|
|
Baltiški papuošalai - archeologiniai radiniai |
Senajame žalvario amžiuje, tarp 1700 ir 1400 m. pr. m.e., Rytų Pabaltijyje atsirado pirmieji atvežtiniai bronziniai dirbiniai: kirviai, kalavijai, durklai. Manoma, kad apie bronzos amžiaus vidurį baltai jau patys mokėjo lydyti ir daryti bronzinius dirbinius naudodami molines, akmenines ir vaškines formas. Spalvotųjų metalų apdirbimo krosnelė rasta tyrinėjant Narkūnų piliakalnį. neabejojama, kad ankstyvajame geležies amžiuje baltai didžiąją dalį bronzinių dirbinių gamino vietoje iš atvežtinės žaliavos. Naujajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje baltų kraštuose pasirodė tik baltams būdingi papuošalai: įvijiniai pakabučiai, įvijiniai smeigtukai ir kita. Vietiniai meistrai atrado savąsias papuošalų formas, kai kurias formas paveldėjo iš jau nuo vėlyvojo neolito laikų baltuose darytų kaulinių smeigtukų. Apyrankė. Karužiai.Ia. Baltų (kaip ir kitų pasaulio tautų) gyvenimas ir ūkinė veikla iš esmės pakito įsisavinus geležį. Geležis ir jos gamybos technologija palengva skverbėsi iš priešakinių civilizacijos kraštų. IV tūkstm. pr. pr.m.e. meteoritinė geležis atsiranda egiptiečių kapuose. II tūkstm. pr. m.e. pirmieji iš rūdos geležį išgavo hetitai. XII–X a. pr. p.m.e. geležies gamybos technologija išplito Mažojoje Azijoje, Egipte, Palestinoje, Sirijoje, Irake, Mesopotamijoje, Užkaukazėje ir Indijoje. Pirmieji europiečiai, XII-XI a. įsisavinę šią technologiją, buvo graikai, o kiek vėliau – rytinės ir pietinės Italijos gyventojai. Manoma, kad plačiau geležinius dirbinius europiečiai ėmė naudoti apie VIII a. pr. m.e. Senovės Baltų aprangos ir papuošalų rekonstrukcija iš CD „Lietuva iki Mindaugo" 1999m. : --------------------------------------------------------------------------------- Duomenys iš 3-jų archeologinių knygų: Duomenys iš archeologinių, muziejinių interneto tinklapių ir knygų: Šaukštinė antkaklė. Kaip ir daugelis kaklo papuošalų, tai puošnus dirbinys. Pavadinimą gavo nuo dekoruotos išgaubtos šaukšto (laivelio) pavidalo plokštelės užsegimui. Šio tipo antkaklės labai paplitę tarp Vidurio Lietuvos (Kauno, Kėdainių apylinkių) gyventojų. Jos rastos moterų, vyrų ir vaikų kapuose. Dauguma antkaklių žalvarinės (bronzinės), dalis- sidabrinės. Šios antkaklės nešiotos III-V amžiais. Šaukštinės antkaklės būdingos tik Lietuvai, iš čia pateko į kaimynines baltų žemes. Laiptelinė sagė Laiptelinė segė. Priklausomai nuo laiptelių skaičiaus, apibūdinami keli segių tipai. Segių prototipai patekę iš Pavyslio kraštų. Baltų žemėse jas labiausiai mėgo Lietuvos pajūrio, Prūsijos gyventojai, paplitę tarp Žemaitijos, Kauno apylinkių gyventojų, randamos ir Šiaurės Lietuvos pilkapiuose. Segės įvairaus dydžio, nuo 3,6 iki 10 cm. ilgio. Jos gamintos iš žalvario, o kai kurių paviršius sidabruotas. Skirtingų tipų segės nešiotos nuo II a. pb. iki IV a. pirmos pusės. Labiausiai mėgtos vyrų, tačiau randama ir moterų kapuose. Neretai kape randamos ir dvi segės. Profiliuotos žalvarinės segės iš Kurmaičių kapinyno (Kretingos r.). II a. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai. Iš: Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Vilnius, 2000, p. 67 Turtingos mergaitės įkapės. III amžiaus pabaiga Lazdininkai, Kretingos r., 1996 m., kapas Nr. 23 Antkaklė: žalvaris, stiklas Smeigtukai: žalvaris, alavas Apvara: gintaras, stiklas, geležis, sidabras
Segė: žalvaris, emalė
II a. pab. – III a. pr. Lazdininkai, Kretingos r., 1991 m., kapo Nr. 7 II-IIIa. archeologiniai radiniai iš Mažosios Lietuvos.
