|
|
Pilys ir piliakalniai |
Lietuvos pilys ir piliakalniai Dabartinės Lietuvos teritorijoje priskaičiuotume apie 1000 piliakalnių – tautos istorijos liudininkų. Beveik pusėje iš jų stovėjo medinės ir mūrinės pilys.
Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras ir vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, – kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių – tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio (matuojant nuo aikštelės paviršiaus). Jų irgi būta skirtingų formų. Raginėnų piliakalnis Radviliškio rajone yra pasagos formos, Paukščių piliakalnį Kaišiadorių rajone pylimas juosia aplink visą aikštelę, nemažai randama ir tiesių pylimų. Pasitaiko aikštelių, apjuostų dviem pylimais (Degučių piliakalnis Zarasų rajone). Piliakalnių šlaitai būdavo nulyginami ir paaukštinami – kartais iki 20 m ir daugiau. Svarbią reikšmę turėjo jų konstrukcija ir nuolydis, kuris paprastai siekdavo 30o – 50o, retais atvejais – 60o . Šlaitai būdavo sutvirtinami gulsčiais rąstais, sukaltais kuolais, grindžiami akmenimis. Piliakalnių yra apskrito arba ovalaus plano, lygiai arba įstrižai nupjauto kūgio formos. Pagal aikštelės ir papėdės planą jie panašūs į trikampę ar keturkampę piramidę, neretai dviejų pakopų. Didelę gynybinę reikšmę turėjo aikštelę juosusios medinės aptvaros iš sukastų į žemę vertikalių rąstų, išpintų virbais, apkrėstų storu molio sluoksniu, arba iš pusgulsčiai sukrautų rąstų. Pastatus (antžemines karkasinės konstrukcijas) statydavo įvairiose aikštelės vietose, dažniau pakraščiais. Taigi piliakalniai laikytini pirmaisiais monumentaliosios architektūros iš žemės ir medžio pavyzdžiais Lietuvoje. XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ant piliakalnių pradėtos statyti pilys. Priklausomai nuo svarbos ir vietos, jos skyrėsi gynybiniais įrengimais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu, strategine koordinacija. Pagal gynybos ir statybos požymius pilys skirstomos į keletą grupių: 1) gardinės pilys, statytos žemumose, pritaikytos gintis nuo frontinio puolimo be šaunamojo ginklo; skiriamasis šių pilių požymis – ant pačios sienos pastatytai bokštai, kuriuose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos (Medininkų, Krėvos, Kauno);
2) pilys, statytos kalvose ir pritaikytos gintis nuo šaunamojo ginklo; joms būdinga 3 – 3,5 m storio sienos, su kyšančiais bokštais ir daugybe šaudymo angų (Vilniaus, Gardino, Trakų pusiasalio, vandens tipo Trakų salos pilis – reta išimtis);
3) bastioninės pilys, puolimą atlaikydavusios žemių pylimais, kuriuose griovio pakraščiu įrengti puslankiu einantys mūrai. XIII a. pab. nuo Nemuno žemupio Kauno link buvo įrengta medinių pilių sistema. Atstumas tarp pilių buvo nuo dešimties iki kelių dešimčių kilometrų. Taip susidarė dvi pilių linijos: pirmoji buvo prie Nemuno – Bisenės, Pieštvės, Paštuvos, Kauno, Alytaus, Gardino ir kt.; antroji – nuo Livonijos ordino pusės – Dubysos, Šiaulių, Upytės, Užpalių, Utenos ir kt. XIV a. išsiskyrė Žemaitijos pilių juosta (Gegužės, Medvėgalio, Žiesdytės ir kt.) bei Vilniaus – Trakų prieigas saugojusios pilys, išsidėsčiusios dviem žiedais (Kernavės, Aukštadvario, Nemenčinės, Maišiagalos, Bražuolės). Medinės pilys turėjo įvairių gynybinių įrenginių. Ant piliakalnių statytų aptvarinių pilių planas priklausė nuo aikštelių formos ir ploto. Aptvaromis apsuptos aikštelės buvo laisvai užstatomos namais ir ūkiniais pastatais. Pastatai paprastai šliejosi prie aptvarinių sienų ir tarnavo kaip sudėtiniai gynybos komponentai.
