Vykintas Vaitkevičius

Akmenys su pėdomis Lietuvoje. Lituanistica, 1997, Nr. 2, p. 30–54

Įvadas

Akmenys su pėdomis - gausi mitologinio pobūdžio paminklų grupė Lietuvoje, taip pat kaimyninėse šalyse - Latvijoje, Baltarusijoje, Rytprūsiuose (XIX a. pab. - XX a. pr. duomenimis), Lenkijoje, Pskovo krašte [1]. Šių paminklų problematika sulaukė Lietuvos tyrinėtojų dėmesio: tai ikikariniai P. Tarasenkos straipsniai ir, žinoma, 1958 m. pasirodžiusi knyga ”Pėdos akmenyje”, po ilgesnės pertraukos, 1971–1972 m. V. Urbanavičius tyrinėjo kelių pėduotųjų akmenų aplinkoje, o 1992 m. akmenų su pėdomis temą vėl palietė V. Daugudis, kalbėdamas apie senąsias šventvietes [2].

Šiame straipsnyje aptariama Lietuvos akmenų su pėdomis vertė, kuri, kaip parodoma, yra mitinė (akmenys su pėdomis atspindi senuosius mitinius įvaizdžius) ir archeologinė-istorinė (su pėduotaisiais akmenimis susijusi ikikrikščioniška religinė praktika).

Po Lietuvos krikšto senosios (ikikrikščioniškosios) šventvietės buvo naikinamos, arba jų garbinimui suteikiamas krikščioniškas atspalvis, kita prasmė. Į šią šventviečių kategoriją pateko ir daugelis šiandien vadinamų mitologinių akmenų, tarp jų akmenys su pėdomis. Matyti, keitėsi jų funkcijos, vardai, pėdos dažniausiai imtos vadinti krikščioniškųjų šventųjų arba šėtoniškojo Velnio vardu. Taip pat ir daugelis sakmių, padavimų, kuriais remiamasi šiame straipsnyje, yra jau tokio sinkretinio pobūdžio.

1. Mitinė pėdų akmenyse kilmė

Pasak padavimų, pėdas akmenyse paliko Dievas, Jėzus Kristus, Marija, velniai ar kiti asmenys, kada jie vaikščiojo po Žemę ir akmenys dar buvo minkšti. Tai pabrėžiama daugelyje padavimų apie pėdų akmenyse kilmę:

“[...] pirm Kristaus gimimo buvo minkšti akmenys. Tai kada Kristus ar pon Dėj po žemę vaikščiojo, tai ant tokio akmenio ir paliko su koja znokų [...]“ [3],

"[...] Tai seni žmonės pasakojo, kad kadaise Marija vaikščiojusi žemėje. Akmenys buvo minkšti, nu, tai ir paliko Kristaus, mažo vaiko, ir Marijos pėda." [4],

“[...] Jėzus kadaise vaikščiojo po žemę ir minkšti akmenai buvo, tai tiktai pasistojo ir liko [pėdos] [...]” [5],

“[...] sakydava, ka būdava akmenai tie minkšt’. Velns lakstydavo po lauk i ant akmenia užmin - pėdelės tos žym’s [...]“ [6] ir pan.

Į tai reikia atkreipti dėmesį, nes pėduotieji akmenys, kaip kraštovaizdžio elementas, tuomet atsiduria vienoje eilėje, pavyzdžiui, su kalvomis ar pelkėmis, kurios esą likusios Žemėje iš to paties mitinio laikotarpio. Dažnai pėduotieji akmenys ir vadinami tiesiog Pėdomis: Šeimaties akmuo - Velniopėda [7], Čelniukų akmuo - Velnia pedas [8], Papilių akmuo - Dievo pėda [9], Šašių akmuo - Velniaminis, Silgonių - Čebatėlis, Savidėnų - Marijos pėdas ir t.t.

Etiologinės sakmės taip pat pasakoja, jog akmenys buvo minkšti ir augo. Sakmės dalinasi į dvi grupes - akmenys laikomi Velnio (Dievo) pasėta sėkla, Velnias su Dievu dalyvauja kuriant Žemę ir jos elementus [10] arba, sakoma, akmenys iškrito iš dangaus (perkūnijos metu), plg.:

“Pirmiaus akmenis iš dangaus metė, vienus anksčiau, kitus vėliau [...]” [11],

"[...] Kristus tan [dangų dengusį akmenį - aut.] perskėle į keturias dalis ir paskum su perkūnais suskaldė ir nuleida per sava galybe unt žemes [...]" [12],

“[...] kadaise užėjusi didžiulė tamsi debesis ir pradėjęs karštais akmenimis lyti lietus [...]” [13] (iš dangaus iškritusiais laikomi mitologiniai Lapynų, Čimbariškių akmenys).

Galimas dalykas, kad šie du skirtingi motyvai yra ir skirtingų ideologinių laikotarpių palikimas. Paprastai pabrėžiamas Dievo ir Velnio, kuriančių Žemę motyvo archaiškumas [14]. Vistik žinomuose tikėjimuose, apeigose, susijusiose su akmenimis dominuoja antrojo motyvo atšvaitai.

Tai, jog mitinės akmenų kilmės reikia ieškoti danguje - nenuostabu. Dangus dažnai įsivaizduojamas esąs akmeninis, plg.: “[...] Pirmiau priš Kristaus atejimą visa musų žeme, visas ors buva apsiausts vynu [vienu - aut.] akmeniu [...]” [15], perkūnijos metu per akmenis darda Perkūnas savo vežime [16], pasak kitų - perkūnijos metu iš dangaus mėtomi akmenys: “ten viršuj akmenis iš vežimo verčia” [17], “Dievas rita akmenis žemyn” [18] ir pan. Iš tikėjimų sužinome, kad tie iškritę akmenys susmenga 7, 9, 13 sieksnių arba stuomenų į žemę ir atitinkamai po 7, 9, 13 metų po truputį kildami aukštyn, iškyla į žemės paviršių - "auga", plg.: “[...] Lijo tokie lietūs akmenimis, ir kurie didesni, tie įlindo žemėn, o mažesni viršun, ir jie augo [...]” [19].

Tikėjimas, jog akmenys augo - visuotinis. Galima įtarti, jog pirminiame mitiniame pasakojime apie tai, kaip akmenys nustojo augti, dalyvavo Perkūnas. Pasak sakmių, dar minkšti akmenys augo vieną, tris dienas [20], tol kol, Dievas neužleido šalčio [21], kol nebuvo atspėtas jų vardas - “akmuo” [22], kol už jų neužkliuvo Velnias [23], Marija [24], nėščia moteriškė, nešanti savo vaiką [25], pagaliau - kol Dievas nepaleido griausmo ir griausmas neužgriaudė, plg.:

“[...] Kristui užgimus, anas pradėjo prašyt Dievą, kad akmenis suturėt, kad neaugtų, ba regėjo, kad akmenys augs, tai nebus žmonėms daikto [=vietos]. Tada Dievas griausmą paleidė, griausmas užgriaudė, ir akmenys nustojo augti. Ir dabar dažnai griausmas daužia akmenin už tai, kad anas turi valią ant akmenų” [26].

Latvių sakmėje sakoma, jog Dievas iš dangaus pasiuntė gyvą ugnį - “dzīvu uguni” ir sukietino akmenis [27]. Vienoje latviškoje sakmėje pasakojama, jog akmenys buvo minkšti ir neturėjo vardo. Žmogus kapojo kirviu ir netyčia kirto į akmenį kirviu, sušukdamas: “Įkirtau kaip į akmenį”. Jis atspėjo akmenų vardą ir akmenys nuo to laiko liko kieti [28]. Matyt, taip pat kalbama apie į akmenį trenkusį Perkūną, ir sustabdžiusį akmenų augimą (dažniausiai Perkūnui priskiriamas ginklas - kirvis [29]).

Sakmėse pasakojama, kad Marija ”nusimušusi koją” į akmenį, jį užkeikia, kad jis daugiau nebeaugtų - plg.: “Akmenai seniau augo, bet kai pana šventa vaikščiojo, nusimušė koją [...] ir juos užkeikė [...]” [30]. Turint omenyje, kad augdami akmenys dar buvo minkšti (žr. aukščiau) reikia suprasti, kad ir Marija, pasak sakmių, užkliūdama už akmens, įmina jame pėdą. Plg.: “[...] gi in ta akmena, katran Dievo Motina užsigavo pirštelį, ty pasiliko anspaudas” [31].

