Medžio dirbiniai turi gilias tradicijas. Archeologinių radinių duomenimis įrodyta, kad akmens amžiaus žmonės buityje naudojosi mediniais daiktais - dubenimis, kaušais, irklais ir kt. Išlikusių medinių daiktų fragmentai kalba apie jų dekoratyvumą, meniškumą, o kartu ir apie utilitarinę paskirtį. Ne vienas gražus, puošnus daiktas buvo skirtas aukojimui arba su juo buvo atliekamos tam tikros apeigos.

Šimtmečių eigoje keitėsi žmonių gyvenimo būdas, keitėsi buitiniai daiktai. Atsirado naujos paskirties buitiniai daiktai, indai, namų apyvokos reikmenys. Kai kuriuos medinius daiktus išstūmė naujos medžiagos - stiklas, metalas, keramika. Palaipsniui susikūrė amatininkų dirbtuvės, kuriose dirbo prityrę meistrai. Jų pagaminti daiktai išsiskiria savo tobulumu, meniškumu, profesionalumu. Prityrę meistrai padeda formuoti profesionaliąją taikomąją dailę. Jie dažniausiai yra išsimokslinę, pas tobulą specialistą įsigiję žinių, kurias pritaiko savo darbe. Profesionaliojo taikomojo meno pavyzdžiai plito pilyse, dvaruose, turtingų miestiečių namuose, nes tai brangūs, įmantrūs daiktai, kurie dėl brangumo ne visiems prieinami.. Todėl kaimo buityje plito kitokie – mediniai – daiktai. Jie buvo originalūs savo forma, žavėjo liaudišku dekoru. Kaimo buityje ilgą laiką buvo naudojami įvairios paskirties mediniai daiktai - pradedant maisto gaminimo įrankiais, namų apyvokos reikmenimis ir baigiant baldais, žemdirbystės padargais. Mediniai daiktai nėra ilgamečiai. Nuo kasdienio naudojimo jie sunyko ir buvo išmesti, todėl visapusiškai nagrinėti medžio drožybos pavyzdžius nuo seniausių laikų iki šių dienų yra gan sudėtinga, nes trūksta šaltinių.

Kaimuose gyveno meistrai amatininkai, kurie gamino vienos ar kitos paskirties daiktus - tai staliai, dailidės, kubiliai, račiai, ratelninkai, klumpdirbiai, skiečiai, kalviai.

Atskira grupė buvo dievdirbiai - šventųjų, koplytėlių, kryžių meistrai. Nors dažnai tas pats stalius, dailidė ar kuris kitas medžio apdirbimo meistras galėjo išdrožti ir šventojo statulėlę, bet tuo retai užsiimdavo, nes dažnai tam trūkdavo laiko.

Liaudies amatininkai amato išmokdavo vieni iš kitų. Dažniausiai – sūnus iš tėvo, o kartais gabesnį vaiką leisdavo pas gerai žinomą meistrą, pasimokyti meistrystės, kur jis dirbo be atlyginimo ir tik po vienerių metų tapdavo pameistriu. Tapęs pameistriu, mokinys gaudavo šiokį tokį atlyginimą. O meistrui, kad jis sutikdavo priimti mokinį ir išmokinti jį amato, buvo atsilyginama pinigais ar kitokiu sutartu užmokesčiu. Priklausomai nuo mokinio gabumo ir tėvų turtingumo, tęsdavosi ir mokslas. Vidutiniškai jis galėjo trukti nuo vienerių iki trijų metų. Mokymosi metu mokinys gyveno ir maitinosi pas meistrą.

Per tą laiką mokinys susipažindavo su medžio savybėmis, išmokdavo meistrystės paslapčių, o kartu įgaudavo įgūdžių ir perimdavo net to meistro stilių, jo ypatybes ir dar kurį laiką dirbdavo to meistro įtakoje.

