Gyvūnų globos papročiai, įvaizdžiai folklore ir vizualiniame mene

Gyvūnų pažinimui ir globai lietuvių tradiciniame kalendoriuje skirtos tam tikros dienos – paukščių grįžimo, gyvulių išginimo ir ganiavos pabaigos, bičių ir kitos, jie veikia kalendorinėse šventėse. Profesorė Marija Gimbutienė teigė, jog senovės žmogus, teikdamas gyvūnams simbolinę prasmę, pasirinkdavo tokius, kurie jam rodė visatos ritmą. Paukščio ar roplio dinamiškumas senovės žmogui buvo ypač įdomus.

Paukščiai – dangaus ir žemės tarpininkai. Pranašiškas paukščių giedojimas, gebėjimas skraidyti padangėse, nutūpti ant augalų, ypatingas žmogaus jausmus veikiantis elgesys siejosi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita, kosmoso dinamiškumu, gyvybės nenutrūkstamumu. Liaudies mene paukščiai vaizduojami abipus medžių ir gėlių, kryžių ar stogastulpių šonuose, o jeigu vienas – viršūnėje. Paukščiai vaizduojami kartu su ratais, koncentriniais apskritimais. Jie tupi abipus apskritimo arba pačiame apskritime. Liaudies mene tęsiama tūkstantmetė paukščiams teikiamos reikšmės tradicija.

Mitologinėse dainose arklys (ar du arkliai) neatsiejami nuo dangaus kūnų, ypač saulės. Mene arklio motyvas yra vienas iš dažniausių. Jis vaizduojamas su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ir gyvatės ženklais. Tokie motyvai puošia stogų kraigus, verpstes, prievarpstes, audimo stakles, jaunavedžių lovas, kėdes ir pan.

Paskui arklį į žmogaus buitį, taip pat ir pasaulėvoką, ateina kiti prisijaukinami naminiai gyvūnai. Arklio (jaučio, ožio) galva (kaukolė) iškelta ant stulpo turėjo garantuoti gerą žmonių ir gyvulių gyvenimą, gausų derlių, ginti žmones nuo žūties, ligų, blogos akies. Šios sąvokos liko mituose, tautosakoje, papročiuose, mene.

Vilkas, meška, elnias, šernas ir kiti, kadaise buvę toteminiai gyvūnai, liko žmogaus neprisijaukintoje laukinėje erdvėje, tuo įgydami savitos simbolikos, per kurią atsiveria žmonijos santykiai su ją supančiu pasauliu. Ypač daug tautosakos tekstų apie juos sukurta šaltuoju, tamsiu ir gyvenimo apmąstymams labiausiai tinkamu rudens bei žiemos metu.

Senovės žmogus roplius dėl ypatingos išvaizdos, magnetinio žvilgsnio, ilgaamžiškumo, sugebėjimo gyventi vandenyje, po žeme ar ant žemės, nepaprasto gyvybingumo, laikė pačios gyvybės esme, turinčia didelės įtakos visam pasauliui. Jų kasmetinis išsinėrimas iš odos – nuolatinis atsinaujinimas. Žalčius lietuviai laikydavo trobose, po gultu arba kampe, ir maitindavo pienu, jų buvimas siejamas su laime ir gerove, dirvos derlingumu ir šeimos gausa. Todėl ropliai buvo šaltinis įvairiai meninei bei žodinei kūrybai, o užmušti žaltį buvo baisus nusikaltimas. Baltų kraštuose žaltys dažnai vaizduojamas segėse, apyrankėse, prievarpstėse, ant stogastulpių, kryžių, namų kampų, ant margučių. Iš užkalbėjimų, mitų, tautosakos ir meno kūrinių matyti, kad ropliai buvo glaudžiai siejami su kosmogoniniais vaizdiniais, vertinamas jų vaidmuo, kuriant visatą bei palaikant jos amžinumą.

Genovaitė Pocėnaitė. Pasaulis. Koliažas

Vertikalusis visatos – pasaulio medžio – įvaizdis atitinkamai padalijo gyvūniją paukščiai vaizduoti viršuje, kanopiniai žvėrys ir gyvuliai – prie kamieno, ropliai – prie šaknų.



Tradicinės kultūros atspindžiai lietuvių dailėje - gyvūnų vaizdavimas

Nacionalinis savitumas mene nėra vien šių dienų problema. Ji egzistavo visais istoriniais laikotarpiais. Veikiama ekonominių ir politinių sąlygų, įvairių tautų vaizduojamoji ir taikomoji dekoratyvinė dailė nuolat ieškojo naujų kūrybos impulsų, naujų meninės raiškos priemonių ir dažnai rasdavo įkvėpimo savo tautos kūrybiniame palikime. Kiekvienos tautos nacionalinė saviraiška yra jos išlikimo sąlyga. Ir nuo mūsų visų, ne tik nuo kūrėjų ir mokslininkų, priklauso savos kultūros palikimo tęstinumas. Ar mes sugebėsime suprasti savo praeitį, kad galėtume objektyviai vertinti dabartį?

Supratimas apie daikto meniškumą, puošybą neatsirado iškart. Iš pradžių žmogui reikėjo paprasčiausių indų, kuriuose būtų galima laikyti ir virti valgį, reikėjo drabužių, įrankių. Štai moliniam puodui jau daugiau negu 10000 metų, ir niekas nežino, kaip jis atsirado.

Neaišku, kada indus pradėta puošti. Seni puodai randami su įspaustomis duobutėmis, grūdais, virvelėmis, įrėžtais brūkšneliais. Gal tai buvo puošyba, o gal būrimas, kad puodai būtų pilni. Gal buvo taip, o gal ir ne. Vėliau žmonės išmoko gaminti sau reikalingus daiktus iš metalo, išmoko austi, išdirbti odą, išmoko ne tik naudoti daiktus, bet ir puošti jais savo buitį. Bėgant metams, meistrų sukurtus darbus paliesdavo bendros pasaulio mados, stilių tendencijos, tačiau skirtingose vietovėse atsirasdavo tik tai tautai būdingi bruožai.

Lietuvių liaudies menui būdingas monumentalumas, spalvos ir dekoro saikingumas, estetiškumas ir funkcionalumas – daiktas buvo patogus naudoti. Meistras savo kūryboje stengėsi suderinti praktiškumą ir grožį. Daiktai nebuvo skirstomi griežtai į buitinius ir dekoratyvinius. Kiekvienas kūrinys turėjo praktinę funkciją, kartu buvo meninis, dekoratyvus. Nebuvo perdėto puošeiviškumo, logiškai nepateisinamo įmantrumo. Namai buvo kuklūs, paprasti ir patogūs. Kiekvienas daiktas turėjo savo vietą.

Per daugelį metų formavosi estetinis supratimas, kūriniai tobulėjo, tapo jaukūs, nuglostyti, nulyginti šiltomis meistro rankomis, į juos pamažu įsiliejo tautos charakteris ir gyvenimo būdas. Ne visi meistrai buvo talentingi. Visada buvo turgaus prekeivių, pataikaujančių pigiam skoniui. Tačiau muziejų surinktos gausios liaudies meno kolekcijos stebina unikaliu skonio pajautimu, logišku paprasto, bet talentingo žmogaus mąstymu. Teisingai suprasdami mūsų kultūrinio palikimo dvasią, tautines tradicijas kūrybingai naudodami šiuolaikinėje dailėje, profesionalūs dailininkai išsiskiria individualiu braižu ir tautiniu savitumu pasaulinio meno kontekste.

