|
|
Gamtos stichijos |
Vanduo Vanduo - tai gyvybės pradžių pradžia. Mūsų liaudies dainose vanduo minimas dažniau negu ugnis. Vanduo senojoje lietuvių pasaulėjautoje gal buvo dar svarbesnis negu ugnis. Beveik kiekvienoje liaudies dainoje teka upės, upeliai, mirga jūros marios ir pan. Sakmėse viskas prasideda vandenyse, taip ir žmonės gimsta vandenyje, o po mirties vėl turi susiliesti su vandeniu. Vandens pasaulis buvo tarsi kitas pasaulis, bet jis buvo gyvybiškai ir sakraliai susijęs su žmonėmis. Visose apeigose ir švenčių papročiuose vanduo gerbiamas ir įprasminamas kaip šventa galia ir svarbi apsivalymo priemonė. Lietuvoje iki šiol gerbiami ypatingi šaltiniai ir upeliai, kurie garsėja savo sakralumu ir gydomosiomis savybėmis. Žymiausios šventvietės būdavo prie šaltinių, upelių, ežerų, prie kurių būdavo atliekamos apeigos. Kiekviena apeiga prasidėdavo nuo vandens - atsigeriama vandens, nusiprausiama. Prausimasis pirtyje taip pat turėjo ir sakralinio įprasminimo. Svetimtaučiams, stebėjusiems prūsų ar lietuvių gyvenimą, pirmiausia dėmesį patraukė dažnas pirčių lankymas. Petras Dusburgietis rašė:”Iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje”Čia teigiama, jog maudymasis turi apeiginį- religinį pobūdį. XVI amžiuje Martynas Kromeris pakartoja aprašymą apie dažną maudymąsi pirtyje ir priduria: ”būdami užsigrūdinę, nebijojo maudytis arba praustis šaltu vandeniu net ir žiemą”. J.Lasickis pamini mitologinį fragmentą, kaip Griausmo motina “Saulę, nuvargusią ir dulkiną, išprausia maudyklėje, o po to kitą dieną išleidžia švarią ir švytinčią,”. Galima numanyti, jog tokiam mitui turėjo būti žemiškasis atitikmuo – žmonių apeiginis maudymasis. Archainėje gyvensenoje gana sunku atskirti ūkinį gyvenimą nuo ritualinio, todėl ir vanduo reiškė kartu buitį ir būtį. Daugelis veiksmų ir darbų buvo persipynę su mitiniais vaizdiniais, įprasminančiais darbą ir tarsi padedančiais siekti gyvenimo tikslų. Senieji istoriniai šaltiniai daug kartų mini prūsų ir lietuvių šventuosius vandenis. Lukas Davidas rašė, jog prūsai turėję upių bei šaltinių, paskirtų dievams, prie šių giraičių, upių ir šaltinių neleisdavo prieiti jokiam svečiui, nes manė, jei ten žengs krikščionis, šventenybės bus išniekintos. Kaip buvo gerbiamas vanduo, nėra daug žinių. Matas Pretorijus rašo, jog Bretkūno rankraštyje teigiama, jog žvejai vandens garbei tam tikru metu maudydavosi, Vandens dievo garbei laikydavo kelis vaidilučius, vadinamus naručiais. Šie nerdavo į vandenį ir, jų tvirtinimu, ten aktyviai bendraudavo su vandeniais.