Medžio apdirbimo meistrai universalūs. Jie sugebėdavo geriau ar blogiau padaryti visus buityje reikalingus daiktus. Tačiau geriausiai išpildydavo savo įgūdžius tuose darbuose, kurių specialistas buvo - jeigu ratelninkas - tai dirbo puikius verpimo ratelius, jei kubilius, tai darydavo puikius kubilus ir t. t. Universaliausias ir populiariausias buvo stalius, kuris dažniausiai darė baldus. Šios specialybės žmonės turėdavo pakankamai užsakymų ne tik savo namuose bet juos kviesdavo atvykti ir į užsakovo namus. Dažniausiai vykdavo į tuos namus, kuriose augo kelios dukros ir joms buvo reikalingi baldai, todėl stalius čia buvo labiausiai pageidaujamas. Populiariausi baldai buvo kraičio skrynios, indaujos, stalai, kėdės, suolai, spintos, lovos, rankšluostinės. Šalia pagrindinių užsakymų meistras dažnai išdroždavo gražią prieverpstę, kultuvę, kočėtuvę, šaukštų, sprąsčių, audimo šaudyklių ar kokį kitą reikalingą, mielą daiktą, kuris labiau tiko dovanoms.

Baldų plokštumos paprastai ornamentuojamos kontūriniais kiaurapjūviais raštais, rečiau reljefiškai. Kartais kai kurios dalys buvo traktuojamos skulptūriškai. Skrynios, spintos, stalai, lovos, kėdės, rankšluostinės ir kt. buvo puošiamos polichromine tapyba. Dažant polichrominiu būdu, baldų paviršiuje išskiriami keli kompoziciniai laukai. Jie puošiami įvairiaspalvių augalų, rečiau geometriniais bei gyvuliniais ar dangaus kūnų ornamentais. Ypač įvairiomis spalvomis ir raštais tapytos kraičių skrynios. Baldų puošyboje daugiausia vyrauja vazonuose augantis stilizuotas augalas, neretai su vaisiais, žiedais, ant šakelių tupinčiais paukščiukais.

Baldų polichrominei tapybai būdingas sodrių spalvų derinys - tamsiai žalia, ruda, mėlyna, juoda. Šios spalvos dažniausiai sudaro foną, o ryškesnės, šviesesnės spalvos, kaip - geltona, balta, raudona - piešinį.

Kituose ornamentuotuose buitiniuose daiktuose, kaip - prieverpstėse, kočėtuvėse, kultuvėse, rankšluostinėse ir kt. - vyrauja išskirtinis ornamentas - viena ar kelios segmentinės žvaigždės apie kurias išdėstomi kiti puošybos elementai - trikampėliai, rombai, keturkampiai, grioveliai, vingeliai, įkarpėlės, kryputės ir kt. Kitas vyraujantis ornamentas šių daiktų grupėje buvo augalinis, kurį vėl paįvairindavo geometrinių figūrėlių kompozicija.

Buvo dar viena, išskirtinė medžio meistrų grupė, kuri drožė memorialinius paminklus: stulpus, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles, krikštus, kryžius, skuptūrėles. Tai žmonės, kurie pirmenybę teikdavo dvasinėms, o ne materialinėms vertybėms. Tai dievdirbiai, kurių sukurti šventieji ne visada buvo vertinami, ne visada jų darbus šventindavo bažnyčia, ne visada turėjo didelę paklausą, o pelnas buvo minimalus.

Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai, horeljefai ir apvaliosios formos skulptūra. Nuo šiandieninės skulptūros senoji apvalioji skulptūra skiriasi. Ji buvo pritaikyta stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kryžiams. Todėl pagrindinis dėmesys buvo skiriamas priekinei pusei. Nugaros dažniausiai būdavo neišbaigtos: plokščios, lygios, išskaptuotos. Taip būdavo sumažinamas svoris ir apsaugoma nuo sutrūkinėjimo. Priekinėje skulptūrų pusėje sukauptas bei išryškintas plastinis ir emocinis turinys. Šonai traktuojami kiek paprasčiau. Vyravo nedidelės skulptūrėlės. Labai populiarios buvo tos statulėlės, kurių aukštis siekė 40-50 cm., kiek retesnės 15-20cm. aukščio ir rečiausiai užtinkamos skulptūros iki 100 ir daugiau centimetrų aukščio.