Tautiškumo problemos labiau pastebimos taikomosios dekoratyvinės dailės šakose. Ne visos liaudies meno ypatybės vienodai atsispindi profesionalių dailininkų kūryboje. Pastovesnės kūrybinės ypatybės yra kompoziciniai principai (monumentalumas, funkcionalumas, estetiškumas) ir žymiai dinamiškesnės – kompozicinės priemonės (kūrinio forma, spalva, ornamentas), kurios turi daugiau tautinės specifikos, išradingumo ir įvairumo, tačiau greičiau reaguoja į pasaulio stilių, krypčių pasikeitimus.

Kauno meno mokykloje 1931 m. įkurta keramikos studija. Jai vadovavo Liudvikas Strolis, baigęs mokslus Paryžiuje. Mokydamas jaunus keramikus jis neneigė užsienio pasiekimų, tačiau laikėsi tvirtų meninių principų – tautinio savitumo siekimo. Į Lietuvą veržėsi 20 a. pradžios Europos keramikos tendencijos, kurios formavosi veikiant rytietiškai keramikai. Dailininkų kūryboje jautėsi meninio brandumo stoka, paviršutiniškas liaudies meno savybių supratimas. Mokytojas draudė mokiniams aklai kopijuoti liaudiškų indų formas ir dekorą, skatino kūrybiškai ieškoti tautinio savitumo. 1936 m. Meno mokyklos mokinių kūrybos parodoje jau pastebima pažanga – skoningos glazūros, lietuviški ornamentai derinami prie formos. Pūstų, minkštų formų indus saikingai puošė asimetriška, gėlės šakele arba laisvai išdėstytais ornamentų motyvais. Tuo tarpu griežtų geometrinių formų ar lygių plokštumų daiktuose ornamentai dažnai išdėstomi simetrinės kompozicijos principu.

Lietuvių liaudies taikomajam menui būdingas dekoro saikingumas. Ši savybė būdinga ir profesionaliems lietuvių dailininkams. L. Strolio dekoratyvinės lėkštės (1944-1949) – puikus spalvos ir dekoro darnos, kūrybiško liaudiškų motyvų panaudojimo pavyzdys. Gražios, tapybiškos Aldonos Ličkutės dekoratyvinės lėkštės (1949) sukurtos liaudies dainų tema. Lietuvišką santūrumą matome Jono Mikėno kūriniuose tapybiškose, lakoniško piešinio dekoratyvinėse lėkštėse („Rudens lapai“,1946, „Žalias paukštis“, 1947), rutulio formos vazoje (1949), dekoruotoje redukcine glazūra su jautriai besivejančiu aplink formą augaliniu ornamentu. Stengiamasi parodyti medžiagą, neglazūruotą molį, dekoruoti stilizuotu, lakonišku liaudiškų motyvų piešiniu Mirgos Norvydaitės vaza (1960) iš neglazūruoto molio su meduolių motyvų dekoru, vaza (1960) su užgavėnių personažų figūromis. Minimaliai stilizuotas piešinys ir daug neglazūruoto paviršiaus Marijos Bankauskaitės vazoje „Pavasaris“(1961), Pranciškos Genienės vazoje „Eglynėlyje“(1961). Keramikai kuria nemažai skulptūrinės plastikos. Vienos jų kupinos humoro (Genovaitės Jacėnaitės, Nijolės Liatukaitės), – kitos valstietiškos (Onos Kreivytės) arba primenančios lietuvišką medinę skulptūrą (Giedrės Jasudytės). Skulptūriniai darbai skirti laukui derinami prie architektūros (O. Kreivytės „Koplytstulpiai“, M. Bankauskaitės „Jūros motyvai“ (1973).

Vėlesni keramikų kūriniai, abstrakčiomis formomis, simboliais fiksuojantys nūdienos patirtį vis dėlto nepraranda lietuviškos dvasios.

Tekstilės klasikas – profesorius Juozas Balčikonis savo pirmu studentišku kūriniu (rištinis kilimas „Rugiapjūtė“, 1947 m.) sudomino išskirtiniu talentu ir meistriškumu. Santūrių gelsvai pilkšvų, žalių spalvų kolorito, realistinio suprimityvinto piešinio asimetriška kilimo kompozicija labai panaši į liaudies raižinius. Tekstilininkams pavyko įvaldyti kilimuose aktualią minties ir raiškos priemonių harmoniją. J. Balčikonis sukūrė pirmąją batiką, skirtą 1863 metų valstiečių sukilimui („Nebus ponų nei bajorų“, 1963). Šia technika jis sukūrė ir daugiau figūrinių kompozicijų.

Lietuvių drabužiai pasižymėjo saikingumu, skoniu, medžiagų, audimo technikos įvairumu, spalvų deriniais. Tautinis drabužis niekada nebuvo uniforma. Jo dalys keičiamos įvairiomis progomis, ieškoma įvairių derinimo būdų. Spalvos derinamos kontrasto principu jei viena drabužio dalis marga – prie jos derinama rami, lygi, jei viena ryškios spalvos, – kita šviesesnė, jei viena šiltų spalvų, kita – šaltų.

Valdemaras Manomaitis keletą dešimtmečių kūrė keramikos etalonus, turėjo tikslą – atgaivinti senas odminių amato tradicijas. XX a. 6 dešimtmetyje jam pavyko suformuoti savitą odos dirbinių meninę stilistiką. Asortimentas buvo platus albumai, užrašų knygelės, stalo blokai, piniginės, rankinės, diržai, dėžutės. Jie buvo puošnūs, gausiai dekoruoti, spalvingi. Dekorui būdingi du komponavimo būdai kiliminės ir frizinės (juostinės) kompozicijos. Kūriniai dekoruojami dinamiškomis teminėmis kompozicijomis miško žvėrys, arkliai, medžioklės scenos, žmonių figūros, augaliniai motyvai. Mažesnius albumus, užrašų knygeles puošė įstrižom juostom išdėstytais ąžuolų lapais, paukščiukais, voveraitėm.

Meninės juvelyrikos srityje bandė jėgas kitų specialybių dailininkai. Lakoniški Felikso Daukanto medalionai, pakabučiai, karoliai, žiedai iš sidabro ir gintaro, įdomus jų santykis. Kūriniui parenkami tik unikalūs gintaro gabalai, su inkliuzais arba šiaip įdomia tekstūra. Jie atrodo natūralūs, nepaliesti rankų. Gintaras apjuosiamas plonu sidabro apvadėliu arba tiesiog vielute perrišamas kryžmai, pabrėžiant jo grožį ir unikalumą. Viršuje – trikampė ar lenkta ąselė kartais primenanti archeologinių lankinių sagių detales. Gražūs žiedai ištekinti iš vientiso gintaro gabalo. Tai labiausiai liaudiškas tradicijas atspindintys darbai.

J. Prapuolenis, vienintelis meninių baldų kūrėjas Lietuvoje atkakliai ėjęs nacionalinėm tradicijom grįstu meno keliu. Jis sukūrė apie 150 unikalių baldų komplektų. Dailininko kūrybinis braižas remiasi giliu liaudies meno pažinimu. Kūrė visapusiškai išnaudodamas natūralias medžio savybes struktūrą, faktūrą, spalvą. Funkcionalumas, konstrukcijos logiškumas ir paprastumas būdingi visiems jo darbams.

Lietuvos taikomasis menas visada mokėsi iš savo liaudies kūrybos. Dailininkai, išbandę modernias pasaulio kryptis, vėl grįždavo prie savo ištakų, vis giliau suvokdami kultūros palikimą, kūrybiškai jį naudodami pagal laikmečio estetinį supratimą.