Rytų Pabaltijo gyventojai geležies dirbinius pirmąkart išvydo apie VI a. pr. m.e. vidurį. Jų buvo mažai ir geležiniai dirbiniai neišstūmė darbo įrankių iš medžio, akmens ar kaulo bei rago. Viskas iš esmė pasikeitė pačioje senojo geležies amžiaus pradžioje. Manoma, kad I a. po Kr. pradžioje baltai išmoko geležį išgauti iš balų rūdos. Balų rūda – kvartero periodo nuosėdinė uoliena. Lietuvos balų rūdoje esti nuo 18 iki 40% geležies. Jos randama pelkėse, paežerėse, upių krantuose ir šiaip pažliugusiose, šaltiniuotose vietovėse. Jau I a. po Kr. geležies dirbiniai – visuotinis reiškinys. Jų randama visuose tyrinėjamuose paminkluose: kapinynuose ir pilkapynuose, piliakalniuose. Vienodai vietinė balų rūda buvo paplitusi per visą geležies amžių. Reikia pasakyti, kad geležis iš balų rūdos tenkino pagrindinius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų poreikius. Tik XX a. pradžioje Lietuvos kalviai nustojo lydyti geležį iš balų rūdos. Geležies gavyba iš balų rūdos buvo nelengvas procesas: kasdavo ją vasarą, perplaudavo, džiovindavo, smulkindavo ir tik rudenį ar žiemą lydydavo. Sprendžiant iš Lietuvos piliakalnių tyrinėjimų metu gautos medžiagos ir specialiųjų tyrinėjimų duomenų matyti, kad senojo geležies amžiaus metalurgai naudojo lydymo krosnis su dumplėmis (dumplinė krosnis). Ją kraudavo iš akmenų, šonus glaistydavo molio sluoksniu (kartais ją darydavo ištisai iš molio masės). Priešingose krosnelės pusėse palikdavo angas: vieną naudojo orui įpūsti, kita, su mediniu tuščiaviduriu galu, tarnaudavo dumplėms užmauti. Tokioje krosnyje buvo pasiekiama 1200 laipsnių temperatūra, reikalinga geležiai lydyti. Pirminiame lydymo etape susidariusi geležies kritė turėdavo tik apie 50% geležies. Vėliau šią geležies kritę kaitindavo žaizdre, kaldavo ir tik tada ji būdavo tinkama įrankių gamybai.Senojo geležies amžiaus pabaigoje kalviai gamino pagrindinę geležinių gaminių dalį. Metalas buvo apdirbamas laisvu kalimu, „paketavimu”, įauginimu ir suvirinimu. Pastarojo laikotarpio kalviai buvo puikūs savo srities žinovai, susipažinę su antikinio pasaulio technologijomis.
Vystantis kalvystei, įvairėjo ir darbo įrankiai. V–IX a. Lietuvos kalviai darė apie 30 geležinių dirbinių rūšių – jų gaminiai sudarė net iki 90 % vietinės gamybos. Tik nedidelė dalis geležies dirbinių (pvz., prestižiniai ginklai) buvo atvežama iš kitų kraštų. Neabejojama, kad VI–IX a. net ir mažiausia bendruomenė turėjo savo kalvį. Jų poreikis buvo didelis ir, matyt, ne veltui kalvystė greičiau atsiskyrė nuo kitų verslų ir amatų. Manoma, kad Lietuvoje tai galėjo būti jau apie IX amžių. Šiaip ar taip, baltų geležies dirbiniai niekuo nenusileido Kijevo Rusios ar Skandinavų kraštuose gamintiems. Pripažinta juodosios metalurgijos technologijos viršūnė – damaskinio plieno technologija. Jos tėvynė – Indija, tačiau IX a. ją ištobulino ir išgarsino arabai – Damasko ir Persijos meistrai. Damaskinio plieno gamybos technologija nepaprasta: tokį plieną sudarydavo įvairaus įanglinimo (paprastai tariant – įvairaus kietumo) juostos. Jas suaugindavo, susukdavo ir išgaudavo raštuotą nepaprasto kietumo ir tuo pačiu nepaprasto lankstumo plieną. Sakoma, kad karys iš tokio plieno padarytą kardą galėdavo apsukti aplink juosmenį. Mūsų tyrinėtojai teigia, kad baltai mokėjo gaminti damaskinį plieną. Apie tai liudija X–XI a. radiniai iš Gintališkės (Plungės raj.) kapinyno. Čia rasta ietigalių ir kalavijo fragmentas, kurie padaryti iš damaskinio plieno. Teigiama, kad baltų meistrai šios technologijos išmoko iš savo kaimynų germanų. Įvairiai samprotaujama apie auksakalystės baltų kraštuose pradžią. Vieni ją sieja su vėlyvuoju neolitu, kai vietos gyventojai gaminosi papuošalus iš kaulo, rago ar gintaro. Vargu ar tai teisinga. Čia greičiau reikia šnekėti apie ankstyvąjį Rytų Pabaltijo gyventojų meną. Matyt, teisingiausia būtų auksakalystės užuomazgas sieti su spalvotų metalų apdirbimo pradžia baltų kraštuose – su bronzos amžiaus viduriu. Neregėtas aukštumas papuošalų iš bronzos ir žalvario gamyba pasiekė senajame geležies amžiuje. Šiame laikotarpyje ir reikėtų ieškoti baltų auksakalystės pradžios. Ankstyvieji auksakaliai lydė, liejo vaško ar molio formose, tempė bronzinę vielą. Nuostabą kelia įvairiausi ornamentavimo ir paviršiaus puošimo būdai. Mokėjo antkaklių lankelius daryti iš kelių susuktų vielų, mokėjo tordiruoti (sukti daugiakampę vielą apie savo ašį), facetuoti (įdubimų išskaptavimas), graviruoti, mokėjo puošti emalio mase, stiklo akutėmis, klijuoti įvairias puošybos detales, klijuoti ar privirinti sidabro, alavo, cinko lapelius, įvairiai