Drožyba - tai taikomosios dekoratyvinės dailės ir skulptūros technika. Medis, kaulas, ragas, gintaras, plastikai ar kitokia medžiaga apdorojama (drožiama, pjaustoma, skutama, lyginama) aštriais įrankiais (kaltais, peiliu, pjūkleliu).
Drožybos technika sukuriami įvairios paskirties dirbiniai: skulptūrėlės, skulptūrų dekoras, pastatų eksterjero ir interjero medinės puošmenos, buities reikmenys, papuošalai. Medžio drožiniai puošiami inkrustacija, poliruojami, lakuojami, dažomi įvairiomis spalvomis, auksuojami. Kaulo ir rago drožiniai dažniausiai tik poliruojami. Drožybinis dekoras būna dažniausiai žmonių figūrų, kaukių, augalinių ir gyvūninių ornamentų pavidalo.
Medienos, kaip medžiagos kūrybai, populiarumas Lietuvos tautodailėje yra apspręstas geografinės padėties. Mediniai daiktai nuo neatmenamų laikų ima dominuoti Lietuvoje. Raižomi darbo įrankiai, namų apyvokos reikmenys, rogės, vežimai su pakinktais, baldai, architektūrinės detalės. Ilgainiui susiformavo lietuviams būdingi raižymo principai: atlikimo saikingumas, kompozicijos išbaigtumas, prasmę turinčių simbolių įpynimas.
Kintant gyvenimo sąlygoms, pakito daugelio daiktų paskirtis. Jų funkcija liko tik dekoratyvinė - suvenyrinė. Bet tai ir gelbsti nuo išnykimo. Žmonės nori atgaivinti atmintyje išlikusių ornamento simbolių prasmę.
Mėgiamiausia ir plačiausiai pasireiškusi mūsų liaudies meno šaka yra įvairių rūšių medžio išpjaustymai, priėję prie tokio formos tobulumo, kurį galime drąsiai vadinti skulptūra.
Monumentalioji skulptūra
Šiuolaikinio lietuvių liaudies meno tendencijos aiškiausiai pasireiškė monumentaliojoje skulptūroje, kurios atgimimas ir suklestėjimas pakėlė visą liaudies kūrybos prestižą, tapo svariu Lietuvos nacionalinės kultūros reiškiniu.
Daug monumentalių skulptūrų pastatyta pavieniui ir grupėmis istorinėse ir literatūrinėse vietovėse, kapinėse. Ypač suintensyvėjo liaudies monumentalistika Atgimimo metais. Statomi paminklai partizanų žuvimo vietose, jubiliejiniai - šventoriuose ir miestelio aikštėse, sukurtas ir pirmas tokio pobūdžio ansamblis Birštone.
Daug yra šaltinių atskleisti lietuvio sielą, bet giliausias ir neišsemiamas yra mediniai kryžiai, kuriais nuo amžių puošiasi Lietuva. Nė viena mūsų liaudies šaka nėra taip paplitusi po visą šalį, kaip mediniai kryžiai. Nekristų mūsų mediniai kryžiai taip į akis svetimšaliams, neverstų domėtis Lietuva, jei mūsų mediniai kryžiai, tebūtų tik paprastos krikščioniško kryžiaus formos.
Pasaulyje Lietuva vadinama ypatinga kryžių šalimi, šventa Dievo žeme. Tie kryžiai kalbėjo ir dabar kalba apie gilią tautos praeitį, tos praeities kultą ir su juo susijusį vidinį menininko monologą, apie lietuvio godas, kančias ir idealus. Ir šiandien Lietuvos tautodailininkų sieloje yra išlikusi toji stebuklinga galia prabilti kryžių kalba. Nuo amžių tai šventa kalba. Tautos menininkas nemėgo iškelti savo asmens. Jam visada užteko to vidinio džiaugsmo, kurį patiria kurdamas medinį stebuklą.
