Ritualinės valtelės iš Šventosios, neolitas.

Gimimas ir mirtis – bene svarbiausia prieštara, o kartu ir jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje. Baltų genčių laidosenoje atsispindi sudėtinga daugiasluoksnė senųjų žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Laidojimo apeiga byloja apie žmogaus būties žemėje tikslą, apie tai, kad gentainius prie mirusiojo kapo atlydi dvejopi jausmai.
Gimimas ir mirtis – bene svarbiausia prieštara, o kartu ir jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje. Baltų genčių laidosenoje atsispindi sudėtinga daugiasluoksnė senųjų žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Laidojimo apeiga byloja apie žmogaus būties žemėje tikslą, apie tai, kad gentainius prie mirusiojo kapo atlydi dvejopi jausmai. Velionio gailimasi, jo gedima, bet kartu mirusiajam jaučiama prietaringa baimė. Kapas – tai simbolis, atskiriantis gyvųjų ir vėlių pasaulius, tai mitologiškai suvoktas riboženklis. Kapo įranga turi įsivaizduojamosios Visatos surėdymo bruožus: per kapo mikrokosmosą patenkama į mirusiųjų šalį, į dausas, į anapus. Laidojimo papročiai, kaip ir pasaulėžiūra, yra vieni iš konservatyviausių reiškinių. Jų kaita reiškia esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius arba net naujų gyventojų atėjimą. Antra vertus, laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajusti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį.

Laidosena plačiąja prasme yra ir tam tikro laikotarpio visuomenės gyvenimo reiškinių visuma. Glaustai ją apibūdinant galima sakyti, kad laidosena yra tam tikro laikotarpio etnoso tikėjimo, tradicijų, paprotinės ar valstybinės teisės suformuota visuomenės pažiūra, kuri nulemia kūno rengimo laidojimui būdą; „namo“ – kapo – mirusiajam formą ir pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančias apeigas.

Pirmoji svarbi sudėtinė laidosenos dalis – kūno rengimo laidojimui būdas. Nuo seniausiųjų laikų visame pasaulyje žmonės savo mirusiuosius laidojo nedegintus (humacija) arba sudegintus (kremacija). Tiesa, kiekvienoje tautoje vienas ar kitas būdas turi savas tradicijas, atėjusias iš amžių glūdumos. Taip ir mūsų krašte iki pat Lietuvos krikšto vienas būdas keitė kitą, o dažnai abu būdai „sugyvendavo“.

Kokia šio reiškinio raida mūsų kraštuose? Seniausias palaidojimas rastas Spigine ir datuojamas apie 5780 m. pr. Kr. Tai vėlyvojo mezolito laikotarpis. Iš viso akmens amžiaus laikotarpio ištirta ar atsitiktinai rasta apie 20 palaidojimų, tačiau tik nedaugelį galima tiksliai datuoti. Iš neolito pradžios laikotarpio ištirtas kapas Donkalnyje (apie 4995 m. pr. Kr.), ankstyvajam neolitui priskiriami Kretuono kapai (apie 3580 ir 3350 m. pr. Kr.). Vėlyvojo neolito (Virvelinės keramikos kultūros) žmonių kapų rasta Plinkaigalyje (apie 2280 ir 2034 m. pr. Kr.). Nedidelis ištirtų ankstyviausiųjų Lietuvos krašto žmonių skaičius, tačiau akivaizdu, kad akmens amžiaus žmonės savo mirusiuosius laidojo nedegintus.

Nedaug ankstyvųjų Lietuvos gyventojų palaikų turime ir iš bronzos bei ankstyvojo geležies amžiaus. Vakarinis ir pietvakarinis Lietuvos pakraštys pateko į Vakarų baltų pilkapių kultūros įtaką. Pilkapių tyrinėjimai Vakarų Lietuvoje ir Prūsijos žemėse atskleidė du pagrindinius kūno rengimo laidoti etapus: senajame bronzos amžiuje (1700/1600–1100 m. pr. Kr.) išlieka akmens amžiaus tradicija laidoti mirusiuosius nedegintus, vėlyvajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (1100 m. pr. Kr.–1 m. po Kr.) jau įsigali kūnų deginimo paprotys.

Senajame geležies amžiuje, apie 10–40 m. po Kr., Lietuvos teritorijoje sparčiai gausėjo gyventojų, atsirado naujos baltiškos kultūros. Šio laikotarpio laidojimo paminklų gausu visame Lietuvos krašte. Apie tą laiką vėl ima atsigauti paprotys laidoti mirusiuosius nedegintus. Iki pat VI a. praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje pilkapiuose ar plokštiniuose kapuose mirusieji laidoti nedeginti.

Su griautiniais palaidojimais susijęs ir kitas kūno rengimo laidojimui aspektas – kūno padėtis. Mažai turima duomenų apie akmens amžiuje palaidotų žmonių padėtis. Donkalnio „žynys“ buvo palaidotas aukštielninkas, o štai šalia jo kojų buvusi moteris – suriesta. Visai kitokią padėtį mirusiesiems suteikdavo Virvelinės keramikos kultūros žmonės. Jie savo mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, suriestomis kojomis. Tokia padėtis imituoja žmogaus grįžimą į motinos įsčias. Gal tai Žemės motinos įvaizdis, kurios sampratą išsaugojo latvių etninė kultūra. Senajame bronzos amžiuje mirusieji dažniausiai guldomi aukštielninki. Geležies amžiaus kapuose dauguma mirusiųjų laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis, tačiau rankos sudėtos labai įvairiai. Niekas iki šiol nėra nustatęs skirtingų rankų padėčių prasmės, o ji greičiausiai buvo.

V–VI a. – tai riba, skirianti laidojimo papročius. Atėjo nauja kūnų deginimo banga, kuri, tiesa, pamažu apėmė visą Lietuvą. Tačiau jau nuo VIII–VIII a. visoje Lietuvoje liepsnojo kūnų deginimo laužai, ir tik Lietuvos krikštas XIV a. vėl nuslopino šį paprotį. Iš Lietuvos baltų genčių išsiskiria žiemgalių gentis, visą geležies amžių savo mirusiuosius laidojusi nedegintus.

Aukštaitės (1) ir aukštaičio (2) kapas iš Plinkaigalio kapinyno, V a. pab.–VI a. pr.

Laidosenos tyrinėtojai nuo seno gvildena klausimą, kas atnešė į mūsų kraštus pirmąją kūnų deginimo bangą. Dabar jau gana aiški kūnų deginimo papročio kilmė. Bronzos amžiuje Centrinėje Europoje 1250–750 m. pr. Kr. gyvavo vadinamoji Urnų laukų kultūra, kurios šiaurės rytinis pakraštys buvo šalia Vakarų baltų pilkapių kultūros arealo. Urnų laukų kultūros žmonės savo mirusiuosius degino ir laidojo urnose. Kyla klausimas, kokiais keliais šis paprotys pasiekė baltus. Atsakymas gali būti ir labai paprastas: bronzos amžiaus prekybos keliais. Mat visą šio laiko metalo žaliavą – varį, cinką, alavą – baltai gaudavo kaip tik iš šios srities. Nuolatiniai prekybiniai ryšiai su Urnų laukų kultūros gyventojais galėjo paskatinti baltus perimti šį paprotį. Tai netiesiogiai patvirtina šios kultūros chronologinės ribos ir kūnų deginimo papročio baltuose paplitimo laikas (1250 ir apie 1100 m. pr. Kr.).

Lietuvio kapas iš Taurapilio pilkapyno ir žiemgalės kapas iš Jauneikių kapinyno, VI a.

Antrosios kūnų deginimo bangos kiltis kelia daugiau klausimų. Yra įvairių nuomonių. Vieni mano, kad ji plūstelėjo iš pietryčių, iš Padnieprio, nes jau senajame geležies amžiuje Zarubincų kultūros (ją daugelis tyrinėtojų laiko baltiška) žmonės laikėsi kūnų deginimo papročio. Prasidėjus slavų ekspansijai, Padnieprio baltai buvo stumiami į šiaurės rytus, o tai galėjo būti viena iš Rytų Lietuvos pilkapių kultūros atsiradimo priežasčių. Šios kultūros gyventojai nuo pat pradžios mirusiuosius degino ir laidojo pilkapiuose. Antra vertus, viduriniame geležies amžiuje ir kitų rytinių baltų kultūrų – Bancerovo-Tušemlios, Moščino (rytų galindai) – gyventojai mirusiuosius taip pat degino. Kiti tyrinėtojai mano, kad antroji kūnų deginimo banga kilusi iš pietų. Galimas dalykas, kad šis paprotys vėl atgimė buvusiose Vakarų baltų pilkapių kultūros žemėse ir per jotvingius-sūduvius galėjo pasiekti Lietuvos teritoriją. Šią teoriją galima paremti ir tuo, kad antrosios bangos ankstyviausieji degintiniai kapai aptinkami kaip tik pietinėse Lietuvos žemėse.

Su antrąja kūnų deginimo banga neabejotinai yra susijęs ir unikalus pasakojimas apie deginimo papročio kilmę. Tai Sovijaus mitas – vienintelis ištisai užrašytas baltų priešistorės mitas. Jis išliko todėl, kad buvo įterptas į kronikos tekstą vakarinės Rusios vienuoliui 1261 m. perrašinėjant vadinamąjį Malalos metraštį. Štai koks „pagoniškas paklydimas“ tarp lietuvių, prūsų, jotvingių ir kitų jų giminių aprašytas šiame mite: „Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [sūnui parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten [įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“. Mito tyrimai atskleidžia mūsų tolimų protėvių dvasinės kultūros klodus. Veiksmas vyksta įsivaizduojamame baltų pomirtiniame pasaulyje – pasak krikščionių vienuolio, tai yra pragaras. Į jį veda devyni vartai; žynio kelionė į mirusiųjų pasaulį galima atlikus šerno aukojimą. Mite atsispindi skirtingi laidojimo būdai: žemėje, medyje, ugnyje. Sovijui įtikinti gentainius pakeisti laidojimo paprotį nebuvo lengva – net sūnūs sukilo ir pasipriešino tėvui.

Antroji sudėtinė laidosenos dalis – „namo“ mirusiajam įrengimas. Akmens amžiaus mirusieji laidoti toje pačioje gyvenvietėje, arti namų ar net pastato viduje. Taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Kai kuriuose kapuose palaikai apibarstyti raudonos spalvos mineralinės kilmės dažu – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas simbolinis židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta ochros. Nedidelis akmenų židinukas „šildo“ žynio kapą Donkalnio kapinyne. Iš akmens amžiaus palaidojimo pastate, kuriame, matyt, gyveno velionis, išplaukia labai svarbus aspektas: čia, galima sakyti, glūdi būtinybės suteikti mirusiajam „namą“ šaknys.

Neabejotinai patys sudėtingiausi mirusiųjų „namai“ buvo sukurti bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje. Vakarų baltų pilkapių konstrukcija yra sudėtinga (išskirta net 9 tipai). Pilkapiai supilti iš žemių ir akmenų su 3 koncentriniais akmenų vainikais, o vidiniame vainike – nedegintų mirusiųjų kapai. Išplitus kūnų deginimo papročiui, sampilai supilti vien iš žemių, tačiau labai įvairūs akmenų vainikai ir vidaus įrengimas – dviaukščiai vainikai, statiniai iš akmenų. Tokiuose pilkapiuose kremuoti palaikai būdavo supilami į įvairiausių formų urnas, kurias neretai dar apdėdavo akmenimis, o kai kada urnai būdavo padaroma tiesiog akmeninė dėžė. Tokie pilkapiai Lietuvoje ištirti Bajoruose, Šlažiuose (Klaipėdos raj.), Ėgliškiuose, Kurmaičiuose (Kretingos raj.). Ankstyvojo geležies amžiaus pilkapynai jau įrengiami toliau nuo gyvenviečių – taigi pomirtinis pasaulis „nutolo“, o žmogaus gyvenamasis būstas tapo desakralizuotas. Kapo įrangai būdingi statiniai iš akmenų – „mirusiųjų nameliai“. Į akmeninę dėžę statoma urna su degintais palaikais. Itin įdomios yra veidinės urnos iš vakarų baltų Pajūrio kultūros. Be individualizuotų veido bruožų, ir net auskarų ausytėse, ant urnos išbraižyti mitologiniai vaizdiniai – Saulės vežimas, dangaus žirgai. Mirusiojo namelis būdavo užpilamas žemės kauburiu. Dažnai kyla klausimas, kodėl senieji žmonės pasirinko pilkapio (pusiausferos) formą mirusiųjų „namui“ suręsti? Tikėtina, kad pilkapiai imituodavo dangaus skliautą ar kalną.

Geležies amžiaus plokštinių kapų įrengimas paprastesnis, nors yra ištirta kapų su sudėtingomis akmeninėmis konstrukcijomis. Toks 10–40 m. po Kr. kapinynas ištirtas Raudonėnuose. Sudėtingumu išsiskiria Vakarų Lietuvos senojo ir vidurinio geležies amžiaus pradžios kapinynai. Tai tikras nekropolis. Prie kiekvieno akmenimis apjuosto kapo buvo jungiamas kitas kapas. Taip per ilgą laiką susidarė akmeninių kapų sistema. Klasikinis tokio nekropolio pavyzdys rastas Tūbausiuose.

Baltai tarp indoeuropietiškos kilties tautų išsiskiria palaidojimų su žirgais arba tiesiog žirgų kapinynų gausa. Karžygys laidotas su visu žirgu, kartais į kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus.