Prielaidą, jog įdubimai (pėdos) ”sukietėjusiuose” akmenyse susiję su Perkūno veikla, paremia tai, jog ir Perkūnas ”spardosi” - perkūnijos apibūdinimas „spiria” žinomas iš Šiaurės, taip pat ir Pietų Lietuvos (spirti - smogti, mušti koja, trenkti; plg.: “Kas pats save girs, tą perkūnas spirs” [32]) ar net tai, jog, kaip pažymėjome, Marija į akmenį nusimuša pirštus - pirštelį, plg.: “Ajo Panełė švenciausia per loukelius, pataikė kojałį in akmenėlį, numušė mažų pirštelį, aptaškė akmenėlį kroujaliu [...]” [33] arba nykštį [34], kuris po to sumažėja [35]. Kaip parodė A. J. Greimas, pirštelis (kibirkštas - [36]) - tai “suminiatiūrintas” (miniatiūrinis) Perkūnas ar jo metonimas [37].

1. 2. Akmens kraujas

Už akmens asmuo, kaip pasakojama sakmėse, susikruvina ir aptaško krauju akmenis, kurie nuo to laiko lieka “raudoni, kaip kruvini”, su raudonomis kerpėmis [38] (plg. kai kada sakoma, jog įmynus akmenyje pėdą, iš akmens ištrykšta vanduo, arba randama įminta pėda su vandeniu [39]). Sakmėse minimas kraujas gali būti ir pačio akmens, nes "akmens kraujas" gerai žinomas tautosakinėje medžiagoje: užkalbėjimuose (“Saulės pienas, akmenio kraujas” [40]), dainose, kur dažnai sakoma "akmuo be kraujo", "vanduo be sparnų", "papartis be žiedelių" [41]. Puikiai žinoma, jog mitinėje pasaulėjautoje papartis žydi, vanduo (ežerai) skraido, ir, kartu, akmuo turi kraują. Sakoma, kada akmenskaldys bandė skaldyti Mitkiškių akmenį su pėdomis, iš jo pasirodė kraujas [42], kraujas bėgo, kada buvo skaldomi Vilniaus, Karvio "Užkeiktų vestuvių" akmenys [43].

Iš pasakojimo apie Linkmenų akmenį su pėda sužinome, jog pėdoje susirinkęs vanduo žmonių buvo vadinamas krauju [44]. Savo ruožtu vanagas gali gerti tik ant akmens po lietaus susirinkusį vandenį, o jam išdžiūvus - “norėdamas gerti, drasko mažesnius už save paukščius ir geria jų kraują” [45]. Taigi tas akmens kraujas yra arba pačio akmens vanduo (plg. visada šlapi Antakmenės [46], Mockaičių [47] akmenys, Lukonių akmens dubuo [48]), arba po lietaus (po pirmos perkūnijos [49]) ant akmenų susirinkęs vanduo, kuris yra nepaprastas, gydo:

“Kada atsikeliu ryte, jei palyta, tai tėvukas sakydavo: -Eik, apsiprausk [...] Tą vandenį įdubime susirinkusį kažkokiu stebuklingu laikė [...] kai palydavo, tai sako: -Susirinko vandens, - eikit vaikai apsipraust” [50],

"[...] Kap seniau palis lietus, eidavom, iš šito pėdo gerdavom vandenį šitų ir mazgodavomės, sako šventas šitas vanduo [...]" [51],

"[...] pėda, kurią velnias įspaudęs. Po lietaus ji pilna vandens. Moterys, grįždamos iš lauko karves pamelžusios, šieną grėbusios ar rugius pjovusios, užsuka prie Velnio pėdos, pasitrina sopamas vietas ir išgyja [...]" [52], apsaugo nuo Perkūno [53].

Akmens kraujas-vanduo nėra mitinis nesusipratimas. Vandens ir akmens mitinis artumas akivaizdus: akmuo nustoja "augęs", kada yra pavadinamas vardu [54], kaip ežeras lieka "ant vietos", kada atpėjamas jo vardas [55], akmens pėda gali "užaugdinėti": “[...] akmuo su žmogaus pėdu. Žmonės vadzina jį “Velnia pedas”. Sako, kas pastatys kryželį, tai juo [jau - aut.] pėdas ima užauginecie [...]” [56] nelyg ežeras ar akivaras. Tą patvirtina ir šiandien iš žmonių užrašomi padavimai apie akmenis su pėdomis - dabar pėda jau esanti “maža”, “nežymi”, “o anksčiau buvo ryški, didelė, buvo žymūs ir pirščiukai” ar pan. (Kulskių, Kunigiškių, Žernių, kt. akmenys). Beje, aklas žmogus, palieptas sapno, eina, nurauna nuo akmens samanas ir praregi [57], kaip ir aklas žmogus, atspėjęs ežero vardą atanka [58]. Akmenys taip pat ir rasoja [59], norint iššaukti lietų, nuo akmenų pešamos samanos: “Būdavo, kad lietų prisišaukt, tai nuog akmeno tas samanas lupdavom. Kokį randam... tai tas samanas lupi, ir lietus ateina. Tai kap norėjom lietaus, darėm. Senesni būdavo visko pamokys” [60], ant jo liejamas vanduo [61], jis judinamas [62], keliamas aukštyn [63].

Žinomi akmenys, po kuriais subėgęs pasaulio tvano vanduo, ir kuriuos pajudinus, tas vanduo vėl išsilietų [64], arba mūsuose - dažnai baltu, pilku, mėlynu vadinamas akmuo marių viduryje, ežere, upėje [65], kuris gali "kraujuoti" [66], arba iš jo gali bėgti vanduo [67], ant jo (arba trobelėje akmenyje [68]) būna trys panelės, mergelė arba Pana švenčiausia, kurios šukuoja plaukus [69], siuva [70] ir pas kurias prašoma užsiūti žaizdas, sustabdyti kraujo bėgimą [71]. Persiskyrus Baltam akmeniui, atsirado gilios marios. Tas akmuo persiskyrė nutūpus ant jo sakalui arba užkritus ant jo sakalo ašaroms [72] (sakalas yra vanagų šeimos paukštis, sakalas ir vanagas skirtinguose dainų variantuose įvairuoja [73], arba tapatinami tos pačios dainos tekste [74]).

Dainoje sakoma, jog užkritus ant akmens ašarai, jis pražysta [75], akmens žiedas žinomas sakmėse [76], užkalbėjimuose [77], dainose [78], gali būti, kad tas žiedas tai tas pats "akmens kraujas", nes kartais sakoma, kad Pana švenčiausia nusimušusi pirštus į akmenį ne susikruvina ir aptaško krauju akmenis, bet apsiverkia ir užkeikia akmenis [79]. Be to, ašaromis gali būti vadinamas akmens įdubimuose susirinkęs vanduo, kuris gydydavo nuo įvairių ligų (Vištyčio akmuo [80]). Ateityje įdomu bus nustatyti kaip paminėtas akmens persiskyrimo ir marių išsiliejimo siužetas susijęs su vadinamuoju pagrindiniu indoeuropiečių mitu apie Griausmavaldžio ir jo priešininko kovą, kuriame Griausmavaldis, suskaldydamas akmenį (uolą) išleidžia vandenis-gyvulius [81]. Galimas dalykas, čia paminėtas motyvas yra savitas jo variantas. Tik ant akmenų susirinkusį vandenį (kuris kartais dar vadinamas ”krauju”, ”ašaromis”), pasak sakmių, gali gerti paukštis, kuriam Dievas uždraudė gerti vandenį iš upių, ežerų, šulinių. Variantuose tai vanagas, kikilis (baltasparnė), griežlė, volungė (klikis), nykščiukas (nykštukas), kregždė, sėjikas, krunkočius(?), pelėda(?) [82]. Nurodyti visų jų mitines charakteristikas didelis ir sunkus uždavinys dėl šio pobūdžio duomenų stokos. Tuo atveju, kada tokių duomenų pakanka, pavyzdžiui, matome, jog kregždė siejama su Perkūnu - plg.: jeigu žmogus išdraskys kregždės lizdą “jį perkūnas nutrenks” [83] arba jo “vaikai bus kregžduoti [strazdanoti - aut.]” [84] (Nemaitonių akmens įdubime po lietaus susirinkusiu vandeniu buvo liepiama prausti strazdanotą veidą, kad strazdanos išnyktų [85]).