Medinė skulptūra
Šiuolaikinė lituvių liaudies skulptūra remiasi ir perėmė turtingos tradicinės liaudies skulptūros patyrimą ir bruožus, o drauge pergyveno nemaža sunkumų, blaškymosi. Pokario metais buvo reikalaujama naujų temų. Meistrai orentavosi į literatūrinius siužetus. Įsivyravo jumoristiniai ir satyriniai siužetai: visokiausi velniai, girtuokliai, medžiotojai, įsimylėjėliai. Skulptūra tapo suvenyrinė, sumenkėjo jos turinys ir meninė forma. Tuo pat metu eilė meistrų sukūrė ir vertingų skulptūrinių vaizdų, dažniausiai - specialiai parodoms. Liaudies meno parodų ekspozicijose skulptūra užimdavo ir tebeužima dominuojančią vietą. Pastaruoju metu dažnai grįžtama prie tradicinių siužetų tautinių herojų vaizdų.
Informacijos šaltiniai:
Sud. V. Kubilius Tarptautinis medžio drožėjų simpoziumas-Igliauka'99. Kaunas, 2000m.
J. Almonaitienė Švenčių ratas. Vilnius, 1998
Autorių kolektyvas Lietuvos tautodailininkų sąjunga. Bukletas
Autorių kolektyvas Lietuvių liaudies menas. Vilnius, 1992.
P. Galaunė Lietuvių liaudies menas. Vilnius, 1989
V. Kiaušas Kaip Medeinė ir Saulės deivė šventą Urbaną sutiko. Šeimininkė, 1997m., Nr. 34
Informacija iš: www.discovery.ot.lt
Archeologinė medžiaga:
Stulpinė skulptūra. IV t-metis pr. m.e. Šventoji.
Gelda. IV - III t-metis. pr. m.e. Šventoji.
Apeiginės lazdos. Akmens amžius.
Plateliu svirno ekspo foto D.Mukienė
Rumšiškės
Valdovų rūmai:
XIV–XV a. medinis dangtelis; XIV–XV a. medinis šaukštas;XIV–XV a. medinis dubenėlis;XIV–XV a. medinė apieginė lazda ir jos fragmentas. Foto Danutė Mukienė.
Prieverpstė (aversas) XX a. pr Kretinga.
Žibinčius, XIX a.
Skrynia, XIX a.
SKRYNIA, keturkampė ar kitokios formos dėžė drabužiams laikyti. Buvo daromos iš nestoresnių kaip 2,5 cm ir įvairaus pločio eglinių, pušinių, drebulinių ir kt. lentų. Kampai ir briaunos sutvirtinami ir papuošiami metaliniais apkaustais. Neretai viena ar keliomis metalinėmis juostomis yra apjuostos skrynios viršutinė ir galinė plokštumos. Aplink užraktą įtaisoma įvairiai iškarpyta metalinė plokštė, o galuose įtvirtinamos metalinės rankenos. Dažnai skrynios neturi pakojų ir į žemę remiasi visu savo dugnu. Antvožas (dangtis) yra lygus, užleidžiamas keletą cm į priekį ir galus. Skrynios puošyboje svarbiausią vietą užima augalinis motyvas – gėlė su žiedais ir lapais. Ornamentas priešakinėje skrynios plokštumoje gali būti išdėstytas į dvi arba tris grupeles. Pirmuoju atveju sudaro dvi simetriškai abiejose pusėse išdėstytos plikos, be lapų šakutės, pasibaigiančios žiedu (4 pav.). Antruoju atveju ornamentas priekinėje skrynios plokštumoje išdėstytas į 3 atskiras grupeles (2 pav.). Vidurinioji plokštumos dalis turi turtingesnį už šonines ornamentą. Tai iš taurės vidurio išvesti keli lapuoti su žiedais stiebai, išdėstyti simetriškai. Dažnai buvo ornamentuojamas ir skrynios antvožas bei galai (3 pav.).
Skrynia iš Naikių k., padaryta apie 1800 m. MM, inv. Nr.1579. Aut. nuotr., 1997 07 mėn.
Skrynia iš Naikių k., padaryta 1854 m. MM, inv. Nr.1595. Aut. nuotr., 1997 07 mėn.
SPINTA. Gyvenamose patalpose būna drabužių, knygų, indų spintos. Drabužiams buvo naudojamos dvidurės su vienu ar dviem stalčiais apačioje ir profiliuotu karnizu viršuje spintos. Jos dažniausiai buvo dažomos ruda spalva. Dabartinės drabužių spintos yra 2 skyrių, kurių viename yra lentynos ar stalčiai baltiniams sudėti, o kitame – strypas drabužių pakaboms ir lentyna galvos apdangalams ir kitiems daiktams. Virtuvinės spintelės naudojamos indams ir maistui laikyti, o ruošiant valgį, jos atstoja stalą.
