|
|
|
| Aitvarai |
|
Straipnis apie Dainių Razauską ir Aitvarus...
Vilniuj gimęs, Vilniuj augęs, taip pat turėjęs grupę „Ramapedas“, kurioje grojo pianinu ir gitara, šiandien ir pats su šypsena prisimena muzikinių „šėlionių“ laikus, bet, kaip sakoma, nė viena patirtis gyvenime nepamaišo. Baigęs matematiką Vilniaus universitete, jis netapo „tiksliukų profesoriumi“, o, atvirkščiai, tapo mokslininku – religijotyrininku, savarankiškai perskaitęs milžinišką kiekį filologinės literatūros ir apgynęs disertaciją mitologine tema. Kodėl? Ilgai negalvojęs Dainius Razauskas atsako, jog mitologija, tautosaka jam yra pats įdomiausias dalykas pasaulyje, todėl arčiausiai širdies… O kai žmogus daug ką daro iš širdies, būna be galo įdomu klausyti… Apie save, kaip asmenį, jis nemėgsta kalbėti kaip ir apie ateities darbus. Ir tai suprantama, nes paremta tautos išmintimi. (Kalbėti galima apie tai, kas padaryta. O padaryta nemažai: trys knygos – studijos, devynios galybės publikacijų, bendraautorinių darbų, verstų knygų.) Todėl įveikti krizei mokslininkas siūlo skaityti, domėtis tuo, kas be galo įdomu. Juk „Kas skaito, rašo – duonos neprašo…“ Ir nors neseniai leidykla „Aidai“ išleido jo knygą „Vytis simbolikos požiūriu“, šiandienos „Nuošalėje“ bus aitvaras iš baltų mitinio vaizdyno juodraščių… Aitvaras… Aitvaras – mitinė lietuvių būtybė, nes tokiu pavadinimu būtybės neturėjo nei latviai, nei prūsai, – teigia Dainius Razauskas, aprašęs būtybės vaizdinį, remdamasis istoriniais, įvairių žanrų tautosakos, kalbos, tyrinėtojų šaltiniais. Kaip atrodė aitvaras, kur ir kaip gyveno (o gal ir tebegyvena?) bei kam nešė turtus, o kam nelaimes, pravartu žinoti ir mums, ypač šiuo sunkmečiu, kai reikia pinigų, o jų nėra…
Teismai dėl aitvarų 1741 m. Šiaulių ekonomijos Žagarės teisme buvo nagrinėta Jono Ežerinsko ir Simano Norvaišos byla dėl nepagrįsto apkaltinimo raganavimu, esą aitvarą laiko, byla baigta šalių susitarimu. Aitvaras, mitinė būtybė Vilniaus kolegijos ataskaitoje, 1605 m., matyt, turėta omeny aitvaras: „Savo svirnuose, pačiame viršuje, jie padeda vežimų ratus, kad aitvaras į kitų kaimynų svirnus pavogęs neišneštų grūdų.“ Apaštališkasis misionierius J. Šavinskis 1639 m. irgi teigė, jog „šios rūšies padarą vėlumoje ar išnaktose skrendant ir aš pats ne kartą esu matęs ir, švento Kryžiaus ženklu paženklinus, akimirksniu išnykstant arba į bedugnes nugarmant pastebėjęs, ir netgi jų grobį esu nutvėręs, iš klėčių, svirnų bei sandėlių prisiplėštą.