per galvą, – bus miklūs per visą ganiavą. Gandras ant uodegos parnešąs “ledspirą”– kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.
Per Gandrines šeimininkė keliasi kuo anksčiau darbymečiu sveikatos nepristigs, juosmens neskaudės. “Gandro” vaišės – kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, bandelės iš įvairių rūšių javų, rupiai sumaltų rankinėmis girnomis, vadinamieji kaukorai, prėskieniai, šeškučiai, kratiniai. Jomis būtinai dalydavosi su kaimynais, – kad javai būtų daigūs. Tądien ūkininkai apžiūrėdavo javų sėklą, pažarstydavo rankomis, žadindami joje gyvybės jėgą. Šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Negalima nieko skolinti iš namų, antraip gyvuliai sirgs; negalima liesti kiaušinių, nes paukščiai išsiris nesveiki. Sakydavo, kad gandras pavakarius atneša, o rudeniop, po Baltramiejaus (08 24), ir išsineša.
Šią šventę dar vadindavo Bičių diena, nes aviliams įšilus saulės atokaitoje, bitelės pakyla apsiskraidyti. Tikėta, kad jos išsinešančios iš avilio pravėdinti ir paslaptingąjį savo “kodylą”. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Taip pat raiste galėdavai pamatyti gyvates aukso vainiką, savo karalienės karūną, ritinėjant. Tądien ir mešką galima sutikti, jau ritasi miegalė iš guolio. Jei vėjas nešdavo išplėštus stogo šiaudus, žmonės tardavo “Lekia meškos gaurai”.
Prasideda šiltasis pusmetis, gal Gandrinės kadaise bus buvę Naujieji Metai?
Kregždės diena Keturiasdešimčiai dienų nuo Velykų praėjus, ketvirtadienį, minima bažnytinė Kristaus žengimo į dangų šventė, liaudiškai vadinama Šeštinėmis. Kai kuriose Lietuvos vietovėse Šeštines vadindavo Kregždės diena. Jos tądien pasirodančios prie sodybų, imančios lizdus lipdyti. Jeigu pastogėje kregždė susitaisė lizdelį, tuos namus gaisras aplenks. Išdraskęs lizdą palieka kregždėtas – šlakuota nosimi.
Mūsų mitologijoje kregždė apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis ji gali skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Sakoma, kad kregždės atneša vasarą, kadangi ilgai miegančios žiemą. Rudenį pievoje susirandančios miego žolelę, pauosto ir sutupia ant nendrių, kurios nulinksta vandenin… Tikėtina, kad žvitrusis paukštelis – kažkurios mitinės būtybės įvaizdis. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens. Jos vardu vadinamas svirno langelis. Yra šokis blezdingėlė; ir gėlė tokiu vardu. Taigi, labai nemažai kas sureikšminta .
Gegutės diena Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Iš čia ir tikėjimas, kad ji galinti likusius gyvenimo metus ar įsigysimus turtus skaičiuoti. Merginos klausdavo, kiek dar liko iki jaunamartystės. Jei raiboji nerimastingai kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo, tai pranašauja nelaimę, o gal net mirtį; o jei praskrisdama nusikvatoja, – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Jei pirmąkart gegutė užkukuoja jau sulapojus medžiams, metai bus geri, derlius dosnus; o jei “ant nuogų šakų” – sunkūs, nesėkmingi.
Gegutės dienos data nėra tiksliai apibrėžta, tiesiog jaunimas, pirmąkart išgirdęs gegutę, kitados rinkdavosi į šventę. Šios senoviškos Gegutės šventės aprašymą paliko XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius. Taip pat gegutės diena vadinta trečioji Velykų diena.
Į Velykas, kaip ir į kitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai. Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus. Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, numargintas dar III a. pr.m.e. Dažytų kiaušinių rasta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje – medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvę pagonių dievų šventyklos. Taigi jiems ir buvo paaukoti šie margučiai. Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Info iš: http://lt.wikipedia.org/wiki/Velykos
Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais. Anot senolių, Jorė arba Joris - pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja. Pagal seną paprotį per Jorę šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems. Įprasta Jorės dieną nieko nedirbti su gyvuliais, net ir važiuoti. Sakoma: jei dirbsi - gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui. Tą dieną itin linksminasi arkliaganiai. Žinoma, kad jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Kaip ir per Velykas, Jorės dieną populiarus supimasis sūpynėse. Jorės dieną, kaip ir per Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais žaidžiama įvairius kitus žaidimus. Šeimininkės įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti Jorės dieną. Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais: Per Jorę sodinami medeliai ir garbinama augmenija. Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas.