Spinta iš Milių k., pad. 1830 m. St.Ivanausko nuotr., 1942 m. (ŠAM, Ng. Nr.11370).
Spinta iš Maigų k., pad.1806 m. St.Ivanausko nuotr., 1942 m. (ŠAM, Ng. Nr.11366).
Spinta iš Milių k., pad. 1809 m. St.Ivanausko nuotr., 1942 m. (ŠAM, Ng. Nr.11340).
Pr.Keršio ūkyje naudota gelda (XIX a. vid.), Milių k. St.Ivanausko nuotr., 1942 m. (ŠAM, Ng. Nr.11350).
Kultuvė iš Milių k. St.Ivanausko nuotr., 1941 m. (ŠAM, eksp. Nr.5498, Ng. Nr.9069).
KULTUVĖ, medinė lentelė su kotu skalbiniams vėtyti. Sudaryta iš pleišto formos lentelės ir koto (rankenos). Lentelė būna išlenkta, prie koto siaurėjanti ir storėjanti. Kad skalbėjai kultuvė neišsprūstų iš rankų, padarydavo ją su pakrypusiu kotu. Lentelės viršutinė dalis buvo puošiama geometriniu raštu, atliekamu kontūrinio įpjovimo linijomis. Kotas nebuvo dekoruojamas. Kultuvę darydavo iš gluosnio, ievos.
Tribriauniai mintuvai, Milių k. St.Ivanausko nuotr., 1942 m. (ŠAM, Ng. Nr.11344).
MINTUVAI, medinis įrankis linų stiebeliams laužyti. Apylinkėje buvo paplitę rasteliniai mintuvai, kurie pagal korpuso briaunų skaičių būna dvibriauniai (vienaplyšiai, arba šobliniai) ir tribriauniai (dviplyšiai, arba kriaukliniai). Mintuvai susideda iš 2 pagrindinių dalių: apatinės nejudamosios - korpuso ir viršutinės judamosios – rankenos. Abi dalys sutvirtintos ašimi. Korpuso vienas galas nejudomai įtvirtintas į rąstą, kitas – ant kojelių.
Piesta iš Milių k. Aut. nuotr., gauta 1989 01 10.
PIESTA, Grūstuvė, medinis indas su išskaptuotu įdubimu sėmenims, kanapėms grūsti. Dažniausiai vartotos apie 49 – 65 cm aukščio ir 22 – 24 cm skersmens, tašytos iš beržo ar ąžuolo medienos.
Pr.Keršio sūrspaudis, Milių k. St.Ivanausko nuotr., 1942 m.
SŪRSPAUDIS, v. t. „spaustova”, prietaisas sūriui slėgti. Apylinkėje žinomi dviejų tipų: 1. Dvi lentelės viename gale sujungtos odos juostelėmis, o kitame – suveržiamos mediniu ar geležinių sraigtu (šriūbu). Tokį sūrspaudį 1942 07 10 Šiaulių „Aušros” muziejaus darbuotojas S.Daunys rado pas Milių k. gyventoją Pr.Keršį. Sūrspaudžio ilgis 88, plotis 22, aukštis 46 cm; lentelės suveržiamos mediniu sraigtu. Šio tipo sūrspaudžiai naudojami ir dabar. 2. Rėminiai. Juos sudaro į viršų platėjantys strypai, sujungti horizontaliomis juostomis, kurių iškarpose į kištos dvi lentelės su kyliais. Šio tipo sūrspaudžiai dar naudojami.
PRIEVERPSTĖ, v.t. „kalvarato lentelė”, „ratinio lentelė”, „varptelė”, verpiamojo ratelio lentelė, prie kurios pririšamas vilnų ar linų kuodelis. Sudarytas daugiausia iš dviejų tarpusavyje sujungtų apskritimų. Vienos prieverpstės labai paprastos ir nepasižymi puošybinių elementų gausumu (13 pav.), kitos – labai puošnios (3, 16 pav.). Gausūs ir įvairūs raštai glaudžiai susieti su prievepsčių formomis. Jie būna išpjaustinėti kontūrine – linijine, reljefine – gilumine technika. Puošiant didesnis dėmesys buvo skiriamas prieverpstės išorinei pusei, tuo tarpu vidinė išpjaustinėta kukliau, ar visai nepagražinta. Puošyboje dominuoja saulės motyvai, bet būna ir augmenijos (9 pav.). Saulės motyvai dažniausiai jugiami po 2, ypač tose prieverpstėse, kurios turi dviejų sujungtų apskritimų formą.
Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, liaudies meno skyriuje, yra saugomi etnografo B.Buračo fotonegatyvai. Jis 1936 10 24 Maigų k. nufotografavo 5 prieverpstes (1–5 pav.), iš kurių 4 (1–4 pav.) publikuotas 1956 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Lietuvių liaudies menas. Medžo dirbiniai”
Respublikos muziejuose saugomos prieverpstės ir fotonegatyvai:
Maigų k. gyventojos Nikienės (g.1851 m.). B.Buračo nuotr., 1936 10 24
Nikienės, Maigų k. B.Buračo nuotr., 1936 10 24
Mažeikienės, Maigų k. B.Buračo nuotr., 1936 10 24
Nikienės, Maigų k. B.Buračo nuotr., 1936 10 24
Gauta iš Krakių k 1986 m.
St.Ivanausko nuotr., 1942 m Milių k.
Gauta 1934 07 21 iš J.Rimkaus, Maigų k
Gauta 1975 08 15 iš Petro Banio, Krakių k.
Gauta iš Zuzanos Vaitkienės, Krakių k 1986 06 17.
RANKŠLUOSTINĖ. Ją sudaro velenėlis, ant kurio pakabinamas rankšluostis, įstatytas tarp 2 šoninių lentelių, sujungtų viršuje raštuotomis lentelėmis. Daugiausia buvo puošiama priešakinė rankšluosčio lentelė, o šoninės įvairiai profiliuojamos ir puošiamos negausiai. Puošyboje vartoti kontūriniai – giluminiai ir kiaurapjūviai raštai, išmarginti įvairiais geometriniais motyvais. Iliustracijose pateikiamos vietinių meistrų padarytos rankšluostinės. Dabartiniu metu daugiausia perkamos parduotuvėse.
UŽGAVĖNĖS. Senoviniai Užgavėnių papročiai aprašomi pagal !Kazimiero Sidabro pasakojimą, užrašytą autoriaus 1988 m.:" Per Užgavėnes vaikšto kaukėtų persirengėlių grupės, vaišinama blynais, šokama ir dainuojama. Naudojamos gyvulinio, demoniško ir žmogiško pavidalo !kaukės (ličynos). Jas darė iš avikailio, medžio žievės, popieriaus, išdroždavo iš minkštesnės medienos. Kiekvienas pasidarydavo pagal sugebėjimus ir išmonę. Jei vaizduodavo žmogų, tai visuomet su didele kumpa ar smaila nosimi, prašiepta burna, iš kurios matosi keli dideli dantys. Veidą išvagodavo raukšlėmis, kad tik kuo baisesnis atrodytų. Vietoj akių ir burnos išpjaustydavo skyles. Į nosį įkaldavo vinių, kartais prie apatinės lūpos pritvirtindavo raudonos spalvos juostelę, vaizduojančią iškištą liežuvį. Priklijuodavo iš arklių ašutų ar avikalio ūsus, iš pakulų ilgą barzdą. Ant galvos uždėdavo seną kepurę. Kaukes kartais nudažydavo ruda spalva, paryškindavo antakius. Tokiomis kaukėmis dažniausiai vaizduojami besijuokiantys ar pykstantys „seniai", „žydai”, „velniai". Medinės kaukės žymiai patvaresnės. Tarp perisrengėlių dar būna „ožio”, „gandro" arba „gervės”, „arklio”, „giltinės” ir kt. kaukės. Užgavėnių kaukių neišmesdavo ir laikydavo tol, kol suskildavo ar sulūždavo. Dabar autentiškų kaukių berandama tik muziejuose.