kalinėti paviršių. Meistrai buvo taip įgudę, kad sugebėjo pačiose formose išraižyti norimą ornamentai ir išlietas papuošalas jau būdavo dailiai papuoštas. Daug ką pasako ir senojo geležies amžiaus meistrų sugebėjimas jungti du skirtingus metalus. Pavyzdžiui, dažnai smeigtukų galvutes darydavo iš žalvario ar bronzos, o prie jos prijungdavo (privirindavo ar kaip kitaip) geležinę adatą. Daugelis iš šių technologijų išliko per visą geležies amžių. Senųjų amatų tyrinėtojai pastebi keistą reiškinį – turime gausybę tobulos auksakalystės pavyzdžių ir praktiškai visiškai neturime auksakalių darbo įrankių. Išimtį sudaro reti kirstukų, kaltelių ir pincetų radiniai. Tiesa, dėl pastarųjų ginčijamasi: ar tai tualeto, ar medicinos, ar auksakalystės įrankis. Puikiai žinoma baltų pagonybės laidosenos tradicija – dėti gausias įkapes: ginklus, buities reikmenis, papuošalus. Iš esmės visa tai, ką padarydavo su pagrindinėmis gamybos priemonėmis. O štai jų kapuose tik viena kita. Tai verčia manyti, kad baltų požiūris į pomirtinį gyvenimą nebuvo jau toks paprastas – įdėsime viską, ko žmogui reikės anapus. Matyt, baltai neteigė tiesioginės lygybės tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Ilgą laiką mūsų tyrinėtojai, radę dirbinį, padengtą balta medžiaga, manė, kad tai sidabro plokštelė arba tiesiog dirbinys iš sidabro. Neseniai paaiškėjo, kad auksakaliai naudojo ne tik sidabrą, bet ir panašias į sidabrą medžiagas. Pasirodė, kad nuo pat II–III a. juvelyrai naudojo žalvarį, bronzą, alavą ar alavo-švino lydinį, kuris lengvai lydosi, o spalva panašus į sidabrą. Sidabro dirbinių Lietuvos teritorijoje labai pagausėjo po V amžiaus. VII–VII a. paminkluose jų mažiau, tačiau nuo IX a. prasideda sidabro „renesansas“. Gana daug sidabro randama laidojimo paminkluose. Sidabro dirbinių daugiau yra vakarų baltuose, kurie patyrė tiesioginę vikingų laikų prekybinių faktorijų įtaką. Atskiras klausimas kyla dėl aukso vartojimo baltų auksakalystėje. Ankstyviausias dirbinys su auksu yra iš Kuršių (Kelmės raj.) pilkapių. Ten buvo rasta apskrita segė, kurios centrą puošė auksinė plokštelė. Ji datuojama III–IV a. Ši segė atvežtinė. V a. antrosios pusės ir VI a. pradžios paminkluose rasta paauksuotų plokštelių, sagčių, segių (Taurapilis, Plinkaigalis, Vidgiriai). Tyrinėtojai svarsto, ar tai vietinių auksakalių darbas, ar jie yra atvežtiniai iš Skandinavijos ar Padunojo. Labiau linkstama manyti, kad tai atvežtiniai dirbiniai. Mat ir kituose šimtmečiuose baltų auksakaliai aukso nenaudojo. Baltų meistrai buvo prisirišę prie baltojo metalo – sidabro, alavo ir švino lydinio. Dirbinių iš šių metalų tikrai gausu. Jie labai įvairūs: galvos dangos papuošalai, antkaklės, segės, smeigtukai, apyrankės, diržų ir geriamųjų ragų apkalai ir kita. Niekas neabejoja, kad tai – baltų auksakalių kūriniai. Pagal Eugenijų Jovaišą Kauliniai vėlyvojo neolito ir žalvario amžiaus smeigtukai iš Rytų Lietuvos
Bronziniai žalvario amžiaus įvijiniais smeigtukai iš Vakarų Lietuvos Senojo geležies amžiaus žalvariniai smeigtukai iš įvairių Lietuvos vietų Žalvarinis smeigtukas apskrita galvute su pakabučiais. Dauglaukis, III a. pradžia Vidurinis geležies amžius 400-800m 5-6a. Sidabriniai geriamųjų ragų apkalai. Plinkaigalis, VI a. pradžia
Pasaginė segė. XII a. Žalvarinės įvijinės apyrankės. IV a. V-VIa. Galvos papuošalas. V-VIa. Apyrankės kanopiniais galais. V-VIa. 1.Pagrybis. , X-XIa. 2. Veršviai Diržo detalės. Dirbiniai su paukščio įvaizdžiais. V-VIa. Moters įkapės: apyrankės, smeigtukai, žiedai. Pagrybis. V-VIa. Segė su žirgo galvute ant kojelės. Pagrybis. V-VIa. Segės su stilizuotų gyvūnų atvaizdais. V-VIa. 1. Sidabrakalnio įkapės. XIIa. 2.Antkaklės detalė. XIIa. Smeigtukai su pakabučiais. VIII-IXa. Žirgo kamanos. Barinė. X - XII a. S. Butrimienės fotografija VIII–IX a. trikampio pavidalo žalvarinis smeigtukas iš Šiaurės Lietuvos
Aisčių aristokrato apranga. Info iš: mokslasplius.lt Geležies amžiaus moterų galvos papuošalai – kepuraitės, apgalvis ir antsmilkiniai Geležies amžiaus kaklo papuošalai – antkaklės (dėželinės, kūginės, kūginės su pakabučiais, su rakto pavidalo ir ruplėtais galais)
V-XVa. IX-XII a. Žemaitija. Segė 8a. 5-8a. Apyrankė rankogalinė VII-VIIIa. Kiauraraštis diržo skirstiklis IVa. Ugnies skeltuvas. Tauragnų raj Valdovų rūmų radiniai. Žvaigždinis ažūras baltų juvelyrikoje. Nuotrauka iš www.eln.lt
Nuotrauka iš www.eln.lt
Nuotrauka iš www.eln.lt
Nuotrauka iš www.eln.lt
Nuotrauka iš www.eln.lt
Nuotrauka iš www.eln.lt
Nuotrauka iš www.eln.lt
Nuotrauka iš www.eln.lt
