Šiaurės Atėnai. 2005-06-04 nr. 751
Šiaurės Atėnai. 2005-05-28 nr. 750

Neris bebras, vėlių upė
Neries regioninio parko kultūrologę IDĄ STANKEVIČIŪTĘ kalbina Juozas Šorys

- Su atradėjos aistra "šukuojate" panerių kaimus, apklausiate vietinius žmones, surenkate iš jų daug unikalios etnologinės, tautosakinės, mitologinės medžiagos, tikslingai naršote mokslinę literatūrą... Kiek iki šiol rimčiau tyrinėtos "tuteišiškos" Neries vietovės žemiau Vilniaus?
- Minėta teritorija beveik visiškai netyrinėta. 1969 m. Kernavės ekspedicijos dalyviai ten, kur rasdavo vieną kitą lietuvį, įeidavo į "tuteišių" kaimus, pavyzdžiui, J. Trinkūnas rusų kalba pakalbino kelis, bet tada nelabai į vietines archajines realijas gilintasi. Iki 1969 m. medžiagą ten yra rinkęs Č. Kudaba, tačiau neaišku, kur saugoma surinkta medžiaga, nes jo archyvas yra išmėtytas, nesutvarkytas. J. Trinkūnas dar Č. Kudabai gyvam esant yra skelbęs jo surinktos medžiagos. Niekam tai, atrodo, nebuvo įdomu. Dėkui Dievui, šioje teritorijoje buvo įkurtas Neries regioninis parkas, kurio priedermė - saugoti ne tik gamtą, bet ir kultūros paveldą. Neries tarpas tarp Vilniaus ir Kernavės - ypatingas Lietuvos mastu. Šiose vietose įkūrus Kernavės miestą, matyt, Vilniuje yra buvusi pagrindinė lietuvių genties šventvietė. Tarp jų buvo palaikomas nuolatinis ryšys, virė intensyvus gyvenimas. Ten gyvenę žmonės buvo gavę tuometinės etninės kultūros koncentratą, daug kultūrinio ir dvasinio pobūdžio informacijos.
Vasarą pabandžiau pavaikščioti paneriais aukščiau Vilniaus - nuo Verkių iki Nemenčinės. Tai, ką esu radusi žemiau Vilniaus, yra nepalyginti daugiau nei tai, ką aptikau aukščiau Vilniaus. Ėmiau galvoti, gal Verkiuose įsikūrę didikai Masalskiai taip smarkiai "apgenėjo" žmonių sąmones, kad iš jų buvo iššluota esminė mitinė žinija.
- Matyt, šios teritorijos turėjo skirtingą sakralinį vertybinį statusą?
- Manau, kad taip.
- Kokie buvo esminiai anuomet ten gyvenusių žmonių pasaulėjautos mazgai? Už ko pirmiausia užsikabinote?
- Visą gyvenimą praleidau važinėdama į ekspedicijas, daug bendravau su N. Vėliumi, su studenčiukų folkloro ansambliais rinkome dainas, sakmes, papročius, tikėjimus. Išmaišiusi visą Lietuvą, į Neries regioninį parką atėjau dirbti kultūrologe, ėmiau prižiūrėti piliakalnius, pilkapynus, kurių ten daugybė. Iš vietinių žmonių ėmiau lasioti viską, kas susiję su senuoju dvasiniu kultūriniu paveldu. Šį kraštą pažinau dar iš žygeivių kelionių, bet "užkibau" bevaikščiodama palei Nerį ties Karmazinų pilkapynu. Ėmiau galvoti, kodėl tie pilkapynai yra susikoncentravę palei upę. Toliau nuo vandens jų beveik nėra. Kad ir tolėliau kartais pilkapiai nuo vandens, bet vis tiek patenka į upės terasą. Pirmoji viršsalpinė terasa yra platesnė, vadinasi, upė seniau platesniu slėniu pirmyn atgal yra "vaikščiojusi". Tokiose vietose pilkapynai natūraliai yra tolėliau nuo upės, bet jie yra terasoje ir visur palei upę. Bevartant knygas akis užkliuvo už seno Lietuvos archeologijos atlaso, sudaryto A. Tautavičiaus. Atsivertusi V-VIII a. senkapių ir pilkapių žemėlapį, atkreipiau dėmesį į Lietuvos upes - Nemuną, Dubysą, Nevėžį, Šventąją, Nerį. Kur dunkso pilkapynai? Gabaliukas jų yra prie Šventosios, o beveik visa Neris - tarsi karoliukai prie upės tėkmės būtų suverti! Kitur arba visai nėra, arba vienas kitas. Krinta į akis, kad šiuo požiūriu Neris - ypatinga upė. Ir dar pasimatė, kad pilkapynai yra išsidėstę pagal aiškias kryptis. Šiaurės vakarų ir vakarų kryptimis voromis nusidriekę ištisiniai pilkapių masyvai. Ten, kur upė sukasi į pietus, pilkapių nėra. Šventosios pilkapynai taip pat nusitęsia į vakarus (vienoje vietoje).
Visi dabar gudrūs ir žinome, kad baltai įsivaizdavo, jog vakaruose yra mirusiųjų šalis, jog į amžinybę vėlės su Saule išeina į vakarus. Vis dėlto upių ryšys su pilkapynais ir vakarų kryptimi iki šiol nebuvo pastebėtas. Galiu konkretizuoti, kad Neris parko ribose daro pačius didžiausius vingius ir rėvas nuo pat ištakų Gudijoje. Pavingiuoja, vadinasi, natūraliai smarkiai keičia kryptis. Kur Neris daro posūkį į šiaurės vakarus arba vakarus, ten yra pilkapynų, o kur upė nusisuka kita kryptimi, ten pilkapynų neaptikta.
- Kokios iš šio atradimo peršasi išvados arba pamąstymai?
- Rimtas išvadas, manau, vėliau pateiks mokslininkai. Nuo šių duomenų atsispyrus galima toliau austi mintį. Akivaizdu, kad buvo upės ir laidojimų ryšys. Kaip tai buvo motyvuojama, įprasminama, galbūt sužinosime vėliau, po rimtesnių tyrinėjimų, iš archeologinių radinių, į kurių paskirtį ir formas archeologai gal vėliau ims kreipti daugiau dėmesio.
Ėmiau ieškoti daugiau panašių smulkmenų, kurios padėtų geriau suprasti šiuos reiškinius. Tam padeda mitologinės sakmės, padavimai, žmonių, gyvenančių palei Nerį, tikėjimai. Prieš tai buvau rinkusi panašią medžiagą, bet tikslingiau į tai nežiūrėjau. Pavyzdžiui, imi samprotauti, kodėl upėje stūkso akmenys, kokiose vietovėse jie susitelkę, ką byloja apie juos surinkta mitologinė, tautosakinė medžiaga. Ir ima aiškėti, kad egzistuoja upės ir mirusiųjų ryšys.
