|
|
Archeologiniai radiniai. Gintaras. Baltiški papuošalai. |
Vydūnas
Jei paklausite lietuvio, iš kur jūroje atsirado gintaras, dažnas papasakos legendą apie nelaimingą deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę. Dievas Perkūnas, sužinojęs, kad paprastas mirtingasis Žemės sūnus išdrįso palytėti vandenų dievaitę, sviedė žaibą ir sudaužė jūros dugne stovėjusią gintarinę pilį, o Kastytį ir jo laivą nuskandino. Iki šiol bangos vis išplauna į krantą gintaro gabalus – rūmų skeveldras. O Jūratės ašaros, kurias dievaitė tebelieja, – tai maži gintarėliai. Jais jūra po audrų nubarsto krantą. Mokslininkai sako, kad gintaras (arba sukcinitas) – tai fosiliniai pušų sakai, pakitę dėl mikroorganizmų veiklos, oksidacijos ir kitų procesų. Norėdami įsivaizduoti, kaip viskas vyko, pabandykime šoktelėti keletą dešimčių milijonų metų atgal į pietinius dabartinės Skandinavijos rajonus ir gretimus Baltijos jūros dugno plotus (Baltijos jūra pradėjo formuotis tik prieš 13 tūkst. metų), kur daugiau nei prieš 55 mln. metų augo spygliuočių miškai. Anuomet buvęs subtropinis klimatas ėmė karštėti. Dėl šios priežasties spygliuočiai pradėjo skirti labai daug sakų, todėl bet kokie menkiausi medžio pažeidimai sukeldavo smarkų sakų tekėjimą. Žinoma, šiandien žemėje neišliko nė vienos pušų rūšies, kuri savo savybėmis būtų gimininga gintarmedžiams. Gintaras formavosi nuo pat sakų išsiskyrimo pradžios iki kol pateko į Sembos telkinį. Nuo įvairių procesų sakai keitėsi ir sudarė medžiagą, kuri jau nebebuvo panaši į pirminius sakus. Vėliau savo darbą atliko upės - jos išplovė ir nunešė gintarą į įvairius užutekius. Gintaringą sluoksnį užklojo deltų nuogulos ir jis išliko iki mūsų dienų. Šių uolienų, vadinamų mėlynąja žeme, kubiniame metre yra nuo 0,5 iki 2,5kg gintaro. 5-11 m žemiau jūros lygio slūgsantis 7-8 m storio šios žemės sluoksnis ties Palvininkais – didžiausia gintaro radimvietė iš visų žinomų. Manoma, kad visame vakarinės Sembos pusiasalio dalies plote yra keli šimtai tūkstančių tonų gintaro. Kuršių mariose, ties Juodkrante išžvalgytas 3000 ha gintaro telkinys. Šiame Baltijos regione yra apie 90 procentų viso pasaulio fosilinių sakų išteklių. Gintaro miškas
Manomas gintaro upės "Eridanos" žemėlapis su didžiausia ir gausiausia gintaro radimvietė Sambijos deltoje
Literatūros šaltiniai:
Andrée, Karl. Der Bernstein. Der Bernsteinland und sein leben. Stutgart, 1951 Ganzelewski, Michael, Slotta, Reiner. Bernstein - Tränen der Götter. Deutsches Bergbau-Museum, Bochum 1996 Grimaldi, D. A. Amber - Window to the past. Am. Museum of Natural History, New York 1996 Katinas, Vladas. Baltijos gintaras. Vilnius: Mokslas, 1983 Krzeminska, Ewa. W bursztynowej pulapce. Krakow, 1993 Rimantienė, Rimutė. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius, 1999 Tranyzas, Antanas. Palangos gintaro muziejus. Vilnius 1991 Weitschat, Wolfgang, Wichard, Wilfried. Atlas der Pflanzen und Tiere im Baltischen Bernstein. München: Pfeil, 1998 Juodkrantės lobis
"Juodkrantės lobio" istorija prasideda XIX a. viduryje, kai Kuršių mariose begilinant laivybos farvaterį ties Juodkrante buvo rasta nemažai gintaro žaliavos. Pasklido gandai apie didžiulius gintaro išteklius Kuršmarių dugne. 1857 metais du garsūs to meto Klaipėdos pirkliai Wilhelmas Stantienas ir Moritzas Beckeris įkūrė firmą "Stantien und Becker". Mažame žvejų miestelyje, Juodkrantėje jie ėmė nuolatos kasinėti marių dugną. Kuršmarių dugno smėlėtoji masė garinėmis žemkasėmis būdavo iškeliama ir pilama į mažus laivelius su sijotuvais. Smėlį išsijodavo atgal į marias, o sijotuvuose likdavo medis, durpių gniutulai ir gintaras. Toks kasimo būdas pasirodė esąs efektyvus - per metus buvo iškasama per 70 tonų gintaro.