Liaudies meistras, droždamas dievukus, vadovavosi intuicija. Jo skulptūrose esti proporcijų, anatomijos klaidų. Skulptūros atrodo daugiau ar mažiau deformuotos. Galvos kartais pernelyg mažos arba labai didelės. Rankos dažnai nevienodo ilgio. Liaudies skulptūros statiškos, frontalios, lakoniškos, menkai diferencijuotos, apibendrintos. Plastinę išraišką sustiprina grafiškumo elementai, stilizacija.

Galaunė apie liaudies skulptūrą rašė: "Šis mūsų liaudies meno reiškinys yra pilnas meninių elementų. Jame mes matome formos konstruktyviškumą, pjaustytų formų lakoniškumą, technikos paprastumą ir lengvumą, puikų mokėjimą naudotis medžiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir motyvo ryškumą ir originališkumą".

Žemaitiškos liaudies skulptūros, kaip teigia A. Mikėnaitė, labiau reališkesnės; aukštaičių dvasingesnės, tektoniškesnės; dzūkų - archaiškesnės.

Liaudies skulptūra buvo spalvinama. Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Statulėles dažydavo daugiausia aliejiniais dažais. Pagrindinės spalvos buvo balta, geltona, žalia, raudona, mėlyna, juoda, ruda. Spalvomis išryškindavo plaukus, antakius, blakstienas, lūpas, akis. Atributai - nimbas, aureolė, karūna - bronzuojami, imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Šventųjų drabužių spalvos daugiau buvo nusižiūrėtos iš bažnytinių skulptūrų arba paveikslų.

(...)

(...)

(...) Ypač mėgiama buvo Rūpintojėlio skulptūra. Liaudyje jis Vadinamas Smūtkeliu, Aprūpintojėliu. Vaizduojamas sėdintis ant kokio nors paaukštinimo, su erškėčių vainiku ant galvos, dešiniąja ranka parėmęs nusvirusią galvą, kairiąją padėjęs ant kojos kelio, aprengtas ilgu raudonu rūbu arba tik drobule perrištomis strėnomis. Tai simbolinė vargo ir kančių figūra, kurios veide išreikštas susimąstymas, liūdesys, gerumas ir susirūpinimas.

Koplytėles su šventųjų skulptūromis statydavo pakelėse, kiemuose, kryžkelėse, ant kalvelių, žuvimo vietose. Koplytėlių tankumas Žemaitijoje XIX amžiaus pirmoje pusėje buvęs, kaip teigia L. Jucevičius "taip tankus, jog tarpas nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių".

XX a. pradžioje koplytėlės pradeda nykti. Tai užfiksavo Ignas Končius. Jis 1912 metais Žemaitijos keliais registruodamas memorialinius paminklus, nuvažiavo 218 kilometrų ir užregistravo 730 objektų. Antrą kartą tą patį kelią pakartojo 1932 m. ir rado tik 382 objektus.

(...)

Senąsias medžio drožėjų tradicijas Telšiuose ir rajone tęsia daugiau kaip tuzinas drožėjų. Dauguma jų patyrę medžio meistrai, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavę medžiui. Dauguma jų yra baigę amatų mokyklas ar taikomojo meno technikumus ar aukštąsias mokyklas. Tai žmonės, kurių drožybos pradžia prasidėjo piemenaujant, ganant gyvulius, po to lankė mokyklą, baigė kitus mokslus. Dauguma jų yra gimę tarpukario Lietuvoje, išėję didesnę ar mažesnę gyvenimo mokyklą ir įgyvendinę savo svajonę - prakalbinti medį. Tik keturi meistrai - Adomas Kvasas, Adolfas Gedvilas, Pranas Dužinskas, Bronius Gedvilas – nebaigė jokių medžio drožybos mokslų.

