|
|
|
| Lithuania.Ethnic art. Witch-hunt |
|
Raganų medžioklė
Laurita Peleniūtė
Ragana – senovės pasaulių gyventoja, šamanė, gydytoja ar kenkėja? Magija ir okultizmas gajus ir šiandien kitose pasaulio kultūrose, kuriose religinis gyvenimas neatsiejamas nuo buities. Ryšį su visata ir gamta turinčios raganos minimos seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose. Nuo seno buvo tikima, kad esama asmenų gebančių prišaukti audra, užleisti lietų, pagelbėti ar pakenkti. Senovėje žmonės neapsieidavę be raganų pagalbos, jos būdavo ir burėjos, žiniuonės, ir gydytojos, ir pribuvėjos. Ragana – tai lyg ryšys žmogaus ir visatos pokalbyje. Kas nutiko kad raganystė nukreipiama destrukcijos kryptimi? Ragana tampa tik pikta kenkėja, burtininke ir žmonijos nuopolių kaltininke. Kodėl užsiplieskia raganas deginantys laužai? Kuo raganystė tada buvo kitokia nei visada? Straipsnyje aptariamas krikščionybės kelias į Vakarų Europą, bažnytinės valdžios ir erezijų atsiradimo pradžia. Taip pat garsiausia tų laikų institucija – šventoji inkvizicija, aptariami jos darbai bei nuopelnai ir be abejo aukų skaičiai. Kas apsėdo to meto žmonių protus, kokia tamsa dengė jų akis ir kokiais gandais bei pramanais buvo maitinama tauta? Kokia populeriausia literatūra plito XVI – XVII a.? Demonologijos traktatai, lyg populiarūs šių dienų romanai keliavo iš rankų į rankas. Ir kaip šis visuotinis proto aptemimas, įtakotas to neramaus laikmečio įvykių atkeliavo į Lietuvą ir kokios buvo tos lietuviškos raganos rinkusios uogas ant Šatrijos kalno? Kokią įtaką ir palikimą mums paliko šis laikmetis, ar raganos įvaizdis mūsų pasakose neesti rišamas su krikščionišku velniu? Žmogaus ryšys su gamta tapo svetimas raganos įvaizdžiui mūsuose, su ja siejamos tik baisios pasakos, įvairūs siaubo filmai, ji tapo tik blogasis personažas. Tačiau ir pačio žmogaus ryšys su gamta sudužo į šipulius. Raganų medžioklės laužai jau užgeso, bet ar nuo to žmonija praregėjo...
Ragana – tai mitinė pasakų ir sakmių butybė, turinti stebuklingų galių ir žinių, galinti prišaukti lietų, užkerėti žmones, atimti vaisingumą ar pakenkti derliui. Taip pat žodis ragana sietinas su senovės gydytoja, žiniuone, burtininke, kerėtoja. Esti trys žodžio „ragana“ aiškinimai. Ragana – nuo žodžio „regėti“, tai reiškia kad moteris galėjo būti regėtoja. Kitas aiškinimas nuo žodžio „ragai“- etimologija traktuoja ragana kaip „raguota būtybę“ ir nurodo į giminystę su velniu. Trečia etimologija taip pat sieja ragana su žodžiu regėti, bet siejama su vizija, šmėkla, dvasia. Vokiečių žodis „ Hexe“ ( ragana) kilęs iš vidurinės vokiečių aukštaičių tarmės žodžio „Hagazussa“, kuris reiškia „ joti tvoromis“. „Burtininkas – (pranc. – le sorcier) – tai individas, gebantis pakeisti kito individo lemtį ritualinėmis ar simbolinėmis procedūromis (lot. sors, pranc. sort, reiškia lemtį). Žinomiausia jų forma – „užkerėjimas, apžavai“. Itališkas žodis „fattura“( kilęs iš fare „daryti“) ir ispaniškas hechiceria ( kilęs iš hecir „daryti“) puikiai konotuoja tą klastingą ketinimą. Tik nuo XV a. pradžios, žodžio „burtininkas“ reikšmė pakito ir pradėjo reikšti veikiau demonišką burtininko galią.“Senovėje žmonės beveik visus reiškinius laikė magiškais. Pamažu jie išmoko pažinti gamtos reiškinius ir jais naudotis. Žodis „magija“ – kilęs iš persų kalbos ir reiškė „saugoti ugnį“. Tai įrodo ugnies svarbą žmonijos istorijoje, ypač kai žmonės dar nemokėjo įžiebti ugnies. Vėliau magijos sąvoką imta vartoti kitiems dalykams išreikšti astrologijoje, medicinoje, alchemijoje. Vėliau žodis „magija“ išstumiamas į pasakų ir legendų pasaulį, išlieka įvairiuose tikėjimuose. Daugelyje pasaulio tautų religijose galima rasti pranašysčių, aukų, dvasių iškvietimų, velnio baimės, bei maldų dievams. Su raganomis susįję tikėjimai yra žinomi daugelyje kultūrų. Jos minimos jau pačiuose seniausiuose Akadų, Babiloniečių ir Persų rašytiniuose šaltiniuose. Asirai ir babiloniečiai jau žinojo raganas skraidančias ant šluotos.Taip pat Antikos erdvėje, kurioje kerai, ateities spėjimai ir magija buvo visiškai įprasti ir savaime suprantami dalykai, tačiau kenkimas aplinkai retai būdavo toleruojamas, tuomet raganų bijotasi gal tik iš baimės, kad nepakenktų.
