|
Page 1 of 3
Vykintas Vaitkevičius
The sacred sites of Lithuania (an overview)
The ancient sacred sites of Lithuania are directly related to the conception of Baltic religion, its genesis and development. After the introduction of Christianity in Lithuania in 1387 (in Samogitia/Žemaitija in 1413) the sacred sites were either destroyed or given new, Christian meanings. In the nineteenth and twentieth centuries only a part of them were known. Their former presence is usually attested only by sacral (or anti-sacral) place names, corresponding legends and beliefs and in rare cases by peculiar shapes of the objects themselves, related findings or rites still practiced currently. All these circumstances make the research of the ancient sacred sites a complicated and unpopular subject. The absence of a systemic viewpoint to the profuse and diverse information, offered by several branches of scholarship, has so far prevented a more fruitful use of this material in the investigation of Baltic religion.
The aim of the present work is present a classification of the ancient Lithuanian sacred sites in order to determine their principal types and groups. Therefore emphasis is placed on the typological aspect of the complex archaeological, historical, ethnological, linguistic and folklore methods and the cartographic analysis of the items under investigation; the obtained results are compared with the corresponding data of the neighbouring countries (Latvia, Kaliningrad Region, Belorus, Poland and Russia).
The following are the main conclusions:
1. The use and the tendencies of the distribution of the sacral term 'alka(s)'[open-air site of worship] in the place-names reflect the manifestation of several different traditions of the ancient Lithuanian sacred sites. The sacred sites were located on the hills, in the fields and meadows, on the shores of the lakes, bogs and rivers and also at separate trees, stones, springs, pits or burrows. Eduards Šturms's outline of the sacred site classification and typology (1946) on the basis of the objects of nature, their visual, mythological or religious features proved correct and justifiable.
2. Different traditions of the sacred sites, peculiar to different regions or localities, are related to the territories of particular archaeological cultures, lands or tribes. That shows that such traditions were created prior to the rise of the Lithuanian state. The following cultural areas, characterized by the groups of particular objects, can be distinguished:
Curonia (in the north-west) - Alka hills [literally - mountains] (Alkos kalnai), hills of the Goddess of Dawn (Aušrinės kalnai), cup-marked stones (akmenys su duobutėmis), cylinder-shaped stones with shallow cups (ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis), table-stones (akmenys-stalai), bed-stones (akmenys-lovos), Fairy stones (Laumių akmenys), Hell and Purgatory fens (Peklos ir Čysčios balos), springs flowing 'against the Sun' ('prieš Saulę' tekantys šaltiniai);
Samogitia (in the west) - Alka hills, hills of the Sun (Saulės kalnai), hills of the Goddess of Dawn, 'Holy' fields ('Šventi' laukai), 'Holy' forests ('Šventi' miškai), cup-marked stones, stool-stones (akmenys-kėdės), menhirs (akmenys-stulpai), Tavern-site fens (Karčemvietės balos) and Alka rivers (Alkupiai);
Aukštaitija (in the middle of the area) - Alka fields (Alkos laukai), cup-marked stones, stool-stones, Alka fens (Alkos balos), Devil fens (Velniabalos) and Alka rivers;
Semigallia (in the north) - Alka fields, stool-stones, Devil fens, 'Witching' depths (Raganinės);
Lithuania (in the east) - God's hills (Dievo kalnai), Alka fields, Alka islands (Alkos salos), 'Holy' lakes (Šventežeriai), sacrifice-requesting lakes (aukų reikalaujantys ežerai), Alka fens, cursed-people stones (akmenys - prakeikti žmonės), 'Mokas' stones (akmenys 'Mokai'), tailor-stones (akmenys-siuvėjai), Fairy stones (Laumių akmenys);
Yatvingia (in the south) - Thunder hills (Perkūnkalniai), 'Holy' lakes, sacrifice-requesting lakes, Devil hollows (Velnio duobės), menhirs, cursed-people stones and springs flowing 'against the Sun'.
Due to the scarcity of the material it is difficult to speak about the traditions of the sacred sites in Scalowia (in the south-west) and Selonia (in the north-west).