Taip jau susiklostė istorinės sąlygos, kad visiems medžio drožėjams teko dirbti tarybų valdžios metais, kai daugiau ar mažiau kūrybingi žmonės priklausė dailės kombinatams Kaune ir Klaipėdoje. Telšiuose tarybų valdžios metais buvo įsikūrusi liaudies kūrybos gaminių įmonė "Minija", kuri buvo pagrindinė medžio drožėjų bazė. Kūrybingi meistrai "Minijoje" dirbo eiliniais drožėjais, po kurio laiko tapdavo etalonų kūrėjais. Tai suteikdavo jiems galimybę parodyti savo, kaip kūrėjo, individualumą. Tačiau nežiūrint to , drožėjas negalėjo laisvai save išsakytii, nes buvo planas, komisija, kurios nurodymus jis turėjo vykdyti. Tokie nurodymai stabdė laisvos minties pasireiškimą, kūrybiškumą. Menininkai privalėjo laikytis nustatytų idėjinių rėmų, kurių nebuvo galima peržegti. Dažniausi buvo kuriami įvairūs suvenyrai, prizai, taikomojo meno pavyzdžiai, skulptūrėlės, skirtos darbo žmogui, saviveiklininkų pavaizdavimui, įvairios jumoristinės kompozicijos. Tik po darbo medžio drožėjai nors dalinai atverdavo savo kūrybinius sumanymus. Su tais darbais dalyvaudavo rajoninėse, zoninėse, respublikinėse parodose. O iš jų geriausi darbai pakliūdavo į sąjungoje ar užsienyje rengiamas parodas. Sėkmingai sudalyvavę trijose parodose medžio drožėjai buvo priimami į respublikinės meno draugijos narius. Telšiškių medžio drožėjų darbai buvo žinomi visoje Respublikoje, gerai vertinami meno žinovų, ne kartą meistrai buvo apdovanoti garbės raštais, diplomais, medaliais. Visi telšiškiai medžio drožėjai priklausė liaudies meno draugijai.

Skirtingai nuo senojo tradicinio dekoratyvinio meno darbų šių dienų medžio drožėjų darbai skiriasi savo paskirtimi, dekoratyvumu, meniškumu. Jeigu anksčiau didžioji dalis darbų turėjo praktinę paskirtį, tai dabartinių drožėjų daiktai turi daugiau vaizduojamąją - taikomąją paskirtį. Pasikeitė kaimo buitis, ji labiau priartėjo prie miestiečių buities, pasikeitė gamybos procesas, susiformavo nauja mada pačioje buityje. Vis labiau kaimo buityje prigijo fabrikinės gamybos baldai ir kiti buitiniai įrankiai, kurie lengvai įsigyjami parduotuvėse. Todėl ir medžio drožėjai labiau pasinėrė į dekoratyvųjį taikomąjį meną - dėžučių, rėmelių, vazų, lėkščių,pypkių ,lazdų , staliukų - gamybą. Ilgainiui darbo procese susiformavo kiekvieno drožėjo stilius, išsikristalizavo mėgiama tematika.