- Ką esmingo pavyko atskleisti, kuo remiasi Jūsų sukauptos medžiagos ir pastebėtų dėsningumų aiškinimai?
- Pavyzdžiui, V. Vaitkevičiaus gal prieš 10 metų surasti akmenys "Suakmenėjusi veselė" (ties Verkšionių kaimu). Dar ji vadinama "Panerių vesele", nes netoli jos yra ir Panerių kaimas. Štai būdingas pavadinimas. "Vestuvėm ir dabar tuos akmenis vadina. (O ką ten pasakojo apie tuos akmenis?) Ten užkeikė, vestuvės važiavo, nuskendo. (O kas užkeikė?) Buvo tokie, kur burdavo, kažkada buvo tokie, kad sūris pavirsta juodu, ką nori žmogui padaro. Bet atburdavo, o ten būdavo, kad ir neatburdavo. [...] Aš iš žmonių girdėjau, tai buvo ne mano atminime, jau senovėje. Ten toks Jakonis, jis žvejys buvo, tai jis vis: "Vestuvės, vestuvės", tai ten sako, kad vestuvės važiavo. (O kiek ten žmonių važiavo?) Nežinau. (Nesakė to?) Jau tikrai žinojo, kad buvo, pavyzdžiui, du pabroliai ir jaunoji, jaunasis, ir piršlys, na, kokie septyni žmonės. (O jie valtimis plaukė ar kaip?) Arkliais važiavo, žiemą. (Žiemą važiavo?) Ledas įlūžo ir viskas. Tai sako, kad buvo užkeikta, na, o kaip, kaip tai, tai tik kaip aš girdėjau" (papasakojo Vladislavas Jodka, g. 1928 m. Gulaičių k., Vilniaus r.). Tai akmenys Neryje, kurie laikomi suakmenėjusiais žmonėmis. Sakoma, kad vestuvininkai kėlėsi per upę, juos prakeikė, jie virto akmenimis ir nuskendo. Apie juos kaimiečiai vis dar pasakoja, kai kurie net vardus mini, ten esą pamergės ar pabroliai. Tas akmenynas stovi žemiau didžiausio Vilniaus rajono pilkapyno. Karmazinų pilkapynas turi apie šimtą dešimt pilkapių (tiek išlikę, nežinia, kiek jų iš viso būta, nes praeitą rudenį toje pačioje terasoje radome ir neįeinančių į teritoriją pilkapių, matyt, plotas buvo nuartas ar kitaip sunaikintas). Tai yra laidojimo vieta ant kranto, ties kuria upė teka šiaurės vakarų kryptimi. Žemiau upės vandenyje yra tie akmenys. Jų ten yra buvę devyni, dabar yra aštuoni, vienas ledų yra pastumtas tolėliau, stovi atskirai.
Paskui man pavyko aptikti ir aprašyti antrąją "Užkeiktų vestuvininkų" grupę – ties keturių didžiulių pilkapynų sankaupa. Matyt, seniau ten būta ištisinio pilkapynų lauko. Jį sau vadinu mirusiųjų slėniu, nes ir kairiajame Neries krante yra buvę pilkapynų, kurie sunaikinti (po karo juos dar yra matęs ir aprašęs A. Tautavičius), jie yra kasinėti K. Tiškevičiaus (ties Grabijolais ir Zabarija – tiesa, Zabarijoje dar yra išlikę du pilkapiai, bet jie kitoje vietoje nei A. Tautavičius matė, matyt, ten irgi būta ištisinio pilkapių lauko). Prie pat Grabijolų irgi būta pilkapių, kuriuos kasinėjo K. Tiškevičius. Man atėjus dirbti į parką Grabijoluose žmogus sodybos kieme kastuvo gylyje rado švediškas X a. įkapes (galim manyti, kad ten buvo palaidotas atklydęs vikingas arba turtingas baltas, įstengęs tai nusipirkti). Matyt, visas Grabijolų kaimas buvo pastatytas ant pilkapyno. Žodžiu, kairiajame upės krante pilkapynai menkai išlikę, bet liekanų yra, o dešiniajame jų daugybė. Ten pavaikščiojęs G. Vėlius išartuose laukuose aptiko žalvarinių radinių. Visas slėnis buvo nusėtas ištisiniais, greta vienas kito stūksančiais pilkapiais.
Žemiau pilkapynų, prie Grabijolų kaimo, seniai žinomi akmenys "Trys broliai" (arčiau dešiniojo kranto). Sakoma, kad suakmenėję trys upe plaukę broliai, regis, juos kažkas prakeikė. Užrašiau, kad greta tų "brolių" prie kairiojo upės kranto yra daugiau akmenų, kad ten irgi yra "Suakmenėjusi veselė". Apie tai papasakojo seni vietiniai žmonės. Vėliau ir kitame krante ėmiau užrašyti duomenų apie užkeiktą veselę. Nežinia kodėl, bet patys grabijoliškiai pasakojo tik apie "Tris brolius". Žmonės iš ano kranto nurodo buvus veselę. Vėl ta pati situacija: žemiau didžiulės pilkapynų sankaupos - vėl akmenys, vėl devyni suakmenėję vestuvininkai. Be to, Grabijolų kaime bevaikštant su vietine moteriške slėniuke prie Ilgojos upelio pavyko išgirsti retą padavimą. Manoma, kad to upelio (vadinamo ir Zapalina) vanduo yra saldus. Ir padavimą apie tai užrašiau: "Prieš Zapaliną yra Zapalinos upelis. Jame saldus vanduo. O buvo taip. Ėjo diedukas ir ant kalno rado statinę medaus ir lokį. Lokys ėjo su ta statine ir prisėdo pailsėti. Tas diedukas panoro to medaus, bet neturėjo į ką suimti. Grįžo namo, paėmė peilį ir nuėjo, užmušė, papjovė peiliu lokį, numovė kailį ir išpylė tą medų į odą. Paskui nešė ant pečių ir per upelį, kai ėjo, pargriuvo ir išpylė tą medų. Todėl saldus vanduo" (papasakojo Aldona Žilinskaitė-Federavičienė, g. 1934 m. Grabijolų k., Vilniaus r.). Einant prie to upelio ir bešnekant moteris sakė, kad brisdamos sudrumstėm vandenį. Ji sakė: "Palauk, per devynis akmenis vanduo persivers ir bus švarus". Pasakė, užsirašiau, visai nesumesdama, kas tai galėtų būti. Paskiau ėmiau galvoti - juk upėje dunkso devyni akmenys, per juos verčiasi vanduo ir persivertęs pasidaro švarus. Vėliau verčiausi latvišką knygą "Latviešu paražas" ir ten beveik paraidžiui radau pakartotą sakymą: "Per devynis akmenis persivertęs vanduo pasidaro švarus, gydantis ir šventas". Vadinasi, devyni upės akmenys baltams turi galią išvalyti vandenį. Devyni akmenys Neryje yra po pilkapynų ruožo. Galbūt su vėlėmis besiverčiantis vanduo joms padeda išsivalyti ir nueiti pas Dievą.