Ožį (vuožį) vaizduodavo šitaip: apilkdavo išverstus kailinius, padirbdavo kepurę su ragais, pritvirtindavo uodegą, o prie jos visada pritaisydavo butelį pilną vandens arba pelenų terbą. Ožys ropodavo keturpėsčias, mekendavo, ragais į duris ar staktą daužydavo, kad tik daugiau triukšmo (v. t. ablavos, alasa) būtų. Įslinkęs į trobą, ieškodavo bergždininkių (netekėjusių) panelių, o šios iš anksto pasikavodavo (pasislėpdavo). Gandrui padarydavo ilgą kaklą, kurį iškišdavo pro kailinių rankovę. Prie galvos pritaisydavo snapą, kuriuo baksnodavo į puodus, traukdavo daiktus iš kišenių. Daktarai vengrai turėdavo didelius lagaminus, vaikams duodavo vitaminų – žirnių, grūdų ar pupų, gaspadoriui matuodavo karštį, duodavo vaistų. Velniai veidus išsitepliodavo suodžiais arba užsitraukdavo juodą kojinę. Jie prikrėsdavo visokių šposų. Moterys persirengdavo čigonais (v.t. cigonais), o vyrai - čigonėmis. Vilkėdavo spalvotais, margais drabužiais, užsivilkdavo kelis sijonus, nešdavosi auskarų, senų škarmalų, siūlydavo pirkti. Giltine apsirengdavo aukštas žmogus, apsivyniodavo su balta paklode, ant jos išpiešdavo žmogaus griaučius, rankose laiko dalgį, kurį visą laiką galanda ir lenda prie senesinių žmonių.
Užgavėnių persirengėliai susirinkdavo kur nors į didesnę trobą. Čia iš anksto susitardavo, kur eis, kas bus vadas, kokius pokštus iškrės. Į kaimus užklysdavo nemažai persirengėlių grupių, neretai jos tarpusavyje apsikuldavo lazdomis, norėdavo nuplėšti ličynas. Kartu eidavo ir muzikantai, grojo armonikomis, barškindavo visokiais barškalais. Apsilankę kokioje troboje perisrengėliai sukeldavo didžiulį triukšmą, ieškodavo netekėjusių mergelių, iškrėsadavo visokių šposų. Šeimininkai vaišindavo blynais, nepagailėdavo pinigų, duodavo ir išgerti. Užėję į kokią nors trobą, persirengėliai taip prisistato: „Mes žydelia eš Leckavas, nuorem blynų i kakavas. Kas dous – būs baguots, kas nedous – obaga šmuots”. Žydeliai taip pat eidavo su išverstais kailiniais, susijuosę storais pančiais. Visi kuproti ir barzdoti, rankose turi lazdas. Jie erzina piemenes, o šias pagavę tikrindavo, iš kur kojos dygusios, ieškodavo „bergždinielių”, „šeškininkų”. Gaspagoriui žydeliai taip sakydavo: „Ui, gaspaduorieli, kuoks mon nuostolis bova! Aš nupėrkau nu budele gaidį er ėšmainiau so Baranauskiene į vėšta”. Žydeliai prekiaudami pagrobdavo kokį kibirą nuo suolo, šokdavo ratu ir stengdavosi „pamelžti” ožį, ir dainuodavo: „Oi, da, oi da da, linksmėnam beržyna…”
Prieš išeidami persirengėliai padėkodavo šeimininkams, palinkėdavo laimės ir sveikatos. Jei gaspadoriai linksmi, geri žmonės, iškrėsdavo jiems ir kokį šposą: išvelka balkį ir pameta kur nors už trobos. Čigonės kokį lašinių bryzelį ar dešros galelį nudžiaudavo. Bet už tai niekas nepyko. Liūdniau baigdavosi tiem gaspadoriams, kurie perisrengėlių neįsileisdavo. Tada persirengėliai užremdavo duris, užkišdavo kaminus, ką nors įmesdavo į šulinį.
