Uliūniškė Nijolė Pagareckienė įsitikinusi: išmanant vaistažolių gydymo paslaptis cheminių medikamentų galima išvengti ir pamiršti kelią į vaistinę. Tačiau be saiko mėgautis vaistingųjų žolelių arbatomis taip pat nepatartina. Ponia Nijolė, nors augusi šeimoje, turinčioje gilias gydymosi liaudies medicina tradicijas, vaistažolėmis gydytis pradėjo tik sunkiai susirgusi. Dabar ne tik ji, bet ir šeima, užuot griebęsi tablečių ar mikstūrų, nuo ligų saugosi gurkšnodami skanias žolelių arbatas.

Gydymąsi pakoregavo ligos

N.Pagareckienės šeimoje gydymasis žolelėmis turi gilias tradicijas. Netoli Ariogalos (Raseinių r.) gyvenusi jos prosenelė pelnytai buvo vadinama kaimo “daktarka” - tik gamtos turtais, be jokios chemijos, močiutė gydydavo daugybę ligų. “Mus, vaikus, prosenelė rinkti vaistažolių į laukus vesdavosi nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Paauglystėje nelabai mąsčiau, ko babytė moko, bet sąmonėje viskas užsifiksuoja ir prireikus išplaukia paviršiun. Kai sukūriau šeimą, pradėjau prisiminti vaikystės pamokas”, - pasakojo ponia Nijolė.

Kad be cheminių vaistų galima apsieiti, žolininkė suprato prasidėjus sunkiam klimakteriniam laikotarpiui. Aukštas kraujospūdis, nuolatinis silpnumas ir nuovargis, nuolatos svaigstanti ir skaudanti galva - tokia savijauta tęsėsi tol, kol tiesiai iš darbovietės ponia Nijolė skubiai buvo išvežta į ligoninę. Po mėnesio gydymo, pacientę išleisdami namo, medikai perspėjo: be vaistų nežengsi nė žingsnio.

Tačiau nedžiuginančias gydytojų prognozes N.Pagareckienė visiškai paneigė - moteris dabar visiškai nevartoja medikamentų, sveikatą stiprina pačios užsiaugintomis ar laukuose, miškuose surinktomis žolelėmis ir jaučiasi puikiai. “Nuo gydytojų prirašytų vaistų prasidėjo didžiuliai skrandžio negalavimai. Pagalvojau, kad privalau kažką keisti, nes taip gydantis nieko gero nebus”, - dalijosi patirtimi pašnekovė. Žolininkė pradėjo gerti pipirmėtės arbatą, atpalaiduojančią skrandžio spazmus, gerinančią virškinimą.

Anot ponios Nijolės, šių dienų žmonėms, neišgalintiems nusipirkti gerų maisto produktų ar dėl laiko stokos nusigriebiantiems pusfabrikačių, ši skani arbata - pirmoji pagalbininkė, apsauganti nuo virškinamojo trakto negalavimų. Nuo aukšto kraujospūdžio N.Pagareckienei buvo sutrikusi širdies veikla, kamavo permušimai, dusulys. Pasitarusi su Lietuvoje garsia žolininke Jadvyga Balvočiūte, uliūniškė vietoje gydytojų prirašytų vaistų ėmė gerti keturių vaistažolių mišinio arbatą ir pakoregavo iki tol įtemptą gyvenimo būdą. “Nebeleidau sau tiek vargti, kiek iki tol. Žmonės dažniausiai ne nuo to galo pradeda - puola gydyti ligą, o ne jos priežastį. O iš tiesų liga - tik pasekmė stresų. Nuo jų prasideda visos bėdos. Jei tos pagrindinės priežasties ligonis nepašalins - iki galo neišgis”, - perspėjo vaistažolių augintoja.