"Turėdama" tuos du objektus, juokais sakiau, kad žinau, kur yra dar viena panaši vietelė. Paėmiau žemėlapį (nes pilkapynų mūsų "valdose" yra daugiau) ir pažiūrėjau, kur yra kita didžiausia pilkapių sankaupa. Ji yra ties vadinamaisiais Pasieniais ir Neravais, arčiau Vilniaus. Didelės pilkapynų grupės viename ir kitame Neries krante, be to, ten yra ir Neravų piliakalnis. Upė ten sukasi į vakarus, šiaurės vakarus. Sakiau, kažkur žemiau šito komplekso turėtų būti ir akmenys. To kampo buvau dar neapvaikščiojusi - parkui ten vėliau priskyrė siaurą žemės juostelę tarp sodų, keletą panerių metrų. Nuvažiavau į Volų kaimą ir iš tikrųjų radau Neries vandeny "tupinčią" suakmenėjusią veselę! Ji labiau nukentėjusi, nes 1936-1938 m. dėl laivybos poreikių iš upės ten buvo šalinami akmenys. Buvo slenksčių, akmenų, sunku išplaukti, net norėta tada pravalyti upę iki Kernavės, kad garlaiviai galėtų plaukti. Akmenys buvo ištempiami - juose iškalama skylė ir jie prie baržų pritvirtintais lynais tempiami į krantą. Ir Volų kaimo veselė yra ištampyta prie krantų. Prie kairiojo yra keturi akmenys, penktasis lyg po vandeniu, prie dešiniojo kranto irgi matyti akmenų. Išeitų, kad devyni. Taip atrodo, nes dešiniajame krante mačiau lyg keturis ištemptus akmenis su skylėmis. Žmonės, gimę kokiais 1927 m., tada, kai akmenis tampė (1936–1938 m.), buvo vaikučiai. Vyresnieji pasakoja tik padavimus, kaip vestuvininkai plaukė per upę, kaip motina prakeikė jaunuosius ir kaip jie visi suakmenėjo. Ten jie vadinami ne užkeikta, bet prakeikta vesele. Žmonės tos vietos bijodavo - ten, kur "Prakeikta veselė", nesilankydavo.
Kai tai radau, juokas nebeėmė. Ėmiau galvoti, kas tai galėtų būti. Juk du akmenų kompleksai buvo atrasti bevaikštant, o trečiasis "išburtas". O kur bus kitas?
Ten, kur yra Vingio parkas, upė teka pietų kryptimi, o kur yra pilių teritorijos, senamiestis, Lukiškės, Neris teka šiaurės vakarų kryptimi. Plote tarp pilies ir Lukiškių yra buvęs šventasis miškas, mirusiųjų laukas. Ten sudegino Šventaragį ir kitus didžiūnus; matyt, kadaise ten buvo ir pilkapių. Ten šventa vieta - mirusiųjų slėnis. Kažkur žemiau palei upę turėjo būti ir akmenys.
J. Jurkšto knygoje "Vilniaus vandenys" minima, kad yra žemėlapis su Neryje ties Lukiškėmis buvusiais akmenimis ir jų vardais. Jie dar nesurasti. Aišku, mieste jie seniai yra ištampyti, išsprogdinti, "sutvarkyti", kad netrukdytų miestiečių gyvenimui. Net jeigu tų akmenų ir nebuvo, bet "pritempimą" turiu. Labai gerai žinoma veselė prie Pedagoginio universiteto, kur dabar įrengtas kelių žiedas, dviejų aukštų sankryža. Ten nuo senų laikų buvo (daug kur aprašytos) suakmenėjusios vestuvės ant žemės (dešiniajame Neries krante). Užrašiau apie jas daug padavimų. Net ties Kernave žmonės apie jas žino.
- Ir V. Vaitkevičius "Š. A." 2003 m. spausdintame straipsnyje "Senieji Vilniaus akmenys" apie juos pateikė susistemintų duomenų. Kiek akmenų sudarė šią garsią Vilniaus veselę?
- Vieni sako, kad septyni, kiti - dvylika, treti - devyni...
Įdomiausia, kad pasitaikė moteriškė, kuri pasakė, kad tie vestuvininkai atėjo iš upės ir suakmenėjo ant kranto. Dabar sunku pasakyti, tie akmenys buvo upėje ar ant kranto. Užrašiau žmonių pasakojimų. "Tie klevai tokie... Tuos klevus išpjovė, tą kelią paplatino, padarė gražų. Ukmergė kur, išvažiuojame prie tilto, va, iš pakalnės. (Ten buvo klevai, ten dar nebuvo miesto?) Miesto nebuvo, klevai buvo ir brukas buvo, ir buvo visai siauras kelias. Pasakojo, kad ten tam brukui akmenis tuos skaldė, kad užkeikta veselia važiavo, kad užkeikė ir veselią akmenimis. Kad paskui, kai skaldė, pasakojo tėvams, kai skaldė tuos akmenis brukui, tai buvo kraujas, kad sakė, kad užkeikti buvo [...]. (O kurioje vietoje tie akmenys buvo?) Toje vietoje, ten, kur brukas tas, aukščiau akmenys buvo, visas kalnas taip pat buvo akmenys. [...]
Ir ten akmenys buvo kruvini, akmenys buvo. Ir jie: "Kas čia yra, kad tie akmenys tokie kruvini, žmonės?" Ir žmonės stovi, ir kalbasi, ir grįžo paskui namo, kai kalbėjo, aš girdėjau. Kad važiavo vestuvė, ir motina nenorėjo atiduoti dukrą už..., jau už to berno, už kurio tekėjo, ir seniau prakeikdavo, užkeikė akmenimis. Na, ir tie akmenys gulėjo, kol juos suskaldė, tuos akmenis [...]" (papasakojo Adelia Lipnievič-Kovalevska, g. 1930 m. Kasmiškių k., Vilniaus r., šiuo metu gyvena Adomtiškėse).
