|
|
Liaudies muzika |
Kanklės. XVI–XVIII a. (Lietuvos Nacionalinio muziejaus rinkiniai).
Aukštadvario ir Bubių piliakalniuose rasti ūkiai (švilpynėlės) ir jų grojimo būdo rekonstrukcinis piešinys. Pagal G. Zabielą (1995) Molinės švilpynės, kaulinis ūkas (ūžynė) ir bronziniai žvangučiai iš Vilniaus Žemutinės pilies.
Rageliai. XVI–XVIII a. (Lietuvos Nacionalinio muziejaus rinkiniai). Dūdmaišis. XVI–XVIII a. (Lietuvos Nacionalinio muziejaus rinkiniai). Pučiamieji muzikos instrumentai. XVI–XVIII a. (Lietuvos Nacionalinio muziejaus rinkiniai). Dombreliai ir švilpynė (Vilniaus Žemutinės pilies rinkiniai).
Išsamesnių žinių apie lietuvių liaudies dainas iš XVI a. yra pateikęs Motiejus Strijkovskis. Jis rašė, kad lietuviai, atlikdami senovines apeigas, dainuodavę kupoliaudami ir minėdami mirusiųjų vėles. Dainuodavo jie ir darbo metu – rankinėmis girnomis rugius maldami. Jono Bretkūno Biblijos vertime randame ir muzikos instrumentų sąrašą, kuriais buvo grojama Lietuvoje. Į jį įtraukta „harfa liudna, kabsa, jurana, wargonai, bubnas, skripka, surma, truba, kanklės, vamzdis, tutuklės, duda raginė ir murenka“. Muzikos instrumentus bei malimo dainas minėjo ir Aleksandras Gvanjinis. Jis rašė: „Taip pat turi žemaičiai valstiečiai medines gana ilgas dūdas, kurias pūsdami sugroja keistą ir nesuderintą melodiją; kartais vienas kartu pučia dvi dūdas ir sugroja kažką harmoninga“. Žymus XVII a. Lietuvos raštijos kūrėjas Kazimieras Širvydas pirmas suminėjo tiek daug muzikos instrumentų, kuriuos Lietuvoje žinojo ir vartojo XVI–XVII amžiuose: arfą, vargonus, būgną, cimbolus, citrą, kankles, pypynę, ragus, tromboną, švilpynę, smuiką, triūbą, varpą. 1619 metais pasirodė Valento Bartochovičiaus knygelė „Apie vaišes karčemose ir smuikus“, kurioje buvo niekinamos vaišių dainos ir smuikas – lengvai nešiojamas ir mėgstamas muzikos instrumentas. Kai kurios dainos esančios pagoniškos ir todėl nedainuotinos; viena laimė, kad jaunimas jų mažai bemokąs. Dar daugiau medžiagos apie lietuvių liaudies dainas, raudas, šokius ir muzikos instrumentus pateikė Teodoras Lepneris. Nors jis į lietuvius ir jų kūrybą žiūrėjo paniekinamai, valstiečius vadindamas šiurkščiais ir netašytais žmonėmis, o jų dainavimą – spiegimu ir kaukimu, tačiau pažymėjo lietuvių liaudies muzikalumą, kūrybingumą. T. Lepneris nurodė kad dainas kuria patys žmonės: „jie apdainuoja tokius dalykus, kas jiems ateina į galvą ir ką jie mato prieš akis“. Iš kitų dainų T. Lepneris išskyrė malimo, meilės, vaišių dainas. Lietuvių liaudies dainos, atsiradusios skirtingu istoriniu laikotarpiu, gludintos šimtmečius, ėjusios iš kartos į kartą, tebėra išlaikiusios vienokį ar kitokį kultūrinį kontekstą. Jos stebina savo švelnia poezija ir melodijų įvairumu. Melodija kito labai iš lėto. Lietuvių liaudies dainų yra žinoma daugybė variantų: jas iš vietos į vietą galėjo pernešti klajokliai muzikantai, kaip kultūrinį kraitį į kitą kraštą jas išsiveždavo nuotaka. Nuo Saulės metinio ciklo priklausė senovės lietuvių