|
|
Liaudies medicina |
Atskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas, gydymas) buvo žinomas žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, tik kai savi nepadėdavo, buvo kreipiamasi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą atlikdavo vyrai. Nuo įvairiausių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau - vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolimesni gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami padėti, kiti iš to uždarbiavo. Vieni gydė tik kokią nors vieną ligą, kiti - įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėjo savo gydytoją. Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma. Liaudies požiūris į etiologiją yra labai įvairus. Ligų šaltiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs, apšviestas mėnulio, kad jam labai kenkiąs saulės ir menulio užtemimas, nes iš dangaus krintanti kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų išlikęs išsilaikęs tikėjimas, kad ligą gali atnešti vėjas. Ypač piktas, sunkias ir įvairias ligas galįs atnešti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus apsergąs kvaituliu, paralyžiumi, votimis, sutinsiąs, apankąs ir panašiai. Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neaugsiąs ir negaluosiąs. Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, tokios kaip maras, cholera ir kt. būdavo įasmeninamos. Žmonės jas dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prieš marą vaikščiodavusios pamėklės. Jos sunešdavusios ant kalno įvairiausių daiktų, kaukolių , plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusią eidavę dūmai, ten ir kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavusios į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kartais šaukdavusios žmones vardais, ir iššauktieji tuojau pat numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį įkišdavusi pro langą, plėvesuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panašiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, šunys ir kitokie baisūs padarai. Demonai galėdavę apsargdinti žmogų, naktį jį pabučiuodami. Iš pasakojimų žinome, kad demonai ( uparai, plevėsos) galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, išblykštąs ... Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirasdavo tada, kai į žmogų iššaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami “raganos šūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atnešti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo šviesą, laikydavo graudulinę žvakę, aštrius daiktus. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar šiaip labai ligotas, tai manydavo jog kaltas nužiūrėjimas arba prakeiksmas. Plačiai buvo žinoma liga nuo išgąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris (epilepsija). Kadangi liaudis ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais budais. Daug kur buvo mėginama apgauti, išgąsdinti ir nukreipti besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai, suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą. Taip darydavo Tverečiaus, Valkininkų kaimuose. Dieveniškių kaime buvo daroma kiek kitaip: moterys išausdavo ilgą audinį, vadinamą bradiniu ir ištempdavo jį aplink visą kaimą. Tai būdavo tarsi magiškas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotropeinę mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir kt. Liga iš sergančiojo buvo varoma labai įvairiai. Vienas būdas - ligos iščiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir paprausdavo vaiką, nušluostydama jį palanka. Panašiai buvo iščiulpiamos žaizdos, išgąstis. Kitos ligos būdavo išvaromos išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant bei nuprausiant ligą. Ligą galėję nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines (Saulėgrįža). Buvo priemonių ligai išvaryti ją išgąsdinant: prie ligonio šūkaudavo, daužydavo į sieną, barškindavo. Vienas iš pirmykščių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėšrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reiškinių. Kai kur ( Marcinkonyse ) “ligą išplakdavo” beržinėmis rykštėmis ir dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkišimas per skylę dvišakai suaugusiame medyje, tikint, kad tada liga išeisianti. Terapinėje magijoje nemažą vietos užėmė bandymai ligą perkelti į kitą objektą - medį, gyvulį ar kitą pašalinį asmenį. Tai buvo daroma, kabinant ant medžių medžiagos gabalus, juostas, kuriomis nušluostomas ligonis ir kt. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu sumirkytas siūlas buvo apvyniojamas apie medžio kamieną. Sergantį drugiu vežiodavo tuščiais ratais, kad išsikratytų liga. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirštais ir panašiai. Į skaudamą dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirštu trindavo apgamus, karpas, dedervines. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų. Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems marškiniams, placentai, virkštelei. Virkštelės būdavo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iššutimai, sutinimai, stabdomas kraujoplūdis. Atskirą liaudies terapijos rūšį sudarė termoterapija, t.y. vanojimas bei masažavimas. Dažnai pirtyse buvo statomos taurės. Ligonis buvo sodinamas ant kubilo su karštu vandeniu ir apdengiamas paklode - garai turėję pagydyti. Visa tai dažnai lydėdavo įvairiausi magiški veiksmai. Kraujas buvo nuleidžiamas, dedant dėles arba perpjaunant veną. Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis. Jų žinojo daugiau kaip du tūkstančius rūšių. Žolių vartojimas irgi buvo racionalus ir neracionalus. Pirmajam priklauso apotropeinę galią turintys augalai, kurių bijančios visos blogybės, iš jų - ir ligos. Blogį nukreipiančiu augalu buvo laikomos dilgėlės; jomis plakant arba rūkant buvo išvaroma liga iš žmogaus. Tam pačiam tikslui buvo vartojami kartūs augalai: pelūnas, ožkanagės. “Gydoma” buvo ir ieškant nesveikos kūno dalies panašumo su augalu ar gyvuliu. Pavyzdžiui, bėgant kraujui, prie žaizdos dėdavo raudono kraujininko žiedų, nuo geltligės - morkos ir geltonžiedės, nuo kaltūno - medžio kempinės arba kaltūnžolės. Tokių pavyzdžių galima surasti daugybę. Kitą liaudies iracionaliosios terapijos dalį sudarė ligos siejimas su tikra ar fiktyvia jos priežastimi. Išsigandusį šuns ar žmogaus aprūkydavo jų plaukais. Buvo tikima, kad nervų ligas sukeliančios juodosios dvasios, todėl jos buvo gydomos juodais daiktais, ypač dažnai juodu šunim ar katinu: jų krauju girdydavo ir tepdavo ligonį. Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus būdas paremtas ilgų šimtmečių patyrimu. Nuo peršalimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių ( juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu visą parą laikydavo šaltoje vietoje, po to uždengus virdavo pusantros valandos, po to į nuovirą dėdavo medaus ir vėl virdavo pusę apie valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių ( kartais su medumi ), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo šimto ligų. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, puplaiškių arbata, nemiga -aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata. Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, arkliauodegių, valerijonų, kadagių, ožkabarzdžių, ąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata. Beveik kiekviena vaistažolė buvo renkama tam tikru laiku. Veliuonos apylinkėse, taip pat kai kur kitur, pvz., arnyko ir ajerų šaknis, beržo pumpurus, įvairias pievų žolių šaknis, kiaulpienes rinko pavasarį prieš žydėjimą; ožkabarzdžius, žibuoklių lapus ir žiedus - balandyje ir gegužyje; beržo lapus, šv.Petro raktelius, puplaiškius, šalavijų ir žemuogių lapus -gegužyje ir birželyje; kraujažoles, žliūgę, gysločius - nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio; arnyko žiedus, dilgėlių ir paparčio šaknis bei lapus, sidabražolę, našlaites, kmynų sėklas, ramunėles, mėlynių uogas ir lapus, šaltmėtes -liepos ir rugpjūčio mėnesiais; valerijono šaknis, beržo žievę - rugsėjo ir spalio, o bruknių lapus ir uogas - rugsėjo mėnesį. Rudenį rinko kadagio uogas ir ūglius, kasė krienų ir pienažolių šaknis ir kt. Būdavo gydoma ir kitokiais būdais. Peršalusiam dėdavo prie kojų karštą plytą, mirkydavo kojas karštame vandenyje, įbėrę į jį pelenų ir druskos. Jeigu žmogus turėdavo daug karščio, prie galvos dėdavo ledo. Jei nuo peršalimo krūtinėje įsimesdavo dieglys, dėdavo sūryme sumirkytą skepetą arba apteptus sviestu kopūstų lapus. Be to, ant diegiamos vietos statydavo dėles arba taures. Persišaldymo nelaikyta rimta liga. Apie Veliuoną, susirgusį plaučių uždegimu, devynias dienas girdydavo nasturtų nuoviru ir liepžiedžių arbata. Jei ligonis nė kiek nesitaisydavo, pradėdavo ruoštis laidotuvėms. Liaudies terapijoje lietuviai plačiai vartojo visokias gyvulinės kilmės medžiagas. Ypač daug kur nuo įvairių ligų gydytasi sudžiovinta ir spiritu ar degtine užpilta gyvate. Kepenų ligas gydydavo gyvulių tulžimi, plaučių ligas _ šuns, barsuko taukais. Nuo nusilpimo duodavo kumelės, avies ar ožkos pieno, veršiuko kepenų. Dažnai nuo kai kurių ligų vartojo gyvukių šlapimą ir mėšlą. Kiti duodavo sudžiovintą ir sugrūstą bitę su vandeniu. Nuo difterijos duodavo valgyti virtą rupūžę. Sergantį reumatizmu statydavo į skruzdėlyną. Be to, atskiras ligas gydydavo kiškio, barsuko, žąsies ir kitų gyvūnų taukais. Nuo pilvo skaudėjimo duodavo gerti ant gyvatės užpilto spirito. Iš senų senovės buvo užsilikęs tikėjimas, kad galvą skauda tam, kuris iššukuotus ar nukirptus plaukus išmeta, o paukštis juos įveja į lizdą. Dažnai buvo sergama vidurių ligomis. Baisiausia liga kaime buvo vadinamas gumbas ( apendiksas), nuo kurio dažniausiai žmonės mirdavo. Nuo jo specialių vaistų nežinota, vartota tie patys, kaip ir nuo kitų vidurių ligų, arba buvo einama pas užkalbėtojus. Kai kas tikėjo, kad jeigu atėjęs pas kaimyną ir radęs valgant nepasakysi “skalsum”, tai susirgsi gumbu. Vaikai ir paaugliai sirgdavo kirmėlėmis. Nuo jų dažniausiai duodavo gerti deguto ( mazuto ), sūrymo, valgyti česnakų. Reumatiniai susirgimai, kuriuos žmonės kai kur vadindavo “grižu”, dažniausiai buvo gydomi magiškomis priemonėmis. Jei ranką per riešą skaudėdavo, aukštaičiai “rišdavo grižą”, paimdavo siūlą, megzdavo pirmą mazgelį sakydami “ne vienas”, antrą - “ne du”, trečią -“ne trys” ir t.t.. Tokių mazgelių užmegzdavo tris kartus po devynis, t.y. dvidešimt septynis ir jais aprišdavo skaudamą ranką. Jei grižas grauždavo kojas, paimdavo iš kampo šluotą, atrišdavo jos raištelį ir juo aprišdavo skaudamą vietą, o šluotą atgalia ranka vėl padėdavo į tą pačią vietą, tada liga išnykdavusi ( Mielagėnai ). Rankų, kojų sukimą, plaukų susivėlimą žmonės vadino kaltūnu, gydė jį, trindami musmirėmis ar beržo spurgais, užpiltais degtine, gerdami arbatą iš rūtų, balandų, barkūno ir kaltūnžolių. Dzūkai susivėlusių į kaltūną plaukų nekirpdavo ( manė, kad nukirpus ligoniui skaudėsianti galva ), bet nudaužydavo dviem akmenimis, nudegindavo karšta geležim. Kaltūną, kaip ir kitas ligas gydydavo užkalbėjimais. Odos ligų šaltinio buvo ieškoma ir kitur. Manyta, kad votys atsirandančio nuo šunų žargstymo. Jas gydydavo, dėdami kompresus iš žibalo, apdėdami voratinkliais, užpildami pekiapirščiais ( tokios žolės ), tepdami iš eglės dervos, svogūnų ir dalies sviesto pagamintu tepalu, dėdavo keptą svogūną, skepetaitę su sviestu. Skaudulį trindavo ir su vestuviniu žiedu. Rytų aukštaičiai tikėjo, kad įsisenėjusiose votyse įsiveisią “valasnykai” ( plaukai ), kurių esą trejos devynerios rūšys. Juos gydė, pridėdami rugių varpų šluotelę ar pušies šakelę ir pildami ant jos šiltą vandenį: plaukai išeidavę į varpas ar šakeles. Plačiai buvo žinoma odos liga rožė, kuri, žmonių manymu, įsimesdavusi arba nuo vandens, arba nuo išgąsčio, arba nuo vėjo. Rožę dažniausiai gydydavo šieno voniomis, trindami degtine, sumaišyta su druska, be to, burtais ir užkalbėjimais. Kad besikeliančią rožę “atsodintų”, dzūkai ją trindavo sugrūstomis pleiskanėmis kanapėmis arba sena pavalkų pyne, prisigėrusia arklio prakaito. Po to tokį ligonį paguldydavo į patalą, apklodavo vilnone antklode ir smilkydavo mišiniu iš ruginių miltų, šventųjų verbų ( žilvičio) ir kadagio spyglių. Pasmilkytajam duodavo išgerti tris stiklines alaus arba pieno, kuriame buvo pamerkta sena įkaitinta arklio pasaga. Dedervinės, žmonių manymu, atsirandančios, perėjus per vietą, kurioje voliojosi arklys. Vaikai jas gaudavę, jeigu juos motinos prausdavusios saulei nusileidus. Kad dedervinės išnyktų, vakare, nusileidus saulei, mažuoju pirštu sugraibydavo nuo lango rasą ir jas tepdavo. Tikėta, kad spuogai atsirandą nuo pavasarį žydinčio vandens, todėl buvo vengiama juo praustis. Sergantį geltlige gydydavo trindami jo akis raudonais karoliais, kurie turėję pakeisti odos spalvą iš geltonos į raudoną. Be to, girdydavo jonažolėmis, valgydindavo morkomis. Iš visų odos ligų plačiausiai buvo paplitusios karpos. Jas gydė, tepdami žolėmis arba duodami apkandžioti žiogui, bet dažniausiai - magija ( Švenčionėlių apyl.). Vaikų ligos atsirasdavusios nuo išgąsčio, nuo “akių” , nuo dvasių, dažniausiai laumių. Gydydavo jas įvairiais magiškais veiksmais ir užkalbėjimais. Susirgus vaikui nuo “blogų akių”, paimdavo nuo tako ar slenksčio purvo, paskusdavo nuo stalo kampų medienos, dėdavo į indą ir rūkydavo. Taip pat duodavo gerti šaltekšnio, atnešto iš miško nesidairant ir nieko nekalbant. Susirgusį akimis vaiką rūkydavo kiaulių migio šiaudais arba vištų mėšlu, prausdavo vandeniu su šventosios Agotos druska ir šluostydavo sijono palanka. Be to, triskart pildavo iš burnos ant durų rankenos vandens ir susemtu juo prausė nužiūrėtąjį. Po to “iščiulpdavo” jo akis ir nusispjaudavo ant tos pačios rankenos. “Nužiūrėtus” vaikus maudydavo vandenyje, kuriame išmirkydavo pirmąjį supjautą rugių pėdą. Jei vaikas dažnai verkdavo, manydavo, kad po jo oda auga plaukai. Tuomet į geldą pripildavo šilto vandens, ant keturių jos kampų papildavo po saują pelenų ir tame vandenyje vaiką prausdavo, tikėdami, kad plaukai išeisią į pelenus. Vaikai sirgdavę ir vadinamu “užsisapnavimu”, kada juos “apžibindavo” mėnulis. Toks vaikas miegodamas atsikeldavo, vaikščiodavo, laipiodavo per tvoras, stogus. Buvo draudžiama vaikščiojantį šaukti, nes pabudęs jis galįs nukristi ir užsimušti. Tokią ligą gydė užkalbėjimu. Kad vaiko “neapžibintų” mėnulis, ant lango statydavo lėlę. Iš moteriškų ligų daugiausia buvo paplitusios gimdos ligos. Sergančios moterys gerdavo rūtas, kmynus, ramunėles, devyniažiedžius ir kitokius žolynus. Ligos atveju dažnai jos kreipdavosi ir į užkalbėtojus. Užkalbant negalima buvo sakyti žodžio “amen”, nes moteris tapsianti nevaisinga. Keturiasdešimt dienų po gimdymo ir per menstruacijas moteris buvo laikoma nešvaria. Pirtyje ji sėdėdavo nuošaliai, nes buvo tikėta, kad jeigu jos vietoje atsisėsianti