After the introduction of Christianity the above-mentioned traditions often persisted in their former function until quite late or they were transformed (cf. Alka hills, Sun hills, 'Holy' forests, 'Gojai' groves (Gojai), oaks, menhirs, foot-marked stones (akmenys su 'pėdomis'), cylinder-shaped stones with shallow cups, 'Holy' lakes, sacrifice-requesting lakes, 'Holy' rivers (Šventupiai), 'Witching' depths, springs, flowing 'against the Sun' and Devil hollows). This period is also characterized by the stones with narrow-bottomed pits, which became widespread in the sixteenth and seventeenth centuries.
3. Together with the settlement, the hill-fort as a protection centre, the burial place, a certain field, forest or water area, the sacred site is one of the components of the theoretical model for the reconstruction of the world of the prehistoric community. The sacred sites could also exist in complexes of two or more items of similar or different types and groups.
The social status of the sacred sites depended on their religious functions. Particular sacred sites and sanctuaries expressed the religious interests of a family, of a community of several families, of a district of several communities and of major territorial or political institutions of lands, land confederations or of the entire state.
4. The sacred sites are a unique manifestation of the Baltic religious system. Their mythological meanings and functions are associated with many gods and goddesses, such as Perkūnas (Thunderer), Saulė (Sun), Aušrinė (Goddess of the Dawn), Laima (Goddess of the birth and destiny), Ragana (Witch), Senelis Dievas (the 'Old' God), with some minor deities (fairies, goblins, etc.), with certain local deities (Kukovaitis, Šventaragis, 'rulers' of forests or waters), representing some particular religious spheres. Specific is the sacrality of the sites, relating to the dead. It is characterized by the ties between the posthumous mythical state of the soul and the primary elements - water, fire as well as trees and stones.
5. The ancient sacred sites of Lithuania are an integral part of the cultural heritage of the nation, the multifaceted research of which presents an opportunity to shed light on Baltic religion and mythology through the details of the landscape, possessing the sacral status.
The home alkas
Everyone can make a personal or family sanctuary - or alkas in his own home or apartment. How is this to be done? There is an abundance of information in historical and ethnographic sources. There is a section dedicated to such sanctuaries in the book "Baltu tikejimas" (2000), and an English translation of that section appeared a few years ago in the "Sacred Serpent." Let us try and put this information to use in our modern setting.
Things attributed to the Lithuanian home alkas:
Honored Gods and souls of ancestors
Sacred locations: house corner, family hearth, and family table
Depictions of Gods are kept by the alkas
Things commemorating ancestors are kept by the alkas, such as pictures, etc.
The hearth: fire altar, candles, for example - a Grauduline (candle of Perkunas)
Bread, salt for the fire and rituals
Incense - thyme, dried leaves of oak, verbos (read about Spring holidays), juniper, etc.
Head wreaths (from Rasa holiday), the symbolic "poplar" of rye, etc.
A wedding "sodas" (straw decoration)
Towel holder with towels, woven sashes
A ritual cup and jug
Symbols of Baltic faith: three-branched tree, sun, fire symbol and others
In olden times the alkas was set up in the corner of the house - where the rural folk would hang sacred pictures, symbols. The corner was significant because therein the ancestors' souls and home deities would reside. In modern homes or rooms such appropriate corners might not exist. Therefore, for this purpose, once can set up a table or shelf, which can be used for rituals, for lighting the fire, and for other kinds of prayer.
17. MERGIŠKĖS, TRAKŲ RAJ. Į ŠV nuo Mergiškių, apie 150 m į P-PV nuo kelių Pamiškė-Morkūnava ir Morkūnava-Gedanonys kryžkelės, pamiškėje. Akmuo - 1.95 m ilg. (Š-P), 1.55 m pl. (P), 1.1 m (Š), h= iki 90 cm. 1 dubenėlis akmens viršuje, viduryje, 8.5 cm skr., 2.2 cm gylio, P akmens dalyje, viršuje ir nuolaidėjančiame šone - apie 25 duobutės, iš kurių 3-5 primena ant akmenų su dubenėliais sutinkamus mažus dubenėlius. 1994 m. LR KPI žv., AS 2231/40-41.