darbų ir švenčių kalendorius. Remiantis šiuo kalendoriumi, galima išskirti keturis pagrindinius pagoniškų švenčių laikotarpius:1) trumpiausios dienos–ilgiausios nakties (Kalėdų), 2) pavasario Lygės (Velykų), 3) ilgiausios dienos–trumpiausios nakties (Kupolių–Rasų–Joninių) ir 4) rudens Lygės. Visų švenčių metu būdavo dainuojama, kai kada grojama ar šokama, bet visada skirtingai – su skirtingais žodiniais priedainiais ir melodika. Kalėdų dainos būdingiausios Dzūkijai. Jos dažnai būdavo dainuojamos šokant. Neskubūs, iškilmingi šokių judesiai – paprastai tik žingsniavimas ratu, eilėmis priešpriešiais – suteikia dainoms oraus, santūraus apeigiškumo. Joms būdingas piršlybų, vedybų motyvas, šakotinė sandara su gyvūnijos atstovais – bite, kiškiu, lape, jerube, vanagu, sakalu, gegute ir kt. Tiek vaizdais, tiek poetika tokios dzūkų dainos apie mergaitės išsirinkimą iš mergaičių būrio, mergelės lankymą uošvio dvarelyje, turi nemažai artimų atitikmenų baltarusių poezijoje. Užgavėnių dainos susijusios su žiemos išvarymo papročiais. Žiema būdavo varoma visą savaitę. Taip pat visą savaitę būdavo sočiai valgoma. Tuo laiku buvo vaikščiojama persirengus, kad pereinamuoju laikotarpiu nepažintų piktosios dvasios, kurios, kaip buvo manoma, trukdančios ateiti pavasariui. Krikščioniškos Velykos sutapo su pavasario lygiadieniu. Tuo metu diena susilygina su naktim, laiko švytuoklė supasi, tarsi neapsispręsdama, kurioje pusėje apsistoti. Gal dėlto šiam laikotarpiui būdingiausios sūpuoklinės dainos, dainuotos būtent supantis sūpuoklėmis? Jose, kaip ir kalėdų dainose, išreikštas vedybų motyvas, lyginant ikivedybinį ir povedybinį gyvenimą. Pavasarį buvo švenčiama gyvulių išgynimo šventė. M. Pretorijaus liudijimu ji skirta dievo Ganiklio garbei. Yra žinomos dvi piemenų šventės: pavasario – Jurginės (balandžio 23 d.) bei vasaros pradžios – Sekminės. Piemenys, papuošę karves vainikais, gindavo bandą per kaimą, prašydami iš šeimininkų kiaušinių, lašinių ir kitokio maisto vaišėms. Tiems, kas daug duodavo, piemenys gražią dainelę padainuodavo, o šykštuolius išjuokdavo. Jeigu Pavasario lygiadienį simbolizuoja paukštis, tai jo rudeninis antipodas yra ožys. Ne vienas keliautojas yra pažymėjęs baltų gentis aukojus ožį. Jį, laikydami vaisingumo simboliu, aukojo savo dievams kaip padėką už gerą derlių. Poetinės–muzikinės kūrybos pavyzdžių, susijusių su šiomis apeigomis, beveik neturime. Išskyrus 1865 m. Kvėdarnoje užrašytą dainą: „Tu oželi juodbarzdėli, auk, auk, auk, / Dievuks mūsų tavęs lauk, lauk, lauk. / Paupėly yr kalnelis, kur ugnelė, kaip žvaigždelė / Dainą naktį smelk, smelk, smelk. / Ten Ruginis su Žvaginiu / Dievui ožius smaug, smaug, smaug. / Po rugpjūtį ir rugsėjį vesim tave, juodbarzdėli / Ant to tai kalnelio, / Kur Ruginis su Žvaginiu / Garbei, šlovei dievų mūsų / Ir tave pasmaugs“. Šios apeigos, prasidėjusios rugsėjo pabaigoje, M. Strijkovskio, J. Meletijaus liudijimu, tęsėsi spalio mėnesį ir baigdavosi lapkričio pradžioje. Turbūt neatsitiktinai