Bronzos ir geležies amžiaus smeigtukai (įvijiniai, apskrita galvute, nuokamieniai ir kitokie) Viduriniojo geležies amžiaus segės (žieduotosios, lankinės trikampe kojele ir kitokios) Sidabrinė lankinė ilgakojė segė zoomorfine kojele. Plinkaigalis, VI a Lankinė segė su zoomorfine kojele, auksuotas sidabras. Vidgiriai, VI a. pradžia. Vėlyvojo geležies amžiaus segės (apskritos, pasaginės gyvuliniais ir kitokiais galais)
Bronzos ir geležies amžiaus apyrankės (įvijinės, su gunklulais, juostinės ir kitokios) VIII–IX a. trikampio pavidalo žalvarinis smeigtukas iš Šiaurės Lietuvos
Vėlyvojo geležies amžiaus nuokamieniai smeigtukai su pakabučiais ir kryžinis smeigtukas, padengtas sidabro plokštele
Juvelyrika. žiedai XIII-XIVa. Apkalai XVa. Auksuotas apkalas. Žiedas po konservavimo XIV-XVa. Žiedas. Sidabras - aukso danga XVa. Žiedas. Nuotraukos iš www.eln.lt Žiedas. Nuotraukos iš www.eln.lt Žiedas. Nuotraukos iš www.eln.lt Žiedas. Nuotraukos iš www.eln.lt Žiedas. Nuotraukos iš www.eln.lt Žiedas. Nuotraukos iš www.eln.lt Žiedas, radinys iš Kernavės. Nuotraukos iš www.eln.lt Žiedas. Nuotraukos iš www.eln.lt Nuotraukos iš www.eln.lt Stakliškių lobis. XIV a. Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai. Iš: Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Vilnius, 2000, p. 105
Diržo sagtis, XV a. I ketvirčio sluoksnis (Vilniaus Žemutinė pilis, rad. Nr. 747). Iš: http://www.lietuvospilys.lt/ Sidabrinė apyrankė. Stakliškių lobis (XIII–XIV a.). Sidabrinis kaklo vėrinys. Stakliškių lobis (XIII–XIV a.). Sidabrinė plokštelinė segė. Stakliškių lobis (XIII–XIV a.). Sidabrinė plokštelinė segė puošta filigrano technika. Stakliškių lobis (XIII–XIV a.).
Sidabrinė apyrankė. Stakliškių lobis (XIII–XIV a.).
Sidabrinė apyrankė. Stakliškių lobis (XIII–XIV a.). Lietuvos valstybės nobiliteto juvelyrika XIII–XV a.
Susikūrusioje Lietuvos valstybėje bent jau nuo XIII amžiaus iškilo valdantysis sluoksnis – nobilitetas, kurį formavo žemių kunigaikščiai, vyresnieji kunigaikščiai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Nobilitetui priklausė ir kunigaikščiams artimi bajorai, profesionalių karių elitas. XV a. LDK vadovaujančios šeimos sukūrė būtiną bazę triadai – bažnytinės hierarchijos viršūnės – karališkoji valdžia – nobilitetas – susidaryti. Nobilitetą lydėjo ir prestižinių daiktų – papuošalų, ginklų, valdovo valdžios atributų (karūnų, antspaudų ir kt.), atitinkančių ir pabrėžiančių jų socialinį statusą, poreikis. Nobiliteto poreikiai suformavo ir itin aukštu meniniu lygiu pasižyminčią juvelyrika. Žinoma, kad ją kūrė vietiniai meistrai, o taip pat į valstybę pasikviesti užsienio meistrai. Juos valdovai apgyvendindavo svarbiausiuose Lietuvos administraciniuose, politiniuose ir prekybiniuose centruose – Vilniuje, Senuosiuose Trakuose, Trakuose, Kernavėje, Naugarduke, Gardine. Jų dar padaugėjo XIV a. pirmojoje pusėje, kai didysis kunigaikštis Gediminas specialiais laiškais ir pažadais kvietėsi į Lietuvą įvairių sričių amatininkus. XIV a. pabaigoje, išleidęs specialią privilegiją, į LDK daug Dancigo ir Karaliaučiaus auksakalių priviliojo Vytautas Didysis. Negana to, Lietuvos didieji kunigaikščiai savo meistrus išlaikydavo ir kaimyninių šalių miestuose. Pavyzdžiui, Rygos skolų knygoje minimas Jokūbas, kuris buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino auksakalys. Tuo laiku ir kituose Livonijos miestuose kūrėsi Lietuvos amatininkai. Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, jog lietuvių ginklai kokybe ir meniškumu patraukia dėmesį ir sukelia nuostabą – ypač brangūs šarvai ir šalmai iš aukso. Amžininkų dėmesį yra patraukę Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui priklausę turtai. Tarp jų ir juvelyrų kūriniai – ginklai, perlais ir gemomis išausta palaidinė, purpuru ir auksu spindintys drabužiai, apjuosti sidabrine paauksuota juosta. Aukšto lygio juvelyrika LDK nobiliteto rankose atsirado ir dėka karo žygių bei karališkųjų kontaktų. Mūsų laikus pasisekė tik nedidelė dalis to meto LDK nobilitetui priklausiusios juvelyrikos. Tai keli iš Vakarų Europos meno centrų atklydę bažnytinio meno pavyzdžiai – akvamanilės ir jų fragmentai, senosios XIV a. monstrancijos iš Vilniaus katedros lobyno. Išskirtinis radinys – Stakliškių (Prienų raj.) lobis, kuriame rasta visa eilė nobiliteto juvelyrikos pavyzdžių. Įspūdingų nobiliteto meno dirbinių rasta Giliogelio (Plungės raj.), Svirnų (Anykščių raj.), Kernavės (Širvintų raj.), Kretingos, Kulautuvos (Kauno raj.), Šančių (Kauno raj.), Kauno apylinkių, Skomantų (Augustavo raj.) paminkluose. Jie saugomi Vilniaus, Kauno, Varšuvos muziejuose ir privačiose kolekcijose. Šie