Liaudies meno impulsų paieškos šiuolaikinėje mūsų dailėje neišvengiamai atveda prie pačios liaudiškumo sąvokos aptarties. Liaudiškumas dailėje buvo suvokiamas daugiausiai kaip tikslus, pažodinis tautodailės ar tipinių gamtovaizdžių motyvų atgaivinimas grafikoje ir tapyboje. Pastarosioms sritims pakankamai stipriai „atsistojus ant kojų”, tautodailės motyvas tapo per menka lietuviškumo pajautos išraiška. 1932 m. pirmąsyk eksponuoti arsininkų kūriniai parodė ją esant susijusią ne vien su siužetu, bet ir su novatoriška, ekspresyvia kolorito bei plastikos forma. V. Vizgirdos, A. Samuolio, J. Mikėno, A. Gudaičio darbuose prasiveržęs netikėtas jausmo spontaniškumas ne tik įžiebė teorines diskusijas apie meno nacionalumą, bet ir paskatino susimąstyti apie gyvus kūrybos principus, kurių gyvybingumo versmė trykšta iš kultūrinės praeities klodų. Diskusijos vertė prisiminti ką tik M.K. Čiurlioniui išsakytus kaltinimus, kad jo paveikslai, ir dabar ir anksčiau regėti, “nė krislelio savy neturi lietuviškumo”. Nei mūsų istorija, nei dabarties gyvenimas, nei mūsų gamta p.Č – iui visai neįdomi. Jam galvoj vien tarptautinės „sonatos” ir „fantazijos”, jam tepatinka virštautinis simbolizmas, jis tevaizduoja kažkokią ne lietuvišką, bet viršžemišką gamtą” (Jakštas A. p.153).

Po netikėtos ir neabejotinos M.K. Čiurlionio bei arsininkų liaudiškumo patirties išryškėjo, kad šis keblus ir pakankamai painus diskusijų objektas – kūrybiškumo ir liaudiškumo sąsajos - „sunkiai pasiduoda tiksliai suformuluotam ir pastoviam apibrėžtumui” (Jazbutis A. p.125). mat galimi atsakymai apie tautinės savasties ir kūrybos principų dermę siejasi su teologija, patikimiausia kultūros istorijos lobyno saugotoja.

Mūsų dailininkų kūriniuose nėra aiškiai išreikšto konfesinio požymio. Šalia konkretaus gimtinės „medžio kvapo” jis lyti bendruosius kūrybos principus. Kitaip tariant, patirtis leidžia teigti, jog mūsų dailės Dievas gyvas pačiame kuriančiojo dailininko tikėjime, ir tai neabejotinai parodo tiek tikėjimo stiprumą, tiek jo sąsajas su laikmečio aktualijomis, tiek ir specifinį pačios dailės bruožą nedalomą pagoniško bei krikščioniško tikėjimo jungtį vaizde, suformuotame iš tradicinio gamtovaizdžio arba tautinio simbolio elementų ir neretai papildytą tuo metu šiuolaikiškai atrodančia meninės kalbos stilistika. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Vyganto Paukštės kūryba. Paveiksle „Pasiklydusi avelė” (1994m.) krikščioniškas simbolis siejamas su archaiškai jausmingu gamtos paprastumu, išreikštu plokščia erdve, kontūrinio piešinio ir sodrių spalvų derme.

Kūrinys – tai saugotinas draustinis, mūsų pačių išlikimo kūryboje ir kultūroje garantas, sergstintis mus nuo savinaikos, kaip teigė Čiurlionis, kalbėdamas apie dailininko jautrumą sodietiškai buičiai, sodžiaus grožybei, išsaugojusiai pirmines tautiškumo apraiškas kultūroje – tautodailę „Tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos išsilavinime. Ji yra pirmutinis meilės, dailės pamylėjimo apsireiškimas <…> ji turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius, ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas” (Čiurlionis M. K. p 279-280).

Atidžiau stebint žymiausių pasaulio dailininkų darbus, galima rasti labai įdomų dėsningumą. Dažniausiai naujų meno srovių pradininkai savo kūryboje remiasi savo tautos liaudies menu. Pakanka prisiminti žymųjį Pablą Pikaso, Polį Gogeną… Vieni dailininkai kūrybai naudoja liaudies meno motyvus, juos savaip interpretuodami. Mūsų klasikai – Antanas Gudaitis, Leopoldas Surgailis, Juozas Mikėnas, Arūnas Tarabilda, Aldona Skirutytė, Juozas Balčikonis, Aldona Ličkutė. Kiti, pasirinkę šiuolaikišką, modernų stilių, naudojasi giluminėmis liaudies meno formomis – tapyboje Leonardas Tuleikis, Jonas Švažas, Aloyzas Stasiulevičius; Liudas Truikys – scenografijoje; Petras Repšys, Ieva Labutytė, Margarita Jasilionytė, Algimantas Švažas – grafikoje, Dalia Matulaitė, Vytautas Šerys, Kęstutis Musteikis – skulptūroje; Juozas Adomonis, Genovaitė Jacėnaitė – keramikoje, Vladas Daujotas, Jūratė Urbienė – tekstilėje.

Net abstrakčiuose ar konceptualiuose kūriniuose lieka užkoduotos liaudies meno šaknys spalvų dermės ir koloritas tapyboje, tekstilėje, drabužių madose; kompozicinės schemos ir medžiagos panaudojimas grafikoje; formos supratimas skulptūroje bei keramikoje; funkcionalumas, konstrukcija architektūroje ir dizaine.

Liaudies meno gyvybingumas matomas ne vien vizualiniame mene. Jis gyvas literatūroje, kino ir video mene, muzikoje. Tai yra tas neišsenkamas šaltinis, iš kurio sėmėsi sau įkvėpimo visi didieji praeities menininkai.

Informacijos šaltinis: http://mkp.emokykla.lt


Gamtos budimas. Paukščių dienos.

Priešistoriniais laikais žmonės, gyvenę iš medžioklės ir rinkdami gamtos vaisius, labai laukdavo pavasario. Manydavo, kad šilumą ant savo sparnų į gimtinę parneša paukščiai. Kartu – žmonėms išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Gal juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė? Tokių tikėjimų pėdsakus Senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė Marija Gimbutienė. Tų senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje tradicinio kalendoriaus pavasario mėnesiai ir dienos vadinami kai kurių paukščių vardais.

Vieversio diena

Vieversio diena, vasario 24-toji, sutampa su Motiejaus vardadieniu. Vieversys, dar vadinamas vyturiu, cyruliu, pirmasis iš migruojančių paukščių grįžta į tėviškę. Jį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad kiekvienas užsiimtų savo erdvę ir visiems skelbtų ”Aš čia šeimininkas!” Senoliai sakydavo jeigu vieversiukas pavėluoja į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei parskrenda anksčiau, turės dar “atgulėti” – kur nors pasislėpęs kiūtoti – pavasaris užsitęs, ilgokai bus šalta. Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje, pasislėpęs akmenų krūsnyse.

Merginos Vieversio dieną nešukuodavo plaukų, – antraip vištos vasarą darželius iškapstysiančios. Šiukštu ir miltus sijoti – pasėlius vasarą užpulsią amarai. Jei mergina norėtų veido skaistumą net per vasaros kaitrą išsaugoti, turi šią dieną sniegu triskart gerai nusiprausti. Vaikus suaugusieji paragindavo “Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę, ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys”.