Mirusiųjų minėjimo apeigoms pasirinktas rudens – gamtos mirties – metas. Animizmo laikais buvo tikima, kad žmogaus vėlė po mirties įsikūnija medyje. Todėl rudenį, medžiams metant lapus, prisimenamos protėvių vėlės. Dėl to ir pati šventė tebevadinama Vėlinėmis. J. Dlugošas mini Žemaitijoje spalio 1 d. miškuose švęstą šventę, į kurią rinkdavosi žmonės, atsinešdami maisto ir gėrimų: „Ten pokyliaudami kelias dienas, kiekvienas prie ugniavietės aukodavo aukas netikriems dievams, o ypač dievui, kurį žemaičiai savo kalboje vadina Perkūnu, tai yra griaustiniu, tikėdami, kad tokiu pokyliu ir aukomis išprašo iš dievų malonių ir pastiprina mirusiojo vėles“. Pirmosios žinios apie laidotuvių apeiginį folklorą mus pasiekė iš IX a. Tai keliautojo Vulfstano pasakojimas apie aisčių laidojimo papročius. Pasak Erazmo Stelos, Rytprūsių lietuviai šermenis švęsdavo dainuodami, žaisdami ir gerdami. Šis paprotys čia išsilaikė iki XIX a. I pusės. Etnografiniais duomenimis, lietuviai, lydėdami mirusįjį, giedodavo giesmes, grodavo trimitais, skambindavo varpais. Kapinėse būdavo puotaujama. Šermenys vienose Lietuvos vietovėse praeidavo visiškoje tyloje, kad neišsigąstų vėlės, atėjusios pietauti. Kitur – su gedulinga muzika ir šokiais. Visa tai būdavo atliekama tam, kad mirusysis kuo lengviau pereitų į kitą – prosenių vėlių pasaulį. Laidotuvių raudos yra vienas iš seniausių lietuvių liaudies poetinės kūrybos žanrų. Užuominų apie raudas randama jau pačiuose pirmuosiuose istoriniuose šaltiniuose, kuriuose minimos prūsų ir lietuvių laidojimo apeigos ir papročiai. Mirusiųjų raudodavo dažniausiai moterys. Raudomis būdavo ne tik išreiškiamas liūdesys, netekus artimo žmogaus, tai buvo ir tam tikra apeiginė priemonė, turėjusi padaryti vienokios ar kitokios įtakos mirusiojo likimui. Vestuvinių apeigų folkloras yra pats gausiausias ir meniniu atžvilgiu vertingiausias. Vestuvinės dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiais susijusios su vestuvinėmis apeigomis, kurių aprašymų turime jau nuo XIII amžiaus. Vestuvines apeigas sudaro trys pagrindiniai ciklai: piršlybos, vestuvės ir grįžtuvės. Piršlybų dainos būdavo dainuojamos per apeigas, susijusias su ikivedybiniu laikotarpiu. Jose apdainuojamas bernelio lankymasis pas mergelę, jų susirūpinimas vedybomis, jų godos ir svajonės, jaunųjų susitikimas. Vestuvių dainos lydėjo vestuvių apeigas, kurių buvo virš dvidešimt. Jaunajai išvykstant į jungtuves, dainuota apie jos atsisveikinimą su tėvų namais ir giminėmis. Vestuvių pabaigoje dainuojamos jumoristinės dainos svečiams, kurie raginami prie kasdienių darbų, nes visi valgiai jau esą suvalgyti ir gėrimai išgerti. Vestuvių raudos būdavo atliekamos įvairiais vestuvių apeigų momentais, pradedant pirmuoju vestuvių vakaru ir baigiant jaunosios išvažiavimu iš tėvų namų, bet didžiausia raudų dalis tenka priešjungtuviniam vestuvių momentui. Raudodavo paprastai tik jaunoji. Pagrindinė jos raudų tema – mergautinių dienų, nerūpestingo mergaitės gyvenimo, rūtų