|
|
|
| Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė. Apie lietuvių kalbą. |
|
Kalba – gilusis slėpinys Neseniai per vieną anglų kalbos pamoką savo antrokų klausiu: „O ką reiškia „yourself“? („save“; pažodžiui „yourself“– „tavo esatis“.) Antrokas Nojus entuziastingai sušunka: „Tavo siela“! Bet apie viską iš pradžių. Ar žinojote, kad lietuvių kalba kalbotyros pasaulyje yra labai ir net labai svarbus atspirties taškas? Pirmąjį šimtmetį (apie 1811-1916), kai kūrėsi kalbotyros mokslas ir dėmesio centre buvo istorinis studijų aspektas, įvairiausių šalių lingvistai be lietuvių kalbos stačiai neapsiėjo – jos pagalba tyrė įvairių indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančių kalbų (anglų, prancūzų, ispanų, rusų ir kt.) raidą. Juk lietuvių kalba – indoeuropiečių kalbų šeimos senolė, kaip ir išgirtasis sanskritas, šiuo atveju turinti prieš sanskritą vieną akivaizdų pranašumą. Sanskrito kalba nebešneka niekas, o lietuvių kalbą po šiai dienai šneka ir rašo šaunioji mūsų tauta. Per kokį stebuklą mūsų kalba nepakitusi ir archaiška išliko ligi šių dienų, pergyvenusi spaudos draudimą, šitiek okupacijų ir antpuolių, lyg tas žiemkentys atlaikęs visas negandas, vėl stiebiasi, noksta ir brandina grūdus?… Apie tai pamąstykite patys atskirai, o aš tuo tarpu klausiu ko kito: per kokį stebuklą „apakome“ savo kalbos reikšmei ir gelmei ne tik vietiniu – tautos, bet ir globalesniu mastu? Ko gero, daug įtakos tam turėjęs pats lietuvių tautos būdas – santūrus kuklumas. Betgi jau ganėtinai prisibuvome kuklūs. Dera pažvelgti faktams į akis. Štai vienas iš jų. Žymus 20 a. prancūzų lingvistas Antoine Meillet apie lietuvių kalbą taip yra atsiliepęs: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvių valstietis“. Arba štai kitas: „Autoritetingi filologai priėjo išvados, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia šių laikų kalba pasaulyje; lietuvių kalba šnekėjo arijai prieš atsirandant sanskritui.“ [1] Vienas tokių autoritetų – pasaulinė įžymybė John R. Tylor rašo: „Lietuviai turi daugiausiai pagrindo atstovauti pirmykštei Arijų tautai, nes jų kalba parodo mažiausiai <…> kitimų, kurie įvyksta, kai kitataučiai perima svetimą jiems kalbą.“[2] Turint omėj tokius dalykus, visai kita šviesa nušvinta užsienio kalbos mokymas. O kas yra kalba? Tai – tautos kultūros atspindys ir jos kūrinys, tautos siela. Vadinasi, mokydami kitos kalbos mokome vaikus patirti kitokią pasaulėjautą. Patirti subtiliai, aprėpiant kuo daugiau – ne tik suvokti sausą žodyninę žodžių reikšmę, o pajausti žodį kaip gyvą, plazdantį kūrinį su visais jo atspalviais. Kalba – tai gyvasis paminklas istorijai, kurį vaikas nelyg skulptorius gali išskaptuoti savo širdyje. Gali, jei tik jiems padėsime. Svarbus momentas – nenukirsti žavių spontaniškumo daigų, kuriais mokinys savaip geba prisiliesti prie kalbos. Leiskime vaikams atrasti anglų kalbos žodžius per etimologiją. Neskubėkime jiems aiškinti nusistovėjusios žodžių reikšmės. Tai, ką atras pats mokinys, daug giliau įsirėš jo atmintin. Leiskime vaikuose skleistis tam archaiškajam lietuviui, kurio sąmonė per gimtąją indoeuropiečių kalbų prokalbę aprėpia daugybę kalbų ir mena daugelį istorinių posūkių. Juk tas pats gebėjimas, jei jį puoselėsime, dargi praturtinę žiniomis apie lietuvių kalbos didingą istoriją, po keleto metų bus nutiesęs kelius į platų kalbos pasaulio suvokimą. Tokia didi yra kalbos mokytojo užduotis. Ne mažiau ir atsakinga. Ir kartu atverianti tūkstančius galimybių tautiškumui stiprinti. Juk širdimi ir jausmais įsisąmoninta kalba rodosi kaip tinklas, siejantis kartų kartas ir tautų tautas. Galimybės beribės. Ir neskubėkime numoti rankas į tuos „negabiuosius“. Visi vaikai norėtų puikiai mokytis ir gali tai padaryti. Būtiniausia tam sąlyga paprasta ir geniali. Tai – pavyzdys mokytojo, dirbančio savo darbą su meile ir savo pavyzdžiu užkrečiantis mokinius tuo, ko moko. Žinių vaikai gauna ne tik iš knygos ar to, ką užrašome ant lentos. Daug daugiau informacijos jie gauna per mūsų mintis, jausmus ir požiūrį į įvairius dalykus. Todėl norint ugdyti tautiškumą, visų pirma reikia pačiam pajausti meilę Tėvynei, pačiam tikėti gimtosios kalbos garsia praeitimi ir naujomis galimybėmis, pačiam pajusti savivartę – „aš esu lietuvis.“ Kodėl taip turėtų mąstyti anglų (ar kitos užsienio kalbos) mokytojas? Visų pirma dėl to, kad profesija yra profesija, o tautybė – tautybė. Visų antra ir ne mažiau svarbu – toks pagarbus požiūris į gimtąją kalbą vaike formuoja ne tik tautiškumo jausmą, bet ir įgalina lengviau mokytis kitų kalbų. Pozityvūs jausmai kalbos atžvilgiu apskritai nuteikia vaiką atsiverti ir uždega jame norą mokytis. O argi ne tai, mielieji kolegos, ir yra mūsų didžiausia svajonė? Kalbos mokymas gali būti paprastas procesas, džiuginantis ir jus, ir jūsų mokinius. Tam reikia įsivardinti pirmiausia sau, kas yra kalba iš esmės. Kalba – tai vidinis žmogaus (tautos) pasaulis, slaptoji gyvybės versmė, siela. Žinoma, iki šio šaltinio žingsniuojame palaipsniui. Visų pirma ugdome įgimtą meilę gimtajai kalbai. Per šią meilę – ir kalbai apskritai. Tuomet kuriame darnų vaiko ryšį su mokomąja kalba. Jei šis ryšys pozityvus, vaikas mokosi noriai ir lengvai. Būtina į kalbos mokymą pažvelgti globaliau. Šis žvilgsnis mums kaip tautai būtinas, nes taip atgaivinsime savo kalbos praeitį ir jos milžinišką svarbą bei įtaką daugybei kitų indoeuropiečių tautų. Mokydami kalbų galime mokyti ne vien žodyno. Galime išplėsti vaiko pasaulėjautą, pažadinti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai. Ir atgaivinti istorijos pajautimą. Norint pasiekti pastarųjų tikslų, būtina pirmiausia patiems savimi kaip tauta patikėti. Taip ugdykime genijus ir virtuozus, kurie geba patys atrasti savas šaknis per žodžio pajautą. ________________________________________
|