Varnėnų (špokų) diena

Kovo 4-toji – Kazimierinės, šventojo Kazimiero, karalaičio, Lietuvos globėjo diena. Senovėje ji tapatinta su varnėnų parskridimu iš pietesnių Baltijos jūros pakrančių. “Špokų” dieną reikia nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Išgirdus tądien vieversio giesmelę džiaugtis neverta, – tai pranašauja nederlių. Per geras Kazimierines nuo stogo vidurdienį tiek prilaša vandens, kad žąsinas gali iš balutės atsigerti.

Svarbiausias įvykis – Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė, – Vilnijos krašto etninės kultūros savastis ir paveldas. Dabar į ją suvažiuoja tautodailininkai iš visos Lietuvos. Atgimė graži pavasariškos nuotaikos sostinės tradicija. Ilgainiui šventė gali tapti ir didele turistine atrakcija, ir tradicinių amatų skatintoja.

Keturiasdešimties paukščių diena

Kovo 10-ji yra Keturiasdešimties paukščių diena. Manyta, kad tada į gimtinę jau sugrįžta 40 jų rūšių. Žmonės sakydavo jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, Rytų Lietuvoje buvo paprotys šeimynai iškepti 40 bandelių. Žemaičiai per šią šventę vengdavo toli nuo namų važiuoti, – su kaimynais, o gal ir saviškiais teksią pyktis.

40 dienų laikotarpis yra giliai įaugęs į daugelio tautų paprotinį kalendorių. Etnologai yra pastebėję, kad bene visoje indoeuropietiškoje kiltyje pagrindinės šventės viena nuo kitos nutolusios būtent tokiu atstumu.

Pempės diena

Kovo 19-ąją pagal tradicinį kalendorių – Pempės (Knyvės) šventė, katalikiškame kalendoriuje pažymėta Juozapo, šventosios šeimynos globėjo vardu. Per pempines spėdavo būsimus orus jei diena išaušta giedra, galima tikėtis pieningų metų – sodrios pievos augs.

Mėgsta žmonės pempę dėl jos budrumo. Vasaros naktigonėse, jei paryčiais prie arklių sėlintų vilkas ar arkliavagis, pempės tuoj perspėja, – pradeda skardžiai rėkauti. Jos vieningos ir narsios varną ar lingę, besitaikančią prie lizduose sudėtų kiaušinių, puola visu būriu. Bet Pempės diena į kalendorių įterpta dėl kitų priežasčių. Pempinės – tai kitados gražiai švęstos merginų dienos aidai. Sakoma, kad iki Pempinių reikia prisiverpti, prisiausti – viskas guls į kraičio skrynias. Po to – metas tvarkyti gėlių darželius. Nors dar tebesitęsia gavėnia, tądien papročiai leisdavo kelti vestuves. Tačiau tik tą vieną dieną ir be jokių muzikantų bei triukšmingų linksmybių.

Gandro diena

Kovo 25-oji – Gandrinės. Mieliausias sodybos paukštis, dar vadinamas starkumi, gužu, bacionu, atnešąs laimę namams. Jo sugrįžimas iš tolimosios Afrikos tokia didelė šventė, kad “net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Svarbu, kaip gandrą, šį žmogaus kaimyną, pirmąkart pamatysi. Jei pasveikinsi skrendantį, – gerai visus metus darbus spėriai nudirbsi. Tik šeimininkės tais metais daug puodų netyčiomis sudaužys. Jei tupintį, – vangiai viskas seksis. Gandrą pavasarį pirmąkart geriau pamatyti, kaip ir jauną mėnulį, dešinėje pusėje, – tai žada sėkmę. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai. Iškart ant pievelės verčiasi per galvą, – bus miklūs per visą ganiavą. Gandras ant uodegos parnešąs “ledspirą”– kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.

Per Gandrines šeimininkė keliasi kuo anksčiau darbymečiu sveikatos nepristigs, juosmens neskaudės. “Gandro” vaišės – kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, bandelės iš įvairių rūšių javų, rupiai sumaltų rankinėmis girnomis, vadinamieji kaukorai, prėskieniai, šeškučiai, kratiniai. Jomis būtinai dalydavosi su kaimynais, – kad javai būtų daigūs. Tądien ūkininkai apžiūrėdavo javų sėklą, pažarstydavo rankomis, žadindami joje gyvybės jėgą. Šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Negalima nieko skolinti iš namų, antraip gyvuliai sirgs; negalima liesti kiaušinių, nes paukščiai išsiris nesveiki. Sakydavo, kad gandras pavakarius atneša, o rudeniop, po Baltramiejaus (08 24), ir išsineša.

Šią šventę dar vadindavo Bičių diena, nes aviliams įšilus saulės atokaitoje, bitelės pakyla apsiskraidyti. Tikėta, kad jos išsinešančios iš avilio pravėdinti ir paslaptingąjį savo “kodylą”. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Taip pat raiste galėdavai pamatyti gyvates aukso vainiką, savo karalienės karūną, ritinėjant. Tądien ir mešką galima sutikti, jau ritasi miegalė iš guolio. Jei vėjas nešdavo išplėštus stogo šiaudus, žmonės tardavo “Lekia meškos gaurai”.

Prasideda šiltasis pusmetis, gal Gandrinės kadaise bus buvę Naujieji Metai?

Kregždės diena

Keturiasdešimčiai dienų nuo Velykų praėjus, ketvirtadienį, minima bažnytinė Kristaus žengimo į dangų šventė, liaudiškai vadinama Šeštinėmis.

Kai kuriose Lietuvos vietovėse Šeštines vadindavo Kregždės diena. Jos tądien pasirodančios prie sodybų, imančios lizdus lipdyti. Jeigu pastogėje kregždė susitaisė lizdelį, tuos namus gaisras aplenks. Išdraskęs lizdą palieka kregždėtas – šlakuota nosimi.

Mūsų mitologijoje kregždė apdovanota išties išskirtinėmis savybėmis ji gali skrajoti po visas metafizinio pasaulio erdves. Sakoma, kad kregždės atneša vasarą, kadangi ilgai miegančios žiemą. Rudenį pievoje susirandančios miego žolelę, pauosto ir sutupia ant nendrių, kurios nulinksta vandenin… Tikėtina, kad žvitrusis paukštelis – kažkurios mitinės būtybės įvaizdis. Pasakose kregždė atneša ne tik ugnies, bet ir gyvybės vandens. Jos vardu vadinamas svirno langelis. Yra šokis blezdingėlė; ir gėlė tokiu vardu. Taigi, labai nemažai kas sureikšminta .

Gegutės diena

Kitados manyta, kad gegutės balsu pati likimo deivė Laima prabylanti. Iš čia ir tikėjimas, kad ji galinti likusius gyvenimo metus ar įsigysimus turtus skaičiuoti. Merginos klausdavo, kiek dar liko iki jaunamartystės. Jei raiboji nerimastingai kukuodama skraido palangėmis, nutupia ant trobesių kraigo, tai pranašauja nelaimę, o gal net mirtį; o jei praskrisdama nusikvatoja, – šeimininkų dukra gali susilaukti pavainikio. Jei pirmąkart gegutė užkukuoja jau sulapojus medžiams, metai bus geri, derlius dosnus; o jei “ant nuogų šakų” – sunkūs, nesėkmingi.

Gegutės dienos data nėra tiksliai apibrėžta, tiesiog jaunimas, pirmąkart išgirdęs gegutę, kitados rinkdavosi į šventę. Šios senoviškos Gegutės šventės aprašymą paliko XIX a. etnografas Liudvikas Jucevičius. Taip pat gegutės diena vadinta trečioji Velykų diena.