vainikėlio, su kurio jaunoji skiriasi, apgailėjimas, graudus atsisveikinimas su gimtaisiais namais, didelių vargų jaunojo šalyje nuojauta. Darbo dainos sudaro bene gausiausią dainuojamosios tautosakos dalį. Jos kelia nuotaiką arba ją atspindi, lengvina darbą, trumpina dieną, sutelkia, o kartu ir prablaško. Dainuota darbo metu, ilsintis, po darbo. Dainos apie patį darbą skirstomos į lauko darbų dainas (jas dainavo pavasarį ir vasarą – ganymo, arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linarūtės metu), namų darbų (kūlimo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo) dainos dainuotos dažniausiai vėlyvą rudenį ir žiemą. Be gyvulininkystės ir žemdirbystės, mūsų protėviai vertėsi ir kitais darbais – žvejojo, medžiojo, uogavo ir grybavo. Apie šiuos darbus taip pat yra išlikę dainų, nors jų gerokai mažiau, negu apie žemės ūkio darbus. Karinės–istorinės dainos – tai dainos kuriose apdainuojamas karas ir kario likimas, atskiri mūšiai ir karvedžiai, konkretūs istoriniai įvykiai. Jos yra lyrinės, kaip ir visos kitos lietuvių liaudies dainos, čia nerasime epinio pasakojimo, nuoseklaus mūšio ar pasižymėjusių karvedžių apdainavimo, kuo, pavyzdžiui, pasižymi rusų istorinės dainos. Lietuvių liaudies karinės–istorinės dainos, išlikusios iš karų su kryžiuočiais, švedais, prancūzais laikotarpio, perteikia liaudies nuotaikas ir pažiūras į karą bei tėvynės gynimą, atskleidžia kario ir jo šeimos narių išgyvenimus. Sutartinių žanras – archajiškas ir specifinis žanras, būdingas tik Aukštaitijai. Sutartinės būdavo atliekamos balsu, pučiamaisiais ir styginiais instrumentais. Sutartinių ypatybė – melodijų pynimasis viena šalia kitos. Instrumentines sutartines atlikdavo dažniausiai vyrai penkiastygėmis kanklėmis.Vokalines sutartines giedodavo dažniausiai moterys, kurių balsai labiausiai dera – „sumuša“. Apie lietuvių liaudies muzikos instrumentus duomenų pateikia rašytiniai šaltiniai, tačiau juose dažniausiai paminėti tik instrumentų pavadinimai. Žymiai rečiau – grojimo būdas ar skleidžiamas garsas. Beveik visai nėra duomenų apie jų gamybos būdą. Etnografiniai šaltiniai pateikia žymiai daugiau duomenų, ir susidaro įspūdis, kad dauguma instrumentų mūsų dienas pasiekė beveik nepakitę. Deja, kai kurie, greičiausiai, gali būti visai išnykę, net pavadinimo nepalikę. Archeologinėje medžiagoje beveik nėra duomenų apie organinės kilmės – medžio, tošies, odos – instrumentus, kurių taip gausu etnografinėje Lietuvoje. Žemėje nesuyra tik iš kaulo, molio ar metalo pagaminti instrumentai – vaikiški švilpukai, švilpynės paukščiams vilioti. Pilių teritorijoje galima rasti vieną kitą iš svetur atvežtą dambrelį. Lietuvoje grota ne tik savos kilmės, bet ir perimtais iš kitų tautų instrumentais. Mušamieji instrumentai buvo naudoti dar pirmykštėje bendruomenėje kaip pagalbinė priemonė maginio ritualo metu, ruošiantis karo žygiui, siekiant pakelti karių kovinę dvasią, o kartu bauginant priešą. Mušamieji instrumentai buvo naudojami susišaukti genties