juvelyrikos šedevrai neabejotinai priklausė aukščiausiems Lietuvos nobiliteto sluoksniams. Papuošalų formose vyrauja vietinių ir atvežtinių elementų sintezė. Didelė dalis pačių išraiškingiausių nobiliteto naudotų papuošalų formų yra tradicinės, savo šaknimis siekia gana ankstyvus baltų kultūros laikotarpius. Sakykime, segės – viena tradiciškiausių, tačiau kartu bene išraiškingiausia nobilitetui priskirtinų papuošalų grupė. Jose atsiskleidžia vietinės įprastos formos ir vietinei tradicijai nebūdinga labai sudėtinga apdirbimo technika. Jos gali būti ir vietinių juvelyrų darbo, ir iš užsienio atvykusių amatininkų, kurie taikėsi prie vietinių užsakovų skonio ir tradicijos. Apskritinės plokštelinės segės – gana įprastas radinys XI–XV a. Lietuvos kapinynuose. Tačiau didesnės, puoštos filigranu ir juodinimo technika, yra tikrai retos, puošnios ir priskirtinos nobiliteto nešiotų papuošalų grupei. Tradicinių formų apyrankės, kurių lankeliai supinti iš keliolikos įvairaus storio sidabrinių vielučių, puoštos dvigubo filigrano ornamentu, aptiktos Stakliškių ir Šančių lobiuose. Manoma, kad jos gali būti vietinių meistrų darbo. Lietuvos lobiuose rasti dirbiniai rodo, kad XIII–XIV a. juvelyrų darytus tuščiavidurius karolius iš plonos sidabro skardelės galėjo nešioti ir turtingesni bendruomenių atstovai. Tuo tarpu ažūriniai karoliai ir ypač karoliai puošti filigraniniu ornamentu, imituojančiu ažūrinius karolius, be abejo, nobiliteto papuošalus. Nobiliteto papuošalų kompleksui priskirtini baltų regionui netradicinių formų ir ypač įvairios bei sudėtingos metalo apdirbimo technikos kaklo apvaros ir medalionai. Toks sudėtingas papuošalas šiuo metu Lietuvoje žinomas tik vienas. Jis rastas Stakliškių lobyje. Šį papuošalą sudaro ažūriniai karoliai, medalionas ir trigubų pakabučių kompozicijos. Metalo technologija ir puošybos kompleksiškumu išsiskiria kryžiaus formos medalionas, padarytas iš sidabrinės plokštelės, kurios išorinė pusė puošta įvairiomis spiralėmis iš plonų, rantytų ir prilipdytų vielučių – filigranų. Medalionas inkrustuotas įvairiais mineralais: centre – krištolo akis, o palink ją – violetinio ametisto, žalio malachito ir dvi šviesiai gelsvo topazo akutės. Tokie medalionai, inkrustuoti brangakmeniais, Europoje buvo daromi X–XIV amžiuose. Nei apvaros forma, nei Lietuvoje tradicijų neturinčios medžiagos rodo, kad ją darė arba užsienyje, arba iš užsienio atvykęs meistras. Atvežtiniai ginklai savo formomis nesiskiria nuo vietinių. Puošnūs, sidabru puošti kalavijai gana gausiai randami XII–XIV a. Lietuvos kapinynuose. Kalavijų gamyba vietoje ir platus importuojami kalavijų ratas rodo, kad nobiliteto sluoksnis besiformuojančioje Lietuvos valstybėje buvo gausus. Nobiliteto papuošalams naudotos medžiagos ir metalo apdirbimo technika turėjo įtakos ir dirbinių stilistikai. Mažiau naudotas žalvaris, kuris šimtmečius buvo tradicine baltiškų papuošalų medžiaga. Nobiliteto papuošalai dažniau daryti iš sidabro ir aukso arba auksuoti, inkrustuoti brangiaisiais metalais. Dirbiniai sukurti tradicinėmis, nuo seno naudojamomis technikomis – liejimu, spausdinimu, kalimu, vijimu, kniedijimu, tordiravimu, tempimu ir kitomis apdailos technikomis. Didelė dalis technikų paprastiems žmonėms skirtiems papuošalams iš viso nebuvo taikoma. Prie tokių technikų reikia skirti sidabravimą, dengimą alavo plokštelėmis, auksavimą, graviravimą, kalinėjimą, štampavimą, inkrustavimą, juodymą, filigravimą. Ypač sudėtinga filigrano technika. Ji buvo naudojama norint plonas sidabrines plokšteles ar tordiruotus dirbinius papuošti įvairiomis spiralėmis iš plonų rantytų ir prilydytų vielučių. Inkrustacijos būdas naudotas juvelyriniams dirbiniams papuošti įvairiais mineralais – krištolu, ametistu, malachitu, lazuritu, topazu. Jais meistrai inkrustavo medalionus, seges, kaklo vėrinius. Juodinimo techniką taikė norėdami kontrastu išskirti įvairius papuošalų paviršiuje įspaustus ar įrėžtus kompozicinius motyvus. Tam reikalui sidabrinių skardelių paviršiuje įspausdavo nedidelius griovelius, kuriuos užpildydavo tam tikra mase – juodymu. Nobilitetui prestižinius įmantrius papuošalus kūrę meistrai ne tik stengėsi, kad papuošalai būtų puošnūs, bet ir rūpinosi, kad jie būtų funkcionalūs, o konstrukcijos – patogios nešioti ir ilgalaikės. Adomas Butrimas Auksinis žiedas su deimanto akute (Vilniaus Žemutinė pilis). Iš: http://www.lietuvospilys.lt/
Sidabriniai smeigtukai su aukso danga (Vilniaus Žemutinė pilis, rad. Nr. M969-970). Iš: http://www.lietuvospilys.lt/ Auskaras. Plotas Nr. 5. Rad. Nr. M1196 (XIV a. IV ketvirčio sluoksnis).