Informacijos šaltinis: http://mkp.emokykla.lt




Jolita Čiukšytė
Gandras lietuvių pasaulėjautoje

Nuo senų senovės lietuvių pasaulėjautai būdinga gamtiškoji tradicija. Ši tradicija atsinešta jau iš mitologijos, kurios esminės idėjos įrodo, kad apskritai visas žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos, o ir pats žmogus kildinamas iš jos; jis neabejotinai yra gamtos dalis. Pakanka atkreipti dėmesį į senuosius pagoniškuosius lietuvių dievus, deives, kad įsitikintume, jog bene visos mistinės, nežemiškos būtybės buvo vienaip ar kitaip siejamos su gamta, tam tikromis jos sritimis. Viena tokių sričių yra gyvūnijos pasaulis. Lietuvių mitologija skelbia, jog dievai neretai tapatinti su gyvūnais ar paukščiais, turėjusiais tam tikrų savybių; taip pat jie galėdavę žmogiškąjį pavidalą nesunkiai pakeisti, virsti paukščiu ar gyvūnu. Per gamtą žmogus galėjo patirti sąlytį su nežemiškuoju pasauliu, pasisemti iš jo išminties, suprasti savo aplinką. Įvairūs gyvūnai ir paukščiai tokiose situacijose neretai suprasti kaip tarpininkai tarp dviejų pasaulių, dėl to jie buvo labai sureikšminti ir gerbiami.
Su įvairiais tikėjimais ir burtais ypač siejamas gandras. Manyta, kad šis paukštis kilęs iš žmogaus (plg. Dundulienė 2005: 104). Galbūt čia ir slypi tas mitologinis pradas, išreiškiantis žmogaus ir gamtos neatsiejamumą. Gandras apskritai laikytas labai svarbiu žmogui paukščiu, namų, šeimos simboliu. Juk ir šiandien reikšmingu įvykiu laikoma tai, kad sodybvietėje pasirodo šis paukštis ir ant trobesių ima sukti lizdą. Seniau žmogui tai būdavę lyg tam tikras ženklas, pranašaujantis laimę ir gerus metus, šeimos darną, santarvę, vienybę. Gandras yra būtent tas paukštis, kuris simbolizuoja šias vertybes dėl savo būdo ir tokių ypatybių, kaip vieno partnerio pasirinkimas visam gyvenimui ar gedėjimas ir liūdesys dingus vienam iš poros narių. Šitokį paukščio atsidavimą šeimai senovės lietuviai suprato ir vertino kaip galbūt dieviškąją apraišką ar dievų nurodomą šeimyninio gyvenimo modelį. Sodybose, kuriose apsigyvendavę gandrai, žmonės tikėjosi puikių tarpusavio santykių, stengėsi kurti darnią ir vieningą šeimą, tikėjo, kad lizde esantys paukščiai padeda palaikyti šiltus šeimos santykius, saugo juos, dėl to gerbė šiuos sparnuočius, globojo, mylėjo ir ypatingai vertino jų kaimynystę. Sodybos, kurioje apsigyvendavo gandrai, šeimininkus labai palankiai vertino ir kaimynai, laikė tą šeimą darbščia, gera, nes tikėjo, kad gandrai pas blogus, pagiežingus, nesantarvėje gyvenančius žmones lizdų nesuka.
Išskirtinę pagarbą gandrui galima pagrįsti senų žmonių pasakojimais. Anot jų, senovėje prieš Velykas išdykaudami vaikai mėgdavę vogti kiaušinius ne tik iš vištų ir kitų ūkyje auginamų paukščių, bet ir iš laukinių sparnuočių. Tačiau nei vienam nekildavusi mintis nugvelbti kiaušinį iš gandro, nes nuo mažų dienų žmogaus sąmonėje buvo įsišaknijęs žinojimas, kad gandras yra šventas paukštis, nešantis žmonėms laimę (plg. Dundulienė 2005: 104). Net vaikai žinojo, kad jokiais būdais jo negalima skriausti ar pykdyti, nes tada laimė ir sėkmė nusigręšianti.
Nuo senų laikų žmonės stengdavosi tarsi prisivilioti gandrus, globodavo juos, padėdavo sukti lizdus. Pavyzdžiui, jei žmogus norėdavo, kad kelionės būtų sėkmingos, kad jose nenutiktų nelaimių, gandralizdžiui sukti įtaisydavo seną ratą medyje ar ant kokio gyvenamojo pastato, o jei norėdavo, kad gyvuliai būtų sveiki, stiprūs, darbingi, tada ratą taisydavo ant tvarto (plg. Dundulienė 2005: 104). Senoliai stebėdavo gandrų įkurtuves, jų elgesį renkantis vietą, sukant lizdą. Iš pradžių į naują lizdą atskrisdavęs vienas paukštis, vėliau prie jo prisijungdavęs ir antrasis. Apie įkurtuves gandrai skelbdavo gagendami, kalendami snapais. Sodybose gyvenantys žmonės labai laukdavo šių garsų. Gandrų jungtuvės seniau žmonių net buvo vadintos vestuvėmis, tai vėlgi gamtos ir žmonių artimumo, sugretinimo įrodymas. Gandras buvo vestuvių, šeimynos kūrimo, gausėjimo pranašas. Gandro personifikavimas buvo tarsi išraiška pagarbos ir tikėjimo pranašiška, ypatinga šių paukščių galia. Žmonės tam tikra prasme mokydavosi iš gandrų šeimos, namų kultūros pačia bendriausia prasme. Šie sparnuočiai dėl savo itin atidaus būsto, jauniklių, partnerio saugojimo buvo vertinami lyg pavyzdys žmonėms.
Taip pat labai svarbi priežastis, dėl kurios gandrai buvo gerbiami ir laukiami svečiai sodybose, buvo jau minėtasis tikėjimas, kad gandras yra vaisingumo, derlingumo, šeimynos pagausėjimo simbolis. Dar ir šiandien neretai galima išgirsti frazę, jog „gandras neša vaikus“. Tai atėję būtent iš senovės, iš tikėjimo tokiomis gandro galiomis. Gandras ir vaiko gimimas gali sietis pirmiausia dėl jau minėto itin stipraus šių paukščių šeimyninio jausmo, ypatingos jauniklių globos instinkto. Bet svarbu paminėti ir tai, kad kartais pasitaikydavę, jog gandrai iš lizdo išstumdavo kiaušinius ar jauniklius. Žmonės tai suprasdavę kaip itin reikšmingą ženklą ir bandydavę jį išsiaiškinti. Jeigu gandrai išmesdavo kiaušinį, žmonės suprasdavo tai kaip gerą ženklą, pranašaujantį gerus, sočius, derlingus metus, tačiau jei šalia lizdo rasdavo gandrų jauniklį, laukta blogų, nesėkmingų, nederlingų metų ar net nelaimių, nesantaikos, bėdų savo šeimoje. Kartais žmonės dar bandydavo grąžinti gandriuką į lizdą, tačiau beveik visada tėvai vėl jį išstumdavo ir žmonės suprasdavo, kad tai lemties, dievų ženklas, kurio keisti nevalia.
Pavasarį (kovo 25 dieną) žmonės minėdavo Gandrines. Tikėta, kad po žiemos gandrai parneša į žemę pavasarį, o vasaros pabaigoje išskrisdami įspėdavo apie rudens artėjimą. Žmonės senovėje rengdavo gandrams palydas, sutiktuves, nes laukdavo, kad grįždami gandrai atneštų į žemę pavasarį. Tą dieną šeimininkės ruošdavo specialias vaišes: gamindavo kanapinius pyragėlius, šaltanosius, kepdavo įvairių javų bandeles. Vaišėmis būtinai buvo dalijamasi, nes tikėta, kad tada bus geras javų derlius. Taip pat buvo labai svarbus pirmasis grįžusio gandro pamatymas. Jis apipintas burtais, įvairiais tikėjimais. Pavyzdžiui, jei pamatysi šį paukštį skrendantį – visus metus seksis darbai, metai bus geri; jei tupintį – darbai bus dirbami nenoromis. Kad gerai sektųsi ganyti gyvulius, vaikai, pamatę gandrą, versdavosi per galvą. Apskritai gandro minėjimas būdavo svarbiausias būtent pavasario apeigose. Šis metų laikas – atgimimo, augimo, gyvybės metas. Štai čia vėl galima prisiminti gandrą kaip vaisingumo ir derlingumo simbolį, neatsitiktinai jis minimas būtent pavasarį.
Tačiau ne vien per Gandrines būdavo buriama ir tikima magiška gandro galia. Žmonės tikėjo, kad šis paukštis gali paimti ir išnešti ligas. Ligoniai prašydavo gandrą pasiimti jų negalavimą ir palikti jį negyvenamose vietovėse; tada liga dingdavo (plg. Dundulienė 2005: 104).
Gandro vaizdinių gausu ir tautodailėje, tautosakoje. Šių motyvų neretai aptinkama kraičio skrynių, baldų, smulkesnių buities rakandų puošyboje. Nemažai su gandru susijusių mįslių, patarlių, pamėgdžiojimų, pasakojimų, burtų.
Pagarba paukščiui, gamtai lietuvių pasaulėjautoje buvo savaime suprantamas dalykas. Gamta buvo sudievinta, nebuvo abejojama jos šventumu ir ypatinga galia. Mūsų protėviai mokėsi iš gamtos, didžiausią reikšmę pirmiausia skyrė jai, jos reiškiniams ir dalims, o tik paskui žmogui. Tikriausiai dėl to jie gebėjo įžvelgti vertingų ir pamokančių situacijų net ir gyvūnijos pasaulyje ir būtent dėl to natūraliai, palankiai suvokė juos supančią aplinką bei gebėjo semtis iš jos išminties, pasitikėjimo ir taip kurti harmoningą bei teigiamą savo ir pasaulio santykį.