ar šeimos nariams, o taip pat kaip karo pavojaus ženklas. Būgnas (bubinas, katilas, kelmas) – turbūt seniausias muzikos instrumentas, naudotas kulto apeigų metu ir kaip signalinė priemonė. Būgno korpusą darydavo iš 26–36 cm aukščio 26,5–36,5 cm skersmens beržo ar uosio kamieno. Jį išskobdavo, paliekant 0,5–0,8 cm storio sieneles. Dvi būgno membranas darydavo iš gerai išdirbtos šuns odos. Ją užtempdavo ant būgno galų ir prispausdavo mediniais žiedais. Mažesni būgnai pasikabinami ant krūtinės, didesni statomi ant žemės. Būgnas naudotas ir kaip signalinis, ir kaip ritmo palaikymo ansamblyje instrumentas. Kelmas – aptrauktas žvėries ar gyvulio oda – būgno prototipas. „Kelmo“ pavadinimas ilgiausiai išsilaikė Žemaitijoje – ten taip ir buvo vadinamas būgnas. Skudučiai (skudai, skurdutės, tutučiai) daromi iš uosio, šaltekšnio, alksnio, karklo. Trumpalaikiam naudojimui skudučiai gaminami iš tuščiavidurio augalo – garšvažolės, builio, storo vingiorykščio, varnalėšos. Skudučiuojama buvo grupėmis, pučiant po 1–2 skudučius. Švilpukas (dūdelė, pypynė, švilpynė) daromas iš gluosnio, serbento, alksnio, šermukšnio žievės. Tiesa, patvaresni mediniai, bet daromi retai. Šis instrumentas dažniausiai buvo naudojamas piemenų. Buvo gaminami ir moliniai švilpukai – molinukai. Šie instrumentai, lipinti iš įvairių spalvų šlyno, molio ir dabar tebėra vaikų žaisliniai muzikos instrumentai. Lumzdelis (lamzdelis, lumzdis, vamzdis, voždis) gaminamas iš žilvičio, karklo, drebulės, alksnio žievės arba kieto medžio, dažniausiai uosio, išdeginus ar išgręžus šerdį. Dviem lumzdeliais būdavo grojamos sutartinės, kas rodo šio instrumento archaiškumą. Lumzdeliais būdavo grojama per piemenų pavasario šventes, naktigonėmis, kartais pritariant dainai, net vestuvėse, kartu su birbynėmis, skudučiais, armonikomis. Vadinamasis liežuvėliniai instrumentas – tošelė (beržo tošis, lakštingala) – plonytė beržinė plokštelė. Tošelės garsinė apimtis priklauso nuo žmogaus lūpų struktūros: muzikantas, turintis kietas lūpas, gali išgroti gana platų garsyną. Tošelė naudojama paukščių balsams pamėgdžioti, nes ilgai groti su ja sunku. Birbynė – liežuvėlinis klarneto tipo instrumentas, plačiai žinomas visoje Vakarų Europoje. Ant apatinio vamzdžio galo užmaunamas tošinis arba gyvulio ragas. Birbynės garsas šaižus, birbiantis, kartais su triukšmo priegarsiais. Birbynės yra vietinės kilmės instrumentas. Muzikologų nuomone birbynės galėjo atsirasti dar pirmykštės bendruomenės laikais. Dūdmaišis (Labanoro dūda, raginė, kūlinė su ūku) – tai daugelyje pasaulio tautų paplitęs instrumentas. Manoma, kad į Lietuvą jis atkeliavo XVI a. su vokiečių kultūra arba iš kaimyninės Lenkijos. Dūdmaišio maišas daromas iš avies, veršiuko ožkos, šuns odos arba iš avies skrandžio, į kurį įstatomas maždaug 20 cm ilgio pūtiklis. Pasilinksminimuose, vestuvėse, smuklėse, per turgus dūdmaišiu grodavo klajojantys arba vietiniai muzikantai. Medžioklės ragas – tai neturintis garso skylučių signalinis instrumentas, pagamintas