"[...] o čia nuo Neries, kur jie nuo ten ėjo, ar kaip, ir motina prakeikė savo dukrą: "Kad tu skradžiai žemės lėktum". Ir jie pradingo. Tai ten nuo tada trys dideli akmenys buvo [...]" (papasakojo Vanda Michalkievič-Kocelovič, g. 1924 m. Šilėnų k., Vilniaus r.).
- Jei ir šalia upės, juk jie vis tiek turėjo veikti kaip sudedamoji sakraliojo komplekso dalis?
- Taip, nes juos supa ta pati paupio erdvė. Nors per juos, tarkim, nesivertė vanduo, bet gal buvo rastas kitas panašus įprasminimo būdas? Gal vanduo per juos kažkaip buvo nupilamas?
Ar žinote, kad ir Verkiuose esama pilkapių (prie dvaro)? Ties tuo ruožu upė teka į vakarus. O, pavyzdžiui, nuo Verkių iki Vilniaus upė teka į pietus ir prie jos pilkapių nėra. Neseniai pilkapių rasta ties Staviškėmis, Riešės krante. Būtent tame upės tėkmės ruože, kuris pasisukęs į vakarus. Netoli Nemenčinės vėl rasta pilkapių, todėl manau, kad žemiau Nemenčinės Neryje turėtų būti veselės akmenys. Dar ten nebuvau. Be to, vertėtų patikrinti Nerį žemiau Kernavės. Ten žemiau - daug pilkapių. Dabar ten kernaviškiai ketina įrengti vadinamąjį Napoleono kelią. Nuo Kernavės link Čiobiškio palei Nerį stūkso pilkapių grupė, jie tiesiog eina vienas paskui kitą ištisine eile. Užrašytas padavimas, kad ten palaidoti Napoleono kariai, tuo domisi prancūzai... Pilkapių grupė tęsiasi iki Čiobiškio, kitame krante yra didžiuliai Rusių pilkapynai (žemiau Čiobiškio). Manau, kad veselės akmenys turėtų būti kiek tolėliau nuo Čiobiškio. Beje, knygoje "Širvintos" minimi akmenys vandenyje (su padavimais). Tiesiog niekas vietinių žmonių apie tai neklausinėja.
- Jei visa, ką pasakėte, susietume ir apibendrintume, kas paaiškėtų?
- Žmonės, kurie gyveno prie Neries, šią upę laikė šventa. Kažkuo panašia į Gangą Indijoje. Upe, kuri mirusiųjų sieloms padeda išeiti į aną pasaulį. Tam praversdavo akmenų sistemos, vakarų arba šiaurės vakarų tėkmės kryptis, matyt, būta ir specialių apeigų bei tikėjimų. Neries regioninio parko pilkapiai datuojami nuo V iki VIII a. Tokių daugiausia. Nors būta didžiulių II-IV a. gyvenviečių, bet ankstesnių palaidojimų (kapinynų) kaip ir nėra (tada, archeologai sako, dar mirusieji nebuvo deginami). Gal būta ir nedeginto kūno leidimo į vandenį ar upe apeigos? M. Michelberto, G. Vėliaus rašyta, kad Rytų Lietuvoje nerandama senojo geležies amžiaus kapų, ir galbūt lavonai buvo keliami ant paaukštinimų, stulpų (vėlesnių stogastulpių?), kad juos nulestų sakraliais laikyti paukščiai (taip buvo daroma pietesniuose kraštuose)? Galbūt buvo ir kitaip, nes trūksta archeologinių duomenų, nėra už ko "užsikabinti".
- Hipotezių lygmuo, galintis subrandinti rimtesnius mokslinius argumentus.
- Galbūt velioniai buvo laidojami ir į vandenį. Paieškojus atsirado šiokių tokių duomenų. Šiame Neries ruože dar esama atsiminimų apie senąsias valtis arba luotus, išskobtus iš medžio kamieno. Areale tarp Vilniaus ir Kernavės jos vadinamos "dušegubkomis". "Sielos pražudymo" valtys. Kai klausiau, kodėl žmonės jas taip vadino, atsakydavo, kad jos labai nestabilios, greit apsiversdavo. Jeigu tik tiek, tai būtų tik kūno, o ne dvasios pražuvimas? Kodėl minima dvasia, siela? Tas posakis, regis, mena kažką esminio. A. Sabaliauskas mano, kad lietuvių laivas galėtų būti kildinamas iš skandinavų hlaiva, reiškiančio kapą. Prasmės pakeitimas grindžiamas tuo, kad senovės skandinavai mirusiuosius degindavo ir laidodavo laivuose. Degantį laivelį su mirusiojo kūnu leisdavo į jūrą. A. Zubavičiūtė viename iš straipsnių daro išvadą, kad jau pati žodžio laivas (valtis) semantika leidžia kalbėti apie kelionę į mirtį ar iš mirties. Mokslininkai šiuos sutapimus turėtų "sukrėsti" ir apibendrinti. Aišku, kad panašių ritualų būta.
Šiuo požiūriu įdomus G. Beresnevičiaus aiškinimas, kad baltai mirusiųjų deginimo paprotį turėjo 1300-1200 m. pr. Kr. (Sovijaus reforma). Įdomiausia, kad Sovijaus mite minima riba, jis skverbiasi pro aštuonerius vartus, ir tik pro devintuosius jam pavyksta patekti į pragarą arba į aną pasaulį. Devyneri vartai! Riba - devyni slenksčiai. Arba tie patys devyni upės akmenys. Arba pasakoje sūnus aiškina taip: nueik į peklą, turėsi per devynis pečius degančius lįsti ir mane iš ten išvesti. G. Beresnevičius apie tai seniai parašė, tik bendros įžvalgos nebuvo "pririštos" prie konkrečios vietovės, prie Neries su devyniais suakmenėjusiais vestuvininkais. Tai yra žmonės, įstrigę tarp pasaulių (šio ir ano), "tupintys" vandenyje. Šamaniška kultūra irgi teigia, kad į aną pasaulį einama pro devynerius vartus. Šamanas eidamas į aną pasaulį sutinka devynias to kelio sergėtojas, aštuonios iš jų gyvena mitinės upės pakrantėje, devintoji - mirusiųjų pasaulio krašte.
- Bet, kaip sakėte, akmenų gali būti ir ne devyni. Gal skirtingose vietose išdėstyti apeiginiai akmenys buvo specializuoti pagal paskirtį?