(3: 262). M.Valančius užsimena apie dar gyvavusias apeiginio maudymosi tradicijas: “Mūsų senolių senoliai, būdami stabmeldžiais, tikėjo: tą naktį ( Kupolinių-J.T.) plaunančios deivės Laumės; tų tai Laumių paprotį tebepildo mergelės apie Biržus ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nuo seno nebėra”. Šeimos apeigose apsiprausimas reiškia nuplovimą ar nuvalymą visų ryšių su buvusiu stoviu (kūdikio, jaunosios ar velionio), tik po to galima pereiti į naują kokybę. Kūdikėliui nuplaunamas “svetimumas”. Tai jau socializacija, naujo bendruomenės nario priėmimas. Taip pat ir mirusiojo prausimas reiškia atskyrimą nuo šio pasaulio. Prausimasis ar maudymasis reiškia grįžimą į pradinį “švarų” būvį, tai ir sveikatos gražinimo būdas. Artėjantis pavasaris pasireiškia vandenų stichijos suaktyvėjimu. Užgavėnių laikotarpio liaudies dainose dažnai minimas vanduo, o šventiniuose veiksmuose svarbus yra laistymasis vandeniu, pasivoliojimas po sniegą ir žemę. P.Dundulienė rašė :”Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant sniegą vandeniu, padidinti upių, ežerų bei šaltinių vandeningumą, taip pat garantuoti būsimai augmenijai bei pasėliams pakankamai lietaus”. Daugiau vandens – daugiau gyvybinių galių. Laistymas vandeniu kaip ritualas atlieka ir apvalymo funkciją bei apsaugo nuo piktų jėgų. Velykų metą prasideda pirmieji apeiginiai maudymaisi, kurie vyksta visų pavasario švenčių metu iki pat Kupolinių. Švenčių metu naktinis, prieš saulės tekėjimą, vanduo turi ypatingų galių. (ištrauka iš krivio J. Trinkūno tiriamojo rankraščio ). Ugnis Viskas gyvenime yra kova, mus supa nuolatiniai prieštaravimai. Ankstyva tos kovos nuojauta ir nulėmė dviejų pradų garbinimą. Šio reiškinio užuomazgą matome ugnies ir šviesos kulte. Ugnis teikia gyvybę ir ją naikina, todėl ugnies garbinime susilieja du pradai, sudarantys vienovę – gerasis ir blogasis. Ugnį lietuviai garbino visą laiką, jos kultas pats svarbiausias. Yra žinių iš XIV a., jog baltų žemių viduryje buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir Romuvos vardo prasmė) sklido po visą Pabaltįjį ir dar toliau… Senosios lietuvių religijos pamatą sudarė ugnis, kaip dievybės simbolis. Ugnies simboliką tyrinėjo daug žmonių: P. Dundulienė, J. Trinkūnas, M. Gimbutienė, J. Lasickis. Labai svarbu žinoti, ištirti ką reiškė ugnis senovės lietuviams, norint suprasti jų mąstyseną, pasaulėžiūrą. Taigi kaip lietuviai garbino ugnį? Kaip ja rūpinosi? Kuo tikėjo? Ugnis per apeigas Kiekvienoje baltų tradicinėje šventėje uždegama aukuro, laužo ar žvakių ugnis. Ugnis – tai svarbus lietuvių kultūros simbolis. Ne veltui senovėje mes buvome vadinami ugnies garbintojais, o pačiame Vilniaus centre – Šventaragio slėnyje nuolatos degė Amžinoji Ugnis. Kiekvienuose namuose buvo ugniakuras, kurio ugnį namiškiai ypač gerbė, o motina rūpestingai prižiūrėjo ir saugojo. Ugnis skleidė ne tik šviesą ir šilumą, ji įkūnijo nenutrūkstamą šeimos ir giminės ryšį bei gyvybę. Bendruomenės Amžinoji Ugnis jungė žmones, vienijo su mirusiais proseniais bei Dievais; buvo tikima, kad prie židinio gyvena daugelis mirusiųjų kartų.