iš tauro rago. Garsas susidaro kaip atviros švilpynės. Taurai, iš kurių ragų buvo gaminami instrumentai, Lietuvoje išnyko XVII a. viduryje. Trimitas – tai vietinės kilmės tošinis ar medinis natūralaus derinimo instrumentas, minimas visuose rašytiniuose šaltiniuose, aprašančiuose muzikos instrumentus. Seniausią datą, kada jie buvo paminėti nurodo S. Daukantas : „Tokie Lietuvos trimitai yra jau minavojami 1180 m. gudų raštuose“. M. Strijkovskis, rašydamas apie lietuvių pagoniškus papročius, mini triūbas: „paskui valgo ir geria, dainuoja ir groja ilgom triūbom per visą naktį“. Iš šio aprašymo matyti, kad triūbos jau nuo seno lietuvių vartotos pagoniškose apeigose, šventėse bei pasilinksminimuose. Pagal formą ir panaudojimo būdą išskiriamos trys šio instrumento rūšys: ragai, daudytės ir skerdžiaus trimitas. Ragai – tai rago formos mediniai trimitai apsukti tošimi su labai rūpestingai nudrožtu pūstuku, nes nuo jo kokybės priklauso garso švarumas. Liaudies muzikos tyrinėtojo A. Sabaliausko manymu, seniau jie buvo daromi iš didžiųjų miško žvėrių ragų. Skerdžiaus trimitas buvo paplitęs visoje Lietuvoje. Pūsdavo jį skerdžius rytą, keldamas šeimininkus ir piemenis, o vakare sušaukdavo bandą. Buvo medinių, vyniotų tošimi ir tošinių trimitų. Medžioklės įrankis ar ginklas – lankas – padėjo atsirasti styginiams instrumentams. Šaunamojo lanko timpa ir buvo pirmoji styga. Be to, senovėje būta lankų ir su dviem timpomis, kurios skleisdavo nevienodo aukštumo garsus ir galėjo virsti muzikos instrumentu. Kanklės (kanklos, kunkliai) – unikalus styginis instrumentas, nesutinkamas niekur, išskyrus baltus, Pabaltijo suomius ir Šiaurės–vakarų rusus. Lietuvių liaudies padavimai byloja, kad kanklės padėdavusios išvengti maro, atitolinti nelaimes. Kanklių darymas buvo siejamas su žmogaus mirtimi, jo persikūnijimu į medį, dėl to jomis grojo ne tik pasilinksminimų, bet ir laidotuvių metu. Jų trapecinis korpusas daromas iš liepos, uosio, ąžuolo, klevo ar juodalksnio. Grojama pasidėjus kankles ant kelių, stalo, atrėmus į pilvą, rečiau – pasikabinus per pečius. Pirminės kanklės – luotelio formos, išskaptuotos iš vieno gabalo medžio, turi penkias, rečiau – septynias stygas. Z. Slaviūno nuomone, pirminėmis kanklėmis kankliavo tik vyrai ir tik grynai savo asmeniniam nusiteikimui. Nustatyta, kad pirminėmis kanklėmis grodavo aukštaičiai (Narvos kultūra IV tūkst. pr. Kr.; sėlių arealas), o paprastomis – žemaičiai (IV–XII a. žiemgalių ir žemaičių arealas) ir suvalkiečiai (kuršių–žemaičių įtaka). Muzika pirmiausiai tarnavo kulto reikalams. Ji buvo pagalbinė priemonė maginio ritualo metu. Tai buvo šūksmai, užkalbėjimai, turintys melodinį pradą, vaikščiojant ratu, ar darant kitokias figūras (šokio užuomazga). Tam pačiam reikalui tarnavo ir mušamieji instrumentai, o taip pat daugelio rašytinių šaltinių minėti trimitai. Ne visi liaudies instrumentai pasiekė mūsų dienas, o apie išlikusius galima pasakyti tiek, kad dauguma jų išlaikė savo archaiškumą. |