- Akmenys būna ne tik veselės, bet ir kitokie ("Trys broliai"). Pavyzdžiui, žemiau Popų-Vingelių pilkapyno ties Naujosios Rėvos kaimu yra dar kiti "Trys broliai". Kaip ir Grabijolų kaime, - trys broliai apsivertė, pavirto akmenimis ir nuėjo į dugną. Įdomu, kad užrašiau padavimų, jog tie broliai yra vadinami trimis broliais miegančiais. O miegas juk tarpinė būsena tarp šio ir ano pasaulio. Pasisekė ir dar vienus tris brolius miegančius rasti, jie buvo pakrantėje ties Pūstelninkų kaimu. Jie ant kranto, keli metrai iki vandens. Du broliai miegantys yra užfiksuoti J. Dovydaičio 1957 m. netoli Verkšionių kaimo užrašytoje sakmėje. Jie stovėjo abipus kelio į Kernavę. "Seniau, mat, buvo toksai čėsas, kad vis užkeikdavo... I cia, Dūkštuosnan einant, du broliai užkeikti stovi. I anys stovės lig šiolei, i anys stovės, paki bus baigimas svieto. A tada bus baigimas svieto, kai pereis šimtas penkiasdešimt tūkstančių milijonų metų, i nemožna bus atsistot dviem kojom ant sausos žemės. Bus marės, tik viena koja sausa pasilaikys. Tai bus tada gymis svieto. Numirėliai atsikels..." Sakmė tiesiog fantastiška, nes joje tiek prasmės klodų. Broliai užkeikti, užmigę, ir kai bus pasaulio pabaiga, kai praeis milijonai metų, jie atvirs žmonėmis. Įdomiausia, kad nebus galima dviem kojom ant sausos žemės atsistoti, bus marios ir tik viena koja išliks sausa. Anksčiau į tai nebūčiau atkreipusi dėmesio, bet vėliau vaikščiodama fiksavau, kad beveik kiekvienas kaimas turi akmenį su pėda. Kas kilometras ar rečiau yra buvęs akmuo su pėda. Jie daug kur sunaikinti, bet išliko prisiminimų apie juos. V. Vaitkevičiaus straipsniuose teigiama, kad taip buvo įsivaizduojama riba tarp pasaulių. Pėda ant akmens - per ją gali išeiti į dangaus arba pragaro pasaulius. Pėda tarsi raktas. Atsistoji ant švento akmens su pėda ir gali kažkur išeiti. Sakmėje ir kalbama, kad bus vanduo ir būtent - "viena koja sausa pasilaikys"! Aplinkui bus marios, viena sausa koja stovėdamas ant akmens iš ano akmens būvio galėsi grįžti į šį pasaulį. Manau, kad šioje sakmėje yra ir daugiau neatskleistų archajinio mąstymo klodų. Pablo Villarubia ("Liaudies kultūra", 2000, Nr. 1), rašydamas apie guaranius, teigia: "Guaranių tradicija mena didįjį tvaną kone pačiame laikų priešaušryje. Jį sukėlė dievas Sutvėrėjas [...]. Vienas ankstesnių sunaikinimų įvyko per aplaidumą pačių guaranių, kurie nemokėjo išsaugoti Rai Zumė pėdsako, įspausto uoloje".
- Ar tik tokia buvusi akmenų su pėdomis paskirtis?
- S. Ryžakova, rašiusi apie latvių mitologiją, mano, kad akmenys su pėdomis yra buvę senų žemės valdų riboženkliai. Neaišku, kuo ji tai grindžia, bet galiu pasakyti, kad tai nesąmonė. Kodėl? Riboženkliu esantis akmuo turi natūraliai toje vietoje stovėti, juk didžiulio akmens su jaučiais ten niekas neatitempė. Gali rasti ant ribos akmenį, kurį pritaikai kaip riboženklį, ką nors ant jo iškali. Lietuvoje daugiausia tai buvo lygių kraštų kryželis arba kitokie ženkleliai. Ir pėdą taip galėjo iškalti, bet tai, ką mes saugome, pavyzdžiui, žymųjį Mitkiškių akmenį priešais Kernavę (taip pat ir Volų akmenį), rodo, kad pėdos yra ne iškaltos, o natūralūs dariniai ant akmenų, panašūs į pėdsaką. Toks akmuo kartą kitą gali patekti ant ribos, bet ne visi. Kita vertus, galukaimiuose, kaip dabar dažnai užrašau, būtinai būna kokio nors būvio vandens – pelkutė, šaltinis, upelis, šalia kurio buvo ar yra akmuo su Marijos ar Jėzaus, kartais Dievo pėda. Kitaip sakant, šlapios vietos, kurios, anot V. Vaitkevičiaus, šiame kontekste yra reikšmingos, nes manoma, kad į aną pasaulį išeinama per šlapias vietas.
- Sunku patikėti, kad kuriantis kaimams į tai specialiai būdavo atsižvelgiama. Ir akmenys su pėdomis sakraliai tikslingai atsidurdavo "ten, kur reikia"?
- Akmenų, turinčių kažką panašaus į pėdsaką, galima surasti daug. Tarkim, šiuo metu ieškau Čekonės upelyje esančio akmens - apie jį pasakojantys senukai nebepaeina, todėl turiu vargo. Su jaunimu iš kaimo apėjom ir radom net tris akmenis, turinčius pėdsakus primenančias žymes ir galinčius juo būti. Vienas iš jų sureikšminamas, imamas laikyti šventu, o kiti ne. Dauguma jų - didžiuliai, tarkim, įspūdingieji Mitkiškių, Volų akmenys.
- Užsiminėte apie Volus - girdėjau, kad jie susiję su jaučiais?
- Neryje yra daug akmenų, ji labai rėvinga upė. Kai prieš 150 metų plaukė Nerimi, tų akmenų K. Tiškevičius yra prirašęs daugybę ir įvairiais pavadinimais. Dabar ieškau jų atitikmenų. Kai kurie yra išlaikę pavadinimus, daug akmenų ištampyta XX a., bet kai kurie jau vadinami kitaip. Galbūt K. Tiškevičius duomenis užrašinėjo iš sielininkų, o aš iš krante gyvenančiųjų? Be to, kartais vieni vadina vienaip, kiti - kitaip. Vis dėlto dar galima rasti su mitais susijusių akmenų, suakmenėjusių žmonių. Pavyzdžiui, Elka. Žydas nuskendo, bet žmonės nesako, kad jis suakmenėjo. Beje, ir apie suakmenėjusius vestuvininkus sakoma, kad jie arba nuskendo, arba suakmenėjo. Elka, esantis ties Verkšionių kaimu, įdomus akmuo. Vardas Elka panašu į alką (prūsiškai elka), tai netikėtas prūsiškas pėdsakas. Kitas akmuo vadinamas Oleiniku (aliejaus pirklys žydas, vadinasi, svetimas, nuskendęs ties ta vieta). Matyt, atsiras dar akmenų, nes ne visus žmones apklausiau.