Per kaimą eidavo ir persirengę ubagais. Atėję į trobą taip prisistatydavo: „Tievs naus, muotėna ož Vėntuos. Amėn.” Ubagai giedadavo visokias talaluškas, kalbėdavo amžinatelsį už visas dūšias, „katruos po šiaudus londa”. Prašydavo išmaldos: „Nedouk dounas – sutrupinsem, nedouk mėltu – išdulkinsem, nedouk kroupu – išbarstysem. Douk lašinių gera bryzą, gausi pekluo šėlta vėitą…” Dažnai ubagai ir apie save pasipasakoja, kad „karvės nelaika, vuožkelė vėina tetor ir so tou patė dėdėlis klapats yr…", arba iš savęs pasijuokia: „Obags mizerns, kelė nemata, kiaulės iš paskuos anam terbas krata…” Gavę ką nors ubagai gaspadoriams atsidėkodavo: „Ka tau Dievs douto gerus metelius, pėlnas kūtės mėitų, gyvulaitį ni vėina…” Dažnai persirengėlių grupės stengdavosi nesusitikti viena su kita. O jei taip atsitikdavo, tai žydeliai vienas kitam kaukes stengiasi nuplėšti, apkulti lazdomis. Eitynės baigdavosi vakarėliu pas tuos, kur jausdavosi žmonės nesuvaržyti, linksmi. Dainuodavo ir šokdavo iki pat 12 valandos vakaro, o po to išsiskirstydavo kas sau į namus."
Rankšluostinė iš Milių k. St. Ivanausko nuotr., 1942 m.
Rankšluostinė iš Naikių k.
Informacija iš: Lietuvių liaudies menas. Medžio dirbiniai. V., 1956, Kn. 1, p. 135, 147, 158, 161 (iliustracijų Nr. 241, 272, 297, 302), 317, 318 (iliustracijų sąrašas); Prieverpstės: forma, ornamentas, simbolika. – Liaudies kūryba, 1993, Nr.3, p.22-25.
Š.: Vilkas A. Užgavėnės. – P.v., 1990, Nr.25; Vilkas A., Skabickienė L. Užgavėnės Mažeikių krašte . – A mon sakaa?, 1992 02 18, Nr.2 (žemaitiškai); Buta D. Užgavėnės. – S., 2003, Nr.26.
Užgavėnių kaukė, Maigų k. Aut. nuotr., fotokopija, 1986 02 28 (Ng. Nr.1424-1434)
KAUKĖS, v.t. ličynos, buvo daromos per Užgavėnes (!Kalendorinės šventės) iš medžio, avikailio, pakulų. Ypač populiarios buvo medinės kaukės: velniai, jeigu žmogaus – tai didelėm ausim, nušepusia ilga barzda iš vilnų, didele burna su keliais dantimis.
Šiaulių „Aušros” muziejuje yra viena kaukė, gauta 1934 07 21 iš A.Daukšo (Maigų k.). Jos veidas tamsiai rudas, plaukai juodi. Kaktoje yra penkios vertikaliai ilgos raukšlės. Antakiai padaryti iš tamsiai rudo kailio. Nosis siaura, kumpa. Lūpos raudonos. Burna ilga, padaryta iš įvairiaspalvių karčių, ūsai ilgi (ŠAM, eksp. Nr.EL-208). Ši kaukė publikuota leidinyje „Lietuvių liaudies menas. Skulptūra”, išleistame 1965 m. Vilniuje, II knygoje, psl.453, iliustr.509 (1 pav.).
Mažeikių muziejuje yra gandro kaukė (gandro snapas), kuri 71 cm ilgio ir 9 cm pločio. Iš dviejų medinių pagaliukų drožta gandro galva ir snapas. Abu pagaliukai sutvirtinti oda. Ant galvos išpieštos 2 raudonos akys. Šią kaukę muziejus įsigijo 1969 11 17 iš Naikių k. gyventojo Juozo Šiuipio. Buvo naudojama Užgavėnių karnavale (3 pav.).
Pagal 1933-36 m. etnografinių eksponatų registracijos knygą Nr. I ir pagal 1937 m. Nr. II kelios Užgavėnių kaukės buvo senajame Mažeikių muziejuje „Alka”. Tai: 1. Ožio galva, padaryta iš medžio ir aptrauka stirnos oda, ragai mediniai, akys įdėtos iš veidrodinio stiklo gabaliukų, palūpis judinamas virvele. Gauta 1938 m. iš Krakių k. (inv. Nr.1146). 2. Medinė „ličyna”, nudažyta vandeniniais baltais ir raudonais dažais, barzda iš arklio karčių, antakiai ir ūsai iš avikailio, šonai apkalti avikailiu. Kaukės dydis 29 x 18 cm. Daryta apie 1818 m. Ją gavo St.Ličkūnas Krakių k. (inv. Nr.161, E-210). 3. Medinė, paprasta, nedažyta kaukė, kuri 25 cm ilgio. Gauta 1938 m. iš Naikių k. (inv. Nr.1136). 4. Medinė kaukė, vaizduojanti ožio galvą su ragais, iš Krakių k. (Inv. Nr.255; E-233).