“ Tarsi ir sužinome, jog aitvaras vagia grūdus iš ūkininkų svirnų, tačiau gali ir namus padegti. XVII a. antroje pusėje Matas Pretorijus sako, jog aitvaras Perkūno, t.y. griaustinio, mušamas, nes pasidarė per daug artimas žmogui, o kadangi jis baudžiamas dėl žmogaus, tai ugnimi žmogui ir atlyginąs – uždega namą. Žinoma, aitvaras gali nešti savo šeimininkui ir pinigus, ir pieną… Kas jis toks? Pagal M. Pretorijų, Dievas – iš mėsos ir kaulų. Todėl sudegus namui gaisro vietoje ieškoma kaulų ir randama, nors namuose tuo metu nebūtų buvę nei gyvulio, nei žmogaus… To paties M. Pretorijaus surinktomis žiniomis, aitvaras – žmogaus išvaizdos, tik su neįtikėtinai didelėmis rankomis ir pėdomis… Pagal J. Šavinskį: „… inkubai, bjaurios dvasios, kai kada pasirodančios žmogaus pavidalu, bet dažniausiai – kaip baidyklės, laukiniai skraidantys gaidžiai ar povai išskėstais sparnais, kurie, kai jiems iš uodegos matyti žyrant ugnies kibirkštis, yra blogas ženklas – neneša savo šeimininkui nei pinigų, nei javų, o jei pasirodo juodas, tamsus, manoma, jog sugrįžta javais ir pinigais nešinas…“ Kur įsigyti aitvarą? Tautosakoje sakoma, jog aitvarą galima išperinti iš gaidžio kiaušinio arba kuilio pautų, laikant juos po pažastimi, lovoje ar panašiai. Aitvarą galima ir nusipirkti. Karaliaučiuje ar Rygoje, o parvažiavus namo žmoną reikia pasveikinti: „Kad tau velnias į širdį įlįstų.“ Tačiau vietoj širdies dažnai pasakoma žodis „sūbinė“, ir aitvaras supykęs išlekia. Gali pasitaikyti ir išmestas aitvaras. Nusipirkęs jį dėžutėje ar tabokinėje turi parnešti namo jos neatidaręs. Jei „laimingasis“ neiškenčia – atidaro, žiūri, ten paprastas daiktas, dažniausiai angliukas. Žmogus pamano esąs apgautas ir išmeta, o ten ir būta aitvaro… Galima jį ir netyčiomis rasti, pavyzdžiui, ant tvoros užkabintą pantį, sulytą ir drebantį juodą viščiuką… Pasak Povilo Višinskio, aitvarą galima įsigyti ir tam tikroje vietoje padėjus maisto, dažniausiai kiaušinienės. Jei kam jis pradeda nešioti turtus, tas gali jį prašyti sutartais ženklais vieno ar kito daikto: jei padėsi kvietinių kukulių – atneš kviečių, jei avižinio kisieliaus – avižų, jei sruogą linų – rūbų, jei beržinių anglių – pinigų… Kaip elgtis? D. Razausko surinktomis žiniomis, aitvaro savininkas privalo vykdyti prievoles: jį maitinti ir užrašyti jam savo sielą. Jei gyvas būdamas žmogus neįstengė aitvaru nusikratyti, mirus jo siela atitenka aitvarui arba velniui. Norint sau gauti aitvaro nešamas gėrybes kitiems, reikia parodyti lekiančiam aitvarui nuogą užpakalį ir greitai slėptis po stogu. Tačiau nežinia ką tas aitvaras gali nešti. Jei neša pinigus, tuomet jais ir apipils, bet gali nešti ir utėles… „Kai pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį (žarsteklį), žinok, kad aitvaras pinigus neša… Kai aitvaras pasirodo, žmogui užima kvapą, jaučiamas dūmų kvapas, o raiste, kur aitvaro gulėta, išdegusi žolė, lyg ugniavietė.“ P.S. D. Razauskas plačiai nagrinėja ir aitvaro vardo etimologiją, pradedant nuo Jono Basanavičiaus „Klajojanti ugnis“ iki A. J. Greimo „Papirkinėti, užglostyti“… Kiekvienas iš mūsų turbūt gali bet ką perskaityti taip kaip nori ir su „filosofinės etimologijos“ mintijimais, būdingais tik pačiam sau… anyksta.lt  Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt  Įeiti čia... Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia: |