Dar II tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Hetitų karalystės įstatymai už raganavimą skirdavo mirties bausmes. Taip pat raganavimų aptinkama Graikų ir romėnų mitologijoje. Tokių kaip deivė Hekatė – nakties sapnų ir stebuklų deivė. Ji siunčia į žemę siaubus bei sunkius sapnus ir žudo žmones. Hekatė būna kviečiama pagalbininke buriant, tačiau ji yra vienintelė pagalbininkė prieš burtus tiems, kurie ją garbina ir aukoja jai šunis. Taip pat minima Hekatės globėja, ragana Medėja, atkakli deivė – keršytoja.Odisėjoje minimas Teresijas. Vergilijaus „Eneidoje” minima hesperidų šventyklos kunigė.Taip pat raganos ir burtininkės minimos Romos dvylikos lentelių įstatymuose (lot. Leges duodecim tabularum) 451 pr.kr. Minimos ir jų rūšys, vampyrės , nuodytojos. Pikti kerėtojai, mirtį ir ligas siunčiantys burtininkai buvo baudžiami mirties bausme, tačiau pats magijos naudojimas nebuvo smerkiamas. „Dažnai jis sietinas su kokio nors dievo ar kultūrinio didvyrio kultu (orakulai), būdavo įtraukiamas į valstybės oficialiosios religijos ritualus (augurai, haruspicija Romoje), o nekromantija, kaip reiškinys visiškai natūraliai suprantama nuo Homero iki Lukiano.“ 1 „Keltai žinojo daugybę moteriškų dievybių, kurių pavidalai ir jėgos buvo neabejotinai raganiškos prigimties; raganos laikytos ypač galingomis (plg. fėja Morrigan, pasivertimų ir pavertimų meistrė). Germanuose raganystės fenomenas buvo žinomas nuo seniausių laikų; atrodo, kad juo užsiėmė deivių žynės (Plg. Motina Žemė, Frėja).“ Visose vakarų kultūrose – nuo Babilono iki Romos – magijos panaudojimas buvo griežtai reglamentuotas. Senojo testamento postulatuose taip pat atsispindi valdžios kišimasis į magijos reikalus, tačiau senieji hebrajai gerbė pranašus ir aiškiaregius. Plintant krikščionybei stiprėjo kova su pagonybe. „Krikščionybė visas magines praktikas demaskavo kaip bendravimą su demonais (jos požiūriu – tais pačiais antikiniais dievais) ir pasmerkė.“Krikščioniškojo mokslo apie demonus pradininkas buvo Augustinas iš Hipo (354-430). Pagoniškieji dievai buvo paskelbti demonais, buvo draudžiama su jais bendrauti, tačiau griežčiausiai buvo darudžiama bendrauti su žmonėmis turėjusiais ryšį su tais dievais, - druidais ir raganomis. Dar ilgai žmonės laikėsi savo senų papročių, rinkdavosi kulto vietose, naudojo magiją. Ateidama krikščionybė nepavertė vieno pasaulio kitu, keitė tik jo išvaizdą ir tai darė labai pamažu. Vyskupai krikštydami pagonis krikštijo jų šventes, dvasias ir papročius. Keitė viską iš esmės. Taigi ankstyvieji viduramžiai – pergalingas krikščionybės plitimas, tuo metu dar be erezijų. Atsirasdavo pasisakymų prieš bažnyčios