Literatūra:
1. Dundulienė, P. 2005: Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, Vilnius.



Bitės

Vienas iš svarbesnių lietuvių pragyvenimo šaltinių buvo bičių teikiama nauda. Medus ir vaškas mainais į įvairias žaliavas ir gaminius keliaudavo nuo seno žinomu gintaro keliu į Europą. Kol girios priklausė bendruomenei, bitininkaudavo visi, kas norėjo ir gebėjo. Tereikėdavo pirmam įrėžti ant medžio kamieno savo ženklą, pastebėjus uoksan susimetusias miško bites. Tokius medžius vadindavo dravėmis arba drevėmis. Dzūkijos nacionaliniame parke dar ir šiandien galima pamatyti šimtamečių drevinių pušų. Vėliau uoksus imta daryti specialiai, išskobiant kamieno vidų. Uoksą uždengdavo plautu – lentele su išpjauta laka, o kad drevė bitėms būtų šiltesnė, medžio viršūnę nupjaudavo ir užkaldavo lentele. Iš tų bitininkų įraižų kamiene išsirutuliojo šeimos ar giminės nuosavybės ženklai, o gal kartais ir kokio bajoro herbas.

Kaipgi pasiekti prie pušies viršūnės svaigiame aukštyje gyvenančias biteles? Tam buvo sugalvotas ypatingas įnagis, vadinamas geiniu – virvių ir kablių mazginys. Mokantys geiniu naudotis be vargo įkopdavo medin. Patogiai ant kabančio suolelio atsisėdę, galėdavo viena ranka dūmyti dūliu, kita – išpjauti korius. Etnografams yra pavykę netgi nufotografuoti tokius bitininkavimo būdus. Meškoms atbaidyti šakos kabindavo kuoką. Meška stumdama ją šalin gerai įsiūbuoja ir gauna per nosį.

XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti kelminė bitininkystė. Jei audra nulaužtų ar išrautų medį, bites galima išgelbėti, išpjaunant drevę ir tokį avilį įkeliant į kitą medį.

Pirmieji aviliai, vadinti stačiaisiais, buvo tiesiog išskobtas stuobrio gabalas, uždengtas šiaudų stogeliu. Gulstieji patogesni kopinėjimui, talpesni. Dar šiuos vadindavo barčiais, blukiniais, rąstiniais, kluciniais, ruliniais, loviniais, klodais, kulbėmis, trinkomis. Kai sengirės buvo iškirstos, iš Mažosios Lietuvos ėmė plisti šiaudiniai aviliai, o XIX a. pabaigoje atsirado ir rėminiai. Tradicinį lietuvių verslą gaivinti skatino tautinio atgimimo veikėjai apie bites knygelių parašė ar išvertė istorikai Simonas Daukantas, Joachimas Lelevelis, vyskupas Motiejus Valančius, leidėjas Jonas Vilčinskis, pedagogai Pranas Mašiotas ir Marija Pečkauskaitė, inžinierius Petras Vileišis.

Margarita Jasilionytė. Avilys. Grafika

Lietuviui bitė – šventa. Ant Pasaulio medžio (jovaro, liepos) šakų (ties medžio liemens viduriu arba viršūnėje) – dūzgiančios, gaudžiančios bitelės, kurių gyvenimas – darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Todėl ir bitininkai turėjo savas tradicijas pasidalinę aviliais ar spiečiais, „sueidavo į bičiulystę“, vieni kitiems visame kame padėjo, viskuo dalinosi.

Naują avilį bitininkas rūkydavo šventintomis žolelėmis, vidun įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį. Žemaičiai avilius darė tik per mėnulio pilnatį, tada bus pilni medaus. Daug burtų darydavo bitininkai, kad spiečius kur nepragaištų. Velykų rytą, varpams skambinant, kilsteldavo kelis sykius avilį aukštyn. Per Tris Karalius šventinta kreida užrašydavo ant avilio tris kryželius. Spietinę į medį keldavo kovo 25-ąją, Bičių dieną.

Bitės senu papročiu kviečiamos į žmonių vaišes vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį, sakoma “Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišint!” Bitininkas ir šventąją vakarienę turįs pradėti nuo medaus krislelio. Apie bites nesakoma “išgaišo” – tik “išmirė”. Bitės, kaip ir žmonės – “valgo”. Mirus jų šeimininkui, kas nors iš namiškių turi tai pasakyti prie avilio. Antraip bitės bus “išsivestos”. Sakoma, kad ir šokių figūrų žmonės nusižiūrėjo iš bičių per didįjį medunešį šokiu žvalgės pasako kitoms bitėms, kur pražydo liepos.


Margarita Jasilionytė. Bitininkystės priemonės. Grafika





Arkliai lietuvių mitologijoje, papročiuose ir tautosakoje

Gyvūnai lietuvių mitologijoje, tautosakoje ir papročiuose užėmė ypatingą vietą. Deivės turėdavo zoomorfinių požymių, gyvuliai būdavo dievų palydovai. Daugiausia lietuviai garbino žaltį. Jis buvo laikomas namų globėju, jam moterys palikdavo prie durų pieno.

Kitą vietą po žalčių užėmė naminiai gyvuliai, o tarp jų ne ką mažiau svarbią vietą — arkliai. Lietuvių dainose dažnai apdainuojamas žirgelis. Tad kokią vietą užimdavo mūsų mylimi žirgeliai lietuvių mitologijoje, papročiuose ir tautosakoje?