kita moteris, tai sergančiosios kraujas pereisiąs pas aną, t.y. atsisėdusi gausianti “svetimą kraują”. Dzūkai darydavo taip: geldą su vandeniu, kurioje buvo išskalbti jos baltiniai, dėjo prie slenksčio. Iš abiejų slenksčio pusių statė po ąsotį. Po to sėdo ant slenksčio ir kiaušinio lukštu atgalia ranka pilstė vandenį - vieną lukštą pylė į vieną ąsotį ir sakė “tai tavo”, o antrą - į kitą ir sakė “tai mano”. Išpilstytą į ąsočius vandenį paliedavo tvorų susidūrime, kur niekas nevaikščiojo, nes tikėjo, kad jeigu kas nors ant tos vietos atsistosiąs, susirgsiąs geltlige. Kad lengviau gimdytų, prieš gimdymą moteriai duodavo gerti skalsių. Įdomiausia yra tai, kad mokslininkai ištyrę skalses rado daug haliucinogeninį poveikį turinčių cheminių junginių. Sunkiai gimdančią vežiodavo po padėtą ant žemės ližę, triskart apvesdavo aplink stalą, aprengdavo vyro marškiniais, išpindavo kasą, statydavo ant garų, įkaitintą ir užpiltą degtine plytą dėdavo gimdyvei tarp kojų. Naujagimį rūkydavo puodkeliu, triskart apnešdavo aplink jį žiupsnį druskos ir išberdavo ją į krosnį, kad vaikas “akių nebijotų”. Dantų skausmą gydydavo labai įvairiai: dėdavo ant jų krieno, druskos, bet dažniausiai užkalbėdavo. Be to, skaudamus dantis ištraukdavo, užnerdami ant jų siūlą ir smarkiai timpteldami. Paprastai šitokiu būdu tėvai traukdavo vaikų pieninius dantis. Juos ištraukę, mesdavo už krosnies sakydami: “Te tau, pelę, kaulinis, duok man geležinį”. Tada esą užaugdavę negendantys, stiprūs kaip geležis dantys. Jeigu skaudėdavo dantį, tai sakydavo, kad jame esąs kirminas, kurį reikia numarinti. Tam tikslui paimdavo kauko pirštą ( piršto pavidalo belemnitą ), trindavo juo dantį ir triskart sakydavo: “Kauke, Kauke, tavo pirštu dantį trinu, tavo vardu kirmėlę marinu, kad ji arba padvėstų, arba iš dantų išsliuogtų ir eitų į sausus medžius, kietus akmenis. Kaip tu šitą pirštą metei, tegul pameta dantį kirmėlė, kuri jį kamuoja. Dievo leidimu, mano liepimu kirmėlę pasiimk, paimk, pasiimk”. Be to, ant skaudamo danties dėdavo česnako. Atskirą terapijos grupę sudarė užkalbėjimai. Nemažai jų atsirado ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Užkalbėjimuose nepaprasta magiška galia priskiriama ištartam žodžiui, tariamai išplaukiančiam iš dievybės kaip išminties šaltinio. Buvo tikima, kad, jį ištarus, atsiranda pageidaujamas reiškinys ar daiktas. Taigi žodis buvo paverstas kūrybiniu pradu, savarankiška idealia būtybe. Judėjų, Graikų ir kt. filosofijoje žodis buvo laikomas dieviškosios dvasios įsikūnijimu, žmogaus ir dievo tarpininku. Krikščionybės įtakoje į užkalbėjimus pateko nemažai jos elementų. šiandien šis su mitologija susijusios tautosakos žanras yra beveik išnykęs. Įvairiausių ligų užkalbėjimai ( kerėjimai, vardijimai ) susiję su tam tikromis apeigomis. Paprastai užkalbama saulei tekant ar leidžiantis, žiūrint į saulę, mėnulio pilnatyje ar jaunatyje. Jei naktį įkanda gyvatė, užkalba naktį, o jei dieną, _ dieną. Užkalbama “ant duonos, druskos, medaus, vandens”, kartais perpilto per krosnį, net “ant vėjo”. Kol sukalbama maldelė ( paprastai tris, devynis kartus ), negalima atsikvėpti. Kvapas paleidžiamas pavėjui į tą pusią kurioje yra ligonis, arba pūstelima tris kartus ant ligonio. Užkalbėtojai savo maldelių ir užkalbėjimo būdų kitiems nesakydavo, nes pasakius jie netenką galios. Be to, užkalbėjimą pasakyti kitam esanti didelė nuodėmė. Užkalbėjimai buvo perduodami tik mirties patale kuriam nors jauniausiam ar vyriausiam šeimos nariui. Nuo gyvatės įkirtimų daugiausia užkalbėjimų išliko pietų ir rytų Lietuvoje. Juose kreipiamasi į saulę, mėnulį, žvaigždes, žemę. Kartais buvo priekaištaujama žemei už paleistą blogybę, pavyzdžiui, “Žeme, žeme, kam paleidai piktybę”? arba maldaujama gyvatė: “Gelaže, šaltauodegę, aš prašau - atleisk Juozui”. Užkalbėdama nuo gyvatės, užkalbėtoja paberdavo ant stalo druskos, padėdavo tris gabaliukus duonos ir, juos stumdydama, tris kartus sakydavo: “Ne viena, ne dvi, ne trys, ne keturios, ne penkios, ne šešios, ne septynios, ne aštuonios, ne devynios. Išeik, višta, iš mano sodo, aš tave išvarysiu, išrūkysiu ir su savo višteliais a von laukan”. Po kiekvieno užkalbėjimo pūtė duoną su druska. Druskos pastūmimų turėjo būti treji devyneri kartai, atsipūtimų - trys. Užkalbėtą duoną su druska duodavo suvalgyti ligoniui, nuo ko jis pasveikdavęs. Taip būdavo daroma Marcinkonių kaime. Prosenovinį užkalbėjimą nuo gyvatės yra užrašęs V.Krėvė-Mickevičius. Iš jo matyti, kad su gyvatėmis buvo susijęs senovės lietuvių žvaigždžių dievas Švaistikas. Užkalbant sakoma: “Jojo Švaistikas per lygų lauką, per žalią girią. Jo žirgas koja gyvatę pamynė, per vidurį sutrynė. Gyvatė raitosi, aplink kojas vyniojasi, aukščiau kulno žirgą kanda, žirgui žaizdą daro, žirgo kraują nuodija. Žirgas žvengė, šventam Švaistikui skundėsi. Švaistikas nuo žirgo nusėdo, gyvatei kalbėjo: “Aš tave užgavau, tu mane užgavai. Atleisk man, dovanok man, ir aš tau