18. MONIŪNAI, PAKRUOJO RAJ. (sg.312) 200 m į R nuo kelio Rozalimas - Klovainiai, 20 m į P nuo šį kelią kertančio griovio į Daugyvenės upę, J.Baltramiejūno sodybvietėje. Akmuo - mėlynas granitas, 85 x 80 cm dydžio. 2 “lėkštos duobutės” akmens viršutinės lygios plokštumos pakraštyje, 5 cm skr., 1.5 cm gylio. Akmens centre - 2.5 cm skr., 3.5 cm gylio “skylutė” (vietoj būdingo smailiadugnio dubens - Šliavas J., 1974. P.176). Šliavas J., 1974. P.176. Lit: Dakanis B., 1984. P.106,107.
19. PAEŽERIAI, RADVILIŠKIO RAJ. Nurodomas kaimo laukuose, Senulienės vnk. pievoje (ar išliko - neaišku). “Didelis akmuo, iš P pusės jis plačiai ir lygiai nuolaidus (..) iš PR pusės akmuo status, 1.06 m aukščio. Tame šone yra įdubimas, panašus į sėdynę, jame vienas žmogus gali lengvai atsisėsti. Akmuo beveik apvalus, tik į PR yra išsikišęs kampas. Jo ilgis aplinkui 13.5 m Išilgai per vidurį yra skilęs” (Tarasenka P., 1958. P.34). 14 dubenėlių, 6 - vienoje, kiek išlinkusioje eilėje ir 8 - ovale (“rožančiaus žymės”; B.Buračo duomenys - LTR 4901.P.38). Pagal P.Skačkausko aprašą: “Nuolaidžioje (t.y. P pusėje) dešiniajame kampe yra 10 dailiai iškaltų apvalių duobučių. Duobutės prasideda nuo pat žemės ir tiesia linija eina iki viršaus. Pirmoji nuo pažemės yra didžiausioji, toliau į aukštį eina mažyn. Pati viršutinė mažiausia ir yra iškalta šalyje, dešinėje pusėje, per 5 cm toliau nuo kitų. Pačiame viršuje išilgai to akmens yra dar 10 labai nežymių duobučių, tik jau ne tiesia linija, bei iškreivotos ir labiau viena nuo kitos nutolusios” (Tarasenka P., 1958. P.34). Padav. Po akmeniu paslėpti dideli turtai, akmuo esąs stebuklingas, pagal kitus - ant akmens buvo kūrenama šventa ugnis, deginamos aukos, giedamos giesmės. “Akmuo ir dabar tebesąs šventu laikomas (1929 m. - V.V.), nuo akmens atsiskeldami po gabalą žmonės naudoja akmenį gydymo reikalui. Sako, kad kai kas ir pagiję nuo šio akmens” (LTR 4901.P.38). Dubenėliai laikomi Mergelės Marijos klūpojimo ant akmens žymėmis, bei rožančiaus atspaudu. Šalia akmens buvo daug mažesnių akmenų. Iš gretimo Užuoežerių kaimo į muziejus pateko V-VII ir XIII-XVI a. radinių (LAA 3/116). LTR 4901. P.38. Lit: Tarasenka P., 1958. P.34 (laikomas Paežerių, Rozalimo apyl. akmeniu).
20. PAEŽERIAI, PAKRUOJO RAJ. (Ar-1712) Guli Paežerių “Koplyčkalnyje” (alkakalnis Ar-708), apie 250 m į V nuo kelio Pakruojis - Rozalimas, Koplyčkalnis, iki įrengiant Ežerėlės up. tvenkinį, buvo šios upės pakrantėje, lomoje, supamas šlapių pievų (dabar - sala tvenkinyje). Akmuo iš senosios vietos pastumtas ieškant lobių. Akmuo - rusvai mėlynas granitas, plokščiu, lygiu paviršiumi, 2 x 1.6 m dydžio, h= 80 cm. Apie 50 dubenėlių ant akmens viršutinės plokštumos, nuolaidžių šonų, iki 5 cm skr., 1.5-2 cm gylio. Dubenėlių konfigūracijos primena žvaigždėto dangaus plotą aplink Paukščių taką (Kasiopėja, Andromeda, kt.). Padav. Koplyčkalnyje, kur guli akmuo, buvo koplyčia (ji “užpustyta”, prasmegusi), čia vaidenasi. Dubenėliai ant akmens - “velnio kulnys”, dubenėliuose susirinkusiu lietaus vandeniu žmonės gydydavo akis (Šliavas J., 1975.P.112). Kada akmenys dar buvę minkšti, čia velniukai mėgdavo kelti vestuves ir kulnimis akmenį išvaikščiojo - pasidarė duobutės. Kartą velniams vestuves bekeliant, užėjo audra, Perkūnas trenkė į akmenį, velniukai nudardėjo į pragarą, po to nebesirodydavo (Tarasenka P., 1958. P.34; galutinai neaišku, ar padavimas ne apie Šeduvos vls. Paežerių akmenį - V.V.). Kitų manymu - po akmeniu buvo paslėpta aukso. Tiriant vietą, kur akmuo gulėjo, iki jį pastumiant, kultūrinio sluoksnio pėdsakų nerasta, kiek toliau - XVII a. buvo laidojama. 1968 m. II žv., AS 258/34-35; 1975 m. E.Butėnienė tyr., AS 582; Šliavas J., 1974. P.173-175; Šliavas J., 1975. P.112; Lit: Klimka L., Laužikas R., 1992. P. 14-15; Klimka L., 1995.P.83-87.
21. PAPJAUNIAI, ŠILUTĖS RAJ. (Av-1396) Gulėjo beržyne, netoli Gedminaičių dvaro (ar išlikęs - neaišku). Akmuo buvo nedidelis. 6 dubenėliai, “Oriono (Šenpiuvio) žvaigždyno žvaigždės” (VAK). Padav. Dubenėlius, paslėpę po akmeniu aukso skrynią, iškalė lenkų sukilėliai, bėgdami nuo rusų iš Gedminaičių dvaro į Prūsus. VAK 53/17. Lit: LAM 205; Matulis R., 1990. P.81(Nr.261).
22. PAVAIGUVYS, KELMĖS RAJ. (Ar-428) Apie 600 m į ŠV nuo Vaiguvos, apie 400 m į Š nuo kelio Vaiguva - Užventis, 1 km į PR nuo Knitojaus up., jo slėnio aukštumoje. Akmuo 2.65 m ilg. (Š-P), iki 1.75 m pl. (P), h= 1.1 m. Akmens viršutinė plokštuma nuolaidėja į P pusę. 6 dubenėliai akmens viršutinėje, Š dalyje, 4 cm skr., 0.5 cm gylio, 5 cm ir 1.5 cm, 6.5 cm ir 2 cm, 5.5 cm ir 1 cm, 7.5 cm ir 1.2 cm, 7 cm ir 1 cm. Ant akmens iškaltas lygiašonis kryžius (x), data 1789, raidės GSZ TB. Padav. Po akmeniu guli (palaidotas) “kryžiokų” vadas, pagal kitus - paslėpti pinigai. Iškasus šurfą prie P akmens dalies, 10 cm gylyje aptikti akmenys, 35 cm - 15 x 20 cm dydžio akmenų grindinys. 1967 m. II žv., AS 292/47-48; 1980 m. M.Černiauskas tyr., AS 794; VAK 15/265; V.V. Lit: Dakanis B., 1984. P.107.
23. PAVIRVYTIS, TELŠIŲ RAJ. Šiaurės vakarinėje kelio Tryškiai - Kiršiai pusėje, 2 km į PV nuo Tryškių, apie 350 m į ŠR nuo Pavirvyčio km. kapinėlių, apie 350 m į V nuo Virvytės kairiojo kranto. Akmuo - melsvas smulkiagrūdis granitas, netaisyklingos formos, 2.55 x 2.3 m dydžio, h= 0.36-1.15 m. 20 ryškių (ir 1 ištrupėjęs ?) dubenėlių ant akmens viršutinės bei nuolaidėjančios šoninės plokštumos, 3.5 - 6 cm skr., iki 0.6 cm gylio, lėkšti. Akmuo melioratorių atvilktas iš kaimo laukų, Virvytės slėnio aukštumoje. L.Vasilevičiaus 1995 m. informacija; V.V.
24. PAVIRVYTIS, TELŠIŲ RAJ. Perkeltas 100 m į ŠR nuo pirmojo Pavirvyčio km. akmens su dubenėliais, pietrytinėje kelio Tryškiai - Kiršiai pusėje Akmuo - melsvas smulkiagrūdis granitas, skilęs į 2 atskiras dalis, buvo apie 1.75 x 1 m dydžio, h= apie 70 cm. 7 ryškūs dubenėliai (ir 1 nutrupėjęs ?) ant vienos iš dviejų akmens dalių lygios viršutinės plokštumos, vienas dubenėlis - ant nuolaidėjančio šono. Antros akmens dalies viršus nematomas, tačiau apčiuopiamos dar nemažiau 3 dubenėlių žymės. Dubenėliai 3.5-6 cm skr., iki 1 cm gylio, lėkšti. Akmuo melioratorių atvilktas iš kaimo laukų, pačioje Virvytės pakrantėje. Iš gretimo Šarkalnės kaimo į muziejų pateko II-III a. dirbinių (LAA 3/109). L.Vasilevičiaus 1995 m. informacija; V.V.
25. PELĖKIAI, KRTINGOS RAJ. (Ar-524) 550 m į PR nuo tilto per Kulšės up. Laukžemės - Sen.Įpilties kelyje, 370 m į ŠR nuo Kulšės ir Daubalio up. santakos, 200 m į Š nuo Duobulio up., Šventosios up. kairiojo kranto slėnio aukštumoje. Akmuo rausvas, stambiagrūdis granitas, trikampės formos, smaigaliu nukreiptas į V, 5.8 m ilg., 4.3 m pl., h=0.9-1.2 m. Akmens paviršius plokščias, lygus, tik vidurinėje dalyje - maždaug 90 x 70 cm dydžio ir 3 cm gylio įduba. 89 (kitur nurodoma net 181 - Dakanis B., 1984. P.107) dubenėliai viršutinėje plokštumoje, praktiškai visi P jos dalyje, 1 m2 plote. Daugiausia 3.0-4.5 cm skr., 0.5-1.0 cm gylio dubenėlių, taip pat keletas 5.5-6.0 cm skr., iki 1 cm gylio, ir 1 - 7.5 cm skr., 6 cm gylio. Padav. Sakoma, kad ant akmens yra “Velnio pėdos”. Naktimis ant akmens, sakoma, šoka velniukai, todėl naktį akmens vengta. Čia vaidenasi “šmėklos”. Mokytojai, atvedę vaikus prie akmens, pasakodavo, kad čia senovėje kūrenosi vaidilučių ugnis, kalbėdavo apie aukas (V.V.). ŠV akmens pusėje iš po jo tryško šaltinėlis, kurio vandens žmonės, dirbdami laukuose, eidavo atsigerti. 500 m į ŠV nuo akmens - Sūdėnų akmuo su plokščiadugniu dubeniu, Sūdėnų kaimo pilkapiuose tirti III a. pr. Kr. - I a. po Kr. palaidojimai. LTR 3471/882; V.V. Lit: Dakanis B., 1984. P. 107.
26. SENKONIAI, KĖDAINIŲ RAJ. (buvo Av-1871 ?) Perkeltas į Paberžę, prie bažnyčios. 10-17 duobučių nuskeltame akmens šone, 1 cm skr., 0.5 cm gylio. Akmuo su smailiadugniu 17 cm skr., 7 cm gylio dubeniu. Lit: Matulis R., 1990. P.32,54(Nr.43).
27. ŠNIPAIČIAI, RASEINIŲ RAJ. 1967 m. akmuo neberastas. Turėjo 9 duobutės, “kaip su kulnu išsuktas”. Padav. Kiekvienais metais ant akmens atsirasdavo po duobutę, išsuktą tarsi su kulnu (Sužeistas vėjas, P.86). Akmuo gulėjo apie 500 m į PR nuo Dapkaičių akmens su dubenėliais. Gretimame Kupsčių kaime buvo randama retušuotų titnago skelčių, žeberklų ašmenėlių, kitų dirbinėlių, iš kaimo į muziejų pateko glūdinto titnaginio kirvio dalis, akmeninio kirvio pentis, iš Kupsčių žinomi ir senojo geležies amžiaus dirbiniai iš kapų (VAK). 1967 m. II žv., AS 292/76-77; VAK 38/47. Lit: Dakanis B., 1984. P.106; Sužeistas vėjas, 1987. P.86.
28. ŠNIŪRAIČIAI, RADVILIŠKIO RAJ. (Av-2044) Apie 1 km į R nuo Rimošės up., 80 m nuo Raganės up. kanalo dešiniojo kranto, Raganės up. aukštupyje. Melioratorių iš senosios vietos iškeltas, dabar pastatytas šonu. Akmuo - beveik keturkampio formos, 2.3 m ilg., 1.4 m pl., h= 0.5-1.1 m (iki melioratoriams perkeliant iš senosios vietos, iš žemės kyšojo 50 - 70 cm). 5 dubenėliai viršutinėje, nulygintoje, dalinai nuglūdintoje plokštumoje, 5-7 cm skr., 0.7-2 cm gylio. 500 m į ŠR nuo Šniūraičių senkapių (Av-1002), kur tirtas IV-VI a. kapas, 900 m į V nuo Vantainių (Ramulėnų) piliakalnio (Av-2046). Šniūraičiuose aptikta ir pirmųjų amžių po Kr. gyvenvietės pėdsakai. 1980 m. MMT žv., AS 795/48-51
.
29. ŠVENDUBRĖ, VARĖNOS RAJ. (Ar-1551) Į ŠV nuo kaimo, į R nuo Nemuno dešiniojo kranto, pamiškėje. Akmuo - netaisyklingo daugiakampio formos, 4.9 (R) x 3.5 (PR) x 3.2 (PV) x 3.1 (V) x 5.4 (Š) m dydžio, h= 3.15 m (Š), 2.2 m (PR). Ant akmens įtvirtintas geležinis kryželis. 7 dubenėliai rytinėje šoninėje akmens plokštumoje (dar 2 spėjami), 1.2 m aukštyje nuo žemės paviršiaus, 90 cm nuo akmens viršaus, 4.5-2.5 cm skr., iki 0.8 cm gylio (pastebėjo MMT archeologinė žvalgomoji ekspedicija 1988 m., duomenys - V.V., 1994 11). Padav. Velnias šiuo akmeniu norėjo užtvenkti Nemuną, bet pragydo gaidžiai ir velnias akmenį čia pametė (pagal kitus - velnias nešė akmenį ant legendinio Raigardo miesto bažnyčios). Pasakojama, kad vyskupai ant akmenio (?) laikė mišias ir “dėlto jį visi nog tų dzienų skaito šventu” (Krėvė-Mickevičius V., 1923. P.134). Po akmeniu esąs urvas į legendinį Raigardo miestą. Statant Ratnyčios bažnyčią, norėta akmenį suskaldyti jos pamatams, bet žmonės pasipriešino (pagal kitus - skeveldra nuo akmens viršaus po ta bažnyčia padėta). Druskininkuose bei jų apylinkėse žinoma ne viena stovyklavietė, gyvenvietė kur rasta paleolitinių, mezolitinių, taip pat neolitinių bei žalvario amžiui būdingų radinių (LAA 1/30-32). Akmuo guli Pagojų vietovėje. LTR 3804/6; V.V. Lit: Krėvė-Mickevičius V., 1923. P.134-135.
30. TILŽĖ (KAIŠKĖS), ZARASŲ RAJ. (Ar-1958) Smalvų g-jos miško kvartalo Nr.19 ŠV dalyje, 450 m į ŠR nuo Drūkšių ež., apie 750 m į PV nuo Čeimuškos ež., kalvelėje. Akmuo - rausvas stambiagrūdis granitas, netaisyklingos trapecijos formos, 1.6 m ilg. (ŠR-PV), 1.25 m pl. (ŠV-PR), h= 57-60 cm. 3 dubenėliai kiek aukštėjančios P, PR kryptimi viršutinės plokštumos centre, 4-6 cm skr., 1-1.5 cm gylio. Akmens aplinkoje - dar keletas didesnių bei mažesnių akmenų. 1988 m. MMT žv., AS 1698/14-15.
31. ŽADŽIŪNAI, ŠIAULIŲ RAJ. (Ar-1959) Buvo rastas netoli rašytojo Jovaro Krikščiūno gimtosios sodybos, akmenų krūvoje, perkeltas į Šiaulių Aušros muziejaus kiemą. Akmuo - rusvas stambiagrūdis granitas, apskaldytas, 1.1 x 1.35 m dydžio, h= 1.35 m. 20 dubenėlių matoma viršutinėje, kiek įdubusioje (jau apskaldytoje) plokštumoje, 4-8 cm skr., 1-1.27 cm gylio. Lit: ATL 1990-1991. P.102.
32. ŽVIRBLIAI, PANEVĖŽIO RAJ. (buvo Ar-744) Gulėjo kelio Upytė-Ramygala vakarinėje pusėje, pamiškėje, apie 1.5 km į V nuo Ėriškių mstl., perkeltas prie Ėriškių kultūros namų iki 1968 m. Akmuo mėlynas granitas, 3.5 m ilg., 2.5 m pl., h= 2 m. 1968 m. archeologinė žvalgomoji ekspedicija nustatė, kad akmuo prie kultūros namų pastatytas žemėje buvusia dalimi į viršų ir “jokių duobučių - pėdų nesimato”, 1977 m., kraštotyrininkas J.Šliavas nurodo, kad ant akmens pietinės dalies, jos viršutiniame kampe yra ne visai apvali 3-4 cm skr., 1 cm gylio duobutė, ŠV akmens kampe yra daug 1.5-2 cm skr., taip pat pailgų, 1-1.5 cm gylio duobučių. Pasak P.Tarasenkos, “akmens paviršiuje yra daug apvalių, negilių įdubimų” (1934 m.). Padav. Duobutės ant akmenio - “velnių kulnys” (pagal kitus - ant akmens yra tik 2 velnio “pėdos”). Prie akmens vaidendavęsi, velnias apgaudinėdavo praeivius ir pan. 1968 m. II žv., AS 258/49; Šliavas J., 1977. P.79. Lit: LAM, 128; Tarasenka P., 1934. P.21.
33. (SUVALKIJA) Tiksli vieta, kur akmuo buvo rastas, nežinoma. Vilkijos A.Juškos muziejaus direktoriui A.Sniečkui akmenį perdavė Kauno raj., Vilkijos apyl. gyventojai. Dabar akmuo - Etnokosmologijos centro muziejuje, Molėtų raj., Kulionyse. Akmuo rusvas - 34 cm ilg., 21.5-29 cm pl., h= 4.5-6 cm. 53 duobutės ant abiejų akmens plokštumų, visų šonų, 0.8-1.2 cm skr., 0.3-0.4 cm gylio. Padav. Akmens savininkų senelis akmenį laikė šventu, “jį garbino” (laikė pagarbiai padėjęs, drausdavo su juo žaisti ir pan.). A.Sniečkaus informacija 1994 m.; V.V.
Šaltiniai ir literatūra:
AETL - Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
AS - Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus archyvas.
ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
LAA - Lietuvos archeologijos atlasas. - V., 1974-1977. T.1-3.
LAM - Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. - K., 1928.
LTR - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
VAK - Valstybinės Archeologijos komisijos archyvas. Saug. LKP MC Dokumentacijos centre.
Bagdanavičius V.J.
1992 - Kultūrinės gelmės pasakose. - V., 1992. T.1. BrØndsted J.
1960 - Nordische Vorzeit. - Neumünster, 1960.
Buračas B.
1936 - Puntukas. - Diena, 1936 04 12.
1937 - Rado velnio pėdų varstotą. - Lietuvos aidas, 1937 10 07.
Černiauskas M.
1974 - Gaštynų megalitinis paminklas. - Mokslas ir gyvenimas, 1974. Nr.7.
Dakanis B.
1984 - Nauja archeologinių akmenų grupė Lietuvoje. - Jaunųjų istorikų darbai, 1984. Kn.5.
Daugudis V.
1972 - Laukagalio aukuras. - Kultūros barai, 1972. Nr.3.
1984 - Imbarės akmuo. - Mokslas ir gyvenimas, 1984. Nr.8.
1992 - Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu. - Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. V., 1992.
Hadingham E.
1974 - Ancient carvings in Britain: a mystery. London, 1974.
Hansen W.
1937 - Die Verbreitung und Bedeutung der Schalensteine im Glauben und Brauch der Vorzeit. - Hamburg, 1937.
Kanarskas J.
1989 - Kretingos raj. akmenys (mašinr.). Kretinga, 1989.
Klimka L.
1995 - Mįslingieji “astronominiai” akmenys. - Lietuvos dangus 1995. - V., 1995.
Klimka L., Laužikas R.
1992 - Paežerių akmenys. - Žiemgala, 1992. Nr.8-9.
Krėvė-Mickevičius V.
1923 - Padavimai apie Raigrodo miestą. - Tauta ir žodis, 1923. Kn.1.
Lietuvių tauta
1907 - A..s Ž..s Apie “Karalienės” liūną. - Lietuvių tauta, 1907. Kn.1. d.1.
Matulis R.
1990 - Istoriniai akmenys. - V., 1990.
Müller S.
1898 - Nordische Altertumskunde. - Strassburg, 1898. Bd.1-2.
Sybillen von Reden
1989 - Die Megalith - Kulturen. Zeugnisse einer verschollenen Urreligion. - Köln, 1989.
Sužeistas vėjas - Sužeistas vėjas. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės. - V., 1987.
Šliavas J.
1974 - Šiaurės Lietuvos lygumos (mašinr.). Žeimelis, 1974. Saug. VUB RS F152-5.
1975 - Iš Mūšos senovės (mašinr.). Žeimelis, 1974. Saug. VUB RS F152-6.
1977 - Lygumų legendos pasakoja (mašinr.). Žeimelis, 1977. Saug. VUB RS F152-12.
Tarasenka P.
1923 - Alko akmenys Trakų apskrityje. - Kultūra, 1923. Nr.1.
1934 - “Velnio” pėdos. - Jaunoji karta, 1934. Nr.2.
1958 - Pėdos akmeny. - V., 1958.
Treškevičius J.
1979 - Dubenuoti akmenys (mašinr.). Pakruojis, 1979. Saug. LKD.
Гуковскiй К.
1890. Вилкомирский уезд // Памятная книжка Ковенской губернии на 1891 год. – Ковно, 1890, c. 377–430.
Лыyгас В.
1970. Период раннего металла в Эстонии. Автореферат дис. на соискание ученой степени кандидата истор. наук. – Таллин, 1970.
Уртанс Ю. Т.
1987. Культовые камни с углублениями в Латвии // Краткие сообщения института археологии. – М., 1987, Вып. 190, c. 69–73.
1988. Языческие культовые памятники на територии Латвии. Автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидата исторических наук. – Ленинград, 1988
Vykintas Vaitkevičius
Akmenys su pėdomis Lietuvoje. Lituanistica, 1997, Nr. 2, p. 30–54
|