Yra ir akmenų, vadinamų "karvėmis", "jaučiais", "gaidžiais", "avinais". K. Tiškevičius mini akmenis "paršiukus", "kiauliukus". Gal tai susiję su gyvulių aukojimu? Apie aukojimą ant akmenų esama duomenų aplink Dauguvą. Apie kai kuriuos mūsiškius akmenis irgi panašiai būtų galima manyti. Pavyzdžiui, ties Šiurmonimis yra akmuo, vadinamas Šventu akmeniu. Esą jis šventas todėl, kad ant jo rado rožinį. Žemiau Grabijolų yra Druskelės (Salniki) rėva, ties kuria esama akmenų. Pasakojama, kad ties ja apvirto laivas su druska, ir ši ištirpo. Esą ten ne vienas su druska apvirto. Kažkodėl ten visi virsta... Kaip tik ten į Nerį įteka minėtasis saldusis upelis... Be to, aukščiau Grabijolų Nerin dar įteka ir rūgštusis upelis Rūgtupis.
- Visas skonių spektras, bet kaip jis susijęs su religine apeigine praktika?
Manoma, kad galbūt ir ten, išplaukus iš rėvos, buvo dedama druskos su duona. Galbūt dėl to ta druskelė upėje tirpo... Panašių atitikmenų esama ir kitose upėse.
Dėl akmenų jautukų. Gal ir jie buvo aukojami? Gal ir ne visas jautis, gal tik kraujo dalis ant akmens nupilama? Jaučio aukojimas lietuviams yra labai būdingas. Užrašymų apie tai daugybė. Jautį aukojo ir didysis kunigaikštis Kęstutis, ir kiti didikai, esama užrašymų, kad jautis (karvė) aukotas per vestuves ir panašiai.
Prie Neries yra kaimas Volai (Voly). Rusiškai tai reiškia "darbinis jautis". Šiame krašte slavybės yra susimaišiusios su lietuviškais pavadinimais. Ties Volais vandeny yra akmuo, vadinamas Dzvil, dzūkiškai Dzvylis, dvylas jautis (joks kitas gyvūnas dzvyliu nevadinamas).
Dvylas - tamsiai rausvos, žalos spalvos jautis. Kalbant apie žmogaus veidą, gymį, dvylas reiškia tamsų. Įdomi asociacija, kad trijų skatikų pinigas, verdingis, vadintas dvylekiu, o frazeologizmas "dvylekį kišti" reiškia kištis į kitų kalbą..
- Maniau, kad gal dvylas yra vienaragis jautis su žvaigžde kaktoj...
Kai Voluose tampė veselę, išsprogdino akmenį, vadintą Vol (jautis). Vadinasi, kaime buvo du akmenys "jaučiai". Žemiau Volų yra Saidžių kaimas, ties kuriuo - baisiausia Neries rėva. Sakoma, kad "jeigu Saidžius praplauksi, toliau plauksi". Už rėvos - akmuo Byk (vaisinantis, neariantis jautis). Du "jaučiai" prieš rėvą, vienas - už jos!
Visada užėjusi į kaimą užrašinėju smulkiuosius vietovardžius, pievų pavadinimus ir kt. Voluose, be anksčiau minėtų dviejų "jaučių", yra šlapia pieva, vadinama Mašna. Sako, kad seniau į tą pievą neleisdavo gyvulių, nes ji esą buvusi šlapia. Jei karvė toje pievoje nuskęs, ji išplauks vidury Neries! O vidury Neries atsidurs šalia Dzvylo ir Volo. Įdomu, kodėl būtent ten karvė išeina į kitą pasaulį?
Ten, kur Saidžių Bykas, dešiniajame upės krante ties Šilėnų kaimu yra šventas, mitologinis, gydantis šaltinis. Apie jį esama daug sakmių. Jis vadinasi Oko (Akis). Sakmė pasakoja, kad karvę vijosi jautis ir abu nuskendo. Kitąkart šiaip jautis ėjo ir nuskendo. Užrašiau pasakojimų, kad jei kas nuskęsta Akyje, išplaukia Neryje, nors šaltinis nuo upės daugiau kaip už kilometro. Beveik tas pats arealas, nes beveik tiesiu taikymu ten, kur yra šaltinis, kitame upės krante stūkso Bykas. Dar įdomu, kad vietovė, kur yra Akies šaltinis, vadinasi Turiški (lietuviškai Tauriškės). Jautis – tauras. Tauras - mitologinis šio krašto žvėris. Taurą rituališkai medžiojo didysis kunigaikštis Gediminas, kad galėtų įkurti Vilnių.
Pasvaičiojimas į šoną apie senovės indų mitologiją. Indros priešininkai buvo demonai Vritra ir Vala. Vienas iš jų, iš žmonių atėmęs, oloje uždaro ir paslepia gyvulius, o kitas oloje užrakina vandenį. Mitologų manymu, jie gali būti gretinami su lietuvių Velniu (Velinu). Jis irgi susijęs su gyvuliais, vandeniu, požemiu. Volai etimologiškai siejasi su Vala (ne paslaptis, kad baltų ir slavų kalbos iš tų pačių šaknų kilusios). Vala ir suakmenėję jaučiai... Saidžių akmenų rėva labai pavojinga; užrašiau sakmę, kad velnias ten nešė akmenis, norėjo užtverti upę. Kažkas (kaip visada, nepasakoma kas) jo to paprašė, ir tada, kaip visada, gaidys užgiedojo, iki pusės velnias akmenų prinešė, pusę upės užtvenkė, bet darbo neužbaigė. Vritra norėjo vandenis sulaikyti, greta Vala, valdantis suakmenėjusius galvijus...
Tai pažaidimas duomenimis, bet panašiai, rašydamas apie baltų mitologiją, "žaidžia" ir V. Toporovas. Rašydamas apie Dieveniškių apylinkes, ten randa pagrindinio indoeuropiečių mito įsikūnijimą. Manau, jaučiai palei Nerį neatsitiktiniai. Tyrinėtojai žino, sakmės patvirtina, kad jautis būdingas tik Rytų Lietuvai, kitur jo "veiklos" nedaug. Jis ežerus, vandenis veda, kiloja, ir pasakų apie jautį bei našlaitėlę daugiausia Rytų Lietuvoje. Galbūt, anot R. Rimantienės, M. Gimbutienės, Vakarų Lietuvoje pagrindinis totemas buvęs briedis, o Rytų Lietuvoje tauras (jautis). Užtat ir tiek liekanų apie jaučius "plaukioja".