Arklys lietuvių mitologijoje

Seniausios dievybės buvo moteriškosios lyties deivės, atsiradusios ir susiformavusios ankstyvojo matriarchato laikotarpiu. Nėra abejonės, kad jos evoliucionavo iš totemistinių ir animistinių bei verslinių kulto vaizdinių. Plito tikėjimas, kad mirusios pramotės įsikūnija gyvūnuose, paprastai buvusiuose totemuose. Jos pereina gyventi į žalčius, gyvates, paukščius ir kt. Buvo tikima, kad pramotės gyvūnų pavidalu gyvena genties teritorijoje, sodyboje arba namuose.

Tuo pat metu formavosi moteriškos antgamtinės būtybės, gyvenusios genties teritorijos miškuose ar vandenyje. Iš pradžių tos būtybės buvo vaizduojamos zoomorfinėmis būtybėmis ir vadinamos bobomis. Zoomorfinės deivės ilgainiui persiformavo į pusiau zoomorfines, pusiau antropomorfines. Jos taip pat buvo vadinamos bobomis.

Laumės yra vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Sakmėse laumės vaizduojamos laukinėmis ožkomis, lyg meškomis, lyg katėmis, lyg rudomis gauruotomis kalėmis arba kumelėmis. Vėliau laumės tapo pusiau ornitomorfinėmis arba zoomorfinėmis, pusiau antropomorfinėmis būtybėmis, pvz. pusiau kalės arba pusiau kumelės ir pusiau moters pavidalu.

Su žemės bei derliaus dievybėmis sietinos javų dvasios, vaizduojamos moters pavidalu, vadinamos Rugių bobomis. Rugių boba apie Tilžę buvo vaizduojama griežta moterimi su geležinėmis kurpėmis ir geležinėmis deguto pripildytomis krūtimis, dešinėje rankoje laikanti rykštę. Kai kur Prūsų Lietuvoje ją vaizduodavo su paskui sekančiu šunimi arba jojančią ant arklio.

Seniausių laikų žmogus savo vaizduotėje sukūrė teromorfines ugnies šeimininkes ar ugnies motinas, pradžioje turėjusias pačios ugnies pavidalą. Ilgainiui suasmenintos ugnys buvo vaizduojamos gyvūnais — paukštėmis arba katėmis.

Saulė seniausioje tautosakoje identifikuojama su aukso obuoliu, degančia ugnimi, balta karve, balta avimi arba balta ožka.

Lietuvių, kaip ir daugelių kitų tautų, mitai pasakoja apie Saulę, dieną važiuojančią per dangų ratais, o naktį plaukiančią valtele. Saulė vaizduojama važiuojanti arba žibančiame, auksiniame, arba variniame, geležiniame, arba moliniame vežimuose.

Lietuvių liaudies dainose po žiemos solsticijos sugrįžtanti Saulė atvažiuoja iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius, su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilko botagais. Vasaros solsticijos metu Saulė ryte išvažiuoja vežimu, pakinkytu pora baltų arklių.

Saulės važiavimas per dangų žinomas ir kitoms tautoms. Latvių Saulė važinėja dviem auksiniais žirgais. Rusų Saulė per Kalėdas važiuoja margu vežimu, pakinkytu juodais arkliais. Slovakų mitai vaizduoja Saulę, važiuojančią vežimu, pakinkytu trimis arkliais: sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu. Indų dievas Savitaras važiuojąs aukštu, margu, išpuoštu žemčiūgais ir auksu vežimu, traukiamu šviesių arklių.

Lietuvių liaudies dailėje iš seno buvo vaizduojami Saulės ašvieniai, vėliau žirgai. Ašvienis, kaip saulės gyvulys, buvo vaizduojamas dangaus fone. Antai Prūsijos lietuviai ant dedamų į mirusiojo kapą puodų ar urnų vaizdavo žirgus dangaus fone kartu su Saulės ir žvaigždžių simboliais. Ir vėlesnių laikų liaudies mene žirgas su raiteliu buvo vaizduojamas tarp Saulės ir žalčių ar gyvačių simbolių.

Rašytiniuose šaltiniuose ir lietuvių mitinėje tautosakoje kalabama apie šventus baltus žirgus, priklausiusius deivei Saulei. Kai kurie iš pagarbos savo dievams nedrįsdavo jodinėti tam tikro plauko žirgais — vieni baltais, kiti juodais ar dar kitokiais. Tokie žirgai laikyti dangaus dievų žirgais. Saulės žirgai buvo gimę su ypatingais ženklais, juos augindavę žyniai.

Mitinėje tautosakoje balta kumelė ar žirgas yra stebuklingi. Jie esą apdovanoti nepaprastu protu, numatą ateitį, darą stebuklus, didvyriams padedą atlikti neįveikiamus žygius, moką kalbėti. Kaip Saulė, taip ir balti jos žirgai gyveną danguje ar vandenyje, paprastai esančiame vakarų pusėje.

Matydami, kad Saulė nusileidžia į vandenį, žmonės kūrė mitus apie vanedyse gyvenančias mergeles bei vyrus, kurių plaukai iš aukso, o jų žirgai pakaustyti auksinėmis pasagomis.

Matydami Saulę, Vakarinę nusileidžiančias į mišką, žmonės sukūrė mitus apie moterį ar merginą, nakvojančią miško trobelėje, kur šventuose medžiuose gyvena sidabrinės, auksinės, deimantinės ar baltos spalvos jų žirgai ir stovi tokios pat spalvos karietos. Herojus, vykstantis atlikti nepaprastų žygių, gauna Saulės, Mėnulio, Aušrinės žvaigždės žirgus, karietas ir drabužius.

Balti žirgai Japonijoje buvo laikomi prie šventyklų ir dalyvaudavo religinėse šventėse. Senovės germanai baltus šventuosius žirgus laikė ne šventyklose, bet arklidėse. Jie tikėjo, jog šie šventieji gali išvaikyti piktąsias dvasias. O kad neužrūstintų dievų, globojusių žirgus, drausdavo jais jodinėti.

Lietuvių, kaip ir latvių, mitinėje tautosakoje kalbama tiesiog apie Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių žirgus. Vienoje iš daugelio pasakų trys broliai — du protingi ir trečias kvailelis eina naktimis saugoti iš vakaro nušienauto šieno, kuris naktį dingsta. Trečiasis brolis prieš dieną sugauna Saulės žirgą ir parsiveda namo. Antrą naktį sugauna Mėnulio, o trečią — Žvaigždės žirgus.

Arklys lietuvių papročiuose

Lietuvoje visais metų laikais arklys atlikdavo įvairius ūkio darbus: arė žemę, valė derlių, kūlė, žiemą vežė rąstus statyboms, malkas... Darbiniam arkliui, atliekančiam sunkius darbus, lietuvis jautė didelę pagarbą ir artimumą. Žmonės su derama pagarba arklį laikydavo tikruoju duonpelniu.