Šiandien nepaprastai svarbu konservuoti, restauruoti pilių liekanas, tvirtinti piliakalnių šlaitus, - išsaugoti tai, kas išliko. Juk pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai - atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus. Naudoti šaltiniai: 1. Kuncevičius A. Lietuvos pilys ir jų panaudojimo kultūriniam turizmui galimybės // „Lietuvos muziejai“ 2004 m. Nr. 1 2. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988. Tomas I, p. 11-15, 17-19. Skaityti daugiau apie Lietuvos piliakalnius čia... Kauno pilis Plaukiant Nemunu aukštyn, prieš akis atsiveria nemažai įspūdingų vietovių – didžios Lietuvos praeities liudytojų. Vytėnuose, iškilusi aukštai ant kalno, dunkso senoji Gelgaudų pilis, virš medžių viršūnių kyšo Raudonės bokštas. Artėjant prie Kauno išnyra Gedimino kalnas Veliuonoje ir Seredžiaus piliakalnis. Bychovco ir M. Stryjkovskio kronikose rašoma, kad Kauno miestą (pilį) 1030 m. įkūrė legendinis Palemono sūnus kunigaikštis Kunas. Iš to, kad apie pačią pilį iki 1280 m. nėra jokių žinių, galime spręsti, kad iki tol ji didesnės reikšmės neturėjo. Vienas pirmųjų pilies paminėjimų Gedimino valdymo laikais – M. Stryjkovskio kronikoje, kur rašoma, kad 1317 m. ją užėmė kryžiuočiai. 1362 m. pirmą Šv. Velykų dieną ordino magistro Kniprodės nurodymu Kauno pilis buvo sulyginta su žeme. V. Marburgiečio liudijimu, pilis buvusi mūrinė, apsupta pylimų ir griovių, aukštomis sienomis. Ją gynusios gausios ir gerai ginkluotos pajėgos, vadovaujamos kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vaidoto. Ši pilis – seniausia iš keturkampių aptvarinių pilių. Ją juosė vandens neužliejamas 5 – 6 m gylio perkasas. Pilies siena buvusi maždaug 9 m aukščio ir 2,1, m storio apačioje. Sienos viršuje buvo šaudymo angos, o iš kiemo - medinės galerijos. Lygiagrečiai su šia siena ėjo dar viena - beveik perpus plonesnė. Ši siena buvo atraminė – stiprino šlaitą ir kartu gynybinė – trukdė priešui prasibrauti į kiemą. Manoma, kad gynybinių bokštų ši pilis neturėjo. 1383 m. Kaune, Neries saloje, buvo pastatyta nauja pilis, pavadinta Naujuoju Kaunu. Vytauto, suteikusio miestui Magdeburgo teises, dėka Kaunas tapo vienu iš svarbiausių ūkio ir administracijos centrų. Po Vytauto mirties pilyje įsikūrė administracinės įstaigos. Apie 1533–1536 m. Kaunas atiteko karalienei Bonai, kuri miestelėnus, turinčius sklypus, apdėjo činčo mokesčiu – šie turėjo mokėti duoklę žemės ūkio produktais. 1549 m. Žygimantas Augustas Kauno pilį, miestą ir apylinkes užrašė Barborai Radvilaitei. Pilis prarado karinę reikšmę, buvo labai gražiai sutvarkyta ir tapo administraciniu centru. XVI a. vid., artėjant Livonijos karui, buvo sustiprintos pilies fosos, pastatyta nauja bastėja. Nepaisant to, pilis pradėjo irti. 1611 m. nuvirto vienas bokštas, XVII a. ketvirtame dešimtmetyje Neries vandenys pasiekė pilies sienas ir pamažu nugriovė didesnę dalį pilies statinių. 1655 m. pilį gerokai nuniokojo caro kariuomenė – pilies plytos naudotos grindiniui grįsti, iš jų buvo statoma duonos kepykla. XVIII a. pilyje buvo įkurtas kalėjimas. Pilies griuvėsiais imta rūpintis tik 1925 m. 1930 m. Kauno miesto savivaldybė nusipirko aplink pilį buvusius statinius ir 1930–1932 m., nugriovus pilies teritorijoje pastatytas lūšnas (rusų administracija buvo davusi leidimą čia statyti gyvenamuosius namus), pilyje pirmą kartą pradėti archeologiniai kasinėjimai bei konservavimo darbai. Jų metu paaiškėjo, kad pilis buvo mažiausiai du kartus atstatinėjama. Spėjama, kad ji buvusi trapecinio plano, ginamosios sienos turėjusios apvalius bokštus, kieme stovėję mediniai, vėliau mūriniai pastatai. Visą pilį juosęs griovys, pripildomas Neries vandeniu bei sustiprintas nuo pilies pusės mūro siena (priešpiliu). 