2002 metų tyrimai. Plotas Nr. 5. Rad. Nr. M1200 (XIV a. IV ketvirčio sluoksnis). 2002 metų tyrimai. Žiedas. Plotas Nr. 5. Rad. Nr. M1492 (XV a. I ketvirčio sluoksnis). 1991 metų tyrimai. Apskritas ažūrinis kabutis-amuletas. Bronza, aukso danga. Rad. Nr. 1924.
Žiedelis su plaštakos atvaizdu akies formos plokštelėje. Vario lydinio liejinys.
Zoomorfinė geležies amžiaus dailė Baltų kultūros tyrinėtojai yra pastebėję, kad turtingoje V–VI a. metaloplastikoje gausu zoomorfinės puošybos. Šuoliuojantys briedžiai, plaukiantys ar tupintys paukščiai, besirangančios gyvatės, žirgai, o kartais ir fantastiškų gyvūnų atvaizdai puošė to meto dirbinius. V–VI a. baltų kultūros savitumą atspindi ypatinga žirgo vieta baltų pasaulėžiūroje. Atsiranda baltų kultūros fenomenas – žirgų aukos ir žirgų kapai, ritualinis paaukoto žirgo mėsos valgymas per kario laidotuves ir apeiginių kūno dalių (galvos ir kanopų) dėjimas į kapą. Visa tai negalėjo neatsispindėti to meto dailėje. Kartu nederėtų užmiršti ir Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu atsiradusių kitų kultūrų impulsų. Indoeuropiečių kultūros kontekste žirgui skiriama išskirtinė vieta ir ekonomikoje, ir senuosiuose ritualuose, ir dailėje. Prokeltų, progermanų ir senųjų baltų kultūroje žirgo vaizdinys sietas su saulės simbolika. Ankstyvųjų viduramžių baltų kultūrų metaloplastiką būtų sunku paaiškinti neįsigilinus į jos ištakas. Ankstyvųjų metalų epochos (1700 m. pr. Kr.–I a. po Kr.) seniausieji tokio pobūdžio dailės siužetai randami vakarų baltų teritorijose, Vyslos žemupyje, Stargardo apylinkėse. Ant V a. pr. Kr. datuotos laidojimo urnos išraižytas siužetas, jungiantis senųjų indoeuropiečių mitinius vaizdinius apie žirgą, žibančią karietą, ratus ir saulę. Urnos viršutinėje dalyje išraižytas dviejų žirgų traukiamas vežimas, jame stovintis žmogus bei vežimą lydintys palydovai (primenantys apeiginę procesiją ar garbės palydą), didžiulis, ovalo formos skridinys sudalytas įraižomis (greičiausiai saulės simbolis). Centrinę šios kompozicijos ašį sudaro skridinys ir antropomorfinės formos palydovai, o abu žirgai, sukinkyti viename kinkinyje, regisi tarsi neišskiriama pora, primenanti dangiškuosius dvynius, kurie gerai žinomi iš vėlesniųjų galų ir romėnų paminklų. Artimiausia analogija šiam siužetui (atrodo, beveik iš to paties laikotarpio) yra gerai Europos literatūroje žinomas saulės vežimas iš Trundholmo (Danija). Tiesa, kompozicijoje matome tik vieną žirgą, o ir šis tarsi pats važiuoja ratais. Ypatingu (kaip ir siužete iš Vyslos žemupio) dydžiu pasižymi paauksuota, įvijomis puošta, žalvarinė 21 cm skersmens plokštė. Abu siužetai skiriasi detalėmis (Stargardo raižinio kompozicija papildyta antropomorfinėmis figūrėlėmis, o vežimą traukia du žirgai). Jie rasti įvairiose vietovėse, atlikti iš skirtingų medžiagų, tačiau yra to paties laikotarpio. Tai leidžia kalbėti apie sudėtingus, seniesiems baltams bei indoeuropiečiams svarbius mitologinius vaizdinius. Atrodo, kad senuosius šių siužetų kūrėjus siejo bendros indoeuropietiškos religijos šaknys, o žirgų atvaizdų ir saulės simbolikos ryšys yra neabejotinas. Du nedideli panašios kompozicijos fragmentai aptikti ir Lietuvos teritorijoje. Tai žalvarinė eržiliuko figūra, rasta Kukių kapinyne (Mažeikių raj.) ir žalvarinis ratukas Plinkaigalio (Kėdainių raj.) kapinyne. Kukių kapinyne rastoji žalvarinė (6,5 cm ilgio ir 3,2 cm aukščio) eržiliuko figūrėlė yra statiška, apibendrintų formų: abipus kaklo įrėžta linija ženklina karčius, nulieta galva su dviem stačiomis ausimis, akių vietoje pūpso du gūbreliai, o prusnos pažymėtos gilia įpjova. Figūrėlė užsibaigia trumpa uodega, o tarp kojų matomi eržiliuko lytinę priklausomybę pabrėžiantys organai. Meistras išmanė vaizduojamojo objekto rūšines savybes ir mokėjo jas perteikti. Ankstyvųjų viduramžių (V–VII a.) didžiulės metaloplastikos kolekcijos reprezentuoja to laikotarpio kuršių, skalvių, žemaičių, aukštaičių ir žiemgalių kultūras. Jose gausu žalvarinių ir sidabrinių papuošalų. Kaip ir kituose to meto Centrinės Europos kraštuose, taip ir čia vyrauja dviejų rūšių zoomorfiniai atvaizdai – fantastinių gyvūnų