Jorė Molėtų raj. Kulionyse Protėviai Jorės dieną aukodavo gėlių, žolynų, visos augmenijos dievui Pergubriui. Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė, ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jorės dieną, metai bus sėkmingi. Jurginių dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, du ar daugiau. Vėliau sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina jį ir viską padalina šeimos nariams. Kai kuriose Lietuvos vietose paplitęs paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę - tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus. Per Jorę klausomasi žemės šnekos.
Jorė Molėtų raj. Kulionyse Kitaip ši šventė dar vadinama Jurginėmis.
Birželio pabaigoje, Saulės grąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti auga, švenčiama Rasos šventė arba Kupolinės ir Joninės. Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui.
Ši šventė švenčiama rugpjūčio 15 dieną. Ji pavadinta taip todėl, kad jos metu šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Žolinė yra tuo vasaros laiku, kai visa gamta žydi, žaliuoja, vešliai bręsta. Senovėje ji buvo skirta apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Iš gilios senovės ėjo paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Per bendruomenės vaišes buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aukojami grūdai ir duona . Rugpjūčio 15 – tos dienos ankstų rytą žmonės eina į laukus rinkti 9 rūšių augalų (kupoliauti), kurie vėliau būna šventinami. Pašventintus žolynus rūpestingai sudžiovindavo ir pasidėdavo namų šventame kampelyje. Manyta, kad jie apsaugos namus nuo gaisro, piktųjų dvasių. Žolinėje pašventintus žolynus negalima išmesti, nes tuos namus aplankys didelė nelaimė.
Ruduo - tai derliaus, talkų ir pabaigtuvių metas, ruošimasis metų pabaigai, žiemai. Per Dagotuves pažymimas visokio augalo, viso derliaus sudagojimas. Rugsėjo gale, apie 22 d., susilygina diena su naktimi. Tai rudens lygiadienis -Lygė. Tu, voželi juodbarzdėli, Rudens darbų pabaigtuvėse svarbiausia pasirūpinti derliaus gyvybinės jėgos išsaugojimu. Lietuvių tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Yra išlikusių rašytinių šaltinių iš XIV – XV a., jog lietuviai rudenį (manoma, kad spalio pabaigoje ar lapkričio mėn. pradžioje) švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Vėlinės eina po Ilgių . Kitados kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastiprintų mirusiųjų vėles. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms būdavo iškūrenama pirtis, keliamos vaišės. Pirmiausia vėlės būdavo kviečiamos nusiprausti, paskui – į vaišes. Vėlių laukė stalas, nukrautas valgiais, gėrimais. Po to valgius ir gėrimus žmonės nunešdavo į kapines , gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vėlės būdavo laukiamos visuose namuose. Vėlinių išvakarėse joms būdavo paliekama vandens ir rankšluostis, laisva vieta prie stalo, neretai net atvertos durys ir langai, kad vėlėms būtų lengviau patekti į namus. Siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti. Buvo laikomasi rimties bei ramybės, draudžiama linksmintis. Žmonės manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris nebijotų jų ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.
Gruodis - tamsus ir niūrus metų laikas - kalėdų mėnuo baigiasi metų ciklas, gamta apmiršta tamsoje ir šaltyje. Ji sugrįžta į savo pradžias. Tačiau mirtis virsta atgimimu, visi laukia gyvybės ir šviesos atsinaujinimo. Po trumpiausių dienų Saulė pradeda kilti vis aukščiau, ji grįžta (lot. adventus). Bet iki tikro grįžimo vyksta daug nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos skiriačios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasauIio tvarkos kūrimąsi. Tamsusis kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Tai laukimo laikas, ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės - dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Buriami ir pranašaujami orai ir būsimieji metai, derlius, vestuvės ir pan.. Manoma kad "koks oras gruodyje - toks bus ir birželyje" Mažojoje Lietuvoje tai buvęs piršlybų ir vestuvių metas.
Tai šeimos ir namų šventė. Kalėdų išvakarės (XII-24). Šventvakarių eigoje būna dar dvejos kūčios. Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios kūčios, o šventvakarius užbaigia Kūčelės (I-6) arba Trys Karaliai. Žinoma, svarbiausios būna pirmosios Kūčios.
Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda "Ne bet kokią dieną mūsų protėviai pasirinko, o tokią, kai Saulė Motulė Trumpėje stovi. Ir mums niūrus trumpėjančių dienų metas, o koks jis turėjo būti mūsų protėviams. Ir taip miela, kai nuo sniego viskas prašviesėja, o Saulelė vėl grįžti pradeda. Kasmet toji diena kartojasi ir primena dviejų didžiulių mūsų protėvių metų laikotarpių ribą" - rašė E.Šimkūnaitė.
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų, riešinių, mezginių, drožybos dirbinių, odos dirbinių - el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt
Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia: |