1954 m. archeologiniai tyrinėjimai ir pilies konservavimo darbai vėl buvo atnaujinti ir pamažu vis intensyvėjo. Buvo atkasta fosa, atidengta ir iš dalies konservuota bastėja bei išlikusios sienų dalys. Fragmentiškai restauruotame pietryčių bokšte buvo įkurtas Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuris dėl blogos būklės devintajame dešimtmetyje buvo uždarytas. Daugiau nei dešimt metų pilies teritorijoje šeimininkavo vandalai ir benamiai, o 2005 m. birželio 1 d. čia įsikūrė Kauno turizmo informacijos centras. Kauno pilies griuvėsiai
Vytauto pilies Kaune griuvėsiai Kauno pilies griuvėsiai
Kauno pilies griuvėsiai Naudota literatūra ir šaltiniai: 1. Andriuškevičius A. Atgimusi Kauno pilis vėl vilioja lankytojus // „Kauno diena“, 2005–06-04. 2. Getneris J. Konservuojant Kauno pilį // Straipsnių rinkinys Kauno miesto istorijos klausimais V., 1971. (VAA. F. 9, b. 13). 3. Kauno pilies paveikslinė medžiaga. V., 1960. (VAA. F. 9, b. 26). 4. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988. Tomas I, p.52-56, 77-80. Veliuonos piliakalnis Nemuno ir Veliuonėlės santakoje, apie 30 m aukščio kalvoje, vienas šalia kito dunkso du piliakalniai – Gedimino kapo ir Pilies kalnai. Apie didžią Veliuonos praeitį primena nebylūs liudininkai – vos keletą sau prilygstančių Lietuvoje turįs gynybinių įrengimų kompleksas. Iš kur kilo Veliuonos miestelio ir upelio pavadinimai? Anot viduramžių legendos, Veliuonoje stovėjusi mirusiųjų deivės Veliuonos šventykla. Kalbininkai žodžio šaknį „vel-“ sieja su senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo įvaizdžiais, vėlėmis ir jų valdove Veliuona. Veliuonos miestelis, išaugęs vieno galingiausių visos Lietuvos gynybinių kompleksų priešpiliuose, prie Nemuno prekybinio vandens kelio, ypatingą vietą Lietuvos istorijoje užėmė XIII a. – kryžiuočių grėsmės akivaizdoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad XII – XIII a. čia galėjo būti ne tik vietinės prekybos, bet ir prekybos su kitomis valstybėmis centras. Ties Veliuona, upelių klonių nuo visos aukštumos atidalintame Nemuno slėnio aukštame šlaite, yra beveik 2 km ilgio laivelio pavidalo Margio kalnas. Jo smaigalį atidalijant skersinėmis perkasomis, buvo kuriami patogūs gintis piliakalniai ir papiliai. Tiesa, XIII a. Veliuonos vardas rašytiniuose šaltiniuose dar neminimas – spėjama, kad anksčiau ši vietovė vadinta Junigėda ir tik nuo 1315 m. pradėta vadinti Veliuonos vardu (kai kurie istorikai mano, jog tai buvo dvi skirtingos pilys). Tikslios datos, kada statyta Veliuonos pilis, nėra. Vienų šaltinių liudijimu, tai buvo 1245 m., kiti pilies statybos pradžia laiko 1251 m. K. Sidaravičiaus teigimu, svarbiausioji tvirtovė atsparai prieš kryžiuočių ekspansiją iš Ragainės pradėta statyti 1291 m. balandžio mėn., vietoj apleidžiamos Kolainių pilies. Veliuonos pilis, apjuosta 4 m gylio perkasa, stovėjo ant 32 m stačiašlaičio nupjauto kūgio pavidalo Pilies kalno. Aikštelės plotas – apie 3200 m2. Nepaisant dažnų puldinėjimų, Veliuonos pilį kryžiuočiams pavyko paimti tik 1348 m. Tačiau jau 1349 m. ji buvo atkovota ir atstatyta. Skaudus smūgis Lietuvai buvo suduotas 1362 m., kai kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį, o grįždami panemune atgal sudegino ir Veliuoną. 