Vyriausias amžiumi tarp telšiškių medžio drožėjų yra Jonas Paulauskas (g. 1912 m.). Ne vienas jaunesnis pradedantysis drožėjas žinių ir įgūdžių sėmėsi iš Jono. Kaip teigia pats meistras, labiausiai mėgsta drožti taikomojo meno dirbinius - rankšluostines, klumpes, vazas, lazdas, lėkštes, šaukštus. Jo išdrožti dirbiniai dažniausiai puošiami augaliniu ornamentu. J. Paulauskas yra dekoratyvinių vazų pradininkas Telšiuose. Jo vazos puoštos saikingu augaliniu ornamentu, inkrustuotos gintaro gabalėliais. Vazų aukštis apie 50 cm. Vėliau vazas pradėjo drožti kiti meistrai, kaip A. Gedvilas, R. Gedvilas, Pr. Dužinskas. Dekoratyvumo atžvilgiu visų meistrų sukurtos vazos yra skirtingos, puoštos tik tam meistrui charakteringomis ornamentų jungimo kompozicijomis. Pr. Dužinskas savo vazas dažnai puošia bareljefinėmis skulptūromis. Beje Jonas Paulauskas yra vienintelis meistras Telšiuose pastoviai drožiantis žemaitiškas medines klumpes. Drožėjo rankos yra išdrožusios ne vieną pasaulietine tema skulptūrėlę, o po Atgimimo, pradėjo drožti Nukryžiuotojo, Rūpintojėlio ir kitų šventųjų statulėles.

Taikomojo meno pavyzdžius drožia ir kiti meistrai: Juozas Ponelis (g. 1933 m.), Adolfas Gedvilas (g. 1935 m.), Vytautas- Konstantinas Savickis (g. 1936 m.), Pranas Dužinskas (g. 1937 m.), Bronius Gedvilas (g. 1943 m.), Romualdas Gedvilas (g. 1958 m.). Visų šių meistrų daiktai dažniausiai ornamentuoti geometriuotais augaliniais ornamentais. Priklausomai nuo daikto paskirties, formos yra pritaikomi ir ornamentai. Vieni motyvai yra abstraktūs, sudaryti iš tiesių ir lenktų, įvairiai komponuotų linijų, brūkšnių. Ornamentų motyvų kompozicijos yra logiškos, aiškios ir užbaigtos, glaustos ir vientisos. Joms nebūdingas atsitiktinumas, chaotiškumas. Komponuojant ornamentą apgalvotai, sukuriamas gražus, dekoratyvus dirbinys. Daug lemia ir talentingų liaudies meistrų gebėjimas meistriškai atlikti darbą.

Medžio drožėjai savo dirbiniuose naudoja įvairius ornamentinius motyvus, kurie gali būti atlikti skirtingomis technikomis. Tai kontūrinis raižymas, reljefinis, bareljefinis arba horeljefinis modeliavimas, plokščias arba reljefinis kiaurapjūvis, inkrustacija.

Kitas taikomojo meno pavyzdys, kuris paplito tarp telšiškių meistrų, yra dekoratyvinių lėkščių drožimas. Jų pradininkais galima laikyti Vyt. Savickį, A. Gedvilą, P. Dužinską. Tai suvenyrinio pobūdžio, dažniausiai skirtos dovanoms, sukurtos įvairių jubiliejų proga, lėkštės. Jos savo dydžiu yra įvairios. Vienų skersmuo siekia iki 70 cm. Lėkštės dažniausiai dekoruojamos kontūrinį raižymą derinant su reljefiniu ir bareljefiniu pjaustinėjimu. Lėkščių drožime nepralenkiamas yra Vyt . Savickis, kuris kasmet sukuria po 100 dekoratyvinių lėkščių. Visų jų ornamentas skirtingas, dažnai inkrustuotas gintaru ar dramblio kaulu, sukurtos įvairių progų garbei, kaip dovanos.