- Gal pavyko užrašyti tautosakinės medžiagos apie jaučio aukojimą? Gal tai R. Granauską užerzintų parašyti kitą, semantiškai brandžiau įprasmintą "Jaučio aukojimo" variantą?
- Apie tai ką nors apčiuopiamesnio užrašyti beveik neįmanoma, nes tai seni laikai, bet šaltiniuose gausu nuorodų.
Neries šventumas, jos susiejimas su mirusiaisiais, matyt, labai senas. Tai gali būti net ne indoeuropiečių brūkšniuotosios keramikos virvelininkų, bet Senosios Europos reliktas. Ateidama nauja religija visko neįstengia išnaikinti, tenka daug ką perimti, perkeisti. Anoji tradicija atėjo su deginimo papročiu, bet anksčiau velionys nebuvo deginami. Matyt, ir prieš deginimą buvo akivaizdus laidojimo apeigų ryšys su upe.
- Kuo mitiniu požiūriu išskirtinė Neris? Kiek pagrįstos įvairios raštuose cirkuliuojančios jos vardų lingvistinės mitologinės interpretacijos?
- Neris ir Vilija - du plačiau žinomi upės vardai. Įdomu, kad K. Tiškevičius Neries ribą prieš 150 metų rado ties Grabijolais. Jis rašo, kad plaukęs ir ieškojęs, nuo kurios vietos žmonės pasakys, kad tai Neris. Matyt, tada taip sakyta ir aukščiau, nes žinome Paneriškius, Panerius ties Vievio tiltu. Prie pat Vilniaus – Paneriai. Bet aukščiau Vilniaus Neries vardas dingsta. Neris yra tarp Kernavės ir Vilniaus. Man atrodo, kad tai reikšminga, bet apie tai turimos faktologijos kontekste svariau pakalbėtų istorikai, archeologai, etnologai, kalbininkai. Matyt, senasis upės vardas yra Velja (Velija, Vilija), susijęs su vėlėmis. V. Toporovas apie tai yra rašęs. Neries aukštupiuose lankęsis V. Vaitkevičius sakė, kad Gudijoje upė vadinama Šventąja, apie ją esama intriguojančios mitologinės medžiagos. Vėlių upė.
- Galbūt ji ir vadintina be išvedžiojimų - tiesiog Vėlija? Juk Velja, Vilija, matyt, iš baltų žodžių atsiradę slaviški vediniai?
- Neries vardas yra atėjęs su kažkokia baltų gentimi. Jis reiškia kai ką prasmingo, esminio. Galbūt Neris - vėlių upės sinonimas, reiškiantis lygiai tą patį, bet turintis kitą pavidalą? Knisinėjau, regis, "giliai", tad didieji mokslo autoritetai tegu man atleidžia... Pasakysiu mėgėjiškai, taip, kaip man atrodo.
Manau, kad iš mano apžvelgto arealo nuo Kernavės iki Vilniaus kilo Lietuva. Ten susiformavo lietuvių gentis, kuri kai kurias giminingas gentis buvo pajėgi sutelkti į valstybę. Iš ten Lietuva paėjo. Po Sovijaus, Šventaragio religinių reformų V a., tautų kraustymosi metu, daugelis genčių vienos kitas vaikė, maišėsi, užiminėjo žemes, žodžiu, "vaikščiojo". Atrodytų, kad ir iš vakarų pusės, nuo Prūsijos, prie Neries galėjo ateiti gentis. Tada nyksta virvelinė ir pradeda įsigalėti vadinamoji gruoblėtoji (prūsiškoji) keramika. Tai rodytų ne tik archeologiniai radiniai, bet ir iš naujo įsigalėjęs mirusiųjų deginimo paprotys. Įdomu tai, kad dar anksčiau ši prūsiškoji galindų gentis yra patraukusi į rytus ir atsidūrusi Dniepro aukštupiuose. Jie (goliadi) ten užfiksuoti ir istoriniais laikais. Dniepro vidurupyje buvo Zarubincų kultūra, kuri, manoma, buvo baltiška (joje mirusieji tik deginti, įdomu, kad jų pilkapynai irgi palei upes virtinėmis tiesėsi). Pasak G. Beresnevičiaus, įdomus Zarubincų kultūros paprotys - sudegintus mirusiųjų kaulus dėti rytinėje kapo dalyje, nes taip elgiantis manyta, kad velionis į aną pasaulį išvyksta ne su laidotuvių laužo dūmais, o išeina vakarų kryptimi, pakeliui pasiimdamas įkapes. Taip, kaip į anapus išėjo Sovijus. Kapų duobės orientuotos pagal ilgąją ašį, nukreipiant į kelią - į vakarus. Yra rusų mokslininkų, iš kasinėjimų duomenų sprendžiančių, kad kapuose (jei tai yra griautinis palaidojimas) arba pilant pelenus (matosi, kuria kryptimi pili) būdavo orientuojama ta kryptimi, iš kurios pasaulio pusės gentis atėjo į tą žemę. Klajodamos pagal Saulę gentys žinodavo, iš kur ir kur link eina. Nors praeidavo šimtai metų, gentys žinodavo, iš kur atėjo jų seneliai. Dniepro kultūrose kasinėjant yra matomas atėjusios genties kreipimas atgal į vakarus, į aną pusę, į savo mirusiųjų šalį. Įdomu, kad ten yra daugybė vandenvardžių su ner, nar, nur elementais. Dideliame Rusijos atlase radau upių pavadinimų su panašiomis šaknimis, tekančių į vakarus (nors dauguma teka į šiaurę arba į rytus) - Okos, Dniepro areale. Ten yra Nero ežeras, apsuptas pilkapynų (netoli Rostovo) - mokslininkai prie jo pastebi daug baltiškos medžiagos (kapuose randama gintarų). Prie Nero - dvi upės Nerlės...
- Galima nuvažiuoti ir į lankas - mano gimtojo kaimo dvišaknis vardas irgi su nar sandu - Narvydžiai, nors jis yra buvusiose kuršių žemėse prie Skuodo. Išlikęs ten ir retas vardas Narvydas, virtęs pavarde. Beje, Neries kontekste neužmirštinas ir Narutis.
- Kai pajudėjo skitai, baltų gentys nuo Dniepro buvo stumtelėtos atgal į šiaurės vakarus. Teritorijoje nuo Neries aukštupio iki vidurupio (tolėliau nuo Nemuno) atsirado gentis, kuri degino mirusiuosius, pylė vadinamuosius Rytų Lietuvos pilkapius, upę Velją (Veliją) pavadino Nerimi.