1364 m. ordino magistras puolė gerai įtvirtintą Veliuoną. Tuo metu pilį saugojo dvigubos sienos, o visas gynybinis kompleksas užėmė dabartinę Gedimino, Pilies (Ramybės), Bažnyčios ir gretimas kalvas, iš visų pusių ginamas papildomo aptvaro. Šiame puolime buvo panaudotos naujos siendaužės mašinos. Po keliolikos dienų pilies priešpiliai buvo paimti, bet jos gynėjai pilies komendantas Goštautas ir bajorai Surminas ir Matevikas su gausia įgula kryžiuočiams nepasidavė. Tuomet sukrovus didžiulius laužus pilis buvo padegta ir jos gynėjams teko pasiduoti. 1367 m. atstatyta pilis vėl buvo užpulta, tačiau šį kartą pilies gynėjai atsitraukdami patys ją padegė. Praradusi Veliuoną Lietuva, anksčiau netekusi Peštvės (Pieštvės) ir Kauno pilių, prarado ir Nemuno žemupio dešiniosios pakrantės apsaugą. (Kairioji buvo prarasta dar XIII a. pab.). Ruošdamasis karui su Aukso orda ir norėdamas užsitikrinti ramų užnugarį, Vytautas 1398 m. spalio 12 d. pasirašė Salyno sutartį, kuria vakarinė Lietuvos dalis iki Nevėžio upės bei vakarinė Užnemunės dalis atiteko ordinui. Į kryžiuočių rankas perėjo ir Veliuonos pilis, kurią ordino vadovybė pasirinko savo valdžios Žemaitijoje buveine. Tačiau sukilę žemaičiai 1401 m. pavasarį kryžiuočius nustūmė iki Klaipėdos. 1402 m. ordinas ir dėl Lietuvos sosto kovojęs Švitrigaila surengė paskutinį didelį žygį į Lietuvą ir pasiekė net Vilniaus žemes, o 1403 m. – Trakus. 1404 m. gegužės 14 d. Racionžo sutartimi Vytautas diplomatiniais sumetimais vėl užrašė ordinui Salyno sutartimi perleistas žemes. Tačiau kova prieš ordiną išsiplėtė po visą Žemaitiją. Veliuonos pilies vietoje pastatyta Friedenbergo pilis 1404 m. ar 1405 m. buvo sudeginta. 1411 m. vasario 1 d. pasirašyta Torūnės sutartimi Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos mirties liko Lietuvai, tačiau nebuvo nustatytos nei teritorinės ribos, nei Klaipėdos statusas. Tai tapo naujų ginčų ir konfliktų priežastimi. 1412 m. Ragainės komtūrui buvo pranešta, kad Vytautas prie Nemuno atstatė dvi stiprias pilis – Peštvės (Pieštvės) ir Veliuonos. Veliuonos pilyje jis įkurdino 400 vyrų įgulą, vadovaujamą seniūnų Mingailos ir Kareikos. Prie pilies buvo įrengti trys priešpiliai. 1413 m. konfliktas vis aštrėjo, vėl prasidėjo puldinėjimai, kol 1414 m. liepos 18 d. Vytautas su Jogaila paskelbė ordinui karą ir jungtinė Lietuvos – Lenkijos kariuomenė įžengė į ordino valdas. 1414 m. spalio7 d. Strazburge, tarpininkaujant popiežiaus legatui, dvejiems metams buvo sudarytos paliaubos. 1418 m. gegužės 15 d. išsiskirstęs Konstancos susirinkimas neišsprendė Žemaitijos klausimo, o tik pratęsė paliaubas su ordinu. Tuo laikotarpiu Veliuona sparčiai augo. Tapusi pavieto centru, ji pradėta vadinti miestu. 1416 m. spalio 15–17 d. Veliuonoje sušauktos naujojo Livonijos magistro derybos nebuvo sėkmingos. Į antrąjį susitikimą Veliuonoje 1418 m. spalio 13–22 d. Jogaila atplaukė Nemunu iš Gardino, prie jo Darsūniškyje prisijungė ir Vytautas. Tačiau ir antrosios derybos nebuvo sėkmingos. Konfliktą ėmėsi spręsti du didžiausi to meto Vakarų Europos autoritetai – popiežius ir imperatorius Zigmundas. Pastarasis 1420 m. sausio 6 d. Breslau priėmė sprendimą, paremtą Torūnės sutartimi, kuriuo beveik visos Veliuonos žemės atiteko ordinui. 