“Visoje Lietuvoje liaudis ugnį laikė šventa, todėl reikia ją gerbti, gražiai su ja elgtis – sukaupti anglis, gesinti tik su šaltu ir švariu vandeniu, neįžeisti, neteršti, nespjaudyti, nesišlapinti, nespardyti ir nemindžioti, nes visa tai yra nuodėmė. Kas ugnį įžeidžia arba teršia, tas susilaukia įvairių bausmių, dar gyvas būdamas, arba po mirties” (3, 39). “Šventom dienom ugnies nuodėguliai ir žarijos vandeniu gesyti nuodėmė – reikia laukti, kolei pati užges” (Salakas). Ugnis maitinama druska. “Kai druska nubyra ant ugnelės ir ima spragsėti, sakoma: “Šventa Gabija, būk pasotinta”. “Ugniai pakloti patalą” – reiškia ją gražiai apdėlioti, apipilti pelenais” (Laukuva). Sakoma: “Šventa Gabija, užkopta gulėk, sukurta žibėk!” “Kuriant namų židinio ugnį turi tylėti, nesidairyti, nors ir kas šauktų” (A. Kirkoras, 1854m.). Prie ugnies statomas puodelis švaraus vandens, kad “ugnelė turėtų kuo nusiprausti”. Apeigų ugnis kūrenama ant akmenų židinio ar aukuro. Reikia rūpestingai paruošti malkų, gerų – ąžuolinių. Gyvoji Ugnis būna tada, kai ji atsiranda trinant medį ar skeliant titnagą arba pernešama iš kitos ugniavietės. Užkuriant giedama sutartinė “Rimo rimo tūta, Rimo rimo tūta, Sutarjėla, Sutarjėla” (SIS, III, Nr. 1587). Sakoma malda ugniai: “Šventa Gabija! Sugobta gabėk , sužiebta žibėk”. Daugumoje ugnies maldų kalbama apie ramumą, nuraminimą: “Gyvenk su mumis ramubėje, šventa Gabija”. “Nesigailėkit pasotinti ugnį, būsite nuo ugnelės ramūs”. Net ugnies vardas gali būti “Ramutė”. Obeliuose ugniai paklojus patalą sakoma: “Tegul bus pagarbinta šventa ramūta, apdink sava Ramūtų”. ‘Ugnele, Ramute, Šventa Gabija, padėk mums” (Marijampolė). “Ugnele, Ramute, šventa Gabija, mūsų ramytoja, būk rami, būk spragi. Ant amžių amžinųjų” (Marijampolė). Sutartinėje “Rimo rimo tūta” derinami raminimas (rimo) ir aktyvinimas (tūto), tuo pasiekiama darna (sutarjėla). “Dėkui, ugnele, už šią dienelę, duok sulaukti geros naktelės, apsisaugoti nuo neprietelių, duok surasti paklydėliams kelią”. Žodžiai gali būti ir kitokie, jais reiškiami norai ir linkėjimai. Dalyviai gali po vieną prieiti prie ugnies, tarti savo linkėjimus, paaukoti. Mat per ugnį siekiama ryšio su protėviais ir dievais. Ugniai aukojama duona, grūdai, alus, žolynai, gėlės. Apeiga pastiprinama einant aplink ugnį pasauliui tris kartus. Prie ugnies statomas puodelis švaraus vandens, kad “ugnelė turėtų kuo nusiprausti”. “Ugnele Gabija, sukopta miegok, atklota žibėk ir visuomet man padėk” (Kražiai). Ugnis švarina. Apie Bubių piliakalnį (Kurtuvėnų apyl.) pasakojama: “Čia ant klano gyvenę trys žyniai – vienas vyresnysis, du padėdraugiu. Žmonės nešė Dievui ir jiems negyvų aukų ir kas sykis turėjo drauge atvežti tam tikrą smėlio kiekį. Be to, nieks negalėjęs važiuoti. Ant kalno rusėjusi ugnelė, kiekvienas nusidėjėlis ateidavęs ten lyg išpažinties ir laikydavęs rankas ties ugnimi kokia dešimtį minučių, kol galėjęs pakęsti, ir pasišalindavęs nusikratęs visomis nuodėmėmis” (17, 85).