Savitas, įdomus yra drožėjo Adolfo Gedvilo braižas. Beje, tai meistras, kuris drožėjo amato išmoko individualiai, nusižiūrėjęs į tėvą, kuris buvo mėgėjas pameistrauti. Tai savamokslis, turintis Dievo dovaną, lakią vaizduotę ir sugebantis vaizduotės padarinius įgyvendinti medyje. Pradėjęs nuo nesudėtingų taikomojo meno dirbinių, vėliau ranką išmiklino Minijos įmonėje, dirbdamas masinėje gamyboje, o Klaipėdos dailės kombinate jau dirbo etalonų kūrėju. Meistro teigimu savo darbuose jis norėjo įamžinti Lietuvos istorijos veikėjus. Ypač didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, kurie tarybų valdžios, metais nebuvo populiarinami, todėl ir pats meistras nebuvo itin mėgiamas. A. Gedvilas sukūrė visą seriją bareljefų, skulptūrų su kunigaikščių atvaizdais. Po Atgimimo drožėjas galėjo laisviau atsikvėpti, nebebuvo suvaržymų, bet jo neramus būdas, vėl neleido fantazijai nurimti. Drožėjas pradėjo gilintis į pagoniškos Lietuvos istoriją, į pagonybės papročius. Savo darbuose nori įamžinti pagoniškos Žemaitijos kunigaikščius, kurių atvaizdų nėra išlikusių ir sukurtų.

Šalia bareljefų, skulptūrų A. Gedvilas noriai drožia ir kitus taikomojo meno dirbinius - vazas, gigantiškas pypkes, lazdas, lėkštes. Mėgstamiausias meistro ornamentas - saikingas augalinių motyvų derinys, išpildytas kontūrine-reljefine technika.

Gedvilo drožybos manierą jau perėmė sūnus Romualdas Gedvilas, kuris nors technikume įsigijo metalo apdirbimo specialybę, bet praktikoje ėmėsi medžio drožybos ir sėkmingai drožia taikomojo meno daiktus - staliukus, vazas, lentynėles ir kt. Jo drožimo stilius,ornamentika panaši į tėvo drožinius, o tai byloja apie drožybos tradicijų perimamumą.

Medžio drožėjų, kurie drožtų vien tik skulptūras, tarp telšiškių drožėjų kaip ir nėra. Visi medžio meistrai, kaip jie patys teigia, visų pirma drožia tai, ką užsako žmonės, nes tai yra jų pragyvenimo šaltinis. Kiekvienas meistras svajoja apie skulptūrų drožimą, kuri yra tobulybės viršūnė. Tačiau tarybų valdžios metais drožti Lietuvos kunigaikščių, šventųjų skulptūras buvo draudžiama, o darbo žmogaus pavaizdavimas daugiau buvo reikalingas parodoms, o ne pardavimui. Neutrali tema buvo velnių drožimas arba neigiamų asmenų parodijavimas. Ne veltui sakoma, kad daugelis medžio drožėjų tuo metu suvelnėjo, nes šis personažas niekam neužkliuvo, buvo apolitiškas, o jį tobulai išdrožti reikėjo įdėti daug pastangų.

Skulptūrai ištikimiausi: Adomas Kvasas (g. 1924 m.), Jonas Ignotas (g. 1921 m.), Panas Dužinskas (g. 1937 m.), Valdemaras Skugaras (g. 1960 m.). Kiekvienas iš šių meistrų droždamas skulptūras, turėjo savo mylimą temą, kurią puoselėjo kiekvienoje skulptūroje. Daugybės jumoristinių personažų autorius Adomas Kvasas, kurio išdrožti herojai turi charakteringus, išraiškingus veidus,o šaržuotos figūros sukuria nuotaikingas scenas. Kai kurios personažus meistras dažo aliejiniais dažais. Kita būdinga šiam meistrui ypatybė - dekoratyvinių kaukių dirbimas. Tai įspūdingos, įvairaus dydžio - nuo miniatiūrinių (suvenyrinių) iki natūralaus žmogaus veido ir didesnės - kaukės. Šios kaukės lyg tarpinė grandis tarp tradicinių Užgavėnių kaukių. A. Kvasas kuria ir specialiai Užgavėnių herojams skirtas kaukes, kurios pasižymi išraiškingumu, originalumu. Šios kaukės lengvos, padarytos iš storo kartono, nudažytos aliejiniais dažais, apsiūtos kailiais. Drožėjas sumaniai tęsia senųjų Užgavėnių kaukių darymo tradiciją, tik tam tikslui naudoja ne medį, o storą kartoną.