1420 m. rugsėjo 8–11 d. Veliuonoje įvyko trečiosios ordino ir Lietuvos derybos, bet jos ir vėl tik pratęsė paliaubas. Lietuva pradėjo ruoštis karui ir 1422 m. liepos 14 d. jį paskelbė. Po didelių kovų 1422 m. rugsėjo 27 d. buvo pasirašyta Melno taika, kuria ordinas visam laikui atsisakė Sūduvos (Suvalkijos) ir Žemaitijos su Veliuona, bet gavo Klaipėdos kraštą (Lietuvai liko tik Palangos pajūris). Taip sužlugo ordino viltys turėti sausumos kelią tarp Prūsijos ir Livonijos. 1423 m. gegužės 9 d. Veliuonoje sušauktas suvažiavimas Melno taikos sutarčiai įgyvendinti taip pat netapo kovų su ordinu pabaiga. Ilgalaikė taika su ordinu nusistovėjo tik po 1454–1466 m. karo. Nuo tada Veliuona, XV a. išgyvenusi karinio, politinio ir ekonominio vaidmens kulminaciją, prarado turėtą strateginę reikšmę. Prie to iš dalies prisidėjo ir parapijos Veliuonoje steigimas ir bažnyčios statyba. Manoma, kad pirmosios Veliuonos bažnyčios, statytos maždaug 1421 m. ant vieno iš papilių, statybą finansavo Vytautas ir Jogaila. XVIII a. LDK kancleris ir Veliuonos seniūnas A. S. Radvila bažnyčią apmūrijo degtomis plytomis. Pakito ir Veliuonos architektūra. Iki tol dominavusius tvirtovės ir gynybinio komplekso elementus pakeitė ištisas aukštutinės Veliuonos architektūrinis ansamblis, kuriame vis dėlto išliko gynybinių įrengimų kompleksas. Aukuras ant Pilies kalno Veliuonoje
Veliuonos piliakalnio žemutinio papilio kalnas Veliuona – žemutinis papilys ir Gedimino kapo kalnas Veliuonos įtvirtinimų planas Naudoti šaltiniai ir literatūra: 1. Labanauskas K. Veliuonos piliakalnių sutvarkymas. Tyrinėjimo darbai. Istorijos tyrimai ir fotofiksacija. Tomas I. V., 1978. (VAA. F. 5, b. 2079). 2. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988. Tomas, I, p. 48-50, 70-72. Piliakalniai ir medinės Lietuvos pilys Ilona Vaškevičiūtė Žalvario amžiaus viduryje, apie II ir I tūkstm. pr. Kr. sandūrą, baltų areale iš esmės pasikeitė gyvenviečių statybos tradicijos. Žmonės ėmė kurtis piliakalniuose. Juos įrengdavo sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškės, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Stengėsi piliakalnius kurti ežerų pakrantėse, prie patogių vandens kelių. Dažniausiai piliakalniai stūkso po vieną, tačiau kai kur vienu metu būta dviejų ar daugiau piliakalnių (Kernavė). Kalvų aukštis, kurias naudodavo piliakalnių statybai, siekė nuo 4–5 iki 28 metrų. Gyvenvietę sutvirtindavo ir dirbtinai. Piliakalnio aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras. Štai Narkūnų piliakalnį juosė dvi užtvarų eilės, o Mukukalnyje (Latvija) rastos net 2–3 užtvarų eilės. Tarp užtvarų eilių buvo slaptų perėjimų, būdingų antrajai žalvario amžiaus pusei. Ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje atsiranda galingesnių įtvirtinimų – palisadų ir griovių, pylimų iš žemių. Norkūnuose rastas neaukštas žemės pylimas, o Dievukalnio (Latvija) piliakalnio pylimas jau buvo 3 m aukščio. Iki senojo geležies amžiaus pradžios Lietuvos gyventojai mokėjo įrengti visas svarbiausias gynybines sistemas: užtvaras, akmenines ir medines pilių konstrukcijas, vartus, pylimus, griovius ir slaptus kelius. Viduriniojo geležies amžiaus Sauginių piliakalnio įtvirtinta gyvenvietė (pagal V. Daugudį).
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Įeiti čia... Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia: |