viešpatavimą, logikai prieštaraujančius kultus, tačiau tai buvo tik menki pasisakymai prieš viešpataujančią ideologiją arba beraščių žmonių opozicijos apyraiška. Į LDK raganų teismai atkeliavo su vakarietišku „šydu“. Visų pirma su Kryžiaus žygiais. „Kryžiuočių kronikos rašytos ir jų talkininkų, buriais ir net pulkais vykusių iš Vakarų Europos, karingumui kelti. Juose mirgėte mirga tokie teiginiai; Kęstutis su savo velniška veisle padarė krikščionims daug blogo; abu kunigaikščiai su nežmoniška kariuomėne atėjo krikščionių pražudyti; lietuvius velnias siuntė;“ Tiek kronikų rašytojai, tiek visi kiti žygio dalyviai tvirtai tikėjo, kad karas su pagonimis yra šventas, kad vieni palaiko dievą, o kiti velnią. Tai atitiko vėlyvaisiais viduramžiais viešpatavusią religinę pasaulėžiūrą.Į križiaus žygius keliaudavo ne tik ordino vienuoliai – riteriai, bet ir paprasti iš kitur atvykę tikintieji, vienus traukė krikščionybės platinimo idėja, kitus – nuodėmių atleidimas, kurį popiežius buvo žadėjęs už pagonių žudimą, dar kitus greita kario garbė, nuotikiai ar pasipelnymas. Taip kaip ir krikščionybė, taip raganų persekiojimas Lietuvą pasiekė daug vėliau, nei visoje Europoje. Priėmus krikštą Lietuvos valstybės pakraščiuose ir užkampiuose ir tarp žemųjų luomų senasis baltų tikėjimas dar gyvavo kelis šimtmečius. Norman Davies knygoje „Dievo žaislas Lenkijos istorija“ rašo: „1387m. Jogailos valdoma valstybė perėmė kryžiuočių ordino misionierišką vaidmenį ir tuoj po vedybų Krokuvoje, Vladislovas – Jogaila atvyko į Vilnių ir paskelbė, kad panaikinami pagonių dievai. Buvo kertamos šventųjų ąžuolų giraitės, nuversta Perkūno statula, gesinami aukurai. Vilnius tapo „Wilno“, čia įkurta vyskupija ir apdovanota dideliais turtais. Didikams priėmusiems naują tikėjimą, garantuotos asmeninės laisvės. Paprasti žmonės krikštyti dideliais buriais, visi per šias masines ceremonijas gaudavo vienodus baltus marškinius ir tą patį krikščionišką vardą. Pagonių apeigos buvo sukrikščionintos. Lenkų Madonos kultas Lietuvoje tapo šventos Marijos Perkūnaitėlės – Skaisčiausios Mergelės Perkūno Motinos – garbinimu.“ Tai parodo kokią sumaištį įvedė krikščionybė paprastų žmonių gyvenimuose, kurie turėję savo seną tikėjimą ir dievuką kiekvienam buities darbui ir nuo kiekvienos nelaimės besergintį. Taip lietuviškus dievukus keitę tie patys, tik su krikščioniškais vardais. Dar ilgą laiką gyvavę ir pagoniškos apeigos, kuriose naudojami krikščioniški dievų vardai. Tai pykdė „kryžiaus nešėjus“. Margaritos Mari (Murray) nuomone, raganų teismai prasidėję krikščionių bažnyčiai panorus išnaikinti pagonybės likučius ir kad tai buvo susiję su politinėmis kovomis dėl valdžios.