Pradėdami kokius nors ūkio darbus ar baigę juos, žmonės stengdavosi savo geradariui atsidėkoti, pagerbti jį. Prof. P.Dundulienė savo mokslinėje studijoje rašo, jog apie Joniškį pirmąjį arimą pradėdavo kumele. Tuomet esą žemė būsianti derlingesnė. Arklį pavaišindavę rugine pirmojo derliaus duona. Vežant pirmąjį rugių vežimą, duodavę arkliui pauostyti pabaigtuvių vainiką. Šeimininkas sakydavęs: norint, kad rugiai būtų tokie gražūs kaip arklys, kuris juos uostė, baigus vežti mėšlą arklį reikia apkaišyti šakelėmis ir žolynais. Panevėžio apylinkėse arkliui duodavo pauostyti kūdikį, pirmą kartą išneštą iš gryčios laukan, tikėdamiesi tuo jį apsaugoti nuo peršalimo. Valstiečiai labai brangino savo arklius, visaip stengėsi jiems pagelbėti. Kopiant į kalną su sunkiu vežimu, valstietis išlipdavo ir padėdavo arkliui pastumdamas vežimą. Nepabaigiami darbai ir vargai griūte užgriūdavo ir šeimininką, ir jo padėjėją — arklį. Tad stengėsi šeimininkai arklį sočiai pašerti, švariai užlaikyti, gerai pakaustyti.

Biržuose, be pirklių, amatininkų, valdininkų ir kt., gyveno ir ūkininkai, kurių žemės rėžiai nusitęsdavo aplink miestą. Per ūkininkų žemes tekėjo upeliai Apaščia ir Agluona. Su šiais upeliais ir susijusi sena biržiečių tradicija — pavasarį, per Jurgines, maudyti Apaščioje ir Agluonoje arklius. Visų pirma tą dieną niekas su arkliais nedirbdavo, juos geriau pašerdavo, o svarbiausia, surengdavo arkliams tikrą pirtį. Pirmiausia gražiai iššukuodavo, nuvalydavo iš po žiemos ir tada vesdavo maudyti į Apaščios ir Agluonos upeles. Čia gilesnėse vietose plukdydavo iki pasinėrimo. Išplaukusį arklį vėl peršukuodavo, pervalydavo. Tos šventės būdavo rengiamos ne vien iš meilės arkliams. Kiekvienas norėdavo parodyti savo ir kitų gražesnius arklius, pasididžiuoti jais. Susirinkę ūkininkai pasikalbėdavo, pasitardavo, pasišnekučiuodavo. Tos sueigos būdavo linksmos. Prisirinkdavo daug smalsuolių pasižiūrėti, kaip maudomi arkliai. Grįžę į namus savo įspūdžius, išgirstas naujienas papasakodavo namiškiams. Išmaudyti, švarūs, pažvalėję arkliai ūkininkų žemėse pradėdavo pavasario laukų darbus.

Jota su arkliais ir į naktigones. Ganydavo vasarą ir rudenį, saugodavo arklius naktimis. Į naktigones dažniausiai jodavo jaunesnieji šeimos nariai, samdiniai, kartais ir merginos. Būdavo, kad naktigonėn išjodavo ne vienai nakčiai, o savaitei ar net mėnesiui. Jaunuoliai grįždavo namo ant sočių, gražių arklių su gera nuotaikia, žvalia daina... Anksti rytą, jodami namo, vaikinai tyčia garsiai dainuodavo arba pūsdavo ragus, kad pažadintų miegančiuosius.

Lietuvių poeto A. Baranausko palikime rastas užrašytas pasakojimas apie kumeliuko krikštynas: mergos šutina žirnius, sugrūda juos su medumi ir tada pasikviečia bernus. Paskui per naktį ir kitą dieną švenčia kumeliuko krikštynas.

Dažnai tolimesniuose kermošiuose apie vaikinus spręsdavo pagal jų žirgus: ar iš gerų namų, ar patys geri šeiminkai. O kaip gi šauniau pasirodysi, jei ne lenktyniaudamas, viesulu pro visus — pėsčius ar važiuotus — prapleškėdamas. Kas jau kas, o aukštaičiai labai mėgo taip pasipuikuoti. Todėl čia nuo neatmenamų laikų ir išliko ant Sartų ežero smagios lenktynės.

Iš pradžių važiuodavo ne vienu metu. Kada kas suvažiuoja iš kaimų ir susitaria tarpusavyje, kokie trys ar keturi pravažiuoja. Paskui kiti...

Lenktyniaudavo tik eržilais, kumelėmis nebūdavo mados lenktyniaut. Kieno žirgas būdavo greičiausias, pas tą žmonės ir vesdavo savo kumeles, kad greiti kumeliukai būtų.

Kitus gyvulius — kaip išgalėdami, bet žirgus žmonės prižiūrėdavo geriau už save. Štai Šutas iš Kalbutiškių kaimo pasakoja: “Aš jam duodavau avižų ir net ant nugaros užpildavau, kad tik greičiau bėgtų...” Prieš lenktynes duodavo cukraus, kiaušinių, netgi specialiai kepdavo duoną. Jau nuo gruodžio laisvesnėmis dienomis pradėdavo žirgus pravažinėti. Dažniausiai tą darydavo mėnesėtais vakarais.

Lenktynių dieną arklius puošdavo, kaip išgalėdavo. Karčius ir lankus — kaspinais, kutais, blizgučiais. Kai kurie uodegą ir karčius pindavo, garbanodavo.... Bet svarbiausia — žvanguliai. Jų daugybė. Įvairiausios tonacijos. Vadelės ornamentuotos, namie austos...

Keršų arklių yra labai mažai. Gal todėl praeityje lietuviai juos vertino nepalankiai, su tam tikra pašaipa. Šeimininkas su margu arkliu nevažiuodavo į svečius. Žmonės sakydavo: mergina neištekės, jeigu margas arklys pereis jai kelią. Kai norima apibūdinti ką nors netvirta, sakoma: kaip ant margo arklio joti. O Latvijoje į keršą arklį buvo žiūrima kitaip, teigiamai. Žinomas toks latvių posakis: jei sutiksi keršą arklį, išsipildys troškimai.

Arklys lietuvių tautosakoje

Tauraus, doro, rūpestingo elgesio su žirgu iš jauno žmogaus reikalavo ir tėvai, ir broliai, ir sesrys, ir būsimosios nuotakos. Surinktose tokio pobūdžio dainose — ne vien džiugios nuotaikos. Dainoje “Atjot bernelis” mergelė jautriai išgyvena, kad bernelis netinkamai elgiasi su arkliu:

— Mergele mano,

Jaunoji mano,

Ko mane brakavoji,

Ko mane brakavoji?

— Vai kai tu jojai

Viešu keleliu,

Sėdėjau po langeliu,

Žiūrėjau per langelį.

Mušei žirgelį

Vis per galvelę —

Spaudė man širdelę,

Spaudė man širdelę.

Žirgo kare tema liaudis yra sukūrusi daug ir įvairių dainų. Visos jos ryškiausiai rodo didelę pagarbą ištikimajam kovos bendražygiui.

Lietuvių pasakose apie gyvulius arklys ne toks jau dažnas personažas. Čia vyrauja vilkai, lapės, meškos, kiškiai.

Aisčiai turėjo arklių, kurie buvo reikalingi ypač karo žygiams. Su eikliaisiais žirgeliais jie pasiekdavo tolimus kraštus, su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Todėl žirgas, artimas vyro bičiulis, taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. Mažyčiai, bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe ir šiandien.

Todėl lietuvis teikė didelę reikšmę savo bendražygiui, vėliau padėjusiam jam ir ūkio darbuose. Žmogus visąlaik stengėsi kuo labiau prižiūrėti, palengvinti dalią savo draugui, padėjėjui ir duonpelniui.

Panaudota medžiaga:

Lietuvos istorija, Red. A. Šapoka

E. Danilevičius “Oi, žirge žirge”

P. Dundulienė “Pagonybė Lietuvoje”

Kiti smulkesni šaltiniai

Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt

Įeiti čia...



Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia: