|
|
Baltų pasaulėžiūra ir laidosena |
Gimimas ir mirtis – bene svarbiausia prieštara, o kartu ir jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje. Baltų genčių laidosenoje atsispindi sudėtinga daugiasluoksnė senųjų žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Laidojimo apeiga byloja apie žmogaus būties žemėje tikslą, apie tai, kad gentainius prie mirusiojo kapo atlydi dvejopi jausmai. Velionio gailimasi, jo gedima, bet kartu mirusiajam jaučiama prietaringa baimė. Kapas – tai simbolis, atskiriantis gyvųjų ir vėlių pasaulius, tai mitologiškai suvoktas riboženklis. Kapo įranga turi įsivaizduojamosios Visatos surėdymo bruožus: per kapo mikrokosmosą patenkama į mirusiųjų šalį, į dausas, į anapus. Laidojimo papročiai, kaip ir pasaulėžiūra, yra vieni iš konservatyviausių reiškinių. Jų kaita reiškia esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius arba net naujų gyventojų atėjimą. Antra vertus, laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajusti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį. Laidosena plačiąja prasme yra ir tam tikro laikotarpio visuomenės gyvenimo reiškinių visuma. Glaustai ją apibūdinant galima sakyti, kad laidosena yra tam tikro laikotarpio etnoso tikėjimo, tradicijų, paprotinės ar valstybinės teisės suformuota visuomenės pažiūra, kuri nulemia kūno rengimo laidojimui būdą; „namo“ – kapo – mirusiajam formą ir pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančias apeigas. Pirmoji svarbi sudėtinė laidosenos dalis – kūno rengimo laidojimui būdas. Nuo seniausiųjų laikų visame pasaulyje žmonės savo mirusiuosius laidojo nedegintus (humacija) arba sudegintus (kremacija). Tiesa, kiekvienoje tautoje vienas ar kitas būdas turi savas tradicijas, atėjusias iš amžių glūdumos. Taip ir mūsų krašte iki pat Lietuvos krikšto vienas būdas keitė kitą, o dažnai abu būdai „sugyvendavo“. Kokia šio reiškinio raida mūsų kraštuose? Seniausias palaidojimas rastas Spigine ir datuojamas apie 5780 m. pr. Kr. Tai vėlyvojo mezolito laikotarpis. Iš viso akmens amžiaus laikotarpio ištirta ar atsitiktinai rasta apie 20 palaidojimų, tačiau tik nedaugelį galima tiksliai datuoti. Iš neolito pradžios laikotarpio ištirtas kapas Donkalnyje (apie 4995 m. pr. Kr.), ankstyvajam neolitui priskiriami Kretuono kapai (apie 3580 ir 3350 m. pr. Kr.). Vėlyvojo neolito (Virvelinės keramikos kultūros) žmonių kapų rasta Plinkaigalyje (apie 2280 ir 2034 m. pr. Kr.). Nedidelis ištirtų ankstyviausiųjų Lietuvos krašto žmonių skaičius, tačiau akivaizdu, kad akmens amžiaus žmonės savo mirusiuosius laidojo nedegintus. Nedaug ankstyvųjų Lietuvos gyventojų palaikų turime ir iš bronzos bei ankstyvojo geležies amžiaus. Vakarinis ir pietvakarinis Lietuvos pakraštys pateko į Vakarų baltų pilkapių kultūros įtaką. Pilkapių tyrinėjimai Vakarų Lietuvoje ir Prūsijos žemėse atskleidė du pagrindinius kūno rengimo laidoti etapus: senajame bronzos amžiuje (1700/1600–1100 m. pr. Kr.) išlieka akmens amžiaus tradicija laidoti mirusiuosius nedegintus, vėlyvajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (1100 m. pr. Kr.–1 m. po Kr.) jau įsigali kūnų deginimo paprotys. Senajame geležies amžiuje, apie 10–40 m. po Kr., Lietuvos teritorijoje sparčiai gausėjo gyventojų, atsirado naujos baltiškos kultūros. Šio laikotarpio laidojimo paminklų gausu visame Lietuvos krašte. Apie tą laiką vėl ima atsigauti paprotys laidoti mirusiuosius nedegintus. Iki pat VI a. praktiškai visoje Lietuvos teritorijoje pilkapiuose ar plokštiniuose kapuose mirusieji laidoti nedeginti. Su griautiniais palaidojimais susijęs ir kitas kūno rengimo laidojimui aspektas – kūno padėtis. Mažai turima duomenų apie akmens amžiuje palaidotų žmonių padėtis. Donkalnio „žynys“ buvo palaidotas aukštielninkas, o štai šalia jo kojų buvusi moteris – suriesta. Visai kitokią padėtį mirusiesiems suteikdavo Virvelinės keramikos kultūros žmonės. Jie savo mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, suriestomis kojomis. Tokia padėtis imituoja žmogaus grįžimą į motinos įsčias. Gal tai Žemės motinos įvaizdis, kurios sampratą išsaugojo latvių etninė kultūra. Senajame bronzos amžiuje mirusieji dažniausiai guldomi aukštielninki. Geležies amžiaus kapuose dauguma mirusiųjų laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis, tačiau rankos sudėtos labai įvairiai. Niekas iki šiol nėra nustatęs skirtingų rankų padėčių prasmės, o ji greičiausiai buvo. V–VI a. – tai riba, skirianti laidojimo papročius. Atėjo nauja kūnų deginimo banga, kuri, tiesa, pamažu apėmė visą Lietuvą. Tačiau jau nuo VIII–VIII a. visoje Lietuvoje liepsnojo kūnų deginimo laužai, ir tik Lietuvos krikštas XIV a. vėl nuslopino šį paprotį. Iš Lietuvos baltų genčių išsiskiria žiemgalių gentis, visą geležies amžių savo mirusiuosius laidojusi nedegintus.
Laidosenos tyrinėtojai nuo seno gvildena klausimą, kas atnešė į mūsų kraštus pirmąją kūnų deginimo bangą. Dabar jau gana aiški kūnų deginimo papročio kilmė. Bronzos amžiuje Centrinėje Europoje 1250–750 m. pr. Kr. gyvavo vadinamoji Urnų laukų kultūra, kurios šiaurės rytinis pakraštys buvo šalia Vakarų baltų pilkapių kultūros arealo. Urnų laukų kultūros žmonės savo mirusiuosius degino ir laidojo urnose. Kyla klausimas, kokiais keliais šis paprotys pasiekė baltus. Atsakymas gali būti ir labai paprastas: bronzos amžiaus prekybos keliais. Mat visą šio laiko metalo žaliavą – varį, cinką, alavą – baltai gaudavo kaip tik iš šios srities. Nuolatiniai prekybiniai ryšiai su Urnų laukų kultūros gyventojais galėjo paskatinti baltus perimti šį paprotį. Tai netiesiogiai patvirtina šios kultūros chronologinės ribos ir kūnų deginimo papročio baltuose paplitimo laikas (1250 ir apie 1100 m. pr. Kr.).
Su antrąja kūnų deginimo banga neabejotinai yra susijęs ir unikalus pasakojimas apie deginimo papročio kilmę. Tai Sovijaus mitas – vienintelis ištisai užrašytas baltų priešistorės mitas. Jis išliko todėl, kad buvo įterptas į kronikos tekstą vakarinės Rusios vienuoliui 1261 m. perrašinėjant vadinamąjį Malalos metraštį. Štai koks „pagoniškas paklydimas“ tarp lietuvių, prūsų, jotvingių ir kitų jų giminių aprašytas šiame mite: „Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [sūnui parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten [įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“. Mito tyrimai atskleidžia mūsų tolimų protėvių dvasinės kultūros klodus. Veiksmas vyksta įsivaizduojamame baltų pomirtiniame pasaulyje – pasak krikščionių vienuolio, tai yra pragaras. Į jį veda devyni vartai; žynio kelionė į mirusiųjų pasaulį galima atlikus šerno aukojimą. Mite atsispindi skirtingi laidojimo būdai: žemėje, medyje, ugnyje. Sovijui įtikinti gentainius pakeisti laidojimo paprotį nebuvo lengva – net sūnūs sukilo ir pasipriešino tėvui. Antroji sudėtinė laidosenos dalis – „namo“ mirusiajam įrengimas. Akmens amžiaus mirusieji laidoti toje pačioje gyvenvietėje, arti namų ar net pastato viduje. Taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Kai kuriuose kapuose palaikai apibarstyti raudonos spalvos mineralinės kilmės dažu – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas simbolinis židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta ochros. Nedidelis akmenų židinukas „šildo“ žynio kapą Donkalnio kapinyne. Iš akmens amžiaus palaidojimo pastate, kuriame, matyt, gyveno velionis, išplaukia labai svarbus aspektas: čia, galima sakyti, glūdi būtinybės suteikti mirusiajam „namą“ šaknys. Neabejotinai patys sudėtingiausi mirusiųjų „namai“ buvo sukurti bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje. Vakarų baltų pilkapių konstrukcija yra sudėtinga (išskirta net 9 tipai). Pilkapiai supilti iš žemių ir akmenų su 3 koncentriniais akmenų vainikais, o vidiniame vainike – nedegintų mirusiųjų kapai. Išplitus kūnų deginimo papročiui, sampilai supilti vien iš žemių, tačiau labai įvairūs akmenų vainikai ir vidaus įrengimas – dviaukščiai vainikai, statiniai iš akmenų. Tokiuose pilkapiuose kremuoti palaikai būdavo supilami į įvairiausių formų urnas, kurias neretai dar apdėdavo akmenimis, o kai kada urnai būdavo padaroma tiesiog akmeninė dėžė. Tokie pilkapiai Lietuvoje ištirti Bajoruose, Šlažiuose (Klaipėdos raj.), Ėgliškiuose, Kurmaičiuose (Kretingos raj.). Ankstyvojo geležies amžiaus pilkapynai jau įrengiami toliau nuo gyvenviečių – taigi pomirtinis pasaulis „nutolo“, o žmogaus gyvenamasis būstas tapo desakralizuotas. Kapo įrangai būdingi statiniai iš akmenų – „mirusiųjų nameliai“. Į akmeninę dėžę statoma urna su degintais palaikais. Itin įdomios yra veidinės urnos iš vakarų baltų Pajūrio kultūros. Be individualizuotų veido bruožų, ir net auskarų ausytėse, ant urnos išbraižyti mitologiniai vaizdiniai – Saulės vežimas, dangaus žirgai. Mirusiojo namelis būdavo užpilamas žemės kauburiu. Dažnai kyla klausimas, kodėl senieji žmonės pasirinko pilkapio (pusiausferos) formą mirusiųjų „namui“ suręsti? Tikėtina, kad pilkapiai imituodavo dangaus skliautą ar kalną. Geležies amžiaus plokštinių kapų įrengimas paprastesnis, nors yra ištirta kapų su sudėtingomis akmeninėmis konstrukcijomis. Toks 10–40 m. po Kr. kapinynas ištirtas Raudonėnuose. Sudėtingumu išsiskiria Vakarų Lietuvos senojo ir vidurinio geležies amžiaus pradžios kapinynai. Tai tikras nekropolis. Prie kiekvieno akmenimis apjuosto kapo buvo jungiamas kitas kapas. Taip per ilgą laiką susidarė akmeninių kapų sistema. Klasikinis tokio nekropolio pavyzdys rastas Tūbausiuose. Baltai tarp indoeuropietiškos kilties tautų išsiskiria palaidojimų su žirgais arba tiesiog žirgų kapinynų gausa. Karžygys laidotas su visu žirgu, kartais į kapą dėta žirgo galva ir kanopos. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Svarbus laidosenos bruožas ir pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios apeigos. Kyla daugybė klausimų, į kuriuos iki šiol negalime atsakyti. Visų pirma – kodėl vienu laikotarpiu mirusiuosius degino, kitu – ne? Kur glūdi kūnų deginimo pasaulėžiūrinė prasmė? Sunku atsakyti, tačiau čia tyrinėtojai įžiūri Saulės kulto apraiškas – tikriausiai ne be reikalo ant urnų pavaizduotas Saulės vežimas. Tokios scenos siejamos su Saulės kultu. Saulė ir ugnis – du neatskiriami reiškiniai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją reikšmę. Tad yra pagrindo manyti, kad tuometiniame baltų pasaulyje susiformavo arba buvo adaptuota idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvina iš kūno. Tenka sutikti, kad vyravo tokia pasaulėžiūra: mirusiojo sielai nereikia materialaus kūno, į kurį galėtų sugrįžti pavargusi siela. Suprantama, kodėl taip stropiai buvo statomi sudėtingi pilkapiai – sielų „namai“, kodėl atsirado vadinamosios veidinės urnos, kodėl nadruvių urnose daromos kvadratinės (arba ovalios) angos. Matyt, sielai sugrįžti. O ką reiškė paprotys laidoti mirusįjį jo nesudeginus? Toks būdas juk pats seniausias. Akmens amžiaus žmogaus pasaulėjauta buvo labai artima gamtai. Manyta, kad miręs žvėris ar paukštis ir visa, kas gyva, grįžta į žemę – tuo metu religiniai vaizdiniai ir tikėjimai dar nebuvo išlavėję ir tapę filosofine sistema. Kas kita geležies amžiaus žmogus. Jis jau kitoks, jau susikūręs Pasaulio modelį, svarstantis apie gyvenimo „anapus“ viziją. Matyt, tada vėlės įvaizdyje buvo sureikšmintos konkrečių žmonių fizinės ir dvasinės savybės. Vėlės – jau nebe mirusiųjų karalystės „šešėliai“, kuriuos aplankė Homero didvyris Odisėjas. Visai galimas dalykas, kad ši idėja Lietuvos baltų kraštus pasiekė iš antikos pasaulio. Antikiniame pasaulyje buvo paprotys dėti mirusiajam į burną monetą, kad turėtų kuo užsimokėti Charonui – mirusiųjų sielų keltininkui į aną pasaulį. M. Michelbertas teigia, kad šį paprotį perėmė kai kurios germanų gentys, kurių mirusiųjų dantyse rasta Romos monetų. Lietuvos pajūryje, Nemuno žemupyje gausu Romos monetų mirusiųjų kapuose. Paties laidojimo ritualo tiesioginių paliudijimų nedaug. Tačiau pastarųjų metų tyrinėjimai atskleidė, kad agrarinis kalendorinių švenčių ciklas savaip atsispindi ir laidosenoje. Apie tai liudija erdvinio mirusiųjų orientavimo tyrimai. Didžiulė laidojimo krypčių įvairovė sukeldavo įspūdį, tarsi jos būtų atsitiktinės. Tuo tarpu baltai jas siedavo su Saulės ir Mėnulio tekėjimo ir laidos kryptimis, taip pat su Šiaurinės žvaigždės padėtimi laidojimo apeigų metu. Šios apeigos baltų gentyse buvo derinamos ir su kalendorinėmis šventėmis. Apie tai byloja istoriniai šaltiniai, archeologiniai ir etnografiniai duomenys. Štai IX a. anglosaksų keliautojas Vulfstanas, aplankęs prūsų kraštus, rašė, kad tarp aisčių yra gentis, kuri moka daryti šaltį. Todėl prūsai mirusius išlaiko vieną arba du mėnesius ir netgi pusę metų iki laidojimo apeigų. P. Dundulienė nurodė, kad ankstyvųjų kalendorinių pavasario švenčių metu buvo inscenizuojamos laidotuvės, o M. Gimbutienė neabejojo, kad mirusiųjų išlaikymas iki svarbiųjų švenčių yra bendras visiems indoeuropiečiams. Archeologų tyrimai patvirtina, kad Vulfstanas nieko neišsigalvojo. Dar daugiau – buvo nustatyti ir mirtingumo dėsningumai pirmaisiais amžiais po Kristaus. Paaiškėjo, kad daugiausia laidota pavasarį, visai arti lygiadienio datos, kiek mažiau – arti rudens lygiadienio. Suprantama, laidota ir kitais metų laikais. Be to, liaudies medicinos tyrinėjimai rodo, kad, derindami laidojimo apeigas prie kalendorinių švenčių, baltai mokėjo išlaikyti mirusiuosius. Ypač tai buvo taikoma gentinės diduomenės nariams. Didelę baltų pagarbą mirusiesiems ir palydėjimo ritualus liudija netolima mūsų praeitis: kiekvieno Lietuvos kaimo ar miestelio kapinaitės iki XX a. pradžios būdavo visiškai skirtingos. Seniausioji antkapinio paminklo forma – iš storos lentos išpjautas medžio siluetas – krikštas. Tokie krikštai skirtingi: vienokie jie dzūkuose, kitokie aukštaičiuose, dar kitokie žemaičiuose. Tikėta, kad, nesurengus šermenų, mirusysis kerštausiąs. Todėl šia proga darydavo alų, kepdavo duoną, pjaudavo gyvulius. Visos labai įvairios laidotuvių apeigos ir jų formos buvo glaudžiai susijusios su tuo, kaip žmogus įsivaizdavo vėlių persikėlimą gyventi į dausas ir bijojo jų rūstybės. Antra vertus, žemdirbyste besiverčiančios lietuvių gentys apeigomis, aukomis, maldomis siekė panaudoti vėles gyvųjų žmonių gerovei, tikėdamos, kad jos galinčios išsiųsti iš žemės derlių arba jį sulaikyti, priversti žemę gimdyti vaisius arba sulaikyti jos vaisingumo jėgas. Seniausias ir pagrindinis laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas — šauksmu, giesmėmis, raudomis. Tai paaiškina ir paprotį, mirus žmogui, pjauti jo šermenims gyvulius ar paukščius (jaučius, kiaules, avis, vištas, gaidžius,— žiūrint, kokia mirusiojo lytis). Lietuviai, kaip ir viso pasaulio tautos, tikėjo, kad didžiausią pavojų vėlės keliančios artimiausiems giminaičiams,— esą jie „apsikrėtę mirusiuoju" ir galį „apkrėsti" kitus žmones. Todėl gimininės santvarkos laikais artimiausius mirusiojo giminaičius bendruomenė versdavo tam tikrą laiką praleisti atsiskyrus ir grįžti į bendruomenę tik atlikus apsivalymo apeigas. Pati bendruomenė apeigomis, draudimais, magija turėjo apsisaugoti nuo mirusiojo „nuodų". Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą. Šis draudimas pagrįstas tuo, kad nepaprasta galia buvo teikiama ištartam žodžiui ypatingu laiku, šiuo atveju — per šermenis. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. Mirusįjį lietuviai nuprausdavo, kartais išperdavo pirtyje, aprengdavo geriausiais išeiginiais drabužiais. Tai rodo archeologiniai, rašytiniai ir etnografiniai šaltiniai. Iš senkapiuose surastų audinių liekanų matyti, kad IX—XII a. mirusių moterų galvą dengdavo baltu lininiu dvinyčiu audiniu, greičiausiai nuometu, surišamu dešinėje smilkinio pusėje ir susmeigiamu smeigtuku arba susegamu sage. Nuometo galai, matyt, buvo puošiami įvairių spalvų karoliukais arba žalvarinėmis įvijomis (Palanga). Merginų galvas puošdavo puošniomis kepurėlėmis arba apgalviais, pasiūtais iš austinės juostos, papuoštos žalvarinėmis įvijomis, grandinėlėmis ar stikliniais karoliukais. Mirusios moterys buvo aprengiamos baltais marškiniais, sijonu, prijuoste, skepeta, susegta vienu arba dviem smeigtukais. Vyrai buvo aprengiami ilgais baltais marškiniais, palaidinėmis, sujuostomis juosta arba puošniu diržu. Ant galvos uždėdavo žalvariu papuoštas veltines, austinės arba kailines kepures. Viršutinis apsiaustas buvo iš storesnio vilnonio audinio arba kailinis, susegamas sagtimis. Senkapiuose randama papuošalų, kurių ypač gausu turtingesnių žmonių kapuose. Mirusiojo apavas buvo odiniai batai, papuošti žalvariu, kartais su pentinais. Tokį mirusiųjų aprengimą patvirtina ir rašytiniai šaltiniai. Mirusius jaunus viengungius žmones puošdavo kaip vestuvėms. Mat tikėta, kad miręs nevedęs ir nepalikęs palikuonių žmogus negalįs išnykti. Jis turįs pereiti gyventi į medį, augalą, paukštį, gyvulį ar net į gimstantį kūdikį. Gyvendamas kitu pavidalu, viengungis turįs palikti savo įpėdinių. O senas žmogus, atidavęs gyvenimui visą savo darbą ir išauginęs palikuonis, galįs ir išnykti. Ši pirmykštė žmonių filosofija paremta materialistiniu žmogaus egzistencijos supratimu [32, 258]. Prie pašarvoto mirusiojo uždegdavo vaškines žvakes, kurias paprastai statydavo prie galvos, kojų ir šonų. Užgesinti prie mirusiojo žvakes buvo draudžiama, tikint, kad apniksiančios piktosios dvasios. Užgesus vienai žvakei, kitas gesindavusios vėlės. Žvakių deginimas buvo prilyginamas maldai. Per šermenis prie mirusiojo būtinai turėjo būti padėta alaus ar midaus ir duonos, kartais druskos. Apie alaus statymą prie mirusiojo rašo Vulfstanas (IX a.), J. Lasickis (XVI a.) ir kt. Atėjusiems į šermenis žmonėms irgi pirmiausia duodavo išgerti alaus. Moterys, eidamos į šermenis, būtinai turėdavo atsinešti kampelį ar riekelę duonos, kurią dėdavo ant stalo. Suneštą duoną dalydavo elgetoms. Paprotys nešti į šermenis duoną, greičiausiai, buvo susijęs su duonos aukojimu mirusiojo vėlei. Pasak Erazmo Stelos (XVI a. pr.), Rytprūsių lietuviai per šermenis giedodavo, gerdavo alų, atlikdavo kitas apeigas. M. Strijkovskis (XVI a.) nurodo, kad lietuviai nupraustą ir aprengtą mirusįjį pasodindavo ant kėdės. Atidarę statinę alaus, pilda-vosi jo į kaušelį, ir vienas užgerdavo numirėlį tokiais žodžiais: „Aš tave užgeriu, drauge. Kam tu numirei? Ar neturėjai mielos žmonos, vaikų, gyvulių ir visko pakankamai?" Paskui mirusįjį užgerdavo visi iš eilės. Baigę užgerti, palinkėdavo labos nakties ir paprašydavo, kad jis aname pasaulyje palabintų jų tėvus, brolius, draugus ir būtų jiems malonus. M. Pretorijus irgi rašo, kad nupraustą ir gražiai aprengtą mirusįjį pasodindavo ant kėdės, o vienas aš artimiausių draugų paimdavo pilną alaus kaušelį ir melsdavosi už mirusiojo vėlę. Paskui nuliedavo truputį alaus ant žemės ir sakydavo: „Žemynėle, būk linksma, priimk šią vėlelę ir gerai saugok". Palabinęs išgerdavo kaušelį, kurį jam vėl pripildavo. Tada jis gerdavo į mirusįjį, sakydamas: „Dabar, mano drauge, broli, dievas nori tavo vėlę saugoti". Išgėręs kaušelį perduodavo kaimynui, kuris irgi gerdavo žemynėliaudamas ir palabindamas. Taip kaušelis eidavo aplinkui [88, 101 —102]. Nuo seno žinomas paprotys apraudoti mirusįjį. Jis siekia gimininės santvarkos laikus. Raudojimą prie mirusiojo mini Henrikas Latvis ir eiliuotoji Livonijos kronika (XIII a.). Iš dokumento „Recessus generalis" (XVII a.) sužinome, kad lietuviai mirusiuosius pavesdavo apraudoti elgetoms arba žyniams, kuriems atsilygindavo javais, duona, mėsa, drabužiais ir kt. [77, 17]. XIX a. raudose išliko lietuvių pagoniškojo nekrokulto pėdsakų ir pomirtinės šalies vaizdinių. Žmona, raudodama vyro, į savo mirusius tėvus kreipdavosi šitaip: „O priimkite savo žentelį, mano vyrelį, už baltų rankelių, o atidarykite vėlių dureles. Tik jūs pirmesni, tik jūs kytresni, o atidarykite vėlių dureles, o pasodinkite į vėlių suolelį" [56,3, 279—323]., Deginimui mirusįjį paguldydavo į nupintą iš šiaudų lovą ir su ja veždavo prie amžinosios ugnies. Ten uždėdavo ant sukrauto laužo ir laužą uždegdavo. Laužui įsiliepsnojus, mesdavo į jj vanagų, kačių ar kitų gyvulių aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikabinti, lipdamas į dangų, ir pradėdavo šaukti, esą matantys mirusįjį, jojantį ant širmo žirgo į dausas. Palaikams sudegus, pelenus supildavo į indą, sumaišydavo su ašaromis ir palaidodavo tarp akmenų, padėtų apačioje, iš šonų ir viršuje [32, 260J. Kapas buvo daromas panašus į namą (mirusiajam jis ir turėjo namą atstoti). Senovės kapinynus archeologai skirsto į plokštinius, buvusius su mažu žemės kauburėliu, ir pilkapius, turinčius maždaug 6—20 cm skersmens ir 1—3 m aukščio sampilus. Be to, kapai buvo nedeginti-niai (griautiniai) ir degintiniai. Sudegintus ir nedegintus žmones laidojo ir plokštiniuose kapinynuose, ir pilkapiuose. Buvo kapų, apkrautų akmenimis, vadinamųjų krūsninių kapų. Turimais duomenimis, neolito pabaigoje ir senajame žalvario amžiuje mirusiuosius laidodavo nesudegintus. Baltų gentims, kaip ir visiems indoeuropiečiams, III—II tūkst. pr. m. e. buvo būdinga laidoti mirusiuosius suriestus. Kretuono gyvenvietės (Švenčionių raj.) archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad neolito pabaigoje ir žalvario amžiaus pradžioje prosenių kaukolės buvo laidojamos prie namų židinio [117]. Mirusiųjų deginimo paprotys Europoje atsirado apie 2000 m. pr. m. e., bet plačiai nepaplito. XIII a. pr. m. e. pabaigoje jis buvo įsigalėjęs Vidurio Europoje. Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą per Prūsiją atėjo iš Rytų Vokietijos ir Lenkijos apie 1100—1000 m. pr. m. e. ir gyvavo daugiau kaip 1000 metų. Vėliau deginimas su nedeginimu kaitaliojosi: vienos gentys mirusiuosius degino, kitos — laidojo žemėje. Sudegintųjų pelenai dažniausiai buvo supilami į molines urnas ir užkasami. Pirmaisiais m. e. amžiais laidosenos būta įvairios. Pajūrio ruože ir Centrinėje Lietuvoje mirusiuosius laidodavo skobtiniuose karstuose, plokštiniuose kapinynuose, nedegintus. Iki VII a. kapai buvo apdedami akmenų vainiku. Salia kario kartais laidodavo ir jo žirgą. Pajūrio ruože VIII a. pradėta mirusiuosius deginti. Vidurio Lietuvoje mirusiųjų deginimas plito nuo V—VI a., o VIII—IX a. plačiai įsitvirtino ir išsilaikė iki XV a., t. y. iki krikščionybės įvedimo. Apie X a. šalia sudegintų vyrų pradėta laidoti nedegintus žirgus. Vidurio Lietuvos šiaurinėje dalyje iki V—VI a. mirusieji po kelis drauge laidoti pilkapiuose, apdėtuose stambių akmenų vainiku. Nuo VI a. laidota plokštiniuose kapuose; deginimas čia plačiai nepaplito. Rytinėje Lietuvos dalyje laidota pilkapiuose, IV—V a.— nedegintus, o V—XII a.— degintus. I tūkstantmečio pabaigoje — II tūkstantmečio pradžioje čia laidota su sudegintais arba nedegintais žirgais. Suvalkijos pietinėje dalyje randama griautinių krūsninių kapų. Kaip buvo deginami mirusieji, sužinome iš M. Strijkovskio pateikto kunigaikščio Kęstučio laidotuvių aprašymo. Mirusįjį apvilko kunigaikščio drabužiais, uždėjo šarvus, su kardu, ietimi ir lanku su strėlėmis. Taip papuoštą paguldė ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis ir sakalais, medžioklės ragu, lūšies ir lokio nagais. Atlikę apeigas ir paaukoję aukas dievams, kūną sudegino, o pelenus su kaulų likučiais palaidojo karste. Pasak Vygando Marburgiečio kronikos, deginant Kęstutį, įvykęs stebuklas: žemėje prasivėręs gilus pusantro žmogaus ilgio plyšys, kuris prarijęs visus pelenus. Algirdas buvo sudegintas su 18 karo žirgų, medžioklės šunimis ir paukščiais. Pažymėtina, kad žirgų laidojimas kartu su mirusiuoju būdingas baltams ir iraniečiams. Be to, kartais su įžymiais žmonėmis laidodavo vergus ir žmonas. Pasak Henriko Latvio, žuvus kare vyrams, susidegino 50 jų žmonų. Pagonybės laikais mirusiuosius laidodavo saulei tekant arba leidžiantis. Vėliau dažniausiai laidodavo irgi rytą, rečiau vakare. Mirusįjį išpuošdavo gražiausiais drabužiais, papuošalais ir guldydavo į karstą, į kurį įdėdavo reikalingų įrankių: vyrui — kirvį, skiltuvą, peilį, kardą ir kt, o moteriai — adatą, verpstelį, drobės. Į rankas įduodavo nosinę prakaitui arba ašaroms nusišluostyti ir gabalėlį žvakės keliui pasišviesti. Šeimininkui prie galvos dėdavo duonos kepalą, kad namų dalios neišneštų. Be to, dėdavo ir kitokio maisto, gėrimo. Į kapą sudėdavo visus mirusiojo daiktus, tikėdami, kad jie gyviesiems neatnešią laimės, nes esą kupini nematomų jų savininko jėgų, todėl su juo gyvybiškai susiję. Nuo seno buvo įsigalėjęs paprotys vyrus laidoti galva į šiaurės vakarus, o moteris — į pietus arba į pietryčius. Nuleidus karstą į duobę, lydintieji berdavo tris saujas žemės, sakydami: „Tebūnie tau lengva žemė!" Žiloje senovėje į kapą mesdavo akmenis, kad mirusysis „nevaikščiotų" ir „negąsdintų" gyvųjų. Tuo pačiu tikslu užrisdavo ant kapo akmenis, vėliau statė sunkius antkapius. Pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais laidodami prie kapo kūreno apeiginę ugnį, kurioje buvo deginamos aukos mirusiajam ir vėlių deivei Velionai: kiaulės, veršiai, ožkos, gaidžiai. Tokie papročiai būdingi ir kitiems indoeuropiečiams. Palaidojus, bet dar neužkasus kapo, prie ugnies puotaudavo. Šių papročių liekanų būta ir vėliau. J. A. Brandas (XVII a.) rašė, kad prie duobės atidengdavo karstą, puotaudavo, prašydavo mirusįjį nelankyti gyvųjų. Ir vėliau buvo valgoma, susėdus aplink mirusįjį, prašoma, kad jis gyvųjų nelankytų. Kai kur Dzūkijoje (Varėnos raj.) kaip tradicinis valgis prie mirusiojo išliko grikių košė, Rytų Aukštaitijoje — miežinių kruopų košė. Kai kur tuo metu buvo valgomos virtos pupos arba žirniai. Todėl, mirus žmogui, sakydavo, kad jis privirė košės. Tradicinis gėrimas buvo alus. Po vaišių sudaužydavo indus, rengdavo žirgų lenktynes. Indų daužymo garsas turėjo išbaidyti blogiąsias dvasias. Bažnyčia draudė šiuos papročius, todėl ilgainiui jie išnyko. Tikėjimas, kad mirusiojo vėlė sugrįžta namo, plačiai atsispindi mūsų tautosakoje. Po vaišių dalį maisto ir mirusiojo daiktų atiduodavo dalyvavusiems šermenyse elgetoms, seniau — buvusiems žyniams, atlikusiems laidojimo apeigas. Kad elgetos užėmė žynių vietą tarp laidotojų, patvirtina išlikęs tikėjimas, jog elgetos mato dvasias ir su jomis bendrauja. Iš čia paprotys aukoti elgetoms aukas už mirusiuosius, rengti jiems pietus, kūrenti pirtį ar pan. per įvairias šventes arba kai mirusieji prisisapnuoja. Senovės lietuvių laidojimo (ir kulto) vieta buvo vadinama alku, alka, alkviete. Žodžiai „alk", „eik" sietini su gotų „alhs",t. y. apsaugota, šventa vieta. Alkai dažniausiai buvo elipsinio pavidalo kalneliai, apaugę medžiais ar krūmais, kitur — laukai, pievos, upių ar ežerų salelės, pusiasaliai ir kt. Kiekviena gimininė, vėliau teritorinė bendruomenė turėjo savo alką (miškelį, kalnelį, biržį, pievelę), esantį netoli sodybų, piliakalnių, kur kūreno amžinąją ugnį, meldėsi, aukojo jaučius, arklius, kiaules, ožius, avinus, laidojo mirusiuosius. Apie tai žinių pateikia J. Dlugošas, tautosaka, vietovardžiai. J. Dlugošas rašo, kad žemaičiai miškuose turėjo židinių, kurie priklausė atskiroms giminėms ir namams. Ten buvo deginami giminių bei artimųjų kūnai kartu su žirgais, balnais, brangiais drabužiais. Pagal seną tradiciją lietuviai dažnai įrengdavo kapines ant kalnelių. Tautosakoje, susietoje su mirtimi, aukštasis kalnelis yra kapinių arba dausų sinonimas. Neretai kapinės randamos ir lygiose vietose. Ant mirusiojo kapo statydavo koplytstulpius, koplytėles, stogastulpius, vėliau ir medinius kryžius. Žemaitijoje ir kai kur Vidurio Lietuvoje, kur buvo paprotys šeimas ir gimines laidoti viename kape, prie kapo statydavo vadinamąsias kaulinyčias (koplytėles iškastiems kaulams). Antkapiniai paminklai įvairiose Lietuvos vietose turi kai kurių skirtumų. Žemaičių antkapiniai paminklai dažnai būdavo koplytėlių arba neaukštų kryžių, stogastulpių, koplytstulpių pavidalo. Klaipėdos krašte, ypač Nidoje, Rusnėje, išliko prosenoviniai paminklai (krikštai), padaryti iš storų lentų, ant kurių išpjaustyta arklių, paukščių, roplių, gyvulių kojų, raguotų gyvulių bei jų kailių, žmonių, augalų, širdžių, kryželių, urnų ir kitokie siluetai. Daugelis antkapinių paminklų, susietų su krikščioniškąja religija, neprarado savo archainių formų. Čia labai stipri ideologijos tradicija. Pietvakarių Pabaltijo antkapiniai paminklai labai maža ką bendra teturi su krikščionybės kryžiais. Tai stulpai su įvairiais mediniais stogeliais. Antkapiniai paminklai simbolizavo mirusiojo ryšį su dangumi. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje antkapiniai paminklai — tai kryžiai simboliai, neatsiejamai sujungti su pagoniškaisiais meno elementais, kuriuose tariamai apsigyvenanti mirusiojo vėlė. Tai saulė, mėnulis, žvaigždės, stilizuoti arba realistiškai pavaizduoti žalčiai, gyvatės, augalai, ypač ąžuolo šakos, žydintys arba su vaisiais medžiai, gėlės ir pan. Tikėjimas galinga mirusiųjų vėlių jėga skatino gyvuosius panaudoti ją sau panašiai, kaip žmonės stengiasi gauti naudos iš gamtos jėgų. Pradėta manyti, kad to galima pasiekti, laikant mirusiųjų vėles netoliese: prie gyvenviečių, giminės teritorijoje ir pan. Tikint, kad vėlė galinti įsikūnyti daikte, ant stogų ar stogastulpių, pradėta statyti prosenių statulėles gyvenvietėse arba jos teritorijoje. Prosenių statulėlių laikymas gyvenvietėse ir gentinėse teritorijose buvo žinomas daugeliui tautų. Tam tikru metų laiku, ypač pasėjus javus, prie tokių statulėlių, įstatytų į koplytėles arba pastatytų ant stulpų, buvo atliekamos apeigos, sietos su javų derlingumu ir vaisingumu. Didesniam derliui gauti buvo siekiama apeigomis pajungti ir prosenių magiškąją jėgą. Tai sudarė sąlygas atsirasti papročiams, baigus sėją, kolektyviai lankyti kapines, kryžius, koplytėles, puošti juos gėlėmis, vainikais, melstis prie jų, lankyti laukus. Krikščionybė tuos papročius stengėsi susieti su laukų pašventinimo apeigomis. Taip senieji tradiciniai papročiai buvo supinti su krikščioniškomis maldomis. Ai mudvi dvi seseli, Prieš kalnelį lipdamos, Ai judvi dvi dukreli Ai močiute močiute, Vai pūdymai, pūdymai, Stov žalias ąžuolėlis Ai mudu du broleliu, Kelki mūsų tėveli, Vai sūneliu sūneliu Vai tėveli tėveli,
Čiulbat, nečiulbat, girios paukšteliai, Ei toli toli mano tėvelis Devynias naktis miego nemigau, * Močiutė, (jaunasis) brolelis, seselė, sūnelis, dukrelė, bernelis, mergelė
Oi toli toli Siųsčiau paslalį Nėr man paslalio * Motinėlė, brolaitėlis, seserėlė
Kas tave šaukia, žalio vario?
Vidur lauko augo ąžuolėlis Kad papūstų iš marių vėjelis Ir atskrido trys raibos gegutės An galvelės – tai mano motulė
Kur kukuoj gegelė, kur lakštuoj lakštelė Kur stovi bernelis, mano dobilėlis Ei, ko tu stovi, o ko tu nejoji Žirgužį šeria, antrą prekioja O tegu šeria, tegu prekioja Jūrės maružėlės, žalios giružėlės - Kur stovi brolelis, jauns dobilužėlis O ko tu stovi, kodėl nejoji Marškinius siuva, antrus dabina: O tegu siuva, tegu dabima Jūrės maružėlės, žalios giružėlės - Kur stovi brolelis, jauns dobilužėlis Ei, ko tu stovi, o ko tu nejoji Kuskelę siuva, antrą dabina: O tegu siuva, tegu dabina Jūrės maružėlės, žalios giružėlės - Kur stovi brolelis, jauns dobilužėlis O ko tu stovi, kodėl nejoji Kvietkelę skina, antrą dabina: O tegu skina, tegu dabina, Jūrės maružėlės, žalios giružėlės JLD. 266
Leidžiau vainikų Vainikų ėmė Buvo mergelė Buvo pajaunėliai O muzikantėliai Buvo pagalvėlės O patalėlis Marių akmenėlis Vėlių varteliai Kiti varteliai Antri varteliai Priimkit vėlę Duokit ramybę
Kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu... Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika krinta dėl pirmųjų darganų, su kuriomis vis garsiau aidi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip garsiai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta pasidaro tokia graudi, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip beprotiškai tylu. Tylos amžinatvė baugina. Prisimename, kad Kažkas išėjo. Ne šiandien... Vakar. Pernai. Užpernai... Prieš penkerius, dešimt... Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, labai individualiai. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Dabar Kažkas išeina... Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje... kad ir kaip būtų sunku. Gūdus ir šaltas lapkritis - mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia _ jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla... kad vėlių šauksmas būtų išgirstas, o norai patenkinti, kad ir gyvieji, ir mirusieji galėtų ramiai gyventi viename laike, bet skirtingose erdvėse. Šiandien dažnai tik kartą metuose, būtent per Vėlines, prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau negu eilinę dieną. Nereikia gero regėjimo, nes tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo ar sielvarto, graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai... bet Vėlines turime išbūti, atlaikyti, išstovėti _ užsiiminėdami kapų puošyba, uždegdami žvakutes, darydami iš esmės labai smulkmeniškus dalykus atsilaikome prieš labai stiprų bejėgiškumo pojūtį". Ne tik šiuolaikiniam žmogui mirtis kelia baimę. Nežinomybė visais laikais jaudino ir baugino žmogų. Dažnai patiriame mirusiųjų pagalbą, ypač sunkiomis gyvenimo akimirkomis, jaučiame jų buvimą, sapnuojame, prisimename arba bandome juos pamiršti. Visa tai liudija, kad vienaip ar kitaip jaučiame ir išgyvename artimųjų, draugų ar pažįstamų mirtį. Per Vėlines einame į kapus dar kartą jų apraudoti, atsiprašyti, atleisti jiems arba sau, aplankyti ir pagerbti. Einame pasimelsti už mirusiųjų vėles, bet retas kuris eina prie artimo kapo susitaikęs su jo mirtimi. Anas pasaulis ir bendravimas su juo palieka mums paslaptis, kuri lydi žmones nuo žilos senovės. Tačiau jaučiame, jog tas bendravimas labai mums reikalingas. Istorijoje bendravimas su mirusiaisiais evoliucionuoja, bet visuomet išlieka svarbus mūsų dvasingumui, tiek ikikrikščioniškojoje, tiek krikščioniškojoje visuomenėje. Visais amžiais mirusiųjų pagerbimo apeigos buvo pagrįstos tikėjimu, kad mirusių artimųjų vėlės ir toliau gyvena tarp gyvųjų, reikia jomis rūpintis, neapleisti. Tikėta, kad vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas _ gūdus ruduo. Krikščioniškajai mirusiųjų šventei atsirasti Lietuvoje buvo palankios sąlygos, nes senajame žemdirbių kalendoriuje rudenį būdavo atliekamos galutinio derliaus sudorojimo apeigos, kuriose svarbus buvo mirusiųjų kultas. Išvis didžioji dauguma šventinių apeigų valstiečių bendruomenėje buvo skirta ryšiui tarp gyvųjų ir mirusiųjų palaikyti. Tačiau nėra vienbalsiai sutariama, jog Vėlines reikėtų laikyti šių švenčių įpėdine. Viena seniausių žinomų protėvių pagerbimo formų _ mirusiųjų vėlių maitinimo apeigos, kurios buvo žinomos dar XIX šimtmetyje. Tai gyvųjų vaišės kapinėse paliekant dalį maisto mirusiųjų vėlėms, dažnai palaistant kapus vynu ir medumi. Yra aprašymų apie keliamas puotas mirusiųjų garbei uždarose patalpose. Dažniausiai mirusiųjų vėlių maitinimo apeigos būdavo atliekamos vėlai vakare arba vidurnaktį _ kai mirusiųjų vėlės būdavo pačios veikliausios. Vėliau šis paprotys pakeistas maisto dalijimu elgetoms. Tikėta, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra tarpininkai tarp šių dviejų pasaulių. Vėlyviausias Vėlinių paprotys _ žvakučių ant mirusiųjų kapų degimas. Tai XX amžiaus simbolis, bet jis irgi apaugęs mitologizuotais vaizdiniais. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles. Degdami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais ir - kaip dažniausiai tikima - uždegtos žvakės turi nušviesti kelią amžinoje tamsoje klaidžiojančioms vėlėms. Su Vėlinėmis yra susiję daugybė įsitikinimų, kurių atgarsių šiek tiek išlikę iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių. Vėlinės - blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ar ožį, o jų mėsą išdalinti vargdieniams. Tai ritualinė padėka mirusiesiems už jų globą tais metais. Nors ir labai siaurai ir paviršutiniškai aprašyti Vėlinių apeigos ir papročiai yra lietuvių etninės dvasinės kultūros palikimo dalis, liudijanti nenutrūkstamą ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Nemanau, kad reikėtų išskirti ir konfliktuoti dėl to, kas priimtina krikščioniškajai kultūrai, o kas ne, nes ne toks buvo mano tikslas. Tegul tai būna paskata pažvelgti į Vėlines labai spontaniškai _ iš jaučiančio, bijančio ir abejojančio žmogaus pozicijos. Lai tai būna ramstis, suprantant, jog ne aš vienas išgyvenu artimųjų mirtį, _ visa tai labai aktualu ir gyva ne tik lietuvių, bet ir visos žmonijos kultūros istorijoje. Per Vėlines mes visi vienodi: akli, nebylūs, bet jaučiantys. Tą dieną kiekvienas turime teisę išgyventi savaip. Kartą metuose būkime su išėjusiaisiais viename laike ir vienoje erdvėje. Onutė ZDANYTĖ
|