Įdomu tai, kad A. Kvasas jokios meistrystės amato, buvo geras batsiuvys,bet savyje pajuto pašaukimą medžiui ir 1953 m. ryžosi save išbandyti medžio drožyboje. Pirmieji drožėjo darbai nebuvo proporcingi, bet įdomūs. Palaipsniui visi trūkumai buvo ištaisyti, darbai tapo profesionalūs.

Kitas drožėjas Jonas Ignotas skulptūrą labiau pamėgo , negu kitus drožinius. Jo pamėgta skulptūros tema - meno saviveiklininkai ir darbininkai darbo procese. Šio meistro skulptūros itin įdomios ir specifinės. Jų nesumaišysi su kitų meistrų skulptūromis. Išskirtinis bruožas - skulptūros didelės, netgi gremėzdiškos, baltos, drožtos iš liepos medžio, kartais padengtos plonu lako sluoksniu ir iki blizgesio iš visų pusių nušlifuotos. Paskutinės jo drožtos skulptūros dažytos ryškiais aliejiniais dažais (meistras dėl blogos sveikatos jau nebedrožia), tačiau tematika ta pati - saviveiklininkų vaizdavimas.

Mėgsta drožti skulptūras ir Pranas Dužinskas. Jo darbų tematika irgi išskirtinė - tai visokiausių muzikantų vaizdavimas. Ir tai ne atsitiktinai, nes jis pats yra įsigijęs muziko specialybę ir gan sėkmingai dirbo šį darbą mokykloje. Tik nuo 1968 m. pradėjo medžio drožimo darbus ir iki šiol sėkmingai bendrauja su medžiu. Prano Sužinsko skulptūros išsiskiria formų apvalumu, detalių proporcingumu, profesionalumu. Skulptūros beicuojamos tik jam vienam būdingu išskirtiniu būdu, kurios išoriškai primena keramiką. Šis medžio drožėjas, skirtingai nuo kitų drožėjų, kaupia savo darbus. Savo namuose turi įrengęs savo darbų muziejų, kuriame galima pamatyti daugybę darbų - nuo pirmųjų iki paskutinių. Iš jų matosi, kaip keitėsi meistro kūryba. Pr. Dužinskas pastaruoju metu daugiau turi užsakymų šventųjų statulėlių drožybai. Jų išpildymui naudoja polichromiją, nes kaip teigia meistras, nori išsaugoti senųjų Žemaitijos dievdirbių tradicijas.

Negalima nepaminėti medžio drožėjo Juozo Ponelio (g. 1933 m.). Jis drožia tiek taikomojo meno dirbinius, tiek skulptūras. Tačiau jo didžiausia aistra yra smuikų darymas. Tai labai retas atvejis, kai žmogus neturėdamas jokio supratimo apie smuiko gamybą, ryžtasi šiam darbui. Kaip teigia pats meistras, "tiesiog buvo labai įdomu išbandyti save". Pabandė, pasisekė ... ir nebegalėjo atsiplėšti nuo šio darbo. Tuo labiau, kad profesionalūs muzikantai išbandę J. Ponelio sukurtų smuikų skambėjimą, liko sužavėti, patenkinti ir pritarė meistro sumanymui, nes smuikai yra tinkami naudoti. Juk Lietuvoje tokių smuiko meistrų - reta. Pasak, J. Ponelio smuiko meistrų Lietuvoje jis žino tik du: Klaipėdoje ir Kretingoje.

Jeigu senųjų dievdirbių dauguma sukurtų šventųjų statulėlių būdavo patalpinamos į koplytėles, tai dabartinių meistrų sukurtos skulptūrėlės dažniausiai buvo skirtos parodoms, nes tarybų valdžios metais koplytėlių statymas buvo uždraustas. Kai kuriuos darbus įsigydavo muziejai, kolekcionieriai ar užsienio turistai.