Lietuvių Amžinosios Ugnies reikšmingumą savo kūriniuose liudija Vydūnas. Štai kelios ištraukos iš “Amžinosios Ugnies” (1912 m.): Tu, Amžina Ugnie, būk maloni! Tu išklausyk manęs nakties tamsoj (p. 55). Tad supratau, jog Lietuvą apgins,
Kurs Amžiną apsergės mūsų Ugnį (p. 85). Palaimintas yra žmogus, kurs kelio
Į amžinąją ieško Ruomuvą, Ir nori Amžinos Ugnies šviesoj Gyventi visuomet. Nekenks tam niekas. Išvyskime, kas amžina ir šventa. Tatai visus per amžių amžius laimys! Yra žinių iš XIV a., jog baltų žemių viduryje buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir Romuvos vardo prasmė) sklido po visą Pabaltįjį ir dar toliau… Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai. Tada ir prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui bei savitoms tradicijoms. Vardynos – krikštynos. Apeigos prie ugnies. Ugnis pamaitinama druska. Motina, stovėdama preišais ugnį veidu į rytus, beria grūdus ant visų dalyvių, taip pat ir į ugnį. Vardatėvis su kūdikiu ant rankų eina tris kartus aplink ugnį pasauliui ir sustoja veidu į rytus. Ugnis. Stengiamasi, kad visą kalėdinį metą manuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė. Židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies.
Palaiminimas ugnimi. Graudulinė žvakė triskart apnešama aplink stalą, po to visiems namiškiams kryžmai (Perkūno ženklu) padeginama ties kakta, pakaušiu ir paausiuose. Tai – pastiprinimas ugnimi. “Tokia apeiga turėjo apsaugoti vaikus nuo perkūnijos, visokių ligų ir nelaimių” (P. Dundulienė).
Jonas Trinkūnas
“ Baltų tikėjimas” (Lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai) 2000m.
Ugnies garbinimas siekia giliausios senovės laikus. Jis atsirado iš klajoklių laužo ugnies kulto. Kadangi lauke kūrento laužo ugnis ilgus amžius gynė žmones nuo tamsos, šalčio, plėšrių žvėrių, priešų, ji buvo laikoma antgamtine, nepaprasta. Pernešta į namus, ji neprarado tų pačių ypatybių. Namų židinys jungė drauge gyvenančią ir kolektyviai dirbančią gimininę bendruomenę. Degančią ugnį senovės žmogus suvokė ne kaip degimo procesą, o kaip nematomą gyvą būtybę. Lietuviai irgi ugnį laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimo simboliu.
Taigi iš pradžių, ankstyvaisiais gimininės santvarkos laikais, namų židinio, kaip ir bet kuri kita, ugnis dar nebuvo suasmeninta ir sudievinta, - ji buvo tik apgaubta didelio kulto, sakrališkumo. Šio kulto pėdsakų, sumišusių su vėlesniais ugnies vaizdiniais, išliko mūsų liaudyje iki XIX a. ir net XX a. pirmųjų dešimtmečių. Seniausių laikų žmogus savo vaizduotėje buvo susikūręs ugnies šeimininkes, arba ugnies motinas. Vėliau suasmenintos ugnys buvo vaizduojamos gyvūnais – paukščiais arba katėmis. Antai kalbasi dviejų kaimynų katės ugnys. Katė, kurios šeimininkė negerbia, žada išeiti pasivaikščioti, t. y. sudeginti savo šeimininkų trobas už tai, kad su ja blogai elgiamasi. Kita katė patenkinta savo šeimininkų elgesiu ir prašo savo kaimynės nesudeginti jos šeimininkų ratų (Obelių apylinkės). Galiausiai ugnis pradėta vaizduoti antropomorfine moteriška deive ir pavadinta Gabija. Ji tapo ugnies valdove. Rašytiniuose šaltiniuse Gabija minima nuo XVI a. Lasickis ją vadina Gabija, Motina Gabija, Palengabija. Be to, jis mini jaujos ugnies deivę Gabjaują. Vardas Gabija kilęs iš žodžio gaubti. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimos globėja. Jai buvo nuolat aukojama. Kiekvieną dieną, verdant maistą, buvo maitinamas ir židinys. Druskos buvo užberiama ant ugnies, kad ši visada būtų “soti”, nes kitaip galinti rūstauti. Aukodama jai, kai kur Lietuvos kaimuos šeimininkė sakydavo: “Šventa Gabija, būk pasotinta”. P. Dundulienės teigimu, ugnies deivės buvo vaizduojamos moterimis, apsirengusiomis raudonais drabužiais, kai kada moterimis su sparnais. XVII – XVIII a. šaltiniuose minimas vyriškos lyties ugnies dievas Gabjaujis, arba Jagaubis, lotyniškai Vulcanus (romėnų ugnies dievas), kuriam buvo aukojamas gaidys per Gabjaujos šventę – kūlimo pabaigoje. Ir vardas, ir pavožto po puodu gaidžio laikymas leidžia Gabjaujį apibūdinti kaip “Apgaubtos ugnies dievą”. Lietuviai nuo senų senovės ugnies užkūrimo momentą laikė labai svarbiu, ypatingu. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kai kur dar buvo išlikęs paprotys, kad ugnį užkurti gali tik šeimininkas, šeimininkė ar kitas suaugęs šeimos narys. Ugnį užkurti drausdavo vaikams, nėščioms moterims, gimdyvėms, kurios buvo laikomos nešvariomis, žmonėms, įvykdžiusiems kokią nors piktadarystę. Vakare, temstant, būdavo įpučiama balana; jos šviesa apšviesdavo trobą, suteikdavo jaukumo, išblaškydavo niūrią sutemų nuotaiką. Ugnį degdavo taip: iš židinio pelenų iškasdavo porą žarijų, jas suglausdavo ir, prikišę balanėlę, pūsdavo. Kai kur būdavo stengiamasi įpūsti iš trečio karto. Užkuriant ugnį šeimoje viešpataudavo susikaupimas. Ta proga veliuoniškiai XIX amžiaus pabaigoje sakydavo: “Šviesa atėjo – Dievas atėjo”. Ypatinga pagarba ugniai būdavo teikiama rytmetį, kai ją įžiebdavo ir kai kurdavo krosnį. Įžiebiant ugnį kalbamų maldelių išliko iš XIX amžiaus ir net iš XX amžiaus pradžios. Jose prašoma, kad židinio ugnis būtų rami, nevaikščiotų ir nesukeltų gaisro. Antai Tytelių kaimo gyventojai, įžiebę ugnį, sakydavo: “Švinta Gabija, švinta Gabieta, neik iš šitos vietos, būk un šitos vietos”. Pakruojiečiai į įžiebtą ugnį kreipdavosi: “Šventa Gabija, stovėk ant vietos”. Papiliečiai, kurdami ugnį, melsdavosi: “Ugnele, brungele, dek savo vietoj, kur tau Dievas pazvalijo būti”. Kaltinėnų apylinkėse, kurdami krosnį, sakydavo: “Šventa Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk”. Namų židinys, nuolat besikūrendamas, prarasdavęs savo švarumą. Be to, jį galėdavę už-teršti žmonės, kurie buvo laikomi “nešvariais”, įvairūs nusižengėliai. Pirmykštis žmogus nu-sižengimą siejo su nešvarumo supratimu. Itin nešvariais buvo laikomi ir išskiriami iš kitų tarpo žmonės, įvykdę kokį nors nusižengimą prieš religiją. Kad būtų vėl galima bendrauti su tokiais žmonėmis, jie turėjo apsivalyti ugnimi, kuri esą nuplaunanti nusikaltimo dėmes. Iš čia kilo ir “dieviškų teismų” sąvoka, kai žmogus buvo tariamai nuvalomas ugnimi. Ugnį buvę galima užteršti ir įžeisti metant į ją nešvarius daiktus, spjaudant, mindžiojant kojomis. Todėl jei kas Jakelių kaime į ugnį mesdavo nešvarius daiktus, seneliai sakydavo, kad blogu kvapu suteršę ugnį, už tai Dievas nubausiąs. Užteršta ir įžeista ugnis į ją spjovusį žmogų visuomet