Pirmą kartą šaltiniuse ragana užfiksuota XVI a. pabaigoje, ją kaip miško deivę, drauge su medeina mini Jonas Lasickis. Vėlesniuose šaltiniuose ragana jau minima kaip pikta kerėtoja, burtininkė, prastos gazdinančios išvaizdos, kumpanosė, gan senyvo amžiaus moteris, senė. Į LDK raganų bylų akiratį taip pat pakliūdavo senyvo amžiaus moteriškės, taip pat kaip ir Vakarų Europoj. Raganavimu kaltinamos budavo dažniausiai kaimo žolininkės ar žyniuonės, pribuvėjos, vadintos bobutėmis. Lietuviškoms raganoms taip pat priskiriamas gebėjimas skristi, tik šalia tų skraidymų į šabašus minimi ir skraidymai žirniauti:„Žiemą, raitos ant avilių, jos skrendančios į tokį kraštą, kuriame tuo metu vasara ir atsiduriančios ant kalno, nuaugusio žirniais, ant kurio žydi gėlės.Šis pasaulis turintis tam tikrų pomirtinio pasaulio bruožų, ir tuo lietuvių raganos skiriasi nuo kolegių Vakarų Europoje skrendančių ant konkretaus kalno, o ne keliaujančių, kaip Sibiro šamanai, oru į kitą pasaulį.“ Vis delto Lietuvoje raganos skrisdavusios į susirinkimus ir dažniausiai Joninių naktį. Dažniausiai rinkdavosi ant Šatrijos kalno, kitur minimas ir Rambyno kalnas. Kurendavę ten ugnį, puotaudavę, ten grieždavusi muzika, aidėdavo balsai, šūkavimai, jos rinkdavę uogas ir atnašaudavę aukas seniui su alksnine nosim.Taip pat kaip ir Vakarų Europoje, Lietuvos raganos taip pat skrisdavę stebuklingo tepaliuko pagalba. Pakenkti raganos galėję taip pat kaip ir visų šalių, bet čia žmonėms buvę svarbesni žemės ir derliaus klausimai. Tad raganos dažniausiai būdavo kaltinamos gyvulių kritimu, mažu jų prieaugliu, pieno sugadinimu, ar jo atėmimu iš karvių. Taip pat kaltinamos ligų nešėjomis, galvota, kad supykusi vyriausioji ragana sukvietusi savo pagalbininkes, liepia joms sunešti po gabalą iškirptos avino vilnos iš kiekvieno gaspadoriaus sodybos, tada tas vilnas deginanti ant Šatrijos kalno ir į kurią pusę vėjas papūsiąs, ten žmones ar gyvulius ištiks maras. L. Jucevičius knygos “Žemaičių žemės prisiminimai” (1842) priede paskelbė pluoštą raganavimo bylų iš XVII a. pabaigos ir XVIII a. pirmosios pusės, rastų Šiaulių ekonomikos archive. Jo paskelbtos bylos baisios ir atrodo beprotiškos.“Pats L. Jucevičius, paskelbęs nuosprendį sudeginti Reginos Kosciukienės išduotas raganavimo bendrininkes Mataušienę Sugaudienę ir Simonienę Saukienę, įrašė tokią pastabą: “ Tą gėdingą dekretą, neišdildomą tamsumo, prietarų ir kvailumo dokumentą” pasirašė 11 bajorų. Tačiau tas pats dekretas, kurį skelbėjas vadina gėdingu ir kvailu, jo nuomone, ne nusikaltimas, o liudijimas, “ką liaudis manė ir mano apie Šatriją ir raganius”, nes raganavimu apkaltintos moterys prisipažinusios skraidžiusios į Šatrijos kalną puotauti su velniais.” Šatrijos raganomis domėjosi ir Dionizas Poška (1757 – 1830). Darbe apie senovės lietuvių religines apeigas jis papasakojo, kokiais burtais tikėjo senovės graikai ir romėnai. Manydamas, kad burtai paveldėti iš antikinių tautų, padarė tokią išvadą: “ Tie visi paminėti penkių rūšių burtininkai, ką tik išskaičiuoti, buvo randami Lietuvoje ir Žemaičiuose, o jų visų prezidentė buvo vardu Šatrija, kurios vardu yra vadinama burtininkų sostinė, didelis kalnas esąs Žemaičiuose, Šiaulių apskrityje.” “Jis primena, kad, kaip pasakojama, joninių naktį abiejų lyčių burtininkai, pasivertę juodvarniais, varnomis, kuosomis, šarkomis ar kitokiais paukščiais, sulėkę ant Šatrijos puotaudavę, tardavęsi, duodavę savo veiklos ataskaitas ir iš vyresniūjų įsakymus gaudavę. Juos persekiojusi bažnyčia.” “Žemaičių diecezijos dvasininkija , turėdama savo rankose Varnių magdeburgiją, prieš burtininkus įvedė Mišriuosius teismus (panašius į šventąją inkviziciją) , kame nekalti žmonės pagal