atleidžiu, dovanoju”. Per Švaistiko žodžius “dovanok” sakomas ligonio vardas. Įkirtus gyvatei, kreipdavosi į žemę: “Žeme žeminga, mums gėrybė, jai blogybė”. Stengdavosi atspėti gyvatės vardą: “Arklinė, pantinė, geležinė, purvyninė, pušinė, kanapinė, tavo vardą žinau”(Tverečiaus apyl.). Gyvatės įkandimo ligą varydavo: “Išeik, prakeiktas šliuže, iš žmogaus, nes jau suteršei jį, dabar gyveni jame, padarei dideles ronas”. Be to, gyvatei nurodoma, kad jos nekenčiančios geros esybės: “Nekenčia tavęs saulė, nekenčia tavęs mėnuo, nekenčia tavęs žvaigždės, nekenčia tavęs vyras, nekenčia tavęs vaikai, nekenčia tavęs visa giminė ir aš tavęs nekenčiu” ( Merkinės apyl.). Kitur į įkandusią gyvatę kreipdavosi: “Ugnine, negadink žmonių. Tegul tavo galybę atima keturi vėjai: šiaurinis, pietinis, vakarinis ir rytinis. Tegul tavo galybę atima Mozės lazda, su kuria iš akmens padarė vandenį. Kaip išdžiovino jūrą, tegul tavo galybę atima. Saulė tegul tave nešviečia, mėnuo tegul tave nešviečia. Tegul tave iškeikia dangus, iškeikia žemė, iškeikia vanduo, iškeikia ugnis, tegul iškeikia tave visi šventieji ir švenčiausia motina”. Gyvatės įkandimą dažnai buvo prašoma išeiti geruoju: “Aukselį, sidabrėli, eik namulio gulti! Eik namulio gulti!” arba “Žemenėle, metelale, kur buvai ten būk”( Švenčionių apyl.). Nuo drugio dzūkai užkalbėdavo saulei netekėjus. Išeidavo ant kiemo, atsigręždavo į rytus ir kalbėdavo: “Ankstų rytą kėliuos, gailią rasą prausiuos, saulę kalbinu, dievą garbinu. Ligos pro šalį, nuo manęs į sausus medžius, į gilius raistus, kur žmonės nevaikščioja, gyvuliai nebraidžioja, paukščiai nelakioja”. sergantį drugiu gydydavo, užkalbėdami joninėse kepta duona, kurią duodavo ligoniui valgyti. Užkalbėdavo dar saulei netekėjus, kalbėdami maldelę: “Saulės vardu, Perkūno vardu, griausmu tau, drugy, įsakau, tave varau nuo žmonių, nuo gyvulių, nuo paukščių, nuo kiekvieno gyvo garo žaliosna giriosna, klampiosna balosna, tamsiuosna raistuosna, kur saulė nemato, kur žmonės nevaikščioja, kur gyvuliai nebraidžioja ir kur paukščiai nelakioja. Jei mane nepaklausysi, tave saulės spinduliu išdžiovinsiu, saulės kaitra nukamuosiu, gailia rasa prigirdysiu, užkerėta duona pripenėsiu. Tau liepiu, tau įsakau, kad ligonį ( tada sakomas jo vardas ) apleistum, daugiau jo nekamuotum”( Merkinės apyl.). Reikia pažymėti, kad užkalbėjimuose ligos laikomos lyg įasmeninta būtybe, su kuria užkalbėtojos kalbasi, reikalauja, kad apleistų ligonį. Baisi liga buvo susižeidimas. Netekęs daug kraujo, žmogus dažnai mirdavo arba netekdavo sveikatos. Jau senovėje buvo sukurta daugybė magiškų kraujo sulaikymo būdų bei užkalbėjimų. Rūdnios kaime ( dabartinis Varėnos raj.) nuo kraujo buvo užkalbama taip: “ Valiuli dievuli, kraują sutūrėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju neišbėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, aukštą ąžuolėlį, Valiuli dievuli, krauju įsakau, kraują gyslose sulaikau”. Visi minėti lietuvių gydymo būdai ir priemonės yra labai senos kilmės. Panašūs iracionalaus ir racionalaus gydymo būdai nuo seno buvo žinomi daugeliui Europos ir kitų pasaulio šalių tautų. Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, liaudies gydytojai ( užkalbėtojai, žolininkai, žiniuonys ir kt.) buvo persekiojami, laikomi raganiais ir neretai deginami ant laužo. Senosios lietuvių terapijos vieton buvo įvedami krikščioniškieji gydymo būdai (egzortai, maldos, švęstas vanduo, žegnojimai, smilkymas švęstomis žolėmis, verbomis ). Tie gydymo būdai, ypač užkalbėjimai, kurių bažnyčia nepajėgė išnaikinti, buvo sukrikščioninti, pridedant maldų ir krikščioniškųjų šventųjų vardų. Krikščionybė įpiršo liaudžiai savo gydomąją magiją. Antai nuo išvaržos siūlyta gydytis virvute, kuria prie kryžiaus buvo pririšti žolynai ( verbos ). Nepaisant to, liaudies medicina mūsų kaimuose buvo dar gana gyva XIXa. ir išsilaikė net iki XXa. pirmøjø dešimtmečių, o tarp neturtingų valstiečių bei miestiečių, kuriems buvo sunkiai prieinami kvalifikuoti gydytojai, neretai ir iki tarybinës santvarkos laikų. Šiuolaikinë medicina nustelbë liaudies mediciną, pasilikdami jos racionaląją gydymą vaistažolėmis ir masažais. Kiekviena tauta originali tuo, kad turi savitą kalbą, raštą, papročius bei tradicijas. Šio darbo tikslas - į Lietuvos medicinos etiką pažvelgti per tautinio mentaliteto prizmę. Antra vertus, sparčiai vykstanti pasaulio medicinos pažanga, o su ja ir etinių pažiūrų modifikacija įtakoja ir Lietuvos etinius sprendimus. Tradiciniai paternalistiniai santykiai medicinoje vis dažniau motyvuojami kaip nebepakankami šių dienų gydytojo ir paciento santykiuose. Vis plačiau diskutuojama apie paciento teises ir autonomiškumą. Pasaulio gydytojų asociacijos generalinėse asamblėjose priimti kodeksai ir deklaracijos, kurie atsirado medicinos mokslo ir technologijų raidos kontekste, sudaro tą kultūrinę dirvą, kurioje tenka analizuoti konkrečios šalies medicinos etines pažiūras.