2. Mitinės pėdų akmenyse funkcijos

Nežiūrint, kam pasakojimuose pėdos akmenyse priskiriamos (Dievui, Marijai, angelui, Velniui ar kitiems), reikia pabrėžti, jog tie įdubimai visuotinai laikomi "pėdomis", "kulniukais", tik pavieniais atvejais - pirštais (beje, tarp jų yra ir "kojų pirštų"), delnais. Įdomu, jog, Luponių akmens įdubimą vieni laikė Dievo delnu [86], o kiti kaip įprasta - Velnio pėda [87]. Pasak padavimų, pėdos akmenyse atsirado Velniui bėgant (šokant), Dievui žengiant į dangų, iš dangaus nusileidus (apsireiškus) Marijai. Tai kelionių akimirkos. Nesunkiai pastebime, kad Velniui akmuo yra paskutinė kliūtis bėgant namo, į pragarą: "[...] Velnias in egles sedejis, groudzmas kad doužis vuodegon velniuciui, tas strykc in akmenio i paliko pėdų, a paskui skradžiai žemi pralekis" [88], Dievui - paskutiniu laipteliu žengiant į dangų: "Seneliai pasakodavo, kad nuo to akmens senasis [?] dievas į dangų nužengęs ir palikęs savo pėdą akmenyje" [89] arba pirmutiniu pjedestalu žemėje: "Žmonės sakydavo, kad Dievulis [ant akmens] iš dangaus nužengė" [90].

Akmenys su "pėdomis" teikia galimybę judėti (keliauti) ir aukštyn, ir žemyn. Tai patvirtina šokiruojantis faktas, jog pėdą akmenyje žmonės laiko arba Velnio (gyvenančio požemyje), arba Dievo (buvojančio danguje) pėda, plg.:

"[...] kažkoks Dievo pėda, a Velnia, a Dieva pėda, kit Dieva pėda vadin, kit - Velnia" [91],

"[...] sako vieni: tep Dievas davė, o kiti sako, Velnias pridarė [...] vieni sako, kad kiba kad jau Dievas davė tokį akmeną, - užaugino, o kiti sako: -Velnias davė [...]" [92],

"Vieni kalba, kad ant to akmens Motina Szvencziausia stovėjo, o kiti, kad tai yra velnio pėda, kuris nuo Perkūno bėgo" [93].

Ant to paties akmens gali būti ir kelios tokios pėdos, pavyzdžiui, ant Žalpių akmens yra dvi pėdos: didesnė - Dievo, o mažesnė - Velnio [94], ant Bajorų-Pakriaunio akmens yra Dievo, Velnio ir angelo pėdos [95]. Atskirai galima paminėti faktus, liudijančius, kad žmonės pėdas priskiria skirtingiems krikščioniškiems šventiesiems - Marijai, Jėzui Kristui, Švč. Motinai, Jonui (Mitkiškių akmuo), Švč. Motinai, Jėzui Kristui, Dievui arba ”aniuolui” (Zigmantiškių akmuo), Marijai arba Jėzui Kristui (Laukagalio akmuo), Ringailių akmens pėda laikoma palikta Švenčiausios panelės arba Čigonės [96]. Taip pat painiojami ir mitinių lietuvių sakmių veikėjai - Velnias ir Laumė (Mikytų akmuo), Velnias ir Ragana (Šiaudalių akmuo) ir t. t.

Visa tai griauna tradicinį pėduotųjų akmenų skirstymą pagal tai, kam žmonės jas priskiria (Dievui, Marijai, Velniui, arkliui, karvei ar kitiems). Atskirai reikia paminėti, kad ir akmenų su gyvulių pėdomis išskyrimas nėra tikslus, nes gyvulių pėdos akmenyse dažniausiai yra siejamos su dievais ar dievybėmis. Pavyzdžiui, karvės pėda laikoma Laumės arba Velnio (Kartenos, Plaštakos akmenys), ar net Marijos (Gelvonų akmuo), jaučio - Velnio (Valių akmuo), arklio pėda - palikta Velnio (Lašiškės akmuo), pasagos ženklas - Velnio (Mikytų akmuo [97]) ir t.t. (plg. Latvijoje žinomuose akmenyse su gaidžio, vištos pėdomis, sakoma, tas pėdas įspaudė Velnias [98]). Faktiškai dirbtinai sudarant paminklų sąrašus atsirado akmenų su žmonių, vaikų pėdomis grupė (daugiausia vengiant minėti šventuosius). Taip sąrašuose figūruojančių akmenų pėdos paprastai laikomos paliktos Dievo, Marijos, Kristaus arba Velnio, Raganos (Maironių, Šiaudalių, Balskų kt. akmenys).

2. 1. Pėduotieji akmenys ir mirusieji

Pėduotųjų akmenų mitinis įprasminimas neišsamus be jų sąsajų su mirusiaisiais aptarimo. Vėlių ("dūšių") sąsajos su akmenimis didesnių abejonių nekelia, "dūšios" su akmenimis siejamos ir kalbant apie pomirtinį jų būvį [99]. Prisiminkime, kad karšti akmenys, iškritę iš dangaus smigo į žemę gilyn (žr. aukščiau), kaip ir Perkūno nutrenktas velniukas, kuris atsiduria pekloje:

“[...] Kai Perkūnas į velniuką trenkia, jis jį neužmuša, tik nutrenkia į peklą ant septynių metų; septyniems metams praėjus, velniukas vėl ant žemės pasirodo” [100].

Kad ir į žemės gilumą patekę akmenys atsiduria pekloje ar čysčiuje, nurodo paplitęs gąsdinimas ką nors blogai darančiam, plg.: "Jei į vandenį spjausi, tai po mirties reikės laižyti karštą akmenį" [101]. Tas pačias sąsajas, gali byloti ir tikėjimai apie tai, jog akmenys iš žemės gilumos auga, o su jais, po jais ar juose kyla ir "dūšios" (į čysčių patekę "dūšios" kyla ir iš vandens [102]), plg.: "Akmenys irgi prieš Jezusį turėjo dūšią ir augo, bet dabar neauga ir be dūšių, užtat akmenį kiek nori mušk, už jį nėra grieko" [103]. Anksčiau mušti akmenį su "dūšia", reikia suprasti, buvusi nuodėmė-"griekas", kaip kad nuodėme laikoma spjauti į vandenį, ugnį, nulaužti medį ir t.t. Šie tikėjimai kaip taisyklė kalba apie "dūšias" arba neleistinai besielgiančiojo asmens pomirtinį likimą [104].

Augančių akmenų ir kylančių vėlių ("dūšių") sugretinimą perša ir tikėjimai, jog tokių akmenų negalima nei piršteliu užkliudyti [105], judinti, užkasti. Plg.: “[...] vienas rusas norėjo skaldyt [akmenį - aut.] girnoms, bet pažiūrėjęs pasakė, kad tas, kuris tą akmenį palies, iš vietos nepasijudinsiąs” [106], piemenuką užkliudžiusį akmenį, akmuo pasiveja ir užmuša [107]. Jeigu jau atsitiko taip, kad už akmens užkliūvama ir tokiu būdu apsunkinamos dūšioms kančios [108], reikia sukalbėti poterius už skaistykloje kenčiančias vėles: “Jei į akmenį nusimušei koją, tai sukalbėk “amžiną atilsį”, nes po tuo akmeniu atgailoja siela ir ji nori, kad už ją pasimelstum” [109].

Negalima kliudyti, judinti ir šventųjų akmenų - žmogus parsivežė Stanisių akmenį su Švenčiausios panelės pėda namo ir jam ėmė dvėsti gyvuliai. Tada sapne jam pasakė, kad nuvežtų akmenį atgal, tai bus vėl gerai. Žmogus taip ir padarė [110], Mitkiškių akmenį su pėdomis vis veždavo į Padalę, bet akmuo po nakties atsirasdavo savo vietoje [111] ir pan.

Dauguma tikėjimų, sakmių nurodo, jog "dūšios" esti jau po iškilusiais ant žemės akmenimis, prie jų ar juose, ir pasireiškia įvairiais pavidalais - baltų, raudonų žmonių paveikslais, ugnimis, degančiais (paslėptais, užkeiktais) pinigais ir t.t. Plg.:

"[...] Kartą naktij, nakties laike, išeina, snieg[o] ligi kelio, va [...] kur ten akmenas - ugnis. Tai ugnis tokia [...]" [112],

"Kadaise tamsią naktį, pasikėlęs raudonas kryžius, kurio vidury buvę galima įžiūrėti žmogaus povyzą [...] [kryžius] ateinąs ant Dideliojo kūlio [akmens - aut.] ir subirėjąs. Iš to kryžiaus belieką tik žarijų krūva, kuri dar kiek liepsnojanti. Žmonių įsitikinimu, tai vėlės atliekančios bausmę už nuodėmes" [113],

"[...] Bačkelė auksa(o) tenai, saka ka kariuomenė buvus ir įkasus tata ten auksa(o) į žemę ir užvertė to akmenį [...]" [114].