Su kuo iš gyvūnų etimologiškai siejasi Neries vardas, nurodė V. Toporovas. Nerį jis sieja su bebru, laikomu svarbiu mitologiniu gyvūnu, jis tarpininkas tarp pasaulių, Perkūno vaikas, galintis panirti ir iškilti, vandeniu eiti ir pas Dievą, ir į aną pasaulį - požemius, gelmes. Neris, mirusiųjų upė, tarsi pradeda naują gyvybės ciklo viją, o bebras įprastu gyvenimo būdu įkūnija ir paskandų, ir antvandeninio pasaulio jungties idėją. Senasis lietuviškasis bebro vardas - neris.
- Jį yra paliudiję Ambroziejus Kosarževskis, Jumskio žodynėlis ("Tauta ir žodis", I), Laurynas Ivinskis ir kiti. Beje, nerkti - būti liūdnam.
- Senosios gentys, matyt, upę kitaip įsivaizdavo nei mes dabar: "Nemunas - tėvelis, Neris - motinėlė". Žemėlapyje matyti, kad apskritai Neris, kol įteka į Nemuną, vandenis varo šiaurės vakarų kryptimi. Nemunas beveik visą laiką teka į šiaurę, kol suteka su Nerimi. Kai tik suteka, iškart pasisuka į vakarus. Tekėjo tekėjo Nemunas ir kur nutekėjo? Į Neringą! O Neringa galbūt buvo Neringala (ypač vidurio Lietuvoje yra vietovardžių su "galu" - Betygala, Baisogala, Gimbogala). O Vakarų Lietuvoje? Palanga, Kretinga, Ablinga (su nudilusiu galūnės skiemeniu?). Kita gentis kitaip sako, bet esmė, manau, ta pati. Pajūryje išliko posakis "Palanga - svieto pabenga". O gal ir Neringa buvo svieto pabaiga? Manoma, kad žemiau Kauno prie Nemuno buvo atsikėlę skalviai, maišėsi kitos gentys. Šiuo metu jau rimtai sakoma, kad į Rytų Lietuvos kultūrą apie V a. įsiliejo atsikėlėliai iš Prūsijos. Regis, ir Semboje yra, vokiškai sakant, Nerow?
- O prie Nemuno (Alytaus r.) yra Neravų kaimas... Be to, brolių Juškų užrašytoje dainoje sakoma: "Nemunėliu plaukte plauksiu, / Par Narelę nerte nersiu".
- Ir Neries regioniniame parke yra Pasieniai ir Neravai.
- Be to, viena iš versijų, kad Nemunas - nebylioji, bežodė, mirusiųjų upė.
- Yra tokių manymų. Gal prie Nemuno gyvenę žmonės vaizdavosi, kad tai ta pati upė? Dabar jos skiriasi dydžiu, seniau - mažiau, dabar apie trečdalį Neries vandens nusiurbia gudų Vileikos vandens saugykla. Iš jos Neries vanduo pumpuojamas į Bereziną.
A. Uždavinys "Liaudies kultūroje" (1997, Nr. 2) rašė: "Kabeliuose (Varėnos r.) užrašytoje sakmėje sakoma, kad milžinai arę žemę, išarę kirmėlę. Tai buvo žmonių ailios pradžia. Milžinai, kurie juokėsi išarę žemės kirmėlę, buvo vadinami nėravais. Šis žodis asocijuojasi su nėrovais, nardančiais psichinėje substancijoje, kuri simboliškai žymima kaip žemutiniai vandenys tiek Biblijoje, tiek Korane". Tai kas yra Neries ir Nemuno Neravai?
- Gal teko domėtis, kiek užrašyta tautosakinės ir mitologinės medžiagos apie bebrą? Nuo Šilo tilto rudenį mačiau prieš srovę Vilniaus viduriu, esmine jo ašimi – Nerimi, besiiriantį bebrą...
- Bebrai seniau pas mus buvo išnaikinti, jų beveik nebebuvo. Dabar baisu, kaip jie siaubia upių pakrantes! Lietuvoje medžiagos apie bebrą užrašoma labai mažai. V. Toporovas į tai yra atkreipęs dėmesį ir mano, kad aplinkinėse tautose užrašoma kur kas daugiau mitologijos apie bebrą (taip pat ir indėnų gentyse, ir visoje Europoje). V. Toporovas iškėlė mintį, kad negali būti, jog baltai bebrų atžvilgiu būtų išimtis. Jis įsitikinęs, kad baltai bebrą tabuizavo. Bet bebro pėdsakų baltų kraštuose esama ir jie labai stiprūs. Žymiojo tyrinėtojo žodžiai iškalbūs: "Neris (žvėrelis) neria - labai stiprus veiksmas".
- Neries "bylos" kontekste ne paskutiniai - šaltiniai.
- Kaip ir visoje Lietuvoje, Neries regioninio parko ribose yra daug mitologinių šaltinių, jie taip vadinami, nes apie juos užrašyta sakmių. Daugiausia tai į Saulę, į rytus tekantis vanduo. Jis gydantis, šventas, stebuklingas ir visoks kitoks. Tai yra pasakų gyvasis vanduo. Žinoma opozicija: gyvasis-negyvasis vanduo. Su vienu pagydė, su kitu numarino. Dabar daromi aparatai, gaminantys gyvąjį ir negyvąjį vandenį. Gyvuoju vandeniu gydai kūną, negyvuoju prausdamasis irgi gydysiesi – pavyzdžiui, naikinsi grybelines ligas. Šaltiniai prie Neries - gydantys, o iš tos pačios moteriškės, kuri pasakojo apie gydantį, į Saulę tekantį šaltinį Koplyčnikų kaime, apie Nerį užrašiau, kad ypač sumaiščių metais žmonės labai sirgdavo, siautėjo krosna – odos liga, panaši į niežus. Žmonės per Sekmines, prieš Saulei tekant, nuogi bėgdavo į Nerį maudytis norėdami, kad ta liga dingtų. Išeitų, kad Neries vanduo turėtų būti negyvasis, ant odos esančią ligą krosną naikinantis vanduo. Lietuviškų analogijų neieškojau, bet latvių "Paražose" panašių duomenų apstu. Neris į vakarus neša negyvąjį vandenį, einantį į mirusiųjų šalį. Kita vertus, šaltinių vanduo, tekantis į rytus, taip pat ištrykšta iš žemės gelmių, iš ano pasaulio. Vadinasi, anas pasaulis nuolat duoda gyvybinių jėgų, yra amžinojo gyvybės rato dalis.