Kai kurie praeities istorijos tyrinėtojai aukštai vertino lietuvių tautos kultūrą, spręsdami apie lietuvių kalbos turtingumą bei jos formų įvairumą. Vokiečių istorikas A.Šleicheris lietuvių kalbą prilygino sanskrito, graikų ir lotynų kalboms [4:127], o romėnų istorikas Tacitas išaukštino aisčius už jų darbštumą ir aukštą kultūrą [4:127]. Savitarpio pagalba kaip moralinė vertybė egzistuoja ir šių dienų praktinėje medicinoje: gydytojas visomis prieinamomis priemonėmis stengėsi padėti pacientui, o paciento artimieji už šią pagalbą pasiruošę atsilyginti, kas sukelia etinių dilemų ir diskusijų visuomenėje. Antra, ji ryški ir dabar kai kuriuose apeigose, pvz., laidotuvėse: mirusįjį į kapus lydi ne tik giminės, artimieji, draugai, bet ir pažįstami (laidoja visas kaimas), nes susirinkusiųjų į laiduotuves gausa tapatinama su asmens visuomenine verte. Trečia, dėl to, kad Lietuvoje gana rezervuotai žiūrima į senelių globos namus, galima paaiškinti tautos papročiu teikti savitarpio pagalbą šeimos nariams, o rūpinimasis nusenusiais tėvais yra laikoma kiekvieno pareiga. Lietuvių gydytojo ir istoriko Jono Basanavičiaus (1851-1927) raštuose aptinkamas vokiečių kronikų autorių cituojamas lietuvių protėvių vertinimas: “Jie turėjo daug gerų būdo bruožų: labai kilnūs, kantrūs bėdoje, gelbsti nelaimių ištiktuosius ir padeda jiems, o auksą ir sidabrą laiko per nieką” [4:188]. Mirties kultas, mirusiųjų gerbimas, kapų puošimas Lietuvoje išlikęs iki šių dienų. Mitologijoje atrandama šių papročių motyvacija. Senovės lietuvių genčių mitologijoje pagrindiniais buvę: Mirusiųjų, Ugnies, Saulės ir medžio kultai [2]. Buvo švenčiamos mirusiųjų pagerbimo šventės pereinamuoju laikotarpiu iš vasaros į žiemą. Egzistavo mirusiųjų deginimo paprotys. Trinaris pasaulio modelis, primenantis senovės indų mitologiją, reiškiamas pasaulio medžio įvaizdžiu: medžio šaknys su požemiu – praeitis, viršūnė su dangumi – ateitis, iš dalies išreiškė ir lietuvių pažiūras į gyvenimą ir mirtį [2]. Pažymėtina, kad mirtis ir gyvenimas buvo analizuojami kaip nepertraukiamos pasaulio raidos grandys, o mirtis buvo laikoma būtina gimimo sąlyga [2]. Liaudies medicina. Susidomėjimas lietuvių papročiais, gyvenimo būdu, kultūra prasidėjo su krikščionybės skverbimusi į Lietuvą. Apie ją rašė užsienio istorikai, bet jų raštuose nėra gilesnės medicinos analizės. Pateikti duomenys nėra išsamūs, į liaudies mediciną buvo žiūrima neigiamai, kaip į nekultūringų lietuvių pagonybės prietarus [5:33-46]. Apžvelgdamas ilgą istorinį periodą, susistemintą literatūros analizę 1973 m. pateikė gydytojas J. Šurkus. Jo nuomone, stokojama apibendrintų veikalų, gilesnės liaudies medicinos analizės [5:33-46]. Per ilgą laiką empiriškai sukauptos žinios, naudojamos ligoms gydyti ir ligoms išvengti sudaro liaudies mediciną. Lietuvių liaudies medicina susidarė pirmykštėje bendruomenėje. Ji apėmė ligų ir žaizdų gydymą, gimdymo pagalbą, naujagimių priežiūrą, ligonių slaugą. Pvz., buvo draudžiama naujagimį rodyti pašaliniams, kad “nenužiūrėtų bloga akis”, taip naujagimis buvo apsaugomas nuo užkrėtimų. Profilaktiniai patarimai drausdavo naudotis ligonio indais, nes iš jo į sveikąjį galinti persimesti liga. Pagimdžiusioms moterims kurį laiką drausdavo rodytis vyrams, ir taip apsaugodavo nuo per ankstyvų lytinių santykių. Nėščiajai buvo draudžiama gerti svaiginamųjų gėrimų, kad vaikas nebūtų silpnaprotis [6]. Lietuvių liaudies medicina, lyginat su kitų Europos šalių, yra archaiška ir įvairi, nes Lietuvoje vėlokai įsigalėjo krikščionybė [6]. Medicina ilgai buvo gabiausiųjų šeimos narių teisė ir pareiga. Ilgainiui ją perėmė žyniai ir liaudies gydytojai. Kai kurias liaudies medicinos etines pažiūras galima aptikti tautosakoje: “Kad nesergi, ir nedejuok; Ligoniui mirus, nebereikia žolių; Linksmai gyvensi – ilgai nepasensi; Sveikas, tai ir botagas; Anksti eisi lovon ir anksti kelsies – tavo namų daktaras nežinos” [3:163]. Svarbiausius deontologinius principus perėmė ir racionalioji medicina. Pvz., reikalavimas “Apmąstyk viską, ką sakai, bet nesakyk viską, ką mąstai”, turėjo apsaugoti ligonį nuo papildomų stresų ir informacijos [3:165]. Kadangi nėra pilnesnės liaudies medicinos analizės, todėl apie jos etines pažiūras bandoma spręsti iš fragmentų, aptinkamų tautosakoje. Informacija pagal Zita Liubarskienė straipsnį.
Eugenija Šimkūnaitė - mokslų daktarė, vaistininkė ir liaudies medicinos žiniuonė Mažoji Gesė, taip ji save pavadino (tas vardas ją lydėjo visą gyvenimą), nemėgo žaisti su lėlėmis, kaip kitos mergaitės, siuvinėti ar megzti, jai labiau patiko jodinėti arkliais, bėgioti, karstytis po medžius su berniukais, eiti imtynių, irstytis ežere. Išmoko žydiškai, o iš aplinkinių čigonų ir čigoniškai. Buvo gabi, viskuo domėjosi. Baigusi Tauragnų pradžios mokyklą, ji įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigė 1937 metais. Pasirinko tėvo profesiją, todėl 1937 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. - Vilniaus universiteto farmakognostikos sode asistente. 1943 metais universitetą baigė. Dirbdama farmakognostikos sode E. Šimkūnaitė bendravo ir mokėsi iš žymių specialistų: prof. J. Mušinskio, J. Dagio, J. V. Straževičiaus ir kitų. Sode ji dirbo iki 1945 metų. 1944 m. ,karo metu sudegė Tauragnų vaistinė, žuvo tėvas, buvo kontūzyta motina. Po karo Eugenija Šimkūnaitė labai skurdo, atlyginimai buvo maži, reikėjo pragyventi kartu su ligota motina. 