Užgavėnių kaukė, Krakių k. (daryta 1946 m.). Aut. nuotr., 1989 01 10 (Ng. Nr.2142-2148).
Užgavėnės – žiemos šventė, kurios paskirtis – išvyti žiemą, prisišaukti pavasarį. Sekančią dieną po užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas. Šventė pagoniška, tačiau vėliau glaudžiai susieta su krikščionybe.
Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų - nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos.
Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Pagrindiniai šventės veiksmai - šventės veikėjų Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Svarbus šventės atributas - blynai.
Pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių 'gavėti' (silpti) bei 'gautis' (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Užgavėnių kaukė „Gandro snapas”, Naikių k. MM, inv. Nr.1601. Aut. nuotr., 1986 01 27 (Ng. Nr.1312-1315)
„Etnokultūriniu požiūriu Žemaitija yra savotiškas regionas. Jo gyventojų kultūros formavimuisi reikšmės turėjo kuršiai, skalviai ir žiemgaliai, kurie jau istoriniais laikais susiliejo su žemaičiais, ir tokiu būdu atsirado dabartinė Vakarų Lietuvos arba Žemaitijos kultūra. Tiesa, ir ji nėra vienalytė. Paslaptingumu dvelkia prie žemės prigludusios senos sodybos, išsiskirianti žmonių kalba bei jų potraukis tokiems tautosakos žanrams, kurie artimiau siejasi su mitologija, kuriuose daugiau mistikos, veikia paslaptingos mitinės būtybės. Savotiškas fenomenas yra ir persirengėliai, labiausiai veikę per Užgavėnes ir Velykas, kitaip tariant, pavasario ekvinokcijos laikotarpiu.
Tyrinėtojų dėmesį traukia kaukės („lyčynos“) ir kaip savitas menas (liaudies skulptūros dalis), ir kaip jau sunkiai besuvokiama tolimos praeities pagoniškų vaizdinių liekana, vėliau patyrusi ir krikščionybės poveikį“.
„Be Užgavėnių ir Velykų, antromorfinės kaukės Žemaitijoje buvo žinomos ir per linamynį. Tai slapta nešamas kuršis. Be to, dar darytas kipšiukas Jonis su medine galva, stiklinėmis akimis, raudonu liežuviu, juodu avikailio veidu.“
„Antromorfinės demoniškos kaukės rodo ryšį dar ir su protėvių kultu, kadangi žemdirbyste besiverčiančių tautų pasaulėžiūroje didžiųjų gamtos permainų tarpsniais mirusiųjų protėvių pagalba yra laukiama ir būtina. Tai, tarp kitko, rodo ir pastovus velnio personažo dalyvavimas tokiose apeiginėse ceremonijose. Šitokie kaukėti personažai, įkūnijantys augmenijos dievybes bei protėvius, matyt, turėjo padėti atgimti žemei pavasarį, sužadinti jos gyvybines jėgas“.
„Antropomorfinėse žemaičių Užgavėnių kaukėse reikia ieškoti ne socialinių ir tautinių vaizdinių, o mitinių elementų. Antra, tos baisios demoniškos kaukės vaizdavo protėvius ar augalijos dievybes, t. y. kito, mitinio, pasaulio asmenis, kurie ir turėjo savotišku būdu prisistatyti kaip svetimi. Jie ir vaizduoti seniais, luošiais, „kitataučiais“. Trečia, Užgavėnių persirengėliai rodo, jog Žemaitijoje, be žemės mitologijos, ryški ir požemio mitologija, kuriai atstovauja demoniškos antropomorfinės kaukės ir svarbiausia požemio dievybė, globojanti mirusius - velnias“.
Platelių svirno ekspozicija foto D.Mukienė.
Varėnoje vyko moksleivių sukurtų Užgavėnių kaukių paroda. "Kadagio" atstovai Marius Kibildis, Mindaugas Vyšniauskas ir Andrius Zalieckas savo amžiaus grupėse buvo apdovanoti diplomais ir prizais.
Salininkų vid m-klos mokinių darbai.
Etnografinių šokių klubas švenčia Užgavėnes.
|