ir žirgų. Tai stilizuotomis žirgelių galvutėmis pasibaigiančios segės, rečiau apyrankės ar antkaklės, diržo pakabučiai. Nemažai tokių papuošalų aptikta dabartinės Vakarų, Centrinės ir Šiaurės Lietuvos dalies kapinynuose: Plinkaigalyje, Pagrybyje, Rubokuose, Jauneikiuose, Vidgiriuose ir kitur. Dviejų Pagrybyje rastųjų lankinių segių kojelėse išsiskiria skulptūrinės žirgo galvutės (viena jų 0,9 cm ilgio ir 0,7 cm aukščio) su dviem išryškintomis stačiomis auselėmis, su ilgoku išlenktu kaklu, t. y. tik su bendriausiu žirgo vaizdiniu. To laikotarpio apyrankės (Pagrybis ir kt.) dažnai baigiasi stilizuotais kanopiniais galais, o 1977 m. tyrinėjant kapinyną Lielupės baseine (Latvija) rastas smeigtukas su lengvai atpažįstama žirgo figūrėle prie kūginės smeigtuko galvutės. Apyrankės kanopiniais galais, segės su zoomorfinėmis galvutėmis liudija tolesnę raidą ir, kaip rodo IX–X a. Veršvų kapinyne rastoji apyrankė, Skėrių, Obelių, Vaiguvos ir kituose IX–XI a. kapinynuose rastos pasaginės segės, ir pabrėžia, kad tuo laikotarpiu buvo sukurti ypač išraiškingi šios rūšies papuošalų pavyzdžiai. IV–VII a. baltų žemėse buvo kuriama daug taikomosios dailės objektų: puošnių geriamųjų ragų, kiauraraščių diržų skirstiklių ar kitų detalių, žirgų kamanų, smeigtukų kabučių. Visi jie puošiami reljefinėmis ar skulptūrinėmis briedžių bei elnių, vandens paukščių, gyvačių ar žalčių atvaizdais, kartais įvairiomis jų kompozicijomis. Bene įspūdingiausios ir sudėtingiausios tokios kompozicijos rastos ant geriamųjų ragų. Veikiant keltų ir antikos kultūroms, geriamieji ragai kaimyninėse barbarų gentyse pradėjo plisti dar paskutiniajame šimtmetyje pr. Kr. ir II–III a. po Kr. Juos imta dėti ir į vakarų baltų kapus, o III a. po Kr. šis paprotys pasiekė ir Lietuvos pajūrį. Per porą vėlesniųjų šimtmečių paprotys dėti geriamuosius ragus į kapus paplito visoje Lietuvoje ir išsilaikė net iki XII–XIII a. Etnologinė ir tautosakinė medžiaga rodo, kad vėlesniais šimtmečiais jais plačiai naudotasi, o kai kur ir dabar tebenaudojami. Geriamųjų ragų gamybai vartoti įvairių dydžių ragai, jų angos skersmuo siekia nuo 4 iki 11 cm. Rago angos kraštas būdavo apkalamas žalvario, rečiau sidabro skardele. Rago smaigalys puoštas taurelės formos apkalu, o rago angos kraštas ir smaigalio apkalas jungtas metaline juostele – rankena. Taip puoštas ragas spindėdavo įvairiais balkšvos spalvos atspalviais – nuo natūralaus gludinto rago dramblio kaulo spalvos iki sidabriškai balkšvos apkalo spalvos. Iki šiol puošniausi ir didžiausi tokie ragai aptikti Plinkaigalio kapinyne. Sudėtingiausia angos apkalo kompozicija pasižymi ragas, puoštas beveik 11 cm pločio sidabro ar pasidabruoto žalvario juosta. Šio rago ornamentikoje vyrauja zoomorfiniai ir antropomorfiniai motyvai: elniai, vandens paukščiai (antelės?), dinamiškos gyvačių arba žalčių figūrėlės, antropomorfiniai adorantai (į viršų iškėlusių rankas labai schematizuotos žmonių figūrėlės). Ritmiškai išdėstytos figūrėlės keliose horizontaliose ir lygiagrečiose eilėse vaizduoja į kairę ar dešinę keliaujančius paukščius, žvėris ir tarsi apeiginį šokį šokančius žmones. Šių ragų tyrinėtojai – archeologai V. Kazakevičius ir L. Vaitkunskienė – bando nustatyti ragų puošybos simboliką, jų paskirtį ir reikšmę. Informatyviausias yra Plinkaigalio rago metaloplastikos siužetas. Čia vaizduojamų objektų kompozicija nepriekaištinga: puikiai jaučiami atstumai, simetrija, ritmas. Visi objektai sugrupuoti į tris horizontus, vienas nuo kito atskirtus tuščiomis juostomis be ornamento, – tarsi pauzėmis tarp kompozicijos erdvių. Viršutinėje trijų dalių kompozicijos erdvėje tyrinėtojai įžvelgia vandens lašų (pavaizduotų taškeliais) ir smarkių vandens čiurkšlių (pavaizduotų pailgomis juostelėmis, smulkiai suskirstytomis brūkšniais) simbolius, suderintus su apatinėje eilėje išdėstytomis zoomorfinėmis figūrėlėmis. Pastarosios gali būti interpretuojamos kaip dangiški šuoliuojantys briedžiai ar elniai, tarsi ant ragų nešantys žemdirbiams taip reikalingą lietų. Vidurinėje kompozicijoje, jos centre, išsiskiria surikiuoti vandens paukščiai, o viršuje ir apačioje – žmonių (adorantų) figūrėlės su iškeltomis į viršų rankomis, tarsi maldaujančiomis lietaus. Apatinėje kompozicijos dalyje, centrinėje juostoje, labai dinamiškai išraižytas žalčio ar gyvatės įvaizdis, o šios juostos viršuje ir apačioje – vandens ženklus reiškiantys simboliai. Autoriai mano, kad tokia motyvų kompozicija yra ne kas kita kaip vertikalus Visatos vaizdas, padalytas į viršutiniąją ir žemutiniąją sferas, t. y. į tris mitologinius pasaulius: dangų, žemę ir požemį. Kad ir kokia būtų šios kompozicijos simbolikos interpretacija, menine prasme ji labai vieninga, išraiškinga, dinamiška ir liudijanti, kad metaloplastikos siužetuose buvo susiklostę vietiniai ikonografiniai ženklai – simboliai, įgalinę meistrus vaizdais perteikti mintį, kuri galėjo būti suprantama plačiuose baltiškuose arealuose. Tai, kad motyvai identiški (schematiški vietinės gyvūnijos atvaizdai) ir randami skirtingų baltų genčių ragų puošyboje (palyginkime ragų apkalus iš Plinkaigalio ir Rubokų), leidžia manyti, kad šių taikomosios dailės dirbinių metaloplastikos simbolika yra vietinės, o ne skandinavų kilmės. Tiesa, tokie gyvūnų atvaizdais ornamentuoti taikomosios dailės dirbiniai buvo genčių diduomenės atributas, jų socialinio statuso bendruomenėse rodiklis. Jų randama gana nedaug. Zoomorfinio ir geometrinio ornamento motyvais išpuošta Kukių lobyje rasta rago apkalo juostelė ir kiti tame pat Plinkaigalio kapinyne rastieji geriamojo rago apkalai. Panašiai stilizuoti paukščio atvaizdai aptikti ir žiemgalio kape iš Jauneikių kapinyno (VII a.). Neabejojame, kad vietinės gyvūnijos įvaizdžių (elnio arba briedžio, vandens paukščių, žalčių ar gyvačių) motyvai vietiniuose radiniuose siekia dar baltų kultūrų ištakų laikus (vėlyvąjį neolitą). Tačiau įžvelgti genetinį ryšį sunku, nes šiuos atvaizdus skiria daugiau kaip dviejų tūkstantmečių laikotarpis. Tai, kad ir vėlyvajame neolite, ir viduriniame geležies amžiuje naudotasi vietinės gyvūnijos motyvais, liudytų, jog šio tipo dailė yra vietinės kilmės. Ant to meto diržų skirstiklių ir kitų detalių, žirgų kamanų pastebima ir antropomorfinių ornamentikos motyvų. Ankstyviausi iš jų datuojami IV a. Ryškiausi pavyzdžiai – kamanų apkalas iš Šveicarijos pilkapyno Suvalkų vaivadijoje ir kiauraraštis žalvarinis sidabruotas ar alavuotas diržo skirstiklis iš Stragnų kapinyno Klaipėdos rajone. Taikomosios dailės dirbinių, žmonių galvomis ornamentuotų papuošalų plačiuose Centrinės Europos plotuose (daugiausia Reino ir Bohemijos teritorijose) pagausėjo nuo IV a., plintant keltų kultūrai. Visoms čia ir daug vėliau Šveicarijos pilkapyne rastoms galvoms būdingos ovalios akys, stilizuota kepurė ar apgalvis. Tiesa, keltiškųjų papuošalų veidai labiau detalizuoti, tačiau galvų jungimas į sudėtingas ornamentines kompozicijas būdingas tiek keltiškiems, tiek ir vėlesniems baltiškojo arealo pavyzdžiams. Kiauraraštis žalvarinis diržo skirstiklis, puoštas sidabru ar alavu, pateko iš prūsų sričių prekybinių ryšių keliu. Tai stačiakampės formos dirbinys, kurio masyvius rėmus simetriškai užpildo stilizuotos rankomis susikibusių žmonių figūrėlės. Virš viršutinio skirstiklio rėmelio dvi zoomorfinės, labai apibendrintų formų figūrėlės. Gyvūnų ir žmonių įvaizdžiai IV–VII a. baltų metaloplastikoje greičiausiai turėjo ne vien ornamentinę, bet ir maginę paskirtį, kurią atspindi šio stiliaus siužetai. Būtent todėl kai kurie motyvai jungiami į sudėtingas ornamentines kompozicijas puošiant geriamuosius ragus ar kitus dirbinius, skirtus apeigoms. Baltų žemėse rastoji zoomorfinė ir antropomorfinė metaloplastika nuėjo ilgą raidos kelią: nuo sudėtingų kompozicinių zoomorfinių bei soliarinių siužetų ankstyvojoje metalų epochoje iki gyvūnų kūno dalių atvaizdų ar net zoomorfinių-antropomorfinių atvaizdų virtimo ornamentais ankstyvųjų viduramžių baltiškoje medžiagoje. Šį procesą lydėjo ir juvelyrų tobulėjimas bei technologijos pažanga. Adomas Butrimas Žirgo figurėlė. V-VIa. Žąslų detalės-skersinukai. XI-XIIa.
Nuotrauka iš eln.lt Nuotraukos iš eln.lt Nuotraukos iš eln.lt Žalvarinis raitelio pavidalo kabutis iš Didvyčių. XI–XII a. Nuotrauka iš eln.lt.
|
Kūrė: Studija 4D 2007-2010