1945 m. ji dirbo Vilniaus 1-osios ligoninės vaistinės vedėja, bet ją traukė mokslinis darbas ir ji grįžo į universitetą. Tačiau karo metu farmakognostikos sodas buvo sunaikintas, ir 1947 m. ji pradėjo dirbti Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausiosios farmacijos valdyboje prekybos skyiaus inspektore, vėliau paruošų skyriaus vedėja. 1949 m. ji išvažiavo į Kauną ir dirbo Kauno Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe iki 1950 m. rugsėjo, parengė disertaciją: augino ir tyrė valerijonus. 1950 m. rugsėjo mėn. ji grįžo į Vilnių ir Mokslų akademijosBiologijos institute tęsė savo mokslinį darbą, be to, tyrė vaistinių augalų augimvietes. 1952 m. sausio 14 d. MA Biologijos instituto taryboje E. Šimkūnaitė apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją tema: "Valerijono kultūra Lietuvoje". Institute dirbo iki 1955 m., sudarė žemėlapį "Užliejamos Lietuvos pievos". 1955 m. ji išvažiavo į Kazachstaną dirbti Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio "Darmina" padalinio stoties Aris direktore. Ja domino Vidurinės Azijos vaistiniai augalai, gamta ir žmonės. 1957 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsidarbino Vyr. Farmacijos valdyboje, dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, o nuo 1969 m. įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, buvo paskirta jo viršininke. 1968 m. jai suteikiama aukščiausia provizorės - farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija. Jos iniciatyva Lazdijų rajone įsteigiamas Gerdašių eksperimentinis vaistažolių ūkis vaistinius augalus auginti ir tirti. 1971 metais Eugenija Šimkūnaitė Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją "Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai". Tai pirmoji ir turbūt vienintelė disertacija, kurioje nagrinėjami Lietuvos vaistinių augalų resursai. Daktarė aktyviai dalyvavo Respublikinės Farmacininkų mokslinės draugijos veikloje. 1975 metais, norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, ji išejo į pensiją. 1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba po nostrifikacijos provizorei Eugenijai Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį. Visą savo gyvenimą dr. E. Šimkūnaitė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ekspedicijų metu įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius lietuvių kalbos žodynui. Surinko jų tūkstančius. Domėjosi archeobotanika, talkino archeologams, nustatydama augalų rūšis ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Kartu su J. Urbiene parašė knyga "Vaistažolės" (1971 m. Vilnius); 1991 m. parašė ir išleido pasakas su patarimais ir pamokymais "Girios medeliai, žali žaliuonėliai", "Gyvačių karalystė" (1993 m.), "Ką tik žino "ragana" arba gyvenimas be tablečių" (1994 m.). Daktarė daug rašė straipsnių mokslo populiarinimo temomis. Parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose Tarybų Sąjungos respublikose bei Lietuvoje. Dalyvaudavo botanikų ekspedicijose. Dažnai skaitė pranešimus visuomenei. Visuose miestuose būdavo pilnos auditorijos žmonių, po kelias valandas jos nepaleisdavo, daug klausinėdavo. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties. Kalbėjo ir rašė daktarė labai įtaigiai ir vaizdingai, šmaikščiai. Jos kalbose daug kalbos "perlų", senovinių žodžių, kuriuos pamiršome, keisdami juos svetimybėmis. E. Šimkūnaitė buvo sudėtingo, prieštaringo, dažnai ir šiurkštaus būdo, bet geros širdies. Ką turėjo, tuo dalindavosi su kitais. Buvo draugiška, visada pasiruošusi visiems padėti. Švelnumo nemėgo. Turėjo humoro jausmą, dažnai pati juokdavosi iš savęs, vadindama save "ragana", mėgdavo vaidinti "pranašautoją", "raganauti", burdavo iš surinktų per Jonines žolynų, spėdavo ateitį iš delno, sudarinėdavo horoskopus. Mokėjo pasakot. Su ja niekada nebuvo nuobodu. Niekada neatsisakydavo dalyvauti kokiamc nors renginyje, o kai buvo jauncsnė, ir jį surengti. Turėjo tam daugybę idėjų. Mokėjo rašyti eiliuotas epigramas, palinkėjimus. Buvo labai vaišinga. Labai mėgo teatrą, ypač operą ir baletą. Nepraleisdavo nė vienos premjeros ar naujo atlikėjo pasirodymo. Artistams visada dovanodavo gėlių. Teatre buvo sava, susirgusius gydydavo žolelėmis, bendravo su E. Čudakova, A. Ruzgaite, L. Muraška, V. Kupriu, E. Kaniava ir kitais. Artistai dažnai dalyvavo jos vardinių vaišėse. Žmonės daktarę meiliai vadindavo "Lietuvos žiniuone". Ji įrašyta į 100 populiariausių Lietuvos žmonių sąrašą. Apie ją Lietuvos kino studijoje režisierius H. Šablevičius sukūrė dokumentinį filmą, kurį demonstravo kino teatruose. Ji buvo Lietuvos Farmacijos sąjungos Garbės narė, iki pat mirties domėjosi farmacijos problemomis, bendradarbiavo žurnale "Lietuvos farmacijos žinios", pasisakydavo Sąjungos suvažiavimuose. E. Šimkūnaitė labai mėgo jaunimą. Norėjo jam perteikti savo žinias. Pakviesta dalyvauti Kernavėje Rasos šventėje, patardavo kaip ją organizuoti. Bendravo su moksleiviais, Lietuvos Jaunųjų Gamtininkų Centru, padėdavo organizuoti rajonuose moksleivių vaistažolių dienas. Nekreipdavo dėmesio į materialinius nepriteklius, tenkinosi mažu. Galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas būtų ėmusi pinigus, nes labai dažnai patarimo ir pagalbos susirgus į ją kreipdavosi daugybė žmonių. Ji laikėsi žolininkų principo: už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti - tai Dievo dovana. E. Šimkūnaitė mirė beveik staiga, vos savaitę sirgusi, 1996 m. sausio 27 d. Vilniuje. Palaidota mylimuose Tauragnuose, šalia tėvų. Prieš mirtį savo atgautą žemę padovanojo Tauragnų vidurinei mokyklai, o savo dviejų kambarių butą ir kuklias santaupas – Vilniaus farmacininkų sąjungai. 