Neatsitiktinai akmenskaldžiui, skaldžiusiam Lempinių akmenį "Svotbą" prisisapnuoja užkeiktieji vestuvininkai ir uždraudžia skaldyti tą akmens dalį, kuri žemėje: "[...] -Daugiau nerušink, bet sulig žemei, - tas akmuo - nerazrinkta svotba, - jam pasakė [...]" [115].

Ten, kur kalbama apie Velnio "pėdas", "kulnis" akmenyse, kaskart minimos ir dūšios, kurias Velnias nusineša (nuneša) į pragarą, plg.: "[...] žmonės pasakoja, kad velnią vijęs angelas, norėdamas atimti iš jo žmogaus dvasią. Kai šokęs velnias per eglę ant to akmens - ir liko pėda [...]" [116], tai, jog po akmeniu paslėpus ir užkeikus pinigus, Velnias akmenyje įmina savo pėdą: "[...] Pėdą Velnias įmynė, skaitos, kai auksą jau pakavojo, kaip pasakyti - kai auksą užkeikė, tai Velnias pėdą ir įmynė [...] labai panašu buvo į padą, o dabar - per ilgą laiką duobutės nubyrėjo" [117], tai, jog pagal sutartį Velniui užrašius sielą, sutarties patvirtinimui Velnias akmenyje įmina pėdą [118], jog velniukai pėdas išmindžioja važiuodami į vestuvių puotą [119], arba vestuves keldami ant akmens [120] (velnių vestuvės keliamos su pasikorusiomis, pasiskandinusiomis moterimis [121]).

Įvairios žemės ir požemio būtybės vaizduojamos gaivališkomis, destruktyviomis, kaip ir lietuvių Velnias, laikomas, pavyzdžiui, šleivu, striuku, bekulniu [122]. Jam lietuvių mitologijoje priskiriamas ir mirusiųjų dievo vaidmuo [123]. Tas pats Velnias, kaip matėme, bebėgiodamas, belėkdamas yra įmynęs daugelį savo pėdų akmenyse. Greitumas - viena iš savybių, kuriomis pasižymi su mirusiais bendraujantys dievai [124]. Manoma, jog ir lenktynės, bėgimas per laidotuves turėjo padėti mirusiajam pereiti į kitą pasaulį [125].

Reikia apžvelgti bent dalį su mirtimi susijusių tikėjimų, kai kurias mirties situacijas, kurios nurodo mirštančiojo "iškeliavimo", jo kelionės faktą. Sakoma: "Arti mirštančio neverkit, kad nuo kelio nenuvestut" [126], "[...] viena moteris prieš mirtį ėmė šaukti: -Kūma, kūma, palūkėk - kartu eisim ! Nelauki, tuščia tavęs, rasiu ir viena kelią. Ir numirė [...] " [127] arba: "vėlės irgi mėgsta keliais vaikščioti" [128]. Kartais sakoma, jog vėlė ("dūšia") išeina iš kūno per kulnį [129], vėlė pamatoma pakylant iš lovos kojūgalio [130], o atsisveikinant su miruosiuoju dažnai bučiuojami, liečiami batai, norint, kad išnyktų mirusiojo baimė, reikia pabučiuoti jam į padus [131], o samdyti raudotojai kartais turėdavo priraudoti kojos kulnimi išmuštą duobelę ašarų [132]. Įvairiose situacijose su mirtimi siejama ir tam tikra eisena, pvz., atbulom: "Atbulas neik: savo tėvą į pragarą vedi" [133], vedi peklon "dūšias" [134], atbulas eidamas "Dievo motiną varai į pragarą" [135]. Taip pat draudžiamas ir šokinėjimas ant vienos kojos, vieną koją apsiavus [136], kojos supimas [137] ar pan.

Galima manyti, kad atskirais atvejais su mirusiojo iškeliavimo (“paskutinės kelionės”) vaizdiniu buvo siejamos ir pėdos akmenyse. Pavyzdžiui, Baltarusijoje buvo dažnai tikima, jog basų pėdų atspaudus akmenyse palieka po žemę keliaujanti ir ramybės ieškanti ”dūšia” [138] (Vakarų Europoje buvo paplitę antkapiniai paminklai su pavaizduota pėda [139]), plg., sakoma, kad Skaistgirio Martyno akmenyje Martyno pėda liko po to, kai jį ant to akmens mirtinai nuplakė pono tarnai [140]. Pėduotųjų akmenų sąsajas su mirusiaisiais atspindi ir tokie akmenys, kurie žinomi priešistorinių kapinynų teritorijoje ar jų aplinkoje. Į rytus nuo Maironių akmens būta senojo geležies amžiaus pilkapių ir ankstyvųjų viduramžių kapinyno, į šiaurės rytus nuo Pakalniškių viduriniojo geležies amžiaus pilkapyno yra Panorų akmuo, Gudirvių akmuo gulėjo viduriniojo-vėlyvojo geležies amžiaus kapinyno pakraštyje, į pietus nuo Paalksnių senojo geležies amžiaus pilkapių, vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų viduramžių kapinyno guli Pašilės akmuo (beje, vadinamas ir Pono Dievo grabu) ar kt.

Atskirai reikia paminėti Vakarų bei Šiaurės Europoje žinomus akmenis su duobutėmis, datuojamus neolito, žalvario ar ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu, kurie pažįstami ir Lietuvoje [141]. Šie akmenys dažniausiai siejami su mirusiųjų kulto tradicijomis [142], Lietuvoje žinomų šio tipo akmenų duobutės dažnai laikomos pėdomis ar kulniukais (Pelėkių, Paežerių (Pakruojo r.), Kadarų, Žvirblių akmenys), taip pat ir jų išvaizda kartais primena pėduotųjų akmenų įdubimus (plg. Mikytų, Tauralaukio akmenys).

Pagrįsta manyti, kad ikikrikščioniškajame mitiniame pasakojime apie tai, kaip akmenys sukietėjo ir nustojo augti, dalyvavo Perkūnas, akmens ”kraujas” - taip pat ir po lietaus ant akmens susirinkęs vanduo (tas pats vanduo gali būti vadinamas ir ašaromis [143]). Įdubimų akmenyse, laikomų pėdomis mitinės funkcijos buvo tarnauti dievų bei mirusiųjų kelionėms, teikti galimybę jiems judėti aukštyn ir žemyn, pereiti iš vieno pasaulio į kitą. Tokie mitiniai vaizdiniai lėmė atitinkamą žmonių religinę praktiką ten, kur guli pėduotieji akmenys.

3. Religinė praktika

Negausius duomenis apie apeigas prie akmenų su pėdomis patogiausia aptarti keliais aspektais - laiko (kada apeigos vyko) ir pobūdžio (kokios jos buvo).

Svarbus išsamus ir šiuo atveju unikalus jėzuitų 1723 m. pranešimas Vilniaus Jėzuitų Kolegijos pastoracinės veiklos dienoraštyje:

”[...] Paniekinusi Dievo namus, didelė daugybė žmonių kiekvieną sekmadienį, išpuolantį per jauną mėnulį, iš visur suplaukdavo prie to akmens, jį garbindami ar nusilenkdami, ar klaupdamiesi, arba aukodami tam akmeniui duonos, vilnos, linų, pinigų. Tačiau daugiausia ši dievybė būdavo garbinama lazdomis, kurias jai palikdavo visi tie, kurie pagal įžadą ateidavo pas tą akmenį pėsti su lazda [...] ligoniai, darydami įvairius įžadus, iš visur atvykę tikėdavosi atgauti sveikatą: tai skaudamų kojų, tai akių, tai rankų stiprybę... Jie vis sakydavo, kad ten esanti įspausta švenčiausios mergelės Marijos pėda, nors beformė duobutė tame akmenyje jokio neturi panašumo į Mergelės pėdą ir primena greičiau šuns pėdos atspaudą [...]” [144].