statuto, vadinamo saksoniškojo, nuostatas būdavo tortūromis jie konfesatomis kankinami ir remianti jų prisipažinimais ( vadinamais laisvanoriškais), net apkalbėjimais, deginami ant laužo. Tai rodo gausūs magdeburgijos ir Mišriųjų teismų dekretai, kurių smalsuolis gali rasti ne tik apskričių archyvuose, bet ir pas atskirus bajorus, ištraukomis išrašytus.” Tuose dekretuose užrašyta medžiaga pasakoja, kuo vienas kitą teisme kaltindavo žmonės, už ką apkaltindavo raganystėmis ir kaip buvo kankinimu išreikalauti prisipažinimai, atliekamos bausmės. Tam pasitarnaudavo nelaimingos meilės nuoskaudos, turto pavydo apmaudas, tai buvo būdinga ne tik tarp valstiečių. Kad keršto tikslais buvo kreipiamasi į dievą, liūdija Motiejus Valančius (1801 – 1875). Žemaičių viskupystėje jis rašo: “Žmonės, datyrę nuo kitų daugel neteisybių, o negalėdami prietėliams kitaip atmonyti, neša į Kretingą muštinį, kad bernardinas prie šv. Antano mišias atlaikytų. Taip daro, vildamos neprietelių, mišias atlaikius, susirgsiant ir mirsiant.” Tokio ar panašaus kreipimosi į dievą ieškant teisybės M. Valančius nevadina pagonišku arba bedievišku. Jis tai laiko veiksmu, kylančiu iš krikščionių tikėjimo nesupratimu. Vėlgi grįžtama prie minties, kad krikščionybė sumišusi su senąja baltų religija po krikšto gyvavo dar ilgus šimtmečius ir iš tos sumaišties ir nesupratimo kildavo dažni iškrypimai. “Prie kulto apeigų nesupratimo arba jų iškraipymo M. Valančius priskiria plakimąsi verbomis, (…) kiaušiniavimą vėlykų dienomis, pavasarį, sniegui ištirpus, jodinėjimą po laukus su kuriuo nors šventojo paveikslu, kad tas šventasis saugotų ar laimintų rugius. Per šeštines, baigiantis pamaldoms, keli vyrai, užlipę ant bažnyčios lubų, mėtė velnių iškamšas, kurias bažnyčioje buvę vyrai ir moterys grobstė, drąskė, mušė, po šventorių valkiojo it grieždami apmaudą ant velnių, per Kristų, iš numirusių atsikėlusį, pergalėtų.” Tokie “vaidinimai” buvo uždrausti.Kartais, veikiau per atsitiktinumą teismo akiratin patekdavo ir tikros raganos. Tokią reikėtų laikyti Gertrūdą Zaputkaitę, nuteistą ir sudegintą 1655m. Žemaičių pilies teismo sprendimu.Ji kenkusi savo dvarininko pačiai, pasitelkusi juodąją magiją, kurioje ji naudodavo, meškos, vilko gaurus, lavonų dantis, nustipusias žiūrkes. Taip pat ji pasakojusi esą ji priklausanti didesnei raganų kompanijai ir jos visos turinčios savo mokytoją, vardu Gabrielius, kurį šaukančios nuėję prie pelkės ir prašančios ko reikia. Raganystės teismai vykdavo Lietuvoje, tačiau skundų buvo daugiau nei teismų, nes pats teismas būdavo labia brangus, sudėjus visus mokesčius tai prilygdavo kelių jaučių kainai.“Procesas prasidėdavo nuo skundo vienam ar keliems asmenims pranešus, jog kas nors kerėjimu pakenkė jiems ar artimiesiems. Kad ir ką būtų manę teisėjai, skundas tapdavo pagrindu įsisukti bylai, o apie jos atmetimą nebuvo galima nė svajoti, juolab, kad skundas būdavo patvirtinamas priesaika, atsirasdavo ir liūdytojų. Nei loginiai, nei teisiniai argumentai negaliodavo – lemdavo kankinant išgauti prisipažinimai ir aplinkos spaudimas.” Raganas tardė, kankino bajorai ir raštingi iš privilegijuoto ir valdančiojo luomo žmonės. Būdami uolūs krikščionys, jie tikėjo, kad raganos skraido į puotas su velniais. Iš jų surašytų tardymo protokolų ir parašais patvirtintų sprendimų visiškai aišku: kaltinamųjų atsakymai būdavo jau tardytojų klausimuose, prisipažinimu buvo galima išvengti ne mirties, o trijų pakartotinių kankinimų. J. Jurginis prie šios minties priduria, kad iš šio dokumento matyti, jog Magūnuose garbingi ponai buvo ne nebylūs liūdininkai, o teisėjai, tardytojai ir bausmės vykdytojai. Todėl kyla klausimas, iš kur kilo proto tamsa: iš kaimo ar iš privilegijuotų bajorų ir dvasininkų luomo, kaimo valdytojų ir mokytojų. Be to, nereikia pamiršti, kad skundėjai arba ieškovai dažnai būdavo dvarininkai. Dar vienas svarbus espektas, teisme dalyvaudavo dažniausiai tik pasauliečiai, dvaro ponai, bet ne dvasininkai, nes dvasininkija raganavimu itariamus valstiečius perduodavo Magdeburgijos teismams, t. y. Rotušei.