Vietoj koplytėlių buvo pradėti kurti stogastulpių ansambliai, skirti svarbiems įvykiams pažymėti. Visi telšiškiai medžio drožėjai dalyvavo kūrybinėje liaudies meistrų stovykloje Ablingoje 1972 metais. Sudeginto kaimo vietoje buvo pastatytas trisdešimties ąžuolo skulptūrų ansamblis.

Medžio meistrai sėkmingai darbavosi Druskininkuose, respublikinėje liaudies meistrų stovykloje, skirtoje M.K. Čiurlionio 100 gimimo metinių garbei. Sukurtos ąžuolinės skulptūros puošia "Čiurlionio kelią".

Iš telšiškių ąžuolinių skulptūrų meistrų tarpo išsiskiria Vytautas-Konstantinas Savickis. Jo sąskaitoje daugiau negu 30 sukurtų pavienių ir grupinių stogastulpių, kurių dauguma pastatyta kapinėse, kaip paminklai.Kiti stovi pakelėse ir liudija buvusių sodybų vietas, primena kalno padavimą ar legendą. Šio meistro stogastulpiai- skulptūros išsiskiria savickiškumu: medžio kamiene išdrožta bareljefine skulptūra, kuri komponuojama su geometriškai augaliniu ornamentu. Paskutiniai monumentalūs stogastulpiai dažniausiai yra sukomponuoti iš kelių stulpų, kurie sudaro darnią kompoziciją. Į stogastulpinę kompoziciją meistras vykusiai įkomponuoja skulptūras, kurias puošia dažniausiai augaliniu ornamentu. Stogastulpio viršūnę puošia metalinė saulutė.

Be V. Savickio, skulptūrinius stogastulpius kuria A. Gedvilas, J. Paulauskas, J. Ignotas, V. Skugaras.

Visi medžio drožėjai savo darbams dažniausiai naudoja liepos, beržo, ąžuolo, uosio medieną. Savo darbų dažymui naudoja beicavimo techniką. Darbai įgauna švelniai rudos, rusvos, rečiau žalsvos spalvos atspalvį. Retkarčiais drožiniai dažomi aliejiniais dažais.

Dauguma darbų atliekama rankomis, tik kai kurios detalės ištekinamos staklėmis. Reikalingus darbo įrankius medžio drožėjai įsigyja ir susiranda patys, dažniausiai patys juos pasigamina. Kiekvienas rankomis padarytas dirbinys išreiškia kūrėjo sąsają su dirbiniu ir jo savybėmis. Taigi liaudies meno tradicijos tęsiamos perimant ir rankinio darbo įgūdžius. Rankų darbas padeda meistrui išlaikyti kūrybinį darbo pobūdį, kūrybiškai varijuoti tradicines formas ir išlaikyti savo braižą. Rankų darbas glaudžiai siejasi su kūrybos savamoksliškumu, t.y. vadovavimusi įgimta kūrybine nuojauta. Todėl beveik nepasitaiko meniniu požiūriu tapačių dirbinių.

Beveik visi medžio drožėjų sukurti darbai turi praktinę paskirtį. Nuo to priklauso ir dirbinio dekoras, ir forma. Šių dienų drožėjai stengiasi išlaikyti senąsias drožybos ornamentikos tradicijas. Talentingų medžio drožėjų dėka jų sukurti dirbiniai yra aukšto meninio lygio, profesionalūs, individualūs ir tobulai atlikti. Senąsias drožėjų tradicijas, puoselėtas amžių eigoje, sėkmingai tęsia telšiškiai medžio drožėjai, kurie savo sukurtą ilgametę patirtį sėkmingai perduoda jaunimui ir ateinančioms kartoms.