Iš pranešimo galima sužinoti bent kelis svarbius dalykus. Pirma tai, jog sekmadieniais ”išpuolančiais per jauną mėnulį” žmonės lanko ne bažnyčią, o pėduotą akmenį (plg. padavimą apie Mitkiškių akmenį: ”Žmonės sako, kad ten buvusi bažnyčia. O tas akmuo buvęs po altoriumi” [145]). Jeigu tai buvo sekmadieniai, kada jaunas mėnulis patekėdavo, tai buvo keli kartai metuose (pvz., tokių sutapimų 1997 metais - 3), o jeigu būdavo laukiama sekmadienio esant jaunam mėnuliui, toks atvejis galėjo būti kiekvieną mėnesį. Antra tai, jog be Bažnyčios žinios į šuns pėdą panašų įdubimą akmenyje žmonės laikė mergelės Marijos pėdos atspaudu. Trečia tai, jog davę įžadus ir atkeliavę ligoniai čia palikdavo savo lazdas, kas buvo palaikyta vienu iš akmens garbinimo pasireiškimų (XX a. ”cūdaunose” vietose šiuo atveju buvo paliekami ramentai (plg. Kadagynai-Joskaudai, Kretingos r.)).

Turimi daugiausia XIX a. pabaigos - XX a. duomenys byloja, jog akmenys su pėdom buvo lankomi bet kuriuo metu iškilus reikalui (blogai pasijutus, sergant) ar esant progai (einant pro šalį), taip pat bažnytinių švenčių metu, pavyzdžiui, per atlaidus: Mitkiškių, Zigmantiškių akmenys labiausiai buvo lankomi Devintinių-Dešimtinių laikotarpiu, Skudutiškio - šv. Trejybės atlaidų dieną, Šiluvos - per Šilines, Silgonių - šv. Onos atlaidų dieną, Maironių - Šilinių atlaidų savaitę ir pan. (plg. Baltarusijoje pėduotieji akmenys lankomi per šv. Joną, šv. Trejybę, Velykas, Sekmines, šv. Jurgį [146]). Galima manyti, kad didžiosios religinės šventės atitiko svarbesnes senojo (ikikrikščioniškojo) tikėjimo šventes ar bent tą laikotarpį, kada jos buvo rengiamos. Įdomu, jog kitais atvejais apeigų prie pėduotųjų akmenų datas nurodo, tiesa, retos sakmės apie raganas bei velnius - tarkim, ant Maugarų akmens su pėdomis apylinkės raganos šokdavo Blovieščių (03.25) naktį [147]. Tai byloja apie šių švenčių (šiuo atveju - šokių) priešpastatymą oficialiajam krikščioniškam švenčių kalendoriui (plg. raganomis laikomos moterys, kurios renka nuo akmenų kerpes ar samanėles [148], čerauninkėmis - kurios prausiasi vandeniu, susirinkusiu ant akmens [149]).

Duomenys apie tai, kad pėduoti akmenys žmonių lankomi, ne visada nusako apeigų pobūdį ir dažnai apsiriboja konstatavimu, jog į akmenį kreipiamasi kaip į pirmutinę instituciją, galinčią padėti (pvz., prie akmens su vaiko pėda meldžiama vaikų [150]) arba, jog akmeniui išreiškiama didžiausia pagarba - prie akmens einama keliais, čia žegnojamasi, kalbami poteriai, akmuo bei jo pėdos bučiuojami: ”[...] žmonės, kas sirgdami kokiomis ligomis, eidavo prie to akmens melstis. Nuo to visi ir pagydavo” [151], ”Seniau, kai tas akmuo dar matės, žmonės bučiuot jo eidavo” [152] (plg. 1723 m. žinią, jog suplaukiantys prie pėduoto akmens žmonės jį ”garbina ar nusilenkia, ar klaupiasi”). 1995 m. užfiksuotos tokios apeigos prie Skudutiškio akmens su pėdomis šv. Trejybės atlaidų dieną: prie akmens ateinantys žmonės atnešdavo laukinių gėlių puokštelės, jas padėdavo ant pėdų, tada atsiklaupdavo, persižegnodavo ir pabučiuodavo abi pėdas [153]. Žinomi akmenų puošimo gėlėmis atvejai, kada ant akmens (pėdų) buvo dedami vainikai [154]. Mitkiškių akmens pėdas puošusių vainikų žolynai paskui buvo naudojami gydymui, nuovirams [155].

Gydymo tikslais nuo akmenų arba iš pėdų buvo renkamos ir samanėlės [156] arba nusiskeliama akmens nuoskalų, kurios tarnaudavo kaip talismanai [157]. Akmenys buvo nežymiai skaldomi ir tikint, jog sugrūstos akmens, kurio neperžengia gyvulys, nuoskalos (akmens miltai) padeda nuo gyvulių, šunų ligų [158].

Su dažnai duodamais įžadais išgijus aplankyti šventą pėduotą akmenį ir kažką čia paaukoti susiję ant tų akmenų aukojami pinigai, audeklai, vilna [159]. Paskui šios aukos paprastai būdavo perduodamos artimiausiai bažnyčiai.

Nustatyti mitinį žinomų apeigų prie akmenų su pėdomis pobūdį trukdo duomenų fragmentiškumas. Ryškiausia mitiškai motyvuota apeiga - tai pėdose susirinkusio lietaus vandens (”kraujo”) naudojimas gydymo tikslais, tikint nepaprastomis jo savybėmis. Šis vanduo gydo akis [160], stiprina kojas [161], gydo karpas [162] (plg. akmenų dubenyse susirinkęs vanduo gydo akis [163], rožę, gumbą [164]). Savo ruožtu vėl turime progos stebėti dvilypį (tikėjimo prasme) pėdų akmenyse vaizdinį - pėda dažnai laikoma Velnio, o joje susirinkusiu vandeniu gydomasi [165].

Vienas tikėjimas, jog išgėrus Velnio pėdoje susirinkusio vandenio pavirsi velniuku: “[...] akmenyje buvusi velnio pėda atrodė kaip tikra žmogaus basa pėda su pirštais ir raukšlėmis. Kartais, einant pro šalį, užeidavo toks noras atsigerti iš tos pėdos, nes ten buvo toks švarus, skaidrus vanduo, bet bijodavom, kad nepavirstume velniukais” [166] siejasi su pasakose gerai žinoma situacija - berniukas atsigėręs vandens iš arklio pėdos pavirstų arkliu, iš jaučio - jaučiu, atsigėręs vandens iš avinėlio pėdos pavirsta avinėliu [167]. Šiais pavidalais mirusieji pasireiškia pomirtiniame pasaulyje [168] - t.y. perėję pasaulių ribą. Tad atskirais atvejais judėjimo-perėjimo iš vieno pasaulio į kitą (iš vienos būsenos į kitą) galimybę suteikia ir pėdose susirinkęs vanduo.

Pabaiga

Straipsnyje pateikti duomenys rodo, jog pėduotieji akmenys yra saviti paminklai, kurių vertę nusako:

sąsajos su mitiniu pasakojimu apie akmenų, įdubimų-pėdų juose kilmę;

2) mitinės pėdų akmenyse funkcijos;

3) kilęs priešistoriniais laikais ir neretai dar XX a. pasireiškęs jų sakralumas.

Tikroji įdubimų-pėdų, kaip ir pačių akmenų kilmė jų mitiniam vaidmeniui pasaulėjautoje įtakos neturėjo. O tai, kad aštuntojo dešimtmečio archeologiniai tyrinėjimai (vad. V. Urbanavičius) prie akmenų su pėdomis žymesnių rezultatų nedavė, byloja apie specifinį čia vykusių apeigų pobūdį, kuriam užčiuopti ateityje, matyt, bus pasitelkti ir kiti specialūs metodai.

Nuorodos:

[1] Уртанс Ю. В. Камни-”следовики” на территории Латвии // Latvijas PSR Zinātņu akademijas vestis. 1988. Nr. 7. C.92-106; Ляyкоy Э. А. Маyклiвые сведкi мiнуутчыны. Мiнск, 1992. С.147-155; Beckherrn C. Merkwürdige Steine in Ost- und Westpreussen // Altpreussische Monatsschrift. 1893. Hf. 30. S.374-429; Baruch M. Bože stopki. Archeologija i folklor. Kamieni z wyžlobionymi sladami stop. Warszawa, 1907. S.32-82; Александров А. А. Культовые камни Псковской земли в балтийском контексте // Dangaus ir žemės simboliai. V., 1995. P.158-177; kt.