“ Feodalinė Lietuvos valstybė XVI a. skyrėsi nuo kitų E uropos valstybių tuo, kad visi trys (1529, 1566, 1588) Lietuvos statutai skelbė krikščionių religijų (katalikų ir provoslavų) ligybę. Trečiajame (1588) Statute, patvirtintame po Liublino unijos, toji teisinė lygybė ne tik palikta, bet iš dalies taikoma ir reformatams, nes jame pasakyta, kad karalius prižada saugoti religijų taiką, bažnyčiose nepralieti kraujo ir nebausti turto atėmimu, aukštesnioji valdžia neturi remti vienos kurios religijos Statute nekalbama apie inkvizicinį tardymą ir eretikų persekiojimą, apie žolininkus ir burtininkus. Tik trečiajame (1588) Statute išvardijama, kokias bylas turi spręsti vaivadų, seniūnų ir dvarų valdytojų (urėdų) teismai: namų užpuolimų, merginų ir moterų išprievartavimų, smurto veiksmų miestuose, užpuolimų kelyje, žmogžudysčių, klastojimų, padegimų, kerėjimų, nuodijimų, kuriais pakenkiama gyvybei ar sveikatai ir padaroma nuostolių.Tačiau šis statutas nebuvo pripažintas, laikytas sąmoksliniu, nes jį priemant nedalyvavo senatoriai – katalikų vyskupai. Kartais, veikiau per atsitiktinumą teismo akiratin patekdavo ir tikros raganos. Tokią reikėtų laikyti Gertrūdą Zaputkaitę, nuteistą ir sudegintą 1655 m. Žemaičių pilies teismo sprendimu.Ji kenkusi savo dvarininko pačiai, pasitelkusi juodąją magiją, kurioje ji naudodavo, meškos, vilko gaurus, lavonų dantis, nustipusias žiūrkes. Taip pat ji pasakojusi esą ji priklausanti didesnei raganų kompanijai ir jos visos turinčios savo mokytoją, vardu Gabrielius, kurį šaukančios nuėję prie pelkės ir prašančios ko reikia. Raganų medžioklė Lietuvoje, buvo tik švelnus atgarsis nei Vakarų Europos erezijų karas, palikęs begalę aukų. Tačiau Lietuviškoji raganų medžioklė turėjo kitokių ir būtent tik jai būdingų įpatumų, kas įtakojo ir LDK vieta žemėlapyje, vėlyvas krikštas, gajus baltų tikėjimas išlikęs Lietuvos užkampiuose, vėlyvas tautos raštingumas ir luominė to meto sistema. Pasak Gintaro Beresnevičiaus, pats tokios kaip raganos reiškinys lietuvių tautoje plačiai sietinas su mitologinėmis butybėmis, jų dar gaju senovės tikėjimu ir prietarais. Lietuvos raganos neskrendančios ant kalno, o einančios prie raisto šaukti velnią vardu, kaip lietuvių sakmėse nevilties prispirtas žmogus. Taip pat unikalus reiškinys, tai žirniavimas, į kurius raganos suskrendančios palikę savo kūnus, lyg į neregėtai gražią šalį, pomirtinį pasaulį, tai lyg šamaniška kelionė per pasaulius transo būsenoje. Ši magija tapatinama su Sibiro šamanų skraidymu tarp pasaulių. Beabejo šie skraidymai neapsiėjo be aukų, Lietuvoje inkvizicijos nebuvo, tačiau ši viduramžių „proto liga“ paleido pelenais ne vieną gyvybę, kol Lietuvos aukštuomenė atėjo į protą ir suvokusi, kad raganų prisipažinimai apie skraidymus ir kitus burtus buvę tik kankinimų pasekmė ir atsakingi už tai buvo tardytojai ir teisėjai. Paskutinis laužas Pabaltijyje užgeso 1792 m. Literatūra : 1.J. Jurginis „Raganų gaudymo šimtmetis“ Vilnius „ Mokslas“ 1984. 2.Gintaras beresnevičius „Ragana“, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra. 3.Norman Davies „Dievo žaislas Lenkijos istorija“ I tomas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1981 4.Jean Mishel Sallman „Raganos – šėtono sužadėtinės“ 1998 5.Basilissa „Kaip tapti ragana“ Alma littera, 2003 |
Kūrė: Studija 4D 2007-2010