nu-bausdavusi. Kai kur buvo tikima, kad tokiam žmogus apšąštančios lūpos arba liežuvis. Tverečėnai spjaudantįjį į ugnį bardavo taip: “Spjauk, spjauk ugnėn, tai apjeksi, lūpas tau dar suplėšys”. Kitur šis draudimas buvo motyvuojamas kiek kitaip. Pavyzdžiui, daugelyje Lietuvos vietų buvo drau-džiama spjaudyti į ugnį todėl, kad po mirties už tai velniai duosią laižyti karštą keptuvę arba karš-tą plytą. Vaikams žaisti su ugnimi buvo greižtai draudžiama. Žaidžiantys su ugnimi, išdykaujantys prie jos, draskantys ugniakurą vaikai buvo gąsdinami, kad už tokį elgesį jie prišlapinsią lovą, nu-šašią lūpas ir kita. Plačiai pasaulyje yra paplitęs tikėjimas, kad židinio bendruomenės laimė ir gerovė pri-klauso nuo amžino jo degimo. Tai buvo laikoma lyg ir nepaliaujamu ugnies gyvenimu. Tikėta, kad židinio ugnies užgesinimas reiškiąs mirtį ir kad tai turį atsiliepti visos bendruomenės gyvenimui. Todėl židinys buvo stropiai saugomas, kad neužgęstų. Pačios ugnies užgesinimas buvo laikomas jos mirtimi. “Ypač rūpestingai žiūrėta, kad namų židinys neužgestų per žiemos šventę, kai žemę gaubia tamsa ir šaltis.” (P. Dundulienė) Senovinė žiemos šventė (trumpiausios dienos ir Saulės sugrįžimo proga) truko kelias savaites (vėliau sutapatinta su Kalėdomis). Žmonės tikėjo, kad tuo metu visur buvę pilna visokių antgamtinių baisybių. Dar XX a. pradžioje Kaltinėnų apylinkių gyventojai Kūčių vakarą senu papročiu įdėdavo į krosnį išdžiūvusio beržo pintį, kuri ilgai degdavo. Taigi per šventes namuose būdavo šventos ugnies, nešančios palaimą. Per šventes prie ugnies buvo atliekamos įvairios apeigos. Pavyzdžiui, per krikštynas ugnis buvo pamaitinama druska. “Tada motina, stovėdama priešais ugnį veidu į rytus, beria grūdus ant visų dalyvių, taip pat ir į ugnį. Vardatėvis su kūdikiu ant rankų eina tris kartus aplink ugnį pasauliui ir sustoja veidu į rytus.” (J. Trinkūnas) Taip pat su šventinta ugnimi buvo atliekami burtai. Antai Antazanavės kaime užkurdavo laužą svetimame lauke, tikėdami, kad sudeginsią visas laukų bjaurybes ir joks įkandimas gyvuliams nekenksiąs. Dar ir šiandien žmonės noriai kalba apie šventąją ugnį, dar ir šiandien lietuvis jaučia jai didelę pagarbą. Ir mūsų laikais pamatysi lietuvių šeimą, susėdusią aplink židinį ir tylomis, lyg per pamaldas, žiūrinčią į traškančią ugnį. Išvados:
· Ugnis – tai svarbus lietuvių kultūros simbolis.
· Lietuviai ugnį laikė dieviška jėga, viso pasaulio simboliu. · Ugnis buvo suasmeninta ir vaizduojama moteriška deive – Gabija. · Buvo tikima, jog bendruomenės laimė ir gerovė priklauso nuo amžino ugnies degimo, todėl žmonės stengėsi, kad ji niekada neužgestų. · Ugnis skleidė ne tik šviesą ir šilumą, ji įkūnijo nenutrūkstamą šeimos ir giminės ryšį bei gyvybę. Panaudotos literatūros sąrašas: Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje , V.,1989
Gimbutienė M. Senovės lietuvių deivės ir dievai , V., 2002 Lasickis J. Apie žemaičių dievus, V., 1969 Trinkūnas J. Lietuvių pasaulėjauta, papročiai, apeigos, ženklai, V., 2000 Vėlius N. Lietuvių mitologija 2 tomas, V., 1997
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Įeiti čia... Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia: |
Kūrė: Studija 4D 2007-2010