[2] Tarasenka P. ”Velnio” pėdos // Jaunoji karta. 1934. Nr.2. P.21; Tarasenka P. ”Pėduotieji” akmenys // Trimitas. 1927. Nr.19. P.616; Tarasenka P. Pėdos akmenyje (Lietuvos istoriniai akmenys). V., 1958. P.20-33; Daugudis V. Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu // Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. V., 1992. P.54-55, 73.

[3] Aisėnų akmuo - VUB F213-203(27).

[4] Mitkiškių akmuo - EMD. P.53(Nr.49).

[5] Panorų akmuo - P. G. Cesiūnienė, g. 1925 m. Panorų k., Kaišiadorių r. U. V. Vaitkevičius 1993 m.

[6] Šiliškio akmuo - P. B. Ignaciūnas, g.1906 m. Mažeikonių k., Pakruojo r. U. A. Urbanavičius 1994 m.

[7] IP. P.18(Nr.10).

[8] LMD I 254(338a).

[9] VK, 1980 m.

[10] KAŽ. P.20-21(Nr.15); ŠLSA. P.246(Nr.438); kt.

[11] LMD I 474 (592).

[12] LTR 1790(64).

[13] Kiškoniai, Tytuvėnų vls. - LŽV (M. Balilionytė 1935 m.).

[14] Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė. V., 1987. P.118-119.

[15] LTR 1790(64).

[16] Balys J. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuos // TD III P.175(Nr.440), P.176(Nr.475); kt.

[17] Op. cit. P.176(Nr.469).

[18] Op. cit. P.176(Nr.467).

[19] KAŽ. P.21(Nr.17); taip pat žr. Laurinkienė N. Perkūnkulkė - griaustinio dievo ženklas. - Liaudies kultūra, 1996. Nr.1. P.23.

[20] KAŽ. P.20-21(Nr.15); LPT. P.125(Nr.6; prierašas); IT. P.69.

[21] KAŽ. P.20-21(Nr.15); IT. P.69, 70; vienas savitas sakmės variantas pasakoja, jog akmenis užkeikė Dievas, kada jie užgavo jam ranką - P. S.Šilabrita, g.1912 m. Žižmų k., Šalčininkų r. U. V. Vaitkevičius 1996 m. [22] Gervėčiai. Monografija. V., 1989. P.366; IT. P.68, 69.

[23] IT. P.68.

[24] Gervėčiai... P.366.

[25] KAŽ. P.21(Nr.17).

[26] TD IV. P.278(Nr.586); plg. LTR 2560(293); LTR 2376(1).

[27] IT. P.68.

[28] Op. cit. P.68.

[29] plg. Balys J. Perkūnas... P.167(Nr.317), P.182(Nr.563).

[30] LTR 374d(2135).

[31] LTR 1580(414).

[32] LKŽ IX p.833, XIII p.436; žr. ir Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990. P.104.

[33] TŽ IV P.504(Nr.1).

[34] LTR 1184(65).

[35] LTR 2560(295).

[36] LKŽ V P.726.

[37] Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius-Chicago, 1990. P.341; plg. Budrių ”Perkūno” akmuo buvo atneštas ponios ant mažojo pirštelio (LTt IV P.645-646(Nr.726)).

[38] KAŽ, p.21(Nr.17); P. J. Šalomskas, g. 1911 m. Giriotiškių k., Prienų r. U. V. Vaitkevičius 1992 m.

[39] Kairelių akmuo - Šliavas J. Žeimelio ir jo apylinkių archeologiniai paminklai // Kraštotyra. V., 1971. P.141-142; Gelvonų akmuo - LTR 2368(309).

[40] LZ. P.69(Nr.21).

[41] TD IV P.15(Nr.38), taip pat Nr.39, 40.

[42] P. M. Mlečkienė, g.1934 m. Mitkiškių k., Trakų r. U. V. Vaitkevičius 1995 m.

[43] Vaitkevičius V. Žmonės, pavirtę akmenimis // Liaudies kultūra, 1996. Nr.5. P.20; neatmestina galimybė, kad kraujas tokiuose pasakojimuose gali būti ir sielvarto dėl skaldomo šventojo akmens iliustracija.

[44] EMD. P.58 (Nr.63).

[45] MT IX. P.60-61(Nr.142).

[46] LMD I 184(47).

[47] P. S. Sereckienė, g.1907 m. Gudalių k., Skuodo r., d. gyv. Paežerės Rūdaičių k., Plungės r. U. V. Vaitkevičius 1996 m.

[48] P. K. Norkienė, g.1907 m. Karališkių k., d. gyv. Gelvonų mstl., Širvintų r. U. D. ir V. Vaitkevičiai 1996 m.

[49] Jablonskis I. Ar sugrįš budriškiai į Budrius ?. - Gimtinė, 1991. Nr.8. P.2. [50] Nemaitonių akmuo - P. A. Stankevičienė, g. 1944 m. Nemaitonių k., Kaišiadorių r. U. V. Vaitkevičius 1992 m.

[51] Peleko akmuo - LTR 4426(96).

[52] Šeimaties akmuo - IP. P.18(Nr.10); Nikronių akmuo - LTR 4561(89); kt.

[53] LTT. Nr.23282.

[54] Gervėčiai... P.366; IT. P.68, 69.

[55] plg. LTt IV P.608-609(Nr.655).

[56] LMD I 183(105).

[57] Zigmantiškių akmuo - EMD. P.59(Nr.64); LTR 619(42a).

[58] žr. Balčiūtė L. Vandens ir akių sąsajos lietuvių mitologijoje // Lituanistica, 1995. Nr.3. P.105.

[59] plg. VUB F152-9. P.45.

[60] P. V. Morkūnas, g.1921 m. Nemaitonių k., Kaišiadorių k. U. V. Vaitkevičius 1993 m.

[61] DM I. S.494; Фрэйзер Дж. Золотая ветвь. Ленинград, 1928, вып.1. C.102-103; Шурц Г. История примитивной культуры: Духовная культура. Санкт Петербург, 1896. T.1. C.618.

[62] HDA VIII S.400; Paulys Real-Encyklopädie der Altertumswissenschaft von G. Wissowa. Stuttgart, 1896. T.2. S.726.

[63] Levkovas E. Kulto akmenys Baltarusijoje // Mokslas ir gyvenimas, 1993. Nr.4. P.18; Ляyкоy Э. А. Маyклiвые... C.64-69.

[64] plg. Biedermann H. Knaurs Lexikon der Symbole. München, 1989. S.316-317.

[65] LDK P.247(Nr.17); LLD V tipas V 811; LZ. P.95(Nr.141,142), P.115-116(Nr.239); taip pat plg. Бабуля так лячыла...: Замовы ад хвароб. Склад. Г. А. Барташэвiч. Мiнск, 1992. C.10, 11, 14, 15, kt.; Русские заговоры. Сост. Н. И. Савушкина. Москва, 1993. C.59(Ho.103), 60(Ho.104), 66(Ho.119), 75(Ho.147); kt.

[66] plg. Бабуля так лячыла... C.15; Русские заговоры... C.45(Ho.53).

[67] Русские заговоры... C.44(Ho.48), C.47(Ho.60).

[68] plg. LLD V P.146(Nr.144).

[69] plg. SlS P.351-352(Nr.778).

[70] Русские заговоры... C.47(Ho.60); plg. LZ. P.115-116(Nr.239); LTt I P.198-199(Nr.207).

[71] Русские заговоры... C.45-46(Ho.55); Замовы. Минск, 1992. C.155(Ho.467), C.156(Ho.472); plg. skausmas ten iškarpomas auksinėmis žirklėmis - LZ. P.95(Nr.141).

[72] LLD VI tipas D 399; plg. sakmėje iš Vitebsko krašto, sakoma, kad ant akmens nukrenta trys kibirkštys (Легенды и преданни. Минск, 1983, C.78-79(No.94)).

[73] plg. LLD V tipą V 811.

[74] plg. LLD IV. P.158(Nr.149).

[75] LTR 31(474).

[76] LMD I 474(132).

[77] LTt V P.891(Nr.9260). [78] Gaidės ir Rimšės apylinkės. Monografija. V., 1969. P.337-338(Nr.21).

[79] Легенды и преданни…, C.43(No.12).

[80] Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. V., 1970. P.77-78.

[81] Иванов В. В., Топоров В. Н. Исследования в области славянских древностей. Москва, 1974. C.5.

[82] žr. KAŽ. P.70(nr.123,124); MT IX P.28(Nr.53), P.46(Nr.106), P.51(Nr.116), P.58(Nr.132), P.59(Nr.137), P.60(Nr.141), P.66(Nr.157).

