Styginiai
Kanklės
Iš muzikos lanko išsivystė daugiastygiai muzikos instrumentai, tarp jų ir prosenovinės kilmės mūsų kanklės. Rašytiniuose šaltiniuose kanklės minimos kunigaikščio Žygimanto Augusto kiemo iždo valdytojo 1546 metų sąskaitoje.
Kanklių pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio kankalas. Šis pavadinimas, kaip ir pačios kanklės, paplito iš lietuvių dar prieš metalo amžių. Vadinasi, kanklių pavadinimas siekia baltų prokalbės laikus. Kai kurie mokslininkai kanklių pavadinimą išveda iš lotynų žodžio cantare (giedoti), sanskrito - konkani (papuošalas su varpeliais).
Padavimai byloja, kad senovėje kanklėmis vaidilos skambindavę, apdainuodami lietuvių karo žygius, aukodami dievams aukas, atlikdami kulto apeigas. Kanklių muzika žmonės dažnai nukreipdavę visokias piktybes, apsigindavę nuo mirties. Kanklių muzika skambėdavo ir vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse, pjūties pabaigtuvių šventėse. Po Lietuvos krikšto, kanklės liko tik kaip liaudies muzikos instrumentas ir tik šiaudinėje pastogėje. XIX amžiaus pabaigoje plečiantis nacionaliniam judėjimui, kankles pradėta atgaivinti ir populiarinti. Pradėta organizuoti dainų su kanklėmis koncertus. Lietuvoje 1925 m. buvo įkurta kanklininkų draugija, o 1930 m.-kanklių muzikos mokykla. Kanklės dažniausiai būdavo 50-58 cm. ilgio, 20-29 cm. pločio ir 5-5,5 cm strio, turėdavo 3-25 stygas, tačiau nuo seno daugiausia buvo naudojamos 5-stygės, 7-stygės ir 12-stygės kanklės. Daugiastygės kanklės yra vėlesnės kilmės. Kanlės iki 7 stygų laikomos pirminėmis, 8-12 stygų paprastomis ir 13-25 stygų-sudėtingomis. Stygų ilgis priklauso nuo korpuso ilgio. Ilgiausia styga 56,5 cm, trumpiausia-20, vidutinė-42-55 cm.
Žemaičių kanklės ir kankliavimas
Pagal knygas „Senosios kanklės ir kankliavimas" (parengė R.Apanavičius. Vilnius, 1994) ir „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai (M. Baltrėnienė, R.Apanavičius, Vilnius, 1991) parengė Loreta Mukaitė
Žemaičių kanklės instrumentologų priskiriamos II-ajam ir III-ajam kanklių tipams.
II-ajam tipui priklausančios žemaičių kanklės – vidutinio dydžio, keturbriaunės, plokščiadugnės. Korpuso išmatavimai – maždaug 705 x 270 x 350 x 150 mm. Aukštis visur vienodas – 40-50 mm. Šios kanklės daugiausia skobtinės, bet pasitaiko ir suklijuotų iš atskirų dalių ( kai kurie „klijuotiniai" itin dailių kanklių korpusai priskirtini XVIII - XIX am.). Instrumento drūtgalis labai įstrižas – maždaug 150 x24 , 160 x30 . Drūtgalyje paliekamas nedidelis išsikišimas, 30-40 mm ilgio, 20-30 mm storio. Čia padaromos skylutės ir iš apačios įsukami mediniai stygų veržikliai. Jie savo forma primena irklą, mentę, kastuvą. Plongalis užsibaigia bemaž stačiakampiu – būdinga daugumai žemaičių kanklių. Bet kai kurie eksponatai turi plongalio pusės apskritimo, žuvies, paukščio uodegos ar kitokios formos labai gražiai ornamentuotas iškyšas. Jose dar išpjaunama apskrita arba širdies bei kitokio pavidalo išpjova.