1997 metais buvo įsteigtas Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, kurio tikslas – dr. E. Šimkūnaitės atminimo įamžinimas, studijuojančių farmaciją, vaistažolininkystę neturtingų studentų rėmimas bei darbų vaistažolių tyrimo srityje skatinimas. 1998 m. dr. E. Šimkūnaitės vardas buvo suteiktas Tauragnų vidurinei mokyklai. Dar gyva būdama daktarė prašė jai mirus ant kapo pasodinti vyšnią. E.Šimkūnaitės aplinkos žmonės jos norą įvykdė - pastatė paminklą ir pasodino vyšnią. Literatūra: Žukienė R., Kostiukevičius A., 1998, Lietuvos farmacija I tomas
Naudingiausi gyvuliai žmogui buvo arkliai, karvės, kiaulės ir avys, todėl realūs žmonių pastebėjimai ir magiški veiksmai daugiausia susiję su šiais gyvuliais. Karvė buvo žmonių maitintoja, todėl, ją įsigydami, žiūrėdavo, ar ji bus pieninga. Apie tai spręsdavo iš tešmens didumo, uodegos ilgumo. Jei karvės stimburys ilgas, žemiau kelių, tešmuo didelis _ karvė bus pieninga. Gyvulių ligos dažnai buvo siejamos su įvairiais magiškais veiksmais. Kai kurie seni žmonės dar XIXa. tikėjo, kad gyvulius esą galima pakerėti arba nužiūrėti. Tokiais dalykais, žmonių manymu, daugiausia užsiimdavę čigonai, nes jie turėdavę “blogas akis”, kurios ypač buvusios kenksmingos jauniems gyvuliams. Be to, buvo tikima, kad ir kai kurie kiti žmonės turi “blogas akis”. Kad apsaugotų gyvulius nuo tariamų “blogų akių” ir kitų negerovių, gindami pirmą kartą į lauką, rūkydavo švęstomis žolėmis, kadagiu sumaišytu su devyndrekiu. Veršiukus parūkydavo paraku. Leidžiamiems pirmą kartą į lauką žąsiukams moterys duodavo sulesti kamparo su taukais, prakišdavo juos pro vyriškų kelnių blauzdą, kad varnos neišnešiotų. Karvės dažniausiai susirgdavo persiėdusios. Tokias gydydavo labai įvairiai. Apvynioję skuduru, ištraukdavo karvės liežuvį. Tada karvė pradėdavo atsiriaugėti, seilėtis ir pagydavo. Be to, persiėdusias karves varinėdavo, plukdydavo vandenyje, pildavo joms į gerklę žibalo, neduodavo gerti, duodavo medaus, terpentino, pažabodavo karna. Arkliai sirgdavo vadinamosiomis “pelėmis”: ant arklio kaklo atsirasdavo pelės pavidalo guzų. Paprastai juos gydydavo, perdurdami yla. Be to, “peles” spaudydavo, varinėdavo arklį po vandenį, nuo jų duodavo kiaušinio, terpentino. Gyvuliams, sergantiems kraujalige, duodavo praryti gyvą varlę, sušerdavo ugniažolių. Įsisiurbusias į gyvulių odą erkes tepdavo tepalu iš pypkės ir jos nukrisdavo. Sugedusius karvės spenius nuolat melždavo, kol jie pasitaisydavo. Sutinusį karvės tešmenį trindavo “perkūno kulka”, kurią paprastai rasdavo laukuose po smarkaus lietaus. Žinoma, tešmuo sugydavo ne nuo trynimo tariamai nepaprastos galios turinčia “perkūno kulka”, o nuo masažavimo ja. Žmonės tikėjo, kad jei per gyvulį perbėgsianti žebenkštis, jis susirgsiąs. Taigi, susirgus gyvuliui, ieškodavo tokios pačios spalvos žebenkšties, suradę pertraukdavo per gyvulio strėnas, ir šis pasveikdavo. Susirgusias vandenlige kiaules girdydavo rūgusiu pienu arba vandeniu, kuriame mirko surūdijusios geležys. Kad kiaulė neėstų paršiukų, jai uždėdavo antsnukį. Arklio nirtulį varydavo, mušdami arba pririšdami prie kuolo ir palikdami kol nusiramins. Kartais užsispyriojusiam arkliui po uodega padegdavo šiaudų kūlį ar pakišdavo dagilį. Iltinius (arklinius) dantis, vadinamus laukiniais arba vilkdančiais, nukirsdavo dar arkliui jaunam pats šeimininkas arba jo pasamdytas čigonas. Susivėlusius arklio karčius vadino kaltūnu ir nekirpdavo, nes tikėjo, kad arklys nuo to apaksiąs. Tokį kaltūną padėdavo ant akmens ir kitu akmeniu mušdavo. Susižeidus arkliui prie žaizdos dėdavo mėšlo arba ją apšlapindavo, po to apdėdavo gydomosiomis žolėmis (vingiorykštėmis), kubezdaliais arba pabarstydavo priskusto “velnio” arba “laumės piršto” (balto pailgo akmenuko). Arkliui susirgus pažandėmis, tvarto palubėje pakabindavo nuluptą šešką arba duodavo degtinės, užpiltos ant gyvatės. Nuo dusulio duodavo kalkių. Pasveikusį parduodavo čigonui, nes arklys būdavo nebetikęs darbui (Veliuonos apyl.). Arklių niežus gydydavo pirtyje iššutintomis žolėmis ir trindami lizoliu. Arklį, sergantį vadinamuoju gruodu (išbėrimu), gydydavo, prausdavo vandeniu, kuriame mirko šermukšnis. Jei arkliui ant akių užsidėdavo plėvelė, lašindavo į akis skysčio, padaryto iš kovo mėnesį surinktų mažų sliekelių, užpiltų cukrumi ir spiritu. Šunims nuo pasiutimo duodavo “salotų” iš folijos nuo saldainių. Nuo to jie nepasiusdavę, nors juos ir apriedavę (apkandžiodavę) pasiutę šunys. uo, turintis pentinus, galįs gulėti su pasiutusiu šuniu _ nepasiusiąs. unis, susipjovusius su pasiutusiais šunimis, mesdavo į vandenį, kad nepasiustų. Vištoms, lesančioms kiaušinius, duodavo karštų bulvių ir kiaušinių lukštų. Kad jos dėtų ir žiemą, duodavo žvyro, sudegintų kaulų, džiovintų dilgėlių ir kt. Tai tik maža liaudies veterinarijos dalelė, kurią žmonės naudojosi dar XIXa. pabaigoje ir net XXa. pirmaisiais dešimtmečiais.
Visa informacija skelbiama šioje svetainėje yra pažintinio pobūdžio. Autoriai atsiriboja nuo bet kokių tiesiogiai ar netiesiogiai svetainės lankytojų patirtų nuostolių ar praradimų. |