Svarbus laidosenos bruožas ir pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios apeigos. Kyla daugybė klausimų, į kuriuos iki šiol negalime atsakyti. Visų pirma – kodėl vienu laikotarpiu mirusiuosius degino, kitu – ne? Kur glūdi kūnų deginimo pasaulėžiūrinė prasmė? Sunku atsakyti, tačiau čia tyrinėtojai įžiūri Saulės kulto apraiškas – tikriausiai ne be reikalo ant urnų pavaizduotas Saulės vežimas. Tokios scenos siejamos su Saulės kultu. Saulė ir ugnis – du neatskiriami reiškiniai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją reikšmę. Tad yra pagrindo manyti, kad tuometiniame baltų pasaulyje susiformavo arba buvo adaptuota idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvina iš kūno. Tenka sutikti, kad vyravo tokia pasaulėžiūra: mirusiojo sielai nereikia materialaus kūno, į kurį galėtų sugrįžti pavargusi siela. Suprantama, kodėl taip stropiai buvo statomi sudėtingi pilkapiai – sielų „namai“, kodėl atsirado vadinamosios veidinės urnos, kodėl nadruvių urnose daromos kvadratinės (arba ovalios) angos. Matyt, sielai sugrįžti.

O ką reiškė paprotys laidoti mirusįjį jo nesudeginus? Toks būdas juk pats seniausias. Akmens amžiaus žmogaus pasaulėjauta buvo labai artima gamtai. Manyta, kad miręs žvėris ar paukštis ir visa, kas gyva, grįžta į žemę – tuo metu religiniai vaizdiniai ir tikėjimai dar nebuvo išlavėję ir tapę filosofine sistema. Kas kita geležies amžiaus žmogus. Jis jau kitoks, jau susikūręs Pasaulio modelį, svarstantis apie gyvenimo „anapus“ viziją. Matyt, tada vėlės įvaizdyje buvo sureikšmintos konkrečių žmonių fizinės ir dvasinės savybės. Vėlės – jau nebe mirusiųjų karalystės „šešėliai“, kuriuos aplankė Homero didvyris Odisėjas. Visai galimas dalykas, kad ši idėja Lietuvos baltų kraštus pasiekė iš antikos pasaulio. Antikiniame pasaulyje buvo paprotys dėti mirusiajam į burną monetą, kad turėtų kuo užsimokėti Charonui – mirusiųjų sielų keltininkui į aną pasaulį. M. Michelbertas teigia, kad šį paprotį perėmė kai kurios germanų gentys, kurių mirusiųjų dantyse rasta Romos monetų. Lietuvos pajūryje, Nemuno žemupyje gausu Romos monetų mirusiųjų kapuose.

Paties laidojimo ritualo tiesioginių paliudijimų nedaug. Tačiau pastarųjų metų tyrinėjimai atskleidė, kad agrarinis kalendorinių švenčių ciklas savaip atsispindi ir laidosenoje. Apie tai liudija erdvinio mirusiųjų orientavimo tyrimai. Didžiulė laidojimo krypčių įvairovė sukeldavo įspūdį, tarsi jos būtų atsitiktinės. Tuo tarpu baltai jas siedavo su Saulės ir Mėnulio tekėjimo ir laidos kryptimis, taip pat su Šiaurinės žvaigždės padėtimi laidojimo apeigų metu. Šios apeigos baltų gentyse buvo derinamos ir su kalendorinėmis šventėmis. Apie tai byloja istoriniai šaltiniai, archeologiniai ir etnografiniai duomenys. Štai IX a. anglosaksų keliautojas Vulfstanas, aplankęs prūsų kraštus, rašė, kad tarp aisčių yra gentis, kuri moka daryti šaltį. Todėl prūsai mirusius išlaiko vieną arba du mėnesius ir netgi pusę metų iki laidojimo apeigų. P. Dundulienė nurodė, kad ankstyvųjų kalendorinių pavasario švenčių metu buvo inscenizuojamos laidotuvės, o M. Gimbutienė neabejojo, kad mirusiųjų išlaikymas iki svarbiųjų švenčių yra bendras visiems indoeuropiečiams. Archeologų tyrimai patvirtina, kad Vulfstanas nieko neišsigalvojo. Dar daugiau – buvo nustatyti ir mirtingumo dėsningumai pirmaisiais amžiais po Kristaus. Paaiškėjo, kad daugiausia laidota pavasarį, visai arti lygiadienio datos, kiek mažiau – arti rudens lygiadienio. Suprantama, laidota ir kitais metų laikais. Be to, liaudies medicinos tyrinėjimai rodo, kad, derindami laidojimo apeigas prie kalendorinių švenčių, baltai mokėjo išlaikyti mirusiuosius. Ypač tai buvo taikoma gentinės diduomenės nariams.

Nidos krikštai. Iliustracijos iš dailininko Rimto Tarabildos archyvo .

Didelę baltų pagarbą mirusiesiems ir palydėjimo ritualus liudija netolima mūsų praeitis: kiekvieno Lietuvos kaimo ar miestelio kapinaitės iki XX a. pradžios būdavo visiškai skirtingos. Seniausioji antkapinio paminklo forma – iš storos lentos išpjautas medžio siluetas – krikštas. Tokie krikštai skirtingi: vienokie jie dzūkuose, kitokie aukštaičiuose, dar kitokie žemaičiuose.