Stygos kanklių plongalyje dažniausiai tvirtinamos prie įkalto metalinio virbalo. Viršutinė plokštė ornamentuojama šešialape žvaigždute bei įvairaus skersmens nedidelių skylučių ir žvaigždučių kompozicijomis. Skylutės išdėstomos simetrine kvadratine tvarka. Kartais nedidelės skylutės dar būna ir korpuso šonuose, netgi apatinėje jo dalyje. Kanklės kabinamos už plongalio išpjovos arba drūtgalyje išgręžtos skylutės.
Kanklės daugiausia juodos arba tamsiai pilkos, viršutinė plokštė kiek švaresnė. Tradicinis stygų skaičius 9-12, nors pasitaiko kanklių ir su 8-14 stygų.
III-ojo tipo kanklės nuo II-ojo skiriasi tuo, jog drūtgalis baigiasi nedideliu riestu užsukimu arba suapvalėjimu. Tokio tipo kanklės randamos priešistorinėse kuršių genties žemėse šiaurės vakarų Žemaitijoje, dabartiniuose Kretingos, Telšių ir Mažeikių rajonuose. Negausūs šitokių instrumentų eksponatai identiški Kuršžemės kanklėms.
Tiek vieno, tiek kito tipo žemaičių kanklės derinamos sualiojant medinius varžiklius pirštais, o metalinius specialiu raktu. Žemaičių, kaip ir šiaurės vakarų aukštaičių bei suvalkiečių, kanklės derinamos diatoninių, dažniausiai mažorinių gamų garsynu. Trumpiausios stygos aukštis nustatomas iš klausos arba pritaikomas prie armonikos, smuiko ar kito instrumento, su aštunta styga ji suderinama oktavos intervalu, o likusios sustyguojamos diatoniškai. Dažniausiai žemaičių kanklininkai derindavo instrumentų F-dur ir A-dur tonacija.
Kanklių garsas susidaro kaip ir visų skambinamųjų chordofonų. Liaudies kanklininkai kankliavo užgaudami stygos trečdalį ar ketvirtadalį nuo galo (to, kur prie metalinio virbo pritvirtintos stygos). Tembrui turi įtakos ir kankliavimo būdai. Mediniu, kauliniu, plunksniniu ar odiniu brauktuku užgavus stygą, garsas sodresnis ir aštresnis. Virpinant stygą piršto galu, gaunamas švelnesnis, dusloko atspalvio tembras.
Žemaičių kanklininkai grodavo sėdėdami, pasidėję kankles ant kelių horizontaliai. Veržikliai muzikanto kairėje pusėje, trumpiausioji styga prie atlikėjo. Norėdami išgauti stipresnį garsą, kankles dėdavo ant stalo. Kanklėmis grodavo braukiamuoju būdu. Kairės rankos pirštais iš viršaus dengiama kas antra styga, braukiama nuo savęs dešinės rankos smiliaus nagu. Braukiama buvo mediniu, plastmasiniu arba paukščio plunksnos brauktuku. Kairės rankos pirštais neretai užkabinamos ir smulkesnės natos, pagražinimai.
Žemaičių kanklių repertuarą sudaro homofoninių liaudies dainų ir šokių melodijos. Kanklių derinimas ir kankliavimo technika gerai atitinka šio regiono folkloro ypatumus – vyraujančias mažorines dermes, daugiabalsiškumą, aiškią šokių ritmiką. Kankliuojant pirštais, išlaikomas liaudie dainų improvizacinis pobūdis. Brauktuku atliekamos šokio pobūdžio dainos įgauna instrumentinio stiliaus bruožų. Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje bei Suvalkijoje, kanklėmis daugiausia skambindavo vyrai. Nors kanklės – gana kamerinis instrumentas, tačiau žemaičiuose kanklininkai skambindavo ne tik sau, bet ir kaimynams. Jie dažnai buvo kviečiami į įvairius pasilinksminimus. XIX am. pr. kankliuojama per vestuves, krikštynas. Net XX am. pr., jau paplitus armonikai, pirmenybė vis tiek dar ilgai buvo teikiama kanklėms.
Gamindavo kankles iš klevo, obels, liepos, uosio, juodalksnio, eglės, net ąžuolo.Viršutinė plokštė dažniausiai eglinė. Prie korpuso ji prikalta medinėmis vinutėmis arba priklijuojama. Kankles daugiausia gamindavosi patys muzikantai ir gamybos meną perduodavo iš kartos į kartą.
Pūslinė (lankas su pūsle)
Artimas lankui instrumentas, kurį darydavo iš lentos ar pagalio ir pūslės rezonatoriaus. Pūslinė gali turėti 1-3 stygas. Stygos remiasi į atramėlę (kumelę). Stygoms derinti buvo daromi varžikliai.
Pučiamieji instrumentai (aerofonai)
Senieji tradiciniai netobulinti instrumentai į kultūros apyvartą sugrįžo XX a. 7-ajame dešimtmetyje su didžiuoju folkloro sąjūdžiu ir iki šiol plačiai tebeskamba folkloro ansamblių programose, šventėse, festivaliuose. Tuo laiku pasirodė ir nemažai lietuvių instrumentologijai reikšmingų S. Paliulio, M. Baltrėnienės, R. Apanavičiaus, A. Vyžinto darbų.
Pučiamieji muzikos instrumentai (aerofonai) - tai pati didžiausia ir įvairiausia liaudies instrumentų grupė. Pagal konstrukciją, garso išgavimo būdą jie skirstomi į švilpiamuosius, liežuvėlinius, pūstukinius.
Švilpiamiesiems instrumentams priklauso skudučiai, vilioklis, švilpukas, molinukas, lumzdelis, švilpa.
Skudučių komplektą sudaro 5-8 vamzdeliai su uždara apatine kiauryme. Skudučiai dirbami iš skėtinių augalų (builio, garšvos, nendrės), iš medžio (uosio, klevo). Kiekvieno skudučio gar-so aukštumas priklauso nuo vamzdelio ilgio: trumpesni skamba aukščiau, ilgesni žemiau. Skudučiuojama tik kolek-tyviai, nes vienu skudučiu galima išgauti tik vieną garsą.
Skudučiuodavo dažniausiai vyrai. Skudučių muzika skambėdavo lauke, einant į darbus, poilsio metu, talkose, pabaigtuvėse, naktigonėje, jaunimo pasilinksminimuose.
Vilioklis - tai vamzdelis iš paukščio sparnikaulio ar žąsies plunksnos, kurio gale išpjaunama gili išėma ir šalia jos padaroma viena garso skylutė. Naudojamas medžioklėje antims ir kitiems paukščiams vilioti.
Švilpukas gaminamas iš žievės ar medienos, nendrės. Mediniai švilpukai būna vamzdelio arba žaislinių figūrėlių (dažniausiai įvairių gyvūnų) formos, pasitaiko ir su garso skylutėmis. Molinukai būna vamzdelio, žaislinių figūrėlių formos, gali turėti 2-4 garso skylutes. Švilpukai ir molinukai - piemenų ritualiniai ir vaikų žaidimų instrumentai.
Lumzdelis - gaminamas iš žievės arba medžio (karklo ar žilvičio) , turi nuo 3 iki 9 garso skylučių. Tai techniškai lankstus instrumentas, kaimo muzikantai juo grodavo tiesiog virtuoziškai. Lumzdelio viršutinėje dalyje yra švilpukas, o ties viduriu – skylutės garso aukštumui keisti. Slenkant metams, liaudies meistrai lumzdelį vis tobulino.
Repertuaras - improvizacinės piemenų melodijos (raliavimai, tirliavimai, ridavimai) bei tradicinės šokių, dainų melodijos; jei grodavo keliese - ir sutartinės. Lumzdelis tiko ir prie kitų instrumentų.
Švilpa (skersinės fleitos tipo instrumentas) gaminama iš žievės arba medienos. Tai trumpalaikis instrumen-tas. Kad švilpa tarnautų ilgiau, ją darydavo iš medžio ar metalo. Švilpa neturi grojamųjų skylučių, todėl garsaeilis išgaunamas dangstant švilpos galą. Uždengus jį gaunama viena virštonių eilė, atidengus – kita. Švilpa buvo paplitusi Šiaurės Rytų Lietuvoje.
Pučiamasis galas daromas kaip fleitos, skudučio ar lamzdelio. Švilpa dažniausiai muzikantas vienas grodavo improvizacines melodijas, liaudies dainas, šokius.
Liežuvėliniams instrumentams priklauso tošelė, ūbikas, birbynė, dūdmaišis.
Tošelė, dar vadinama lakštingala, gaminama iš plonos beržo tošies. Grojant, tošelės vienas galas įstatomas tarp apatinės lūpos ir dantų, kitas lengvai remiasi į viršutinę lūpą, kuri ją ir prilaiko. Šį instrumentą muzikantai puikiai derina su armonika ar smuiku.
Ūbikas - medinis pagaliukas, perskeltas pusiau, į kurio tarpą įdedama drobės ar beržo tošies skiautelė ir abu jo galai surišami. ūbikas naudojamas medžioklėje stirnoms vilioti, juo mėgdžiojami paukščių balsai, pritariama šokių melodijoms.
Birbynė pagal konstrukciją ir garso išgavimą gali būti trijų tipų: su viengubu (rečiau dvigubu) liežuvėliu, neatskirtu nuo korpuso; su kandikliu, turinčiu įpjautą viengubą liežuvėlį, arba su dvigubu liežuvėliu, įstatytu į korpusą; su viengubu liežuvėliu, pririštu prie .kandiklio. Pirmojo tipo birbynės daromos iš šiaudo, plunksnos, nendrės, medžio, antrojo - iš žievės, gyvulio rago, medienos. Pirmojo ir antrojo tipo birbynėmis grojamos improvizacinės melodijos, gyvuliams raminti, sušaukti genamą bandą, piemenų pasilinksminimui, trečiojo tipo - muzikantų mėgstamas solo instrumentas, taip pat populiarus ansambliuose su kitais instrumentais.
Dūdmaišis (Labanoro dūda) susideda iš veršio, avies, ožkos ar šuns odos maišo, melodinės birbynės, 1-2 burdoninių vamzdžių bei pūtiklio. Dūdeles kaustydavo variu ar alavu. Dūdelės turėjo riestas žiotis, kurių galai taip pat buvo kaustyti. Instrumentas buvo paplitęs Aukštaitijoje, ypač Švenčionių apylinkėje.
Apsilankykite taip pat puslapyje apie lietuviškus dūdmaišius šiuo adresu: http://dudmaisis.lt/
Pūstukiniai instrumentai - tai įvairūs trimitai iš medžio ir gyvulio rago.
Rago trimitas (medžioklės ragas, jaučio ragas) su išdegintomis keliomis garso skylutėmis - tai piemenų signalinis instrumentas, juo kviesdavo į sueigas.
Ožragis gaminamas iš iš 30-40 cm ožio rago kurio vidus išvalomas, o smailusis galas nupjaunamas ir išskaptuojamas pūtiklis. Šone, arčiau storojo galo, išdeginamos 3-5 skylutės, kurių pagalba gaunami 4-6 tonai. Ožragiui pūsti reikia didelės jėgos, užtat garsas yra labai stiprus, toli girdimas.
Juo tirliuojamos improvizacinės melodijos, maršai, liaudies dainos, šokiai. Tai ir signalinė priemonė. Dažniausiai ožragiu grodavo kerdžius ganydamas, taip pat per vestuves, vakarėlius.
Žievės trimitai gaminami iš žievės (beržo, pušies, alksnio), kuri susukama į vamzdį ir suklijuojama. Trimituojamos signalinės melodijos.gaminamas iš medžio šakos. Šaka perskeliama pusiau ir išskobiama. Abi išskobtos dalys sudedamos kartu ir stipriai surišamos virvele, metaliniais žiedais, karklo karna, paviršius ištepamas degutu arba apvyniojamas išvirinta beržo tošimi. Tai kerdžiaus signalinis įrankis, kuriuo raginama gyvulius išginti ar parginti, laiku melžti ir pan.
Ragai - penkių medinių trimitų komplektas. Ragai gaminami iš šiek tiek lenkto uosio, beržo, guobos, klevo liemens. Garsas stiprus, kiek duslokas, tinka perduoti tolimiems signalams. Ragus paprastai pučia penkiese, kiekvienas savo ritminį motyvą. Ypač gražiai ragai skambėjo prie vandens ar pagiryje.
Ragais dažnai buvo atliekama apeiginės paskirties lauko muzika - trimituodavo pavasarį į laukus išėję artojai, per Sekmines jais sutikdavo pargenančias gyvulius merginas, ragai gaudė melstuvėse - piemenų šventėje, per šienapjūtę, rugiapjūtę, jaunimo susibūrimuose.
Daudytės labai ilgas muzikos instrumentas, skamba skardžiai, garsiai, iškilmingai. Ja trimituoja liaudies vakaronėse, dainų ir kitose šventėse. Grojama dviejų daudytininkų. Repertuaras - giedamosios sutartinės.
Daudytės vamzdis išskaptuotas iš medžio ir apsukamas tošimi.
Molinukai. Paukščių balsus mėgdžiodavo molinukais, kuriuos ir darė paukščio formos. Buvo sakoma, kad taip galima paukščius prišaukti ir su jais kalbėtis. Juos gamino ir jais švilpaudavo piemenėliai
Daugelio pučiamųjų instrumentų konstrukcija ganėtinai paprasta, o medžiagos - visuomet po ranka, todėl juos galėdavo pasidaryti daug kas - vaikai, piemenys, nagingesni vyrai. Tik sudėtingesniems - dūdmaišiui, ožragiui, ragų, daudyčių komplektams - reikėjo diedesnių sugebėjimų.
Štai kelios žinomų senųjų meistrų pavardės: Stanislovas Valackas (1834-1926, Biržų apskr., Vabalninko vls., Svilių k.), Vincas Bandaitis (XX a. I p.), lamzdelių ir birbynių meistras Jurgis Stankevičius (1928-2000 m., Kupiškio r., Rudilių k.). Paminėtini medinių švilpukų meistrai - dievdirbiai Jonas Orvidas (1875 - apie 1942, Raseinių aps., Kražiai), Juozapas Raibužis (1875-1958, Šilalės r., Kvėdarna).
Mušamieji instrumentai
Būgnas. Dažniausiai būgnų gamybai vartoti ištrūnijusio gluosnio, liepos, o kartais – beržo kamienai. Užtempiama ir lankeliu prit-virtinama išskusta, bet neišdirbta šuns arba ožkos oda. Būgnas buvo muša-mas dviem arba viena apie 30 cm ilgio medinėmis laz-delėmis, kurių vienas galas buvo apvyniotas galvijų plaukų veltiniu arba kietai aprišamas milu.
Skrabalai – mušamasis instrumentas, padarytas iš eilėmis sukabintų įvairaus dydžio medinių gražiai skam-bančių dėžučių. Kiekviena dėžutė skamba skirtingu aukštumu. Grojama mušant į jas mediniais plaktukais. Skrabalai pritvirtinti prie kelmo. Iš tikrųjų tai ne kelmas, o į jį panašus būgnas.
|