Gydyti reikia ne ligą, o priežastį

N.Pagareckienės teigimu, šio amžiaus rykštė - žvynelinė, kankinanti vis daugiau gyventojų, taip pat ne kas kita, kaip įtampos, baimės, išgąsčio pasekmė. Cheminiai vaistai ir net vaistažolės šią ligą gali tik pristabdyti, tačiau vargu ar galutinai pavyks ją išgydyti, jei pats žmogus tuo nepasirūpins. “Reikia pabandyti prisiminti, kada atsirado pirmieji ligos požymiai. Jei odos pakitimai prasidėjo po patirto išgąsčio, reiktų pasistengti gerai atsipalaiduoti ir mintimis sugrįžti į tą momentą, kai buvo kažko išsigąsta. Išgyventi jį iš naujo, bet sąmonėje taip save nuteikti, kad tuo metu nieko neatsitiko: juk tai, kas išgąsdino, jau praėjo”, - patarė uliūniškė. Jos teigimu, žvynelinę gali pristabdyti specialus vaistažolių mišinys, tačiau ši liga priklauso nuo nervinės būsenos. Jei žmogus gyvena nuolatinės įtampos pasaulyje, jei stresai jam - kasdienybė, ši odos liga tikrai nebus išgydyta.

Atšalus orams ponia Nijolė patarė pasirūpinti nuo peršalimo ligų apsaugančiomis vaistažolėmis: šliaužiajančia tramažole, liaudiškai dar vadinama raspodniku, įprastais čiobreliais, liepų žiedais, raudonėliu. Lėtiniu bronchitu sergant ypač padeda juozažolė. Ji ne tik nepamainoma peršalus, bet ir slopina kepenų uždegimus. Namų vaistinėlėje patartina turėti ir aviečių. Anot N.Pagareckienės, jų lazdelės daugiausia vaistinių medžiagų turi nuskintos žiemą arba ankstyvą pavasarį, kai dar tik skleidžiasi pumpurėliai.

O atsikosėjimą palengvina, gleives skystina ir kvėpavimo takus atlaisvina pankolis. Pasak žolinininkės, išgėrus jo arbatos teigiamas efektas pajuntamas jau po 10 minučių. Kraujo apytaką bei bendrą organizmo būklę gerina rozmarinas. Šis augalas kartu su ežiuole yra ir puikus afrodiziakas. O vaistu nuo 99 ligų laikomą jonažolę pašnekovė patarė vartoti atsargiai - besiskundžiantiesiems aukštu kraujospūdžiu jos geriau atsisakyti.

Šaukštas gydo, kibiras - užmuša

Žolininkė netgi visiems gerai žinomų pupelių ankščių pataria neišmesti - jos didina cukraus kiekį kraujyje, kai sutrinka kasos darbas. Sergantieji cukralige jų arbatą turėtų gerti vietoje vandens. Nuo cukraligės, anot ponios Nijolės, padeda dar kelios vaistažolės: mėlynių lapai, trūkažolė, dar kitaip vadinama laukine cikorija, topinambo (žieminės bulvės) lapai.

Pasak N.Pagareckienės, dažniausiai žmonės galvoja, jog vaistažolės - ne medikamentai, todėl jų galima vartoti kiek nori. Tačiau saiką ir čia reikia jausti. “Viena klientė paprašė ugniažolės. Perspėjau, kad arbata turi būti labai silpna - vos vienas lapelis į stiklinę vandens. Po kurio laiko ateina ji pas mane baisiai išberta. Pasirodo, nepaklausė ir prisitaisė stiprios arbatos - organizme prasidėjo alerginė reakcija”, - prisiminė pašnekovė. Anot jos, nereikia pamiršti auksinės taisyklės: šaukštas vaistažolių arbatos gydo, kibiras - užmuša.

Vaistažoles, žolininkės teigimu, reikia kaitalioti - organizmas atsirenka, kas jam geriausia. “Žmogus, kaip ir gyvūnai, yra gamtos dalis, tik save aukščiau už ją iškelia, todėl ir serga. O kur jūs matėte sloguojantį zuikį?” - pajuokavo uliūniškė. Kartais ir jai pačiai su žvėreliais tenka konkuruoti dėl vaistingųjų augalų. Kartą aptikusi pamiškėje didelį plotą dirvinių našlaičių, sugrįžusi kitą dieną vietoje jų rado pliką žemę - stirnos žolininkei tiesiog iš po nosies nugvelbė vaistažoles.