Netrukus paaiškėjo, jog kartu su "normalia" gintaro žaliava dienos šviesą išvysdavo ir kadaise žmogaus rankomis apdirbti gintaro gabaliukai. Ilgą laiką niekas nesuprato milžiniškos šių radinių archeologinės, mokslinės vertės. Iš pradžių šiuos priešistorinius dirbinius darbininkai parduodavo arba tiesiog dovanodavo kaip keistenybes į Juodrantę atvykusiems lankytojams.Žinoma, jog ypač vertinga kolekcija (joje buvo ir labai reta gintarinė žmogaus figūrėlė) buvo parduota į Niujorką. Tolesnis šios kolekcijos likimas iki šių dienų nėra žinomas. Po 3 metų nuo gintaro gavybos Juodkrantėje pradžios, buvo nuspręsta, jog reikia uždrausti prekybą moksliškai vertingais gintaro pavyzdžiais. Darbininkai, kuriuos pagaudavo vagiant gintarą būdavo smarkiai baudžiami. 1860-1881 metų laikotarpyje buvo surinkti 434 neolito laikotarpiu (III tūkst. pr. Kr.) pagaminti gintaro dirbiniai. Richardo Klebso dėka kartu su kitais vertingais eksponatais šie dirbiniai buvo išsaugoti firmos "Stantien und Becker" kolekcijoje, kuri vėliau buvo perleista Karaliaučiaus universitetui. 200 įdomiausių gintaro dirbinių aprašymai ir piešiniai (H. Schwarz) buvo išleisti 1882 m. R. Klebso knygoje "Akmens amžiaus gintaro papuošalai" Pagrindinė Juodkrantės lobio radimvietė buvo plokščia Kuršmarių sekluma, kuri plytėjo 650 m. į šiaurę nuo Juodkrantės ir tęsėsi apie 2.5 km. Senieji gintaro dirbiniai buvo rasti kartu su gintaro žaliava 2-4 metrų gylyje. Lobį sudarė gintaro žaliava ir dirbiniai - įvairių formų – ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižu pagrindu, beveik stačiakampiai, ovalūs kabučiai. Rasta įvairių sagų – nedidelių apskritų ir ovalių, iki 4,5 cm ilgio, didelių laivelio pavidalo, lygaus paviršiaus ir taškuotų. Juodkrantės lobyje yra ir įvairių vamzdelinių karolių – tik retušuotu paviršiumi ir gerai nugludintų, visai tiesių ir šiek tiek išpūstais šonais, nemažai grandžių ir skridinių. Ypač vertingi šioje kolekcijoje neolito amžiaus plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės. JUODKRANTĖS LOBIO SKRIDINIAI, KABUČIAI
(III TŪKST. PR. KRISTŲ) (pagal: R. Klebs 1882) JUODKRANTĖS LOBIO FIGŪRĖLĖ
(III TŪKST. PR. KRISTŲ) Gintaro kambarys LDM aukščiausios kategorijos restauratorės Bronės Kunkulienės konservuoti archeologinio gintaro pavyzdžiai: Gintariniai kabučiai. Šventoji, neolitas
Archeologinis gintaras: Amuletas (kopija), neolitas, gintaras, 8,1x3,0x0,8 cm Kabutis (kopija), neolitas, gintaras, 4,1x2,8x0,9 cm
Gintaro karoliai iš apvaros, rasti kasinėjant Lazdininkų (Kretingos r.) senkapio (III m. e. a.) moters kapą Nr. 23. Saugomi Kretingos kraštotyros muziejuje Sagutė, neolitas, gintaras, 1,6 cm Šventosios neolitinių stovyklų gintaro dirbiniai. Saugomi Kretingos kraštotyros muziejuje (Mikelio Balčiaus kolekcija) Juvelyrų rankose Kada žmonės pradėjo naudoti gintarą kaip papuošalų ar amuletų žaliavą, teikdami jam magišką reikšmę, galima spėlioti. Žinoma, kad jį apdirbdavo titnaginiais peiliais, rėžtukais, grandukais, šlifuodavo akmeniniais galąstuvais ir smėliu. Pats seniausias žinomas gintaro dirbinys sukurtas senojo akmens amžiaus pabaigoje. Tai šiaurės elnių medžiotojų stovykloje prie Hamburgo rasta gintarinė plokštelė. Senovės gintaro meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų. Baltų žemėse neolito ir senojo žalvario amžiais gintaro žaliava buvo apdirbama keturiuose dabar žinomuose centruose: Lietuvoje – Juodkrantės ir Šventosios gyvenvietėse ir Latvijoje – Lubano ežero apylinkių ir Sarnatės gyvenvietėse. Ankstyvaisiais viduramžiais iš gintaro buvo daromi rožiniai, kryželiai. Meninis gintaro apdirbimas ypač suklestėjo XVII -XVIII a. Tada meistrai gintarą tekino, pjaustė, raižė ir šlifavo, mokėjo keisti jo spalvą. Dauguma unikalių gintaro kūrinių, tarp kurių pats garsiausias yra Gintaro kambarys, buvo pagaminti Dancigo dirbtuvėse. Plintant amatams, ir Lietuvoje IX-XIII a. atsirado gintaro meistrų. Vienas svarbiausių gintaro apdirbimo centrų Lietuvoje nuo seno buvo Palanga. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia per metus vidutiniškai buvo apdirbama 20000 kg gintaro žaliavos, o šioje pramonėje dirbo apie 300-500 darbininkų, daug ir pavienių amatininkų. Mieste veikė gintaro fabrikas, kuriame apie 80 žmonių rankiniu būdu gamino įvairius papuošalus, kandiklius, dėžutes, kryželius, rožančius. Į Afrikos ir Azijos šalis buvo eksportuojami karoliai, į Skandinaviją, Olandiją, Prancūziją – sagės, rankogalių segtukai ir kt. Buvo laikai, kai meistrai gintarą naudojo tiesiog kaip žaliavą, nekreipdami dėmesio į jo natūralią iškalbą. O ką jau kalbėti apie gėles, vynuogių kekes ar ornamentus, suklijuotus iš nudrožto, išskobto ir nupoliruoto gintaro, – 75% didžiausio natūralaus gabalo buvo išmetama kaip atliekos. Apie paties gintaro grožį tiesiog negalvota – jis buvo presuojamas, lydomas, pridedama pigmentų. Po Antrojo pasaulinio karo dizaineris Feliksas Daukantas davė pradžią naujai gintaro apdirbimo krypčiai. Jis ragino menininkus rodyti tik tai, kas jau savaime gražu. Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Įeiti čia... |