[83] Krėvė-Mickevičius V. Mūsų paukščiai tautosakoje // MT. T.2. P.105(Nr.28).

[84] Elisonas J. Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje // MT. T.5. P.90(Nr.951).

[85] žr. 50 išnašą.

[86] VUB F213-207(26).

[87] Šliavas J. Lygumos, stabai ir žmonės (mašinr.). Žeimelis, 1976 - VUB F152-10. P.35-40.

[88] Čelniukų akmuo - LMD I 183(105).

[89] Pandėlio akmuo - RKM; taip pat žr. Papilių akmuo - LTR 886(20).

[90] Mekių akmuo - P. A. Druktenis, g.1924 m. Šukiškės k., Šiaulių r. U. D. Ramančionis 1992 m.; plg. Marijos apsireiškimo Šiluvoje ant akmens mitą.

[91] Pašilės akmuo - P. M. Radavičius, g.1920 m. Kipšių k., d. gyv. Pašilės k., Kelmės r. U. V. Vaitkevičius 1994 m.

[92] Silgonių akmuo - P. P. Laukaitienė, g.1901 m. Paliepių k., Alytaus r. U. V. Vaitkevičius 1993 m.; Vištyčio akmuo - Kerbelytė B. Lietuvių... P.79; Purvėnų akmuo - su Velnio pėda (VK, 1963) arba Dievo (Dakanis B. Mažeikių rajono archeologijos paminklų žvalgymas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988-1989 metais. V., 1990. P.188).

[93] Plaučiškių akmuo - [Be aut.] Į Titavienus // Vienybė Lietuvninkų, 1894. Nr.33. P.390.

[94] Žalpiai, Šiluvos vls. - LŽV (V.Ždankus, 1935).

[95] LLS. P.225(Nr.502).

[96] Mitkiškių akmuo - LTR 4113(68, 91, 132, 161); Tarasenka P. Ieškojimai Neries ir Šventosios santeklyje // Mūsų senovė, 1922. T.I. P.588; Zigmantiškių akmuo - LTR 2368(547); Tarasenka P. ”Dievo” pėdos // Jaunoji karta, 1933. Nr.22. P.377-378; Klikūnas J. Šis tas iš mūsų senovės // Švietimo darbas, 1926. Nr.6. P.757; Laukagalio akmuo - P. M. Lekavičienė, g.1905 m. Dainavos k., d. gyv. Padalės k., Kaišiadorių r. U. Vaitkevičius V. 1993 m.; Ringailių akmuo - P. D. Tarimienė, g.1911 m. Unkonių k., Prienų r. U. V. Vaitkevičius 1992 m.; P. J. Pašvenckas, g.1926 m. U. V. Vaitkevičius 1992 m.

[97] P. A. Damašius, g.1916 m. Gudalių k., Skuodo r. U. V. Vaitkevičius 1994 m.

[98] plg. IT. P.92-93.

[99] ML. P.103(Nr.974); plg. Nr.926, 973.

[100] Balys J. Perkūnas... P.154(Nr.83), plg. P.155(Nr.105).

[101] ML. P.101(Nr.946); LTR 1161(83); TŽ III P.358,359; kt.

[102] Slaviūnas Z. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose // Senoji lietuviška knyga. V., 1947. P.178; plg. BLV. P.27.

[103] LMD I 474(784).

[104] plg. ML. P.101(Nr.944); LTR 1161(84); Slaviūnas Z. Liaudies... P.177, 184; ŠLSA, p.238(Nr.434); kt.

[105] SV. P.85.

[106] Kriokliai, Papilės vls. - LŽV (V. Andriušis, 1935); taip pat LTR 1539(62).

[107] SV. P.86.

[108] BLV. P.28(Nr.32).

[109] ML. P.103(Nr.974).

[110] LTR 2909(39); plg. HDA VI S.88, 424; Ėåćåķäū i ļšåäąķķi, ń.351(Nr.608).

[111] LTR 4118(187).

[112] Sūdėnų akmuo - P. D.Serapinienė, g.1935 m. Sūdėnų k., Kretingos r. U. V. Vaitkevičius 1993 m.

[113] Margių akmuo - Margiai, Platelių vls. - LŽV (T.Jogminas, 1935).

[114] Visgaudžių akmuo, vadinamasis Velnio karstas - P. M. Poškys, g.1914 m. Vaičaičių k., d. gyv. Visgaudžių k., Skuodo r. U. V. Vaitkevičius 1994 m.

[115] Dieveniškės. Monografija. V., 1968. P.363(Nr.31).

[116] Čelniukų akmuo - LLS. P.225(Nr.501); taip pat žr. Verdulių akmuo - Dakanis B., Merkevičius A. (jaun.) Nauji duomenys apie Radviliškio rajono archeologijos paminklus // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. V., 1988. P.179-180.

[117] Silgonių akmuo - P. L. Sakalauskas, g.1921 m. Silgonių k., Alytaus r. U. V. Vaitkevičius 1993 m.; apie Dikonių akmenį žr. Tarasenka P. Velnio pėdos // Jaunoji karta, 1934. Nr.2. P.21; Latviškame padavime sakoma, kad Velnias po akmeniu pakiša pinigus ir pono sielą, kad ji pinigus saugotų, o pats Velnias įspaudžia akmenyje savo pėdą - IT. P.90.

[118] Laukagalio akmuo - Sakalas J. Kazokiškės // Sekmadienis, 1939 01 08.

[119] Bilionių akmuo - IIAS. Nr.499. P.3.

[120] Paežerių (Pakruojo r.) akmuo - Tarasenka P. Pėdos.... P.34.

[121] Vėlius N. Chtoniškosios... P.190.

[122] Op. cit. P.39.

[123] Op. cit. P.275-276.

[124] Op. cit. P.71-72.

[125] Пропп В. Я. Истормческие корни волшебной сказки. Лениниград, 1946. C.321; plg. ML. P.39(Nr.327).

[126] ML. P.71(Nr.647).

[127] Op. cit. P.37(Nr.311).

[128] LTS II P.170; plg. "Seno kelio naikinti negalima, nes tuojau mirsi" - ML. P.18(Nr.58), taip pat žr. Nr.34; HDA VIII S.1088.

[129] ML. P.40(Nr.338).

[130] LTR 1167(340).

[131] ML. P.53(Nr.482).

[132] Čilvinaitė M. Sarginimo, marinimo ir laidotuvių papročiai // Gimtasai kraštas, 1943. Nr.31. P.186.

[133] TŽ I P.343(Nr.198); plg. ML. P.17(Nr.27); plg. Tauzų akmens Velnio pėdos buvo "išvirkščios nei žmogaus" - Vaitkevičius V. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės // Liaudies kultūra, 1995. Nr.2. P.31.

[134] P. T. Kelienė, g.1921 m. Narbutiškio k., d. gyv. Klementiškės k., Zarasų r. U. V. Vaitkevičius 1995 m.

[135] VUB F213-317. P.18.

[136] ML. P.17(Nr.31); TŽ I P.341(Nr.165); TŽ III P.353, 359, 367.

[137] LTR 369(140); TŽ I P.343(Nr.199).

[138] Ляукоу Э. А. Маукливые… C.155; Rusijos tyrinėtojai tradiciškai pėduotus akmenis sieja su mirusiųjų ir jų dievo Veleso kultu, plg.: Шорин М. В. Семантика некоторых изображений на культовых камнях // Археология и история Пскова и Псковской земли 1988. Тезисы докладов научно-практической конференции. – Псков, 1989, c. 61-62.

[139] Baruch M. Bože... P.18, 23.

[140] P. E. Burdulienė, g.1928 m. Stulgių k., d. gyv. Šaukėnuose, Kelmės r. U. V. Vaitkevičius 1994 m.; taip pat žr. LTR 4941(571); Vak. Europoje žinomi akmenys su pėdų arba rankų įspaudais, kuriuos įspaudė mirdami žmonės - plg. Die deutschen Sagen der Bruder Grimm in 2 Teilen: Ortssagen. Berlin-Leipzig-Wien-Stuttgart, 1816. S.274.

[141] Vaitkevičius V. Akmenys su duobutėmis: sena ir nauja // Kultūros paminklai. T.3. V., 1996. P.6-18.

[142] Уртанс Ю. Т. Культовые камни с углублениями в Латвии // Краткие сообщения института археологии. – М., 1987, Вып. 190, c. 69–73; Nordische Altertumskunde von dr. Sophus Müller. Strassburg, 1897. Bd.I. S.167-168; kt.

[143] lietus dažnai tapatinamas su ašaromis - plg. LTt V P.465(Nr.5528).

[144] Lebedys J. Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime. V., 1976. P.210-211.

[145] LTR 4118(3).

[146] Дучиц Л. В., Левков Э. А. Валун как обьект поклонения у белоруссов // Археология и история Пскова и Псковской земли 1988. Тезисы докладов научно-практической конференции. – Псков, 1989, c. 55–57.

[147] LTR 1044(122); plg. sakmes apie velnių ir raganų šventes prie Lenčių akmens - LTR 4554(529, 531, 536).

[148] LTR 1418(564).

[149] Mockaičių akmuo; žr. 47 išnašą.

[150] Genaičių akmuo - Genaičiai, Gargždų vls. - LŽV (P.Vaitkevičienė, 1935).

[151] Zigmantiškių akmuo - EMD. P59(Nr.64).

[152] Aisėnų akmuo, U. 1969 m. - VUB F213-203(27).

[153] Straipsnio autoriaus duomenys.

[154] Zigmantiškių akmuo - Buračas B. Pasakojimai ir padavimai. V., 1996. P.257; Mitkiškių akmuo - žr. P. Tarasenkos nuotrauką 1920-1922 m. MAB F235-425; Būdos akmuo - Šaulys V. [Be pavad.] // Mūsų gamta, 1967. Nr.3. P.33.

[155] žr. 42 išnašą.

[156] Skudutiškio akmuo - P. J. Liutkevičienė, g.1926 m. Ažubalių k., Molėtų r. U. D. Astramskaitė 1995 m.; Mitkiškių akmuo - žr. 42 išnašą.

[157] Skaistgirio akmuo - žr. 140 išnašą; Šiluvos akmuo - Buračas B. Pasakojimai... P.205; Paežerių (Radviliškio r.) akmuo -

Vaitkevičius V. Akmenys su duobutėmis... P.14.

[158] Čelniukų akmuo - LMD I 474(252).

[159] Zigmantiškių akmuo - Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Ковно, 1899. С.60 (aukoja pinigus, linus, vilną); Tarasenka P. ”Dievo” pėdos. P.377-378 (aukoja pinigus, rankšluosčius, pirštines); Mitkiškių akmuo - LTR 4118(123) (aukoja linus, audinius).

[160] Vištyčio akmuo - Kerbelytė B. Lietuvių... P.77-78; Paežerių (Pakruojo r.) akmuo - Šliavas J. Iš Mūšos senovės (mašinr.). Žeimelis, 1975. P.112. VUB F152-6.

[161] Vabalių akmuo - P. A. Jegelevičienė, g.1922 m. Vabalių k., Alytaus r. U. V. Vaitkevičius 1992 m.; Šeimaties akmuo - IP. P.18(Nr.10).

[162] Katkūnų akmuo - Šliavas J. Iš Mūšos senovės. P.76; Linkmenų akmuo - EMD. P.58(Nr.63); plg. TŽ III P.355.

[163] Lukonių akmuo - žr. 48 išnašą.

[164] Kirdiškių akmuo - Urbanavičius V. Mitologiniai akmenys // Mokslas ir gyvenimas, 1979, Nr.8. P.37.

[165] plg. Morciūniškių akmuo - Mažiulis A. Laukų akmenys ir jų sunaudojimas // Gimtasai kraštas, 1940. Nr.2. P.175-176.

[166] Vervedžių akmuo - Pasakoja dailininkė naivistė Elena Adomaitienė // Liaudies kultūra, 1996. Nr.4. P.52.

[167] plg. Lietuvių liaudies pasakos su dainuojamaisiais intarpais. Sur. ir par. J. Dovydaitis. V., 1987. P.174-191(Nr.44-46); LTt III P.464-466(Nr.160); Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės. Par. B. Kerbelytė. V., 1981. P.137-139(Nr.78); Народные русские сказки из зборника А. Н. Афанасьева. Москва, 1982. Ho.377-380; kt.

[168] žr. Vėlius N. Chtoniškasis... P.183-188; Beresnevičius G. Dausos. Klaipėda, 1990. P.50-52.

Sutrumpinimai:

AP - Archeologijos paminklo pasas (pasą užpildžiusio asmens pavardė, data), saugomas Kultūros paveldo centro Archeologijos skyriuje.

BLV - Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Sur. J. Basanavičius. Kaunas, 1928.

DM - Grimm J. Deutsche Mythologie. Gütersloh, 1875-1878. T.I-III.

HDA - Handwörterbuch des deutschen Aberglaubens. Berlin-New York, 1987. T.I-XII.

IIAS - Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus archyvas, bylos numeris.

IP - Istoriniai padavimai: Lithuanian Historical Legends. Par. J.Balys. Chicago, 1949.

IT - Latviešu tautas teikas: Izcelšanās teikas (Izlase). Sastād. A. Ancelāne. Rīga, 1991.

EMD - Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai. Sud. N. Vėlius. V., 1995.

KAŽ - Kaip atsirado Žemė. Lietuvių etiologinės sakmės. Sud. ir par. N. Vėlius. V., 1986.

LAM - Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928.

LDK - Misevičienė V. Lietuvių liaudies dainų katalogas: Darbo dainos; Kalendorinių apeigų dainos. V., 1972.

LKD - Lietuvos kraštotyros draugijos archyvas.

LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas. V., 1941-1995, T.I-XVI.

LLD IV - Lietuvių liaudies dainynas IV: Vestuvinės dainos II. Par. B. Kazlauskienė ir B. Stundžienė. Mel. par. Z. Puteikienė. V., 1988.

LLD V - Lietuvių liaudies dainynas V: Vestuvinės dainos III. Par. B. Kazlauskienė. Mel. par. Z. Puteikienė, Ž. Ramoškaitė. V., 1989.

LLD VI - Lietuvių liaudies dainynas VI: Darbo dainos I. Par. V. Misevičienė, mel. par. Z. Puteikienė. V., 1993.

LLS - Lietuvių liaudies sakmės. Par. J. Balys. Kaunas, 1941.

LLTI PK - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pasakojamosios tautosakos kartoteka.

LMD - Lietuvių mokslo draugijos rinkiniai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

LPT - Latviešu pasakas un teikas. Pēc Anša Lercha-Puškaiša un citiem avotiem sakopojis un redigējis prof. P. Šmits (Schmidt). Rīgā, 1936. T.XIII.

LTR - Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

LTS - Balys J. Lietuvių tautosakos skaitymai. Tübingen, 1948. T.I-II.

LTT- Latviešu tautas ticējumi. Sakrājis un sakārtojis prof. P. Šmits. - Rīga, 1940-1. T.I-IV.

LTt I - Lietuvių tautosaka. Dainos. Par. V. Barauskienė, B. Kazlauskienė, B. Uginčius. V., 1962. T.I.

LTt III - Lietuvių tautosaka. Pasakos. Par. L. Sauka, A. Seselskytė. V., 1965. T.III.

LTt IV - Lietuvių tautosaka. Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos. Par. L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius, K. Viščinis. V., 1967. T.IV.

LTt V - Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai. Par. K. Grigas. V., 1968. T.V.

LZ - Mansikka V. J. Litauische Zaubersprüche // FF Communications. Helsinki, 1929. Nr.87.

LŽV - Lietuvos žemės vardyno anketa (anketos pidytojo pavardė ir laikas). Anketos saugomos Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje.

MAB - Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius.

ML - Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Silver Spring MD, 1981.

MT - Mūsų tautosaka. - Kaunas, 1930-1935, T.I-X.

RKM - Rokiškio kraštotyros muziejuje saugomi rankraščiai.

SlS - Sutartinės: Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Par. Z. Slaviūnas. V., 1958. T.2.

SV - Sužeistas vėjas: Lietuvių liaudies mitologinės sakmės. Sud. N. Vėlius. V., 1987.

ŠLSA - Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. Sur. M. Slančiauskas. V., 1975.

TD - Tautosakos darbai. Kaunas, 1935-1940, T.I-VII.

TŽ - Tauta ir žodis. Kaunas, 1923-1931, T.I-VII.

VK - Lietuvių kalbos instituto Vietovardžių kartoteka (ir vietovardžio užrašymo metai).

VUB - Vilniaus Universiteto